Vienas vadinas „Lietuvaitės darželis“ ir įvaizdintas gan žinoma Marijos Pečkauskaitės šalia avilių nuotrauka (LL, 1905-06-02/15, nr. 26, p. 355–356); jis gali būt vertingas šaltinis moters vaizdinio lietuvių kultūroj tyrėjams.
O kitas – su dviem klausimais, į kuriuos nežinau atsakymo: 1905-08-31/09-13 nr. 39 p. 567–568 išspausdinta impresija „Venta“ su paantrašte Atnešu brangaus draugo a.a. Jono M-čiaus atminčiai.
Talpinama šiame «Liet. Laikraščio» numeryje iliustracija parodo brangiosios Ventos pakraščius. Kiekvienas žmogus turi savo jaunųjų dienų gerą ir linksmą priminimą: vieno širdyje mažas paveikslėlis prižadina savųjų artimųjų meilę, kito — meilę savojo krašto, pasiilgimą prie kalnelių, upių, girių. Tad nėra ko stebėties, kad man, šitą paveikslelį pamačius, aiškiai vaidentuvėje prisikėlė praeities dienos, priminimu gausios, linksmumu turtingos, ir nėra ko stebėties, kad širdys [vns. vard. toks] jaučia nuliudimą... ir krutinė užtraukia pasiilgimo dainą prie karklais apželusiųjų Ventos pakraščių; prie žalių pievų; prie Ventos bangų... Nėra mano tėvynėje to, ko gero tėvynės sunaus širdys geidžia; nėra linksmių dienų mano broliams,—tik ukanos, tamsos ukanos. Vienok traukia širdį ir dvasią, ir norėtumei žmogus pulti prie savųjų, jieškoti pas juos suraminimo, paguodos: geisti nuo jų energijos, įkvėpimo, pastiprinimo, kurie tat jausmai neteip, rodos, seniai stiprino jaunąją krutinę... Laiko bangos pagrobė mano laivą—delna silpna: vairas nevisai tepaklauso: laivas svyruoja, vilnys, kildama augštyn, pasiekia net valties kraštus, ir aptaško manį... Silpna... Bėgčiau...Ir leidžias
Svajojimai – ir vien svajojimai! Ar nebutų jau laikas nors kartą griebties už reališko gyvenimo virvies ir iš tikrų imti paveikslą nuo tiekos dabštų [darbštų?] realistų? Imti jų pavyzdį ir pagal to kurpalio sutaisinėti sau ateities gultą, tiesti pirmyn gyvenimo taką?
Bet [...]
Venta, Venta! Ilgu man be tavęs!... Ilgu man ir be tavęs, drauge! Tu, Ventos mums pakraščiais bevaikščiojant, iš jaunos krūtinės dainavai, it Lietuvos lakštingala, ir balsu tavo gerėjosi Ventos atskardžiai, jos vanduo, jos pievos ir visi, kas tų dainų klausesi... Tavęs nebėra, nebėra kas Ventą apdainuotų...Galima spėt, kad šalia teksto esančioj nuotraukoj sėdi a.a. Jonas M-čius prie Ventos. – Tie du klausimu:
Jai liudna be tavęs... Man sunku ir ilgu be Ventos ir tavęs...
E tau?... tu šiaurės pusėje; netol skaudaus kapo banguoja kita upė, bet ne tavo numylėta Venta, ne tavo tautos dainos aplanko upės svetimus kraštus...
Ilsėkis, drauge, ir laukk manęs...
(1) Venta tėra tekę vienąkart plaukt baidare, ir šiaip galvoj labai nedaug žinių apie Lietuvos upes, tad: kurioj vietoj prie Ventos galėjo trykšt toks stiprus šaltinis?
(2) Kokia galėtų būt
Tiesiog įdomu būtų žinot.
