(1205) Tarp kitko: menant mįslę keturgyslę to Salomėjos Nėries sąsiuvinio

uo ko pradėt – aišku: nuo Viktoro Aleknos SN gyvenimo ir kūrybos metraščio, kas ten užfiksuota. — 1945 VI 22 SN sužinojusi, kad ruošiamasi ją skraidinti į Maskvą („Iš Maskvos aš gyva jau negrįšiu“, – pasakiusi ją kasdien lankiusiai draugei Jadvygai Laurinavičiūtei). Laurinavičiūtei išėjus, „SN per ligoninės seseris pasikvietė dar vieną patikimą moterį ir paprašė, kad atvestų gerą kunigą: ji norinti paskutinį kartą prieiti išpažinties, priimti kitus sakramentus. Su moterim sutarė, kad kvies kunigą Juozą Gustą. Šis kviečiamas paprašė, kad SN pareikštų savo norą raštu: ir kai SN tai padarė, tada jis sutiko ateiti.“ (Kodėl Alekna neįvardija, kas ta patikima moteris? Matyt, ji norėjo likti neįvardinta, tokią sąlygą iškėlė, kitaip nieko nepasakosianti.) — VI 23 ir 24 kun. Gustas mėginęs susitikt akis į akį su poete, bet trukdę lankytojai. — VI 25 vakare, išėjus nuolatinei lankytojai Laurinavičiūtei, „atėjo kunigas Gustas, ir poetė atliko išpažintį. Taip pat priėmė komuniją ir buvo patepta aliejais. Paprašė kunigą, kad paimtų sąsiuvinį su jos žodžiais tautai. Kunigas sutiko paimti sakydamas: ‘Ką man kalbėjai ir ką aš išgirdau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms’.“ — Kitoj suskliaustoj pastraipoj Alekna pamini, kad kun. Gustas greitai buvo areštuotas, nuteistas 10 metų ir išvežtas į Tolimųjų Rytų lagerius; miręs 1958-ais. „Tad šio sąsiuvinio likimas nežinomas.“ (kn. 2, p. 695–696)
Prof. Viktorija Daujotytė, prieš 20 metų išleistos knygos Salomėja Nėris: Gyvenimo ir kūrybos skaitymai skyriuj „Paskutinės valios paslaptis“ užrašiusi sakinį-pastraipą „Sąsiuvinis buvo.“ (p. 204), savo svarstymus apie tą sąsiuvinį yra apibendrinusi 2016-ais išėjusioj Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas Nyka-Niliūnas: Mintys, pastabos, fragmentai. Žmogus, manau, daugiausia apie tai galvojęs. Gabaliokas iš tos knygos (p. 150–155; gnaibyt, trumpint nekilo ranka – kad minties siūlas liktų neįkirptas; kad nesusipainiotų su šio įrašo tekstu – citatos tekstas rudas; išnašas iš knygos pabaigos perkėliau į laužtinius skliaustus):

Dar – lemties siūlų galai
Kodėl mirtinai sergančios S. Nėries paskutinių eilėraščių likimas buvo ir liko toks gyvybiškai svarbus? Ar tas sąsiuvinis su eilėraščiais tikrai buvo? Koks jo likimas? Yra dar vienas mįslingas sąsiuvinis iš 1945 metų vasario vidurio (tada Salomėja jau kalbėjo apie mirtį), kuriame įrašyti dramatiško kreipinio žodžiai: „Teisingumo deive – užrištom akim, kreipiuosi šiandien į tave, padėk man! Vedžiok mano ranką, kad mano rašomos eilutės būtų tiesios ir neiškryptų iš vidurio linijos <...>.“ Tekstas skelbtas jau 1957 metų S. Nėries tritomyje, ypatingame, daug ką iš Salomėjos tarsi paslepiančiame (sudarytoja Taida Devėnaitė, saugumo persekiota ir gyvenimą tragiškai baigusi lituanistė, dirbusi „Vagos“ leidykloje, redaktorius – Alfonsas Maldonis). Tai galėjo būti paskutinis sąsiuvinis, jame nieko daugiau neįrašyta. Bet į ligoninę galėjo pasiimti ir kitą – likusiam laikui. Birželio 25 dieną, prieš išvežant poetę į Kremliaus ligoninę, buvo sprendžiamas jo likimas.
