(1195) Susieji – ir [prisimeni savo tėvo rankas], xxxvi

a: Ką tik išėjusiam Metų numery yra šeši Romualdo Granauskai laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos (nr. 8/9, p. 118–141; šįmet RomG-kui būtų sukakę 80). Šeštasis laiškas, rašytas apie 1967-us, su dviem priedais: novelę „Šilta sauja“ parašęs prieš pradėdamas galvot, „kaip ir dėl ko reikia rašyti“, apsakymą „Antra medalio pusė“ – po to; laiške klausia Pakalniškio: „Įdomu, ar mano galvojimas nenuėjo šuniui ant uodegos?“ – ar RičP ką nors atsakė, nežinia.
„Šilta sauja“ įdėta pirmojon Granausko knygon Medžių viršūnės (1969; palyginau pirminį tekstą, kuris dabar paskelbtas Metuos, su knygoj esančiu; kai kas, manyčiau, netikusiai paredaguota: pvz., apie tėvą ir jo sūnų, dar vaiką, buvo: „Ir jie – abudu vyrai – valgo bulvinę košę ir tylėdami žiūri vienas į kitą“, pataisyta: „Ir jie – du vyrai – valgo...“; nežinau, atspalvis kitas: pirmu atveju paryškinta, kad abu vyrai, t.y. kad ir vaikas kaip vyras, antru – kad dviese; bet ne dėl to ėmiaus šio įrašo).
Yra toj novelėj epizodas, galima sakyt, centrinis, kaip vaikas stebi miegančio tėvo ranką:

– Pažadinsi pusdieny, – sako motinai ir eina į kito kambario duris.
Ant vinies – žiemą vasarą – kabo jo kailiniai. Batus jis palieka pas slenkstį ir nenusirengęs gulasi į lovą. Miega aukštielninkas, prie paties krašto, ir viena ranka visada nuslysta iki pat grindų.
Poviliukas eina žaisti prie jo lovos. [...] Poviliukas net pašliaužia atgal nuo lango, arčiau nejudamai sugniaužtos tėvo saujos. Saulės lopas jau laižo tėvo ranką, ir Poviliukas susikaupęs ima apžiūrinėti ją, nors jau daug kartų apžiūrėjo. Ant tamsios odos auga maži mažulyčiai plaukeliai, ir galima pamatyti net duobutes, iš kurių jie išdygę. Visai kaip medžiai. Jie irgi auga iš duobučių. O gal tai ir yra medžiai, bet tokie maži, kad šakų nė įžiūrėti negalima, vienus tiktai liemenis?.. Tada tėvo ranka – kaip retas miškas, tik niekas nežino, kas jame gyvena. Niekas nežino, ir kas gyvena pačioj saujoj, kuri visuomet sugniaužta, kai tėvas miega. Kam tėvas sugniaužtų, jeigu joje nieko nebūtų? Vieną kartą Poviliukas net prisilietė prie jos. Prisilietė švelniai, pačiais pirštų galiukais, bet tėvas tuojau pabudo:

Kęstučio Stoškaus nuotr.
iš ten pat, iš kur citata

– Žaisk ir nežadink manęs, vaike...
Ir vėl užmigo. O sauja neatsigniaužė. Ji niekada neatsigniaužia, ir Poviliukas tik jauste tenujaučia, kas joje galėtų būti. Tai pats svarbiausias dalykas. Bet negalima apie tai net paklausti, nes ištarei žodį – ir vien nuo ištarimo paslaptis išnyks. (p. 134)

Kas joj – vaikas pamato tik tada, kai tėvą po kurio laiko „vyrai su ilgais šautuvais“ parneša namo negyvą ir šarvodami, kad sunertų rankas ant krūtinės, atgniaužia saują. Šovinį tėvas nuolat laikydavo saujoj.

b: Tas Granausko novelės vaiko žiūrėjimas į tėvo ranką priminė kitą žiūrėjimą: Nemune, minint skulptoriaus Roberto Antinio vyresniojo 110-metį, buvo bendravardžio sūnaus atsiminimų apie Tėvą; tarp kitko, ir toks gabaliukas:

Vis judantis pirštas
Ir šiandien matau Tėvo kreivą pirštą.
— Vis minko molio gabalėlį ar popiergalį, savo skverno kraštą, žolių kuokštą ar duonos kąsnelį ant pietų stalo.
— Lietinėja autobuso lango stiklą, trūkčioja pirštą, o kai šis nutolsta nuo stiklo, tęsia ore keistą braukeliojimą ir durstymą.
Tada man, vaikui, sėdinčiam šalia Tėvo, tapdavo šiek tiek nejauku; bendrakeleiviai ir aš žiūrime į tą pirštą stengdamiesi suprasti judesio reikšmę.
— Išgirstu stotelės pavadinimą ir tempiu užsimiršusį Tėvą su Jo atkištu pirštu prie autobuso durų.
Nuvažiuojančio autobuso bendrakeleiviai spokso į ore paliktus piršto ženklus ir Tėvą.
Pėdiname, o pirštas vis tobulina nuvažiavusiame autobuse paliktus išlytėjimus.
— Tačiau kai Tėvas priguldavo pasnausti, o jo pirštas nesiliaudavo judėjęs, mes su seserimi Egle įsigudrindavome į snaudžiančio Tėvo delną įkišti plastilino gniužulėlį. Kai apmaigytas gniužulėlis iš delno iškrisdavo (o Tėvo pirštai ir toliau krutėdavo), mes su seserimi stengdavomės įžiūrėti, ką tasai nepavargstantis Tėvo pirštas išlipdė.
— Liejant iš gipso pomirtinę kaukę ir rankos išlieją, šiek tiek praskėčiau Tėvo šaltus pirštus ir tarytum išgirdau: „Ekspresijos! Ekspresijos!“, jausdamas, kaip Skulptorius pats tampa skulptūra. (Nemunas, 2008 XII 11, nr. 44, p. 7)

(Taip, nieko čia tokio; tiesiog du vaizdu galvoj susisiejo; o ir kam vis mėgint išlaužt, kad būtų kas nors tokio.)