(993) Visiškai tarp kitko: šiek tiek šimtmečio knygų

Birželiui įpusėjus gavau Ramūno Gerbutavičiaus el. laišką:

Sveikas, Virgi,
kaip gyveni? tikiuosi, gerai!
norėčiau tave pakviesti sudalyvauti tokiame projekte. Sumaniau su literatūrologais išrinkti reikšmingiausias 100-mečio lietuvių autorių knygas. Esmė tokia: literatūrologai/kritikai/apžvalgininkai pasiūlo po 30–50 lietuvių autorių reikšmingiausių knygų, kurios pasirodė 1918–2018 metais, iš tų pasiūlymų susidarys 120–200 knygų, tą sąrašą skelbtume portale lrytas.lt ir pakviestume skaitytojus balsuoti bei išrinkti šimtuką. 2018 vasarį turėtume reikšmingiausių knygų šimtuką (orientuojamės į grožinę literatūrą).
Virgi, surašyk ir tu 1918–2017 metais pasirodžiusių reikšmingiausių lietuvių autorių knygų sąrašą – asmeninį, subjektyvų. Būtų gerai, kad tilptum į kokius 50 :)
Būčiau labai dėkingas, jei per 2–3 savaites atsiųstum man savo sąrašą.
Jau sutiko ir Kmita, ir Burokas, ir Kazlauskaitė, ir Cibarauskė ir dar dešimt.....
Ačiū iš anksto
Ramūnas G.

Norėjos tiesiog neišgirst šito prašymo, bet galva pati ėmė dirbt, tempdami paviršiun vieną ar kitą knygą.
Šįryt nubudęs pagalvojau: gana, artėja atostogos, reikia bent šitą reikalą baigt – svarstyt, ta ar ana knyga vertesnė, galima iki pensijos, ir vis tiek galutinai nenuspręsi. Surašau, ir dedu tašką.

√ Vaižganto Pragiedruliai (1918–1920),
√ Vinco Krėvės Skirgaila (rus. 1922),
√ Kazio Binkio 100 pavasarių (1923),
√ Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas (1935),
√ Antano Miškinio Varnos prie plento (1935),
√ poezijos antologija Antrieji Vainikai (1936),
√ Kazio Borutos Eilės ir poemos (rinktinė, 1938),
√ Jono Aisčio Poezija (rinktinė, 1940),
√ Bernardo Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus (rinktinė, 1943),
√ Salomėjos Nėries Prie didelio kelio (rašyta karo metais),
√ Jurgio Savickio Žemė dega (rašyta karo metais),
√ Balio Sruogos Dievų miškas (parašytas 1945),
√ Jono Meko Semeniškių idilės (1948),
√ Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis (rašytas 1948–1949),
√ Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950),
√ poezijos antologija Žemė (1951),
√ Broniaus Krivicko Už didžią tiesą (1952, dauginta rašomąja mašinėle),
√ Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956),
√ Mariaus Katiliškio Išėjusiems negrįžti (1958),
√ Antano Škėmos Balta drobulė (1958),
√ Icchoko Mero Lygiosios trunka akimirką (1963),
√ Vinco Mykolaičio-Putino Būties valanda (1963),
√ Henriko Radausko Eilėraščiai (rinktinė, 1965),
√ Algimanto Mackaus Chapel B (post mortem, 1965),
√ Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje (1966),
√ Juozo Grušo Barbora Radvilaitė (1972),
√ Sauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972),
√ Jono Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972),
√ Tomo Venclovos Kalbos ženklas (1972),
√ Vlado Šimkaus Bitės pabėgėlės (1973),
√ Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas (1974),
√ Romualdo Granausko Jaučio aukojimas (1975),
√ Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės (1977),
√ Jono Strielkūno Varpo kėlimas (1978),
√ Jono Mikelinsko Už horizonto – laisvė (1978),
√ Henriko Nagio Prisijaukinsiu sakalą (1978),
√ Juozo Baltušio Sakmė apie Juzą (1979, su vėlesne pabaiga),
√ Vytauto Bložės Polifonijos (1981),
√ Sauliaus Tomo Kondroto Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985),
√ Sigito Gedos Mamutų tėvynė (1985),
√ Juditos Vaičiūnaitės Nemigos aitvaras (rinktinė, 1985),
√ Juozo Apučio Gegužė ant nulūžusio beržo (rinktinė, 1986),
√ Petro Dirgėlos Joldijos jūra ir Karalystės ciklas (1987–1988, 1997–2004),
√ Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989),
√ Jurgio Kunčino Tūla (1993),
√ Sigito Parulskio Mirusiųjų (1994),
√ Antano Ramono Ramybės kalva (post mortem, 1997),
√ Liūnės Sutemos Tebūnie (2006),
√ Vytauto Kubiliaus Dienoraščiai (2006–2007),
√ Antano A. Jonyno Paskutinės dienos Itakėje (2007),
√ Valdo Papievio Eiti (2010),
√ Grigorijaus Kanovičiaus Miestelio romansas (2013).

Žvelgdamas į sąrašą dar pagalvojau: kiek daug reikšmingų tekstų perskaitėm per vėlai.
P.S. Pakeliui į darbą prisiminiau Romualdą Granauską. 1997-ais atsakė į Nemuno anketą „Dar kartą 10 klausimų rašytojams“. 8 klausimas: „Ką šiandien skaitote? Ką geriau pažįstate – pasaulio ar gimtąją, klasikų ar amžininkų kūrybą? [...]“ — Atsakydamas:

Pasaulio literatūros neperskaitysi, net aukso fondo. Per trumpa virvelė. Kai galėjom ją skaityti – tai negalėjom, kai nebegalim – dabar jau galim. Gimtosios literatūros gėda būtų neskaityti, bent jau prozos. Bet ir tai... Žiūrėk, bus ir besąs koks Pulgio Andriušio ar Stepo Zobarsko kūrinys neskaitytas. Skaitai ir graudeniesi: kodėl taip vėlai, kodėl taip žiauriai vėlai geros knygos į rankas tepapuolė?.. Jau vien dėl šito gali buvusių laikų nekęsti iki dantų griežimo. (Nemunas, 1997, nr. 4, p. 9)

Ką čia ir bepridursi. (To šimtmečio, ypač pusamžio, ir rašymai, ir skaitymas ypač sukibęs su istorija.)