     Kad tas sąsiuvinis buvo, neabejojo Viktoras Alekna, daugiausia poetės kelių išvaikščiojęs. Neabejoju ir aš. Dėl to, kad ir ligoninėje Salomėja negalėjo sąsiuvinio neturėti, negalėjo, kol dar pajėgė, nerašyti, kalbi buvo jos siela, kalbi ir iš džiaugsmo, ir iš sielvartų, kurių vis kaupėsi, didėjant, aštrėjant ir kaltės jausmui. Neturėjo kitos išeities – tik tyliai, slapta rašyti, kol pajėgė. Tad turėjo būti tas sąsiuvinis. Ir nežinomas jis veikia lyg koks Salomėjos likimo katalizatorius. Veikia ir kitus tekstus, ypač tuos, kurie sudaro rinkinį „Prie didelio kelio“, ir paskutinius žinomus eilėraščius. Žmonės, kurie buvo įtraukti į paskutinį S. Nėries saugos ratą – ne visi ir žinomi. Tikėtina, kad pirmas lemties veikėjas yra kunigas Juozas Gustas (1906–1958), beveik Salomėjos vienmetis, jis išklausė poetės išpažinties ir tikriausiai sąsiuvinį paėmė.
     Išeivijos poetės Julijos Švabaitės liudijimas, prasidėjęs iš toliau: „Salomėja visad mano širdy. Man ji viena didžiausių poetų. Kai įsikalbame su Liūne Sutema (dažniausiai telefonu, beveik kas savaitę) apie Lietuvos ir išeivijos literatūrą, dažnai viena kitai deklamuojame eilėraščius, ypač Salomėjos Nėries. Nuo jaunystės aš jų daugelį moku atmintinai <...>. Prisimenu, Vokietijoj, Roitlingene, susitikome su partizanu Daumantu (Juozu Lukša). Tada jis rašė knygą „Partizanai“. Per vakarienę sėdėjau šalia jo (iš kitos pusės – prelatas M[ykolas] Krupavičius) ir visų pirma paklausiau: „Ar jūs, partizanai, ką turit prieš Salomėją Nėrį?“ Niekad neužmiršiu jo žodžių: „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose.“ [Poezijos kryžkelės. Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje, sud. R. Pakalniškis, Vilnius, 1994, p. 143] Kalbama apie rankraštį – galbūt tai „Prie didelio kelio“ eilėraščiai. Nebūtinai sąsiuvinis.
     Dar yra pasirodę šiokių tokių žinelių. 2001 metų sausio 6 dieną Rašytojų klube A. Naujokaitis perdavė „Draugo“ (2000-12-22) puslapio kopiją – ten Ligija Tautkuvienė sako štai ką: Salomėjos sąsiuvinį paėmė kunigas Juozas Gustas. Perdavė Leipalingio kunigui Konstantinui Ambrasui, šis nuvežė į JAV. 1965 metais jį perskaičiusi Salomėjos motina sakiusi, kad dabar galinti ramiai numirti. Sąsiuvinis su eilėraščiais perduotas Oksfordo universiteto bibliotekos archyvui. Ką sako tie 1965 metai? Kad gal tik tada slaptasis sąsiuvinis pasiekė Ameriką. Gal ir buvo siųstas Salomėjos giminėms. Kodėl tik tada, po dvidešimties metų, Salomėjos motina galėjo atsidusti? Apie Ligiją Tautkuvienę (atrodo, kad mergautinė pavardė Gecevičiūtė) reikėtų rasti žinių, galbūt ji žino (ar žinojo) daugiau.
     Kaip visa tai galėjo atsitikti? Kunigas J. Gustas, 1946 metais suimtas, po poros metų išvežtas į lagerį Krasnojarske. 1958 metais ten mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Salomėjos sąsiuvinį kam nors perduoti turėjo nedaug laiko. Įtikinama naujai pasirodanti dar vieno kunigo – Konstantino Ambraso (1922–1985) – figūra. Filologiškos prigimties kunigas, kaip ir jo keliolika metų jaunesnis brolis Kazimieras – lituanistas, vertimo teorijos specialistas, slapta įšventintas kunigu, tam žingsniui pasiryžęs po staigios vyresnio brolio mirties. Konstantinas Ambrasas įšventintas 1945 metais; gali būti, kad jis ir kunigas J. Gustas galėjo susitikti dar Kaune po Salomėjos mirties ar dar ir prieš ją. K. Ambrasas buvo paskirtas į Vilkaviškį, klebonas, dekanas, įtakingas dvasiškis, Kunigų tarybos narys, Konsultorių kolegijos narys, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“, ją rėmė. Bet tai – jau vėlesnis laikas. Vilkaviškyje jis galėjo sutikti ir S. Nėries giminių, galėjo žinoti ir jos artimiausių giminių, pasitraukusių iš Lietuvos, adresą. Arba pasinaudoti tarpininkais, kai jau susirašinėjimo, ypač giminių, neinančių jokių svarbių pareigų, kontrolė nebebuvo tokia griežta. Tikėtina, kad K. Ambrasas galėjo rasti kokių galimybių (įskaitant ir kelius, kuriais pasaulį vėliau pasiekdavo ir „Kronika“) Salomėjos sąsiuviniui iš Lietuvos išvežti ar išsiųsti. Kad ir iš kurio nors Rusijos miesto. Tai galėjo atsitikti ir vėliau, netgi po 1960 metų. Pats nesilankė Amerikoje, bet buvo Paryžiuje, Eucharistiniame kongrese.