O ar tikrai tas Emberonas – Pranciškus Gaigalas? Šiaip jau tokiu slapyvardžiu pasirašinėjo Karolis Vairas-Račkauskas. Jis 1905 m. gyveno Peterburge ir dirbo „Lietuvių laikraštyje“, tai logiška, kad į jį ir rašė savo impresijas.
AtsakytiPanaikintiO Pranciškus Gaigalas, bent jau „Tėvynės sarge“, pasirašinėjo Embės slapyvardžiu.
LE rašiny apie Pranciškų Gaigalą nurodyti ir Embės, ir Emberono slapyvardžiai; beje, juk panašūs.
PanaikintiAtsiminimuos apie savo darbą Lietuvių laikrašty Račkauskas-Vairas nemini, kad būt rašęs apie Maironį ar Šatrijos Raganą, o juk apie tokius dalykus argi kas susilaikytų nepasigyręs.
Galimas ir kitas tikslinimo būdas: palygint LL skebtų Emberono slp. pasirašytų tekstų ir tikrai Račkausko, daugiausia kriptonimais pasirašytų, tekstų kalbą: Emberono nuosekliai: vns. vard. širdys, vilnys; vns. gal. manį (ir šitam tekste, ir rašiny apie Maironį). – Tik laiko reiktų nugriebt bent porą valandų.
PanaikintiJūsų, Inga, komentaras priminė abejones, kurios buvo kilę ir tada, kai rengiau tą pranešimą, ir neseniai, kai jį perspausdinau.
PanaikintiPenktadienio vakare tenurodžiau tai, į ką galėjau pasižiūrėt, – LE puslapio kserokopiją.
Kad Emberono slp-džiu dangstės kun. Gaigalas, fiksuojama ne tik bostoniškėj LE, bet ir prieškarinėj Lietuviškojoj enciklopedijoj (t. 8, 1940, p. 796). Ir Slapyvardžių sąvade šis slp. priskiriamas jam, bet – taip! – ne tik jam, ir Karoliui Račkauskui-Vairui. Painūs reikalai su tais slp. Tarkim, Slp. sąvade fiksuojama, kad Embės slp. Tėvynės sarge 1896 vartojo ir Pranciškus G., ir Motiejus Gustaitis; ir Jonas Sekys-Sekevičius taip esą yra pasirašinėjęs.
Kol kas tiek. – Abejonės dėl kun. Gaigalo autorystės ūgtelėjo, bet kol kas neskubu atsisakyt šios minties ir pripažint, kad tai ne jo, o KarR-V rašyta. – Dar žiūrinėju, tikrinu, lyginu, svarstau.
Tai aš per daug ir nesiginčiju, bet juk smagu sėti abejones :)
PanaikintiDar iš to teksto susidaro įspūdis, kad rašo jaunas žmogus, esą gana svajoti, reikia „greibties už realistiško gyvenimo virvies“, „išpančiuoti dar jauną krūtinę, stipriai suimtą svajojimų tinklais“. Nelabai panašu į keturiasdešimtmetį kunigą... O K. Račkauskui buvo 23 metai.
Ir matosi, kad rašo žemaitis; K. Račkauskas ir buvo žemaitis.
O kur gimęs P. Gaigalas? Bostono LE nenurodo, tai gal nėra žinoma?
Taip, bostoniškė nenurodo, ir prieškarinėj Lietuviškojoj nėr, tik pliki gimimo metai; reiktų ieškot rubricelėse (o, kiek Vytautas Vanagas jų yr išvartęs, rengdamas Vaižganto Raštų komentarus!).
Panaikinti(Senekos errare humanum est paneigt galėtų tik visiškai nieko nedarantis žmogus; bet ar tai nebūtų jo didžiausia klaida?)
AtsakytiPanaikintiKodėl prieš penketą metų iš dviejų galimų Emberonų pasirinkau kun. Pranciškų Gaigalą (1866–1930), o ne faktinąjį Lietuvių laikraščio red. Karolį Račkauską-Vairą (1882–1970)? Kad jaunuolis Račkauskas leistų sau viešai sveikint su vardadieniu garbųjį prof. kanauninką? Vargu. O va beveik bendraamžis konfratras Pranciškus – ramiausiai. Ir ta potekstėj glūdinti aliuzija į psalmę kreipė kunigo link. Neatsiminiau, kad ir KarR-V mokės seminarijoj, tik netapo kunigu.