     Už pernelyg aktyvią veiklą, gal ir už ryšius su giminaite iš Kanados kunigas K. Ambrasas buvo perkeltas į Leipalingio parapiją maždaug 1953 metais, išbuvo ten 16 metų, iki mirties. Ir čia liudytojo statusu prisijungia dar vienas siūlo galas – kaip tik Leipalingyje, kur buvo gimęs ir kur bent retkarčiais apsilankydavo, su iš Vilkaviškio perkeltu K. Ambrasu (gal pažįstami dar iš Kunigų seminarijos, maždaug vienmečiai) galėjo susitikti Juozapas Bukauskas, nes Žemaitijoje jis dirbo ir slapstėsi, galėjo iš jo apie Salomėjos slaptuosius eilėraščius išgirsti ir apie juos prasitarti dukterėčiai Liucijai, o ši prasitarė ir man. Su J. Gustu J. Bukauskas susitikti vargu ar galėjo. Į gyvenimą jau išeinančiai dukterėčiai kalbėjo apie sunkiuosius to laiko žmonių patyrimus, nesiryžo teisti nei smerkti. Kalbėdamas apie baugią dvasinę prievartą patyrusį kunigą, netiesiogiai kalbėjo ir apie S. Nėrį, lyg klausė – kas žino?
     (Intarpas. Pokalbis telefonu su kunigu Kazimieru Ambrasu: ne, apie sąsiuvinį nieko nežinojęs, brolis jį, daug jaunesnį, vengęs įtraukti į rizikingesnius reikalus. Bet Vilkaviškyje brolio šeimininkė buvo Onutė Bačinskaitė (1914–2002), artima Salomėjos giminaitė. Kartu išsikėlė į Leipalingį, vadinasi, buvo patikimas kunigo Konstantino namų žmogus. Aišku, kad apie Salomėjos gimines galėjo iš jos žinoti, gal net jų adresą. Leipalingyje tikrai pas Konstantiną užeidavo iš Žemaitijos atvažiavęs kunigas J. Bukauskas, Kazimieras jį prisimenąs, gal iš kelių kartų, kai tekę susitikti: aukštas, lėtas, tylus, toks inteligentiškas... [2016-04-23])
     Kazimieras Ambrasas padovanojo savo parengtą knygą „Monsinjoras Konstantinas“ (2012). Keletas detalių iš šios knygos, kurios sustiprina mintį, kad kaip tik šiam iškiliam dvasininkui buvo lemta pasirūpinti paskutiniu S. Nėries sąsiuviniu. Vilkaviškio laikas ir erdvė, kurioje tebebuvo juntamas S. Nėries jaunystės laikas, mokymasis gimnazijoje, vėlesni apsilankymai. Kanauninkas Juozas Barkauskas atsiminimuose liudija, kad klebono šeimininkė Onutė pasakojusi apie savo giminaitės Salomėjos gyvenimą. Geografas Antanas Ramoškis, lankęsis klebonijoje: „Stebino ir labai sudomino klebonijos šeimininkė – Salomėjos Nėries pusseserė. Dabar net nesinori tikėti, kad taip galėjo būti. Labai norėjau su ja pasikalbėti. Ko gali nedominti nuostabi poetė, o klebonijoje – poetės giminaitė?“ [Monsinjoras Konstantinas, p. 17]
     Konstantinas Ambrasas – Vilkaviškio klebonas ir dekanas, monsinjoras, galimas kandidatas į vyskupus. Mokęsis ir pats Vilkaviškio kunigų seminarijoje, tik ją uždarius persikėlęs į Kauną. Paskutiniu S. Nėries gyvenimo laikotarpiu tikrai buvo Kaune, 1945 metų vasaros pradžioje priėmė kunigo šventimus. JAV ir Kanadoje turėjo giminių. Turėjo ryšių: kaip liudijama atsiminimuose, vienai Vilkaviškio parapijietei buvę leista išvykti į JAV, klebonas Konstantinas per ją slapta perdavęs informacijos apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, informacija pasiekusi laisvąjį pasaulį, bet ten patekusi į negeras rankas... Susijęs su „Kronika“, tekstais, platinimu.
Kunigo Igno Plioraičio liudijimas: „Kun. Konstantinas man pasakojo, kaip jis, vienas iš pirmųjų, prisidėjo prie žinių platinimo apie Lietuvos Bažnyčią, apie pastangas šią medžiagą persiųsti į užsienį. Jis man sakęs, kad pirmuosius straipsnius apie Bažnyčią ir mūsų seminarijos padėtį jie, aktyviausieji kunigai, stengėsi perduoti atvykusiai iš užsienio lietuvei, kuri, sumaniai juos paslėpdavusi, išveždavo į Vakarus.“ [Ibid., p. 29]
     Savo pamoksluose monsinjoras Konstantinas citavo S. Nėrį, net netikėtomis prasmėmis (p. 288). Ramiai ištariama: mūsų poetė... Pradėjo pamokslą fraze „Per lūžtantį ledą...“ Ištarė ir bendrą frazę: „Kam daug duota, iš to daug bus pareikalauta.“ [Ibid., 245] Taip pat citavo Antaną Baranauską, Bernardą Brazdžionį, Kazį Borutą, Justino Marcinkevičiaus „Šventąją duoną“.
     Atsiminimų apie Salomėją Nėrį knygoje yra Ona Bačinskaitė, bet, atrodo, kad poetės teta, gimimo metai nenurodyti, gyvenusi Alvite. Yra iškalbingesnių užuominų apie paskutinius Salomėjos metus: „Pas mus ėjo šnekos, kad grįžusi po karo į Lietuvą jau ligonis, kad rašiusi eilėraščius apie savo tėviškę, Alvito ežerą ir kt. Labai pergyveno, neradusi savo motinos, Onutės ir kt.“ [Literatūra ir kalba, t. 4, Vilnius, 1959, p. 21] Galėjo žinoti apie paskutinius rankraštinius eilėraščius. Ėjo šnekos – vadinasi, žmonėms buvo svarbu.
     Dar sykį – kodėl? Kodėl tas S. Nėries sąsiuvinis ir tada, poetės paskutinėmis gyvenimo dienomis, buvo toks svarbus? Ir jai pačiai, ir žmonėms, kurie likimo valia buvo prie jos. Nėra jokio pagrindo nepasitikėti artima bičiule Jadvyga Laurinavičiūte, 1945 metų birželio 25 dieną buvusia prie Salomėjos; V. Aleknos užrašyta neabejotinai tiksliai: „Prašė paimti jos sąsiuvinį, kuriame esą viskas parašyta. J. Laurinavičiūtė sąsiuvinį atsisakė paimti teisindamasi, kad pas ją nebūsią saugu: suimtas jos brolis, išvežta sesuo, kiekvieną dieną ir ją galįs ištikti toks pat likimas, todėl tegu poetė paieškanti patikimesnio žmogaus. Paskutiniai poetės žodžiai buvę: „Liudyk, bangioji... Paliudyk...“ [Alekna V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 2, 1997, p. 696] J. Laurinavičiūtė galėjo kalbėtis ir su kunigu J. Gustu, atėjusiu į ligoninę tą patį vakarą. Galėjo žinoti, kad paėmė sąsiuvinį.
     Kažkas ypatingo glūdi žmonių tarpusavio veiksmuose, kažkoks vidinis susiklausymas. Gedulingose mišiose liepos 9 dieną Įgulos bažnyčioje, kuriomis pasirūpino J. Laurinavičiūtė (aukojo kanauninkas Adolfas Sabaliauskas, literatas, slapyvardžiu Žalia Rūta paskelbęs tautosakos darbų, stilizuotų poemų ir eilėraščių, išvertęs „Kalevalą“), dalyvavo ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Ar jis (jau perskaitęs „Prie didelio kelio“ ir saugantis vieną iš trijų egzempliorių, įrištų žaliais siūlais, surištų ir sunumeruotų, kad niekas negalėtų būti įterpta) galėjo žinoti ir apie tą slaptą sąsiuvinį? Galėjo. Tikėtina, kad ir apie mišias už Salomėjos vėlę jam pranešė J. Laurinavičiūtė, tikėtina, kad jose dalyvavo ir kunigas J. Gustas. Tarp žinančiųjų galėjo būti ir Sofija Čiurlionienė, pernelyg skaudžiai atvira buvo jos pozicija, išsakyta ir „Girioj Žaliojoj“.
     Salomėjos eilėraščiai partizanų spaudoje, J. Lukšos žodžiai, perduoti J. Švabaitės: nėra pagrindo jais netikėti. Ta kunigų grandinė, tas slapta perduodamas žinojimas – ne ta arba ne tik ta yra S. Nėris, kuri pristatoma oficialiai, – tarybinė, tarybinė poetė. Lyg koks gynybinis tautos balsas – atsiimti, ką bandoma atimti, atsiimti ir savojo žmogaus likimą, neatiduoti savo talentingųjų, jei ir prasikaltusių, bet dėl to kenčiančių. Talentingaisiais tauta pasisako, kas esanti. Pasisako ir požiūriais į talentinguosius, santykiais, pozicijomis.
Pokario metais lietuviai tebeturėjo stiprų savisaugos instinktą. Tebebuvo gynybiškai susitelkusių žmonių, vienas kitą suprantančių ir iš žvilgsnio. Neatiduoti svetimiesiems ir tų, kurie kelionėje suklupo, bet savo klaidas suprato, dėl jų kentėjo. Užstoti, ginti, net patiems rizikuojant. Perduoti, perpasakoti. Ji yra mūsų. Ji yra poetė, svarbu, ką ji pasakė saviesiems savo paskutiniais žodžiais.
     Ar dar galima iš to pasimokyti?
     Ar jau pernelyg viskas toli?
     J. Laurinavičiūtė, viena iš Salomėjos bičiulių, vyresnė (gimusi 1899 metais), praktiškesnė, įžvalgesnė. 1944 metais paskirta dirbti į į Respublikinę biblioteką Kaune, po reorganizacijos – Kauno viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininke. Galėjo Salomėją lankyti. Atrodo, kad kaip tik į ją sueina paskutinės dar sąmoningo Salomėjos gyvenimo gijos, rišo jas, surišdama su žmonėmis. Žinojo daug, tik klausinėjamiesiems, net patiems geranoriškiausiems, ilgai nepasakė beveik nieko. O turėjo sulaukti 1990-ųjų (mirė 1992 metais), išlaikyti sveiką protą, kad galėtų paliudyti, kaip Salomėja ir prašė, tik jai žinomą teisybę. Paliudijo.
Neįtikėtina teleologija.

Bet nei Viktoras Alekna, nei prof. Viktorija Daujotytė nemini dar vienos liudininkės – Juzės Motiejaitytės-Mačiokienės (1903–2000), kurios, manau, labai svarbūs atsiminimai, užrašyti Leono Juozonio (1922–2015), buvo paskelbti Tremtiny, 1991 X išėjusiame nr. 19, p. 2. — Besikapstydamas kaip višta skiedryne – savo popieryne praeitą savaitę radau pasiliktą šitą numerį; sakinius apie tą sąsiuvinį net pasibraukęs raudonai buvau (šičia = rudos raidės), bet, prisipažįstu, ta žinia buvo visiškai išgaravusi iš galvos; skaičiau lyg pirmą kartą. Štai tas tekstas (visas, nes įdomus; pasvarstymai po to):

Apie prof. kun. Juozą Gustą ir Salomėją Nėrį
Negaliu pamiršti Krasnojarske praleistų sunkių tremties dienų, tačiau tarp jų ir šviesūs prisiminimai apie nuostabų ir šventą profesorių kunigą Juozą Gustą. Tai jis palaikė ir kėlė mūsų tremtinių dvasią. Negaliu nutylėti nepapasakojusi visiems apie šią kilnią asmenybę. Tikiuosi, kad atsiras daugiau gyvų žmonių, kurie plačiau apie jį papasakos.
     Prisimenu jį visada energingą, raudonskruostį, nepaprastos išminties. Pirmą kartą kun. J. Gustą pamačiau Krasnojarske laidojant ūkininką a.a. Juozą Grėbliauską [†1955 V 14]. Būdama katalikų bendruomenės pirmininke ir kalbėdama prie kapo, padėkojau nepažįstamajam kunigui už paramą. Po to paklausiau kun. J. Gustą, kaip bendruomenė galėtų atsilyginti už pagalbą. Kunigas tik nusišypsojo ir įdėjo man į kišenę voką su, regis, 200 rublių šių laidotuvių išlaidoms...
     Mes, lietuviai, kiek galėjome, remdavome vieni kitus. Dažnai į mano mažytį kambarėlį užeidavo suvalgyti sriubos ir visada linksmas profesorius su draugais. O jo geriausi draugai buvo linksmieji studentai Lionginas Janaudis ir Balys Kavaliauskas, su kuriais jis draugavo kaip su sau lygiais.
Kartą atėję padėjo kelis kilogramus mėsos ir žuvį, sakydami, kad tai mano dukrelei Laurai. Laurutė skundėsi, kad sunku lietuviškai mokytis. Tada profesorius pasisodino dukrelę šalia ir pradėjo pasakoti:
     „Profesoriaujant Milano universitete, vienas draugas iš Oksfordo universiteto Anglijoje pasiūlė man susikeisti vietomis. Sutikau. Profesoriavau jau antrus metus Oksforde, ir vėl man nusišypsojo laimė. Pasiunčia mane į Indiją, Deli universitetą, studijuoti pas Rabindranathą Tagorę senosios sanskrito kalbos.