Ingos abejonės sudaiginta ir ūgtelėjusi manoji išgaravo palyginus tekstus apie Poėtos gimimą ir Ventą su KarR-V rinkiny Eilėmis ir proza (Chicago, 1909) esančiomis eilėmis prozoje: taip, tos pačios rankos ir galvos darbas – ir stilius, ir net kai kurie vaizdai (pvz., „Taip Reikia“ pradžia: „Kepino saulė žemę išdžiuvusią“, p. 66) labai labai panašūs.
Pataisiau ir šitam, ir 998 įraše senoviškai, taip, kaip taisoma rankraščiuos ar mašinraščiuos – išbraukiant, o ne ištrinant.
— Nuoširdžiai ačiū, Inga! – Vienu apsirikimu, regis, mažiau.
Šaltiniai būna kad kinta laikui bėgant. Bet gal ir anuometis šaltinis prie Ventos išlikęs, kad ir silpnesnis. O skaitykloje turint laiko ar kada kitur reiktų atsiversti šią knygą ir joje paieškot, gal pavyktų: Lietuvos šaltinių katalogas: 220 versmių ir šaltinių (ISBN 978-9986-623-51-9).
AtsakytiPanaikintiAčiū už patarimą; LLTI biblioteka šitos knygos neturi, bet: gal reiks imt ir paklaust kokio iš knygos autorių.
PanaikintiParašiau vienam iš knygos rengėjų, paklausiau. Atsakymas:
PanaikintiSveiki gyvi,
Gražu, kad domitės dalykais "iš mūsų virtuvės". Tačiau užminėt mums rimtą mįslę su šia versme. Pats aš nesu versmių ir šaltinių žinovas, tiesiog prisidėjau sudarant katalogą.
Specialistai, kurie važinėjo po Lietuvą ir aprašinėjo šaltinius, deja, jau išėjo į užtarnautą poilsį. Tiesa, susisiekiau su vienu iš jų, bet apie tokią stiprią versmę jam irgi neteko girdėti.
Lietuvos šaltinių kataloge prie Ventos kažkaip jų nesimato – arčiausiai (netoli nuo Viekšnių) yra Kėgrių šaltinis, tačiau jis srovena prie Virvyčios upės.
Kadangi versmės aukštis gana nemažas – išties koks metras ar daugiau, tai man labiau primena fontanuojantį artezinį gręžinį (išgręžia ir šiais laikais tokių, pvz.: Aukštadvaryje).
Bet vėlgi: nors 1905 m. gręžinių Lietuvoje jau buvo virš 30, prie Ventos upės tokio nėra užregistruota.
Knyga, iš kurios mūsų tyrėjai sėmėsi pradinių žinių apie šaltinius, yra V. Vaitkevičiaus "Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija". 1998 m.
Taip pat galite bandyti teirautis apie tai Ventos regioninio parko direkcijos [...]. Gal jie vietoje kažką geriau žino.
Tokia tatai kukli informacija. O jeigu Jus domina Lietuvos šaltinių katalogas, tai su malonumu galime padovanoti egzempliorių.
Na štai, dar ir bibliotekos fondai pasipildys. O dėl versmės ar gręžinio – pamėginsiu Ventos regioninio parko direkcijos žmonių paklaust. Išties: gal jie ką žinos?
Paklausiau, atsakė Andrius Almanis, Ventos regioninio parko direktorius:
PanaikintiLaba diena,
apie trykštantį šaltinį šalia Ventos duomenų neturime, bet paklausinėsime vietos kraštotyrininkų, gal jie ką žinos.
Vilčių išsiaiškint vis mažiau, nors paskutinės laidot dar gal ir neverta.