     – Kodėl mane siunčiate? – klausiu aš.
     – O todėl, kad tu lietuvis, o lietuvių kalba yra artimiausia senajai sanskrito kalbai.
     Jau imatrikuliacijos dieną Tagorė paprašė mane lietuviškai sukalbėti maldą „Pater noster“. Atėjęs prie manęs, Tagorė beveik kas trečią žodį jau kartojo panašiu sanskrito žodžiu. Ir nuo čia prasidėjo mūsų bendravimas. Vos tik sandalais apsiavęs, basas greitasis Tagorė įžengia pro auditorijos duris, jau kalba anglišką frazę. Aš ją verčiu lietuviškai. Nuo to prasidėdavo visos Tagorės senojo sanskrito paskaitos. Tai štai kaip garsusis Tagorė vertino lietuvių kalbą“, – baigė profesorius. Nuo tada dukrelė pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir pasigyrė, kad gavusi iš Lietuvos poetės Salomėjos Nėries knygą „Diemedžiu žydėsiu“. Tada linksmieji studentai pradėjo
juoktis, kad Nėris, nors ir labai talentinga, bet kaip netikinti palaidota ir lyg pamesta kaip šunelis patvory be religinių apeigų.
     Profesorius juos subarė ir papasakojo, kad Salomėja Nėris mirė aprūpinta šventais sakramentais.
     „Tai padariau aš pats, – iš lėto ištarė kun. J. Gustas. – Salomėjos Nėries kvietimu man pavyko nepastebėtam įeiti į Raudonojo Kryžiaus ligoninę Kaune. Atlikusi išpažintį ir susitaikiusi su Dievu, poetė ištraukė iš po pagalvės storoką juodais viršeliais sąsiuvinį ir paprašė įvykdyti jos paskutinį prašymą – paskelbti šį dienoraštį viešai. Ji žinanti, kad Lietuva ją prakeikusi, bet tikinti, kad, perskaitę šį dienoraštį, nuimsią nuo jos prakeikimą. Aš įsidėjau sąsiuvinį į krepšelį ant krūtinės ir išsinešiau namo.
     Vėliau dienoraštį įdaviau į geras rankas, kad nuvežtų į Oksfordo universitetą. Jūs nepamirškite ir, esant galimybei, pasakykite visiems, kad šis poetės Salomėjos Nėries dienoraštis yra Oksfordo universiteto bibliotekos archyve“.
     Profesorius rūpinosi ne tik mumis, lietuviais. Jis važinėdavo po plačias Krasnojarsko apylinkes, laikydamas pamaldas čia atvežtiems katalikams Pavolgio vokiečiams, baltarusiams ir kitiems. Pradėjo mus kviesti į saugumą ir versti pasirašyti, kad kunigas Gustas ima mokesčius už patarnavimus. Mes aiškinome, kad katalikų bendruomenė gyvena iš aukų, ir nesirašėme. Siūlėme profesoriui išvažiuoti kitur, bet jis sakė: „Nevažiuosiu iš čia tol, kol nepakrikštysiu visų tikinčiųjų ir jų šeimos narių“.
     Žinojau, kad profesorius gyvena pas vieną baltarusę senutę. Tačiau tik 1959 m., jau grįžusi iš tremties į Kauną, sužinojau kraupią istoriją. Kartą Vaižganto gatvėje sutikau buvusį tremtinį advokatą Zigmą Toliušį. Su ašaromis akyse jis man papasakojo apie liūdną profesoriaus likimą. Šią istoriją, sąžinės graužiama, pasakojusi jam kun. J. Gusto šeimininkės duktė. Profesoriaus šeimininkei Krasnojarske už atlyginimą buvo duotas toks nurodymas: paduodant kavą, įberti baltų miltelių. Vieną sekmadienį profesorius, atlaikęs šv. Mišias, atsigulė kaip paprastai pailsėti, nes 18 val. reikėjo vėl eiti laikyti pamaldas. Maldininkai nustebo, kad toks punktualus žmogus neatėjo žadėtu laiku. Išlaužę kambario duris, rado kambario viduryje ant grindų, paplūdusį kraujuose, mirusį profesorių. Šeimininkei toptelėjusi mintis, kad čia yra ir jos kaltė. Nunešusi likusius miltelius ištirti laboratorijai. Ne, tai nebuvę nuodai, o tik lėto veikimo milteliai, tirštinantys kraują. Šeimininkė išprotėjusi.
     Profesorius kun. Juozas Gustas palaidotas Krasnojarsko kapinėse. Iš 1959 m. darytų nuotraukų matyti, kad kapas aptvertas apie pusantro metro aukščio metaline tvorele, ir pastatytas akmeninis (o gal betoninis) apie dviejų metrų kryžius su niša paveikslėliui viršutinėje pamato dalyje. Ar nereikėtų Jo šventus palaikus pargabenti į Lietuvą?
     Reikėtų jo garbei ir muziejėlį įrengti.

√ Keista, kad Viktoras Alekna šitų 1991-ais paskelbtų atsiminimų nemini SN gyvenimo ir kūrybos metraščio antroj knygoj, išėjusioj 1997-ais. Juk net smulkmenas apie SN rankiojo; pats būdamas tremtinys, greičiausiai net prenumeravo Tremtinį. Spėčiau, kad visas metraščio tekstas buvo baigtas ir perrašytas iki tos publikacijos pasirodymo; matė, ketino įtraukt, bet, aplinkybėms palankiai nesusiklosčius, liko šita publikacija nepaminėta.
√ Aleknos nebepaklausi, kaip ten buvo; o prof. Daujotytės ryžaus. Iš el. laiško (2019 IX 18): „konkrečiai su Tavo minima publikacija nesusitikau“; apie jokias paieškas Oxfordo universiteto bibliotekoj netekę girdėt.
√ Bet juk Oxfordą mini Ligija Tautkuvienė Drauge; Profesorė spėja, kad „galbūt ji žino (ar žinojo) daugiau“. Susiradau tą Draugo skyriaus „Bičiulystė“ redaktorės LigT tekstą (žr. čia p. 4); manau, tai kompiliacinio pobūdžio rašinys; spėčiau, vienas iš šaltinių – Clevelande leistoj Dirvoj 1992 II 6 iš Lietuvos aido persispausdintas Jono Starkaus str. „Nauja apie S. Nėrį“ (žr. čia p. 5): autorius, be kita ko, pristato ir publikaciją XXI amžiaus savaitrašty 1991 XI 7, nr. 44, kur tas pat surašyta, kas buvo spalio Tremtiny. Beje, sakinys LigT tekste toks: Sąsiuvinys su eilėraščiais perduotas Oxford universiteto bibliotekos archyvui („Tremtinys”). Atsidūręs po pasakojimo apie SN motiną, skaičiusią dukros eilėraščius prieš mirtį, jis tampa klaidinantis – kreipiantis į JAV esantį Oxfordą (ir iš kur tie 1965 metai? 1965-ais Chicagoj išėjo Petronėlės Orintaitės atsiminimai apie Nėrį Ką laumės lėmė [mini ir Starkus]; SN motina Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė mirė 1968 II 1 Chicagos priemiesty Cicero; LigT susipainiojo?).
√ Aišku, į visus atsiminimus, ir į Juzės Mačiokienės dera žvelgt kritiškai, bet, manau, minėdama Oxfordo universitetą, tikrai suprato ką mini; o tai juk svarbiausia žinia. — Ką SN atidavė kun. Gustui? Vargu ar eilėraščių rankraščius. Eilėraščiais pasirūpino išdalydamas susiūtus Prie didelio kelio mašinraščius. Tai turėjo būt kas nors kita – gal ne įprastinis dienoraštis, gal kokie išpažintiniai užrašai; nelyg rašytinė išpažintis, priedas prie tikrosios žodinės paskutinės; to, kas pradėta 1945-ų vasario vidury kitam, išlikusiam sąsiuviny, tęsinys? — Kokiu keliu tas sąsiuvinis galėjo keliaut Oxfordan, bent jau kokį buvo sugalvojęs kun. Gustas? Manau, ne į paprastus kunigus, tuolab ką tik įšventintus, reiktų dairytis, o į vienuolius – brolius sileziečius. Antano Balašaičio straipsny VLE užfiksuota, kad 2000-ais kun. Gustas buvo paskelbtas kankiniu. Vadinas, kažkas iš Bažnyčios žmonių rinko medžiagą etc.; gal išsiaiškinta, ir su kuo iš savo ordino brolių kun. Gustas nuo 1945 VI 25 (išklausė SN išpažintį ir paėmė sąsiuvinį) iki 1946 VIII 25 (buvo suimtas) bendravo, gal kas iš brolių tuolaik išvyko iš Lietuvos?
√ „O tu žinai, kiek Oxfordo universitete bibliotekų?“ – paklausė coll. Rūta, kai pacitavau Mačiokienės perpasakotus kun. Gusto žodžius. Taip, labai daug. Pradėt klausinėti gal reiktų ten, kur kun. Gustas dėstė (jei „profesoriavo“, juk ne per daug sunku būtų išsiaiškint); kur studijuojama teologija, egzegezė, o gal kalbotyra?
√ Pokalbio su savim nuotrupa:
– Gerai, pricitavai, net pasvarstei, gasiliūnai, bet kas iš to?
– Nieko. Bent kol kas. Bet gal kam nors kils noras pasidomėt, ką surinko Bažnyčios žmonės, prieš pripažindami Juozą Gustą SDB (1906–1933–1958) kankiniu. O ar kas oficialiai kreipės į Oxfordo universitetą klausdamas, kokių žinių ten likę užfiksuota apie konkretų asmenį – kun. JG?
– O iš to kas?
– Irgi dar nieko. Nežinau, bet Mačiokienės atsiminimai vieninteliai, kuriuose minima konkreti vieta, kur galima būtų paieškot to SN sąsiuvinio, atiduoto kun. Gustui. Jis, tas sąsiuvinis juodais viršeliais vis dėlto turėjo būt – per daug dūmų, kad nebūt buvę ugnies. Iki šiol, regis, jokia vieta nebuvo tikrinta. Suprantu, gal nieko ir neatsirastų, bet gerai būtų patikrint. Tik tiek.

Prieduras Šalia Juzės Mačiokienės atsiminimų tame pačiame Tremtinio puslapy įdėtas ir Povilo Vitkevičiaus (1928–2012) rašinys, datuotas 1991 X 3, apie kun. Gustą SDB; priduriu (kad ir dėl paminėtų vertimų; VLE jie neminimi).

Gulagų apaštalas
Juozas GUSTAS (1906–1958 m.), gimęs Jurbarko valsč., Klišių km., kunigas salezietis. Į šią vienuoliją įstojo 1923 m. Italijos universitetuose studijavo filosofiją ir teologiją, 1932 m. įgijo teologijos licenciato mokslinį laipsnį. Kunigu įšventintas 1933 m. Po papildomų studijų apgynė filosofijos ir filologijos daktaratus. Lietuvoje kurį laiką klebonavo Saldutiškio parapijoje, kurioje buvo įsikūrę saleziečiai. Profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, dėstė pastoracinę teologiją ir pastoracinę mediciną. Vėliau Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė graikų kalbą. Buvo geras senųjų ir dabartinių kalbų žinovas, domėjosi lyginamąja kalbotyra. Į lietuvių kalbą išvertė nemažai knygų, tarp jų ir „Eneidos“ poemą hegzametru (iš lotynų k.) [libyje.lt užfiksuoti vertimai: Kunigas Bosko sakydavo … (Vytėnai: Sileziečių leidinys, 1940) ir Bendrieji Švč. Panelės Marijos mišparai (tekstas lot. ir liet. kalbom, yra paaiškinimai; Kaunas, 1944); dėl Vergilijaus Eneidos žr. printscreeną dešinėj; vertimas nebuvo išleistas?]. Aktyviai dirbo lietuvių katalikų spaudoje. Pokario metais (1946 m.) buvo sovietų suimtas ir ištremtas į Sibiro gulagą. Lageriuose dirbo aktyvų pastoracinį darbą tarp kalinių, skaitė įdomias paskaitas apie lietuvių kalbą, istoriją, kalbotyrą. Grįžęs į Lietuvą, po poros mėnesių (1956 08 27) savo noru vėl išvyko į Sibirą misijoms tarp vietinių gyventojų (lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių).
Gyveno Krasnojarske, garsėjo kaip labai geras krosnių statymo meistras. Vėliau dirbo įvairiose gamyklose svetimų kalbų (anglų, vokiečių, italų, prancūzų) vertėju. Čia įkūrė katalikų maldos namus ir parapiją.
Mirė labai neaiškiomis aplinkybėmis, palaidotas Krasnojarske.

P.S. Užmečiau akį ir į LGGRTC parengto leidinio Lietuvos gyventojų genocidas II tomo (1944–1947) pirmą knygą (A–J); p. 569 kategoriškai: nužudytas.

Digresija (2020 IX 28) Ką tik baigiau skaityt Vandos Juknaitės Kalbasi susitikę. Jei reiktų pasakyt, kokia perskaityta mintis labiausiai užkabino, sakyčiau, šita (ištarta 2019-ų lapkritį): „visą gyvenimą galvojau apie knygas, o pasirodo, reikėjo galvoti apie žmones“ (p. 152). Tame pokalby, paskutiniam knygoj, visai netikėtai išnyra žmogus, kurio atsiminimai ir paskatino šitą visą ilgą įrašą, – Mačiokienė, Juzė Mačiokienė (manau, kad neklystu):

... mano kartai kelis kartus viskas akyse subyrėjo. Tik žmogaus ryšys su žmogum – vienintelė vertybė, kuri nesubyrėjo. Kaip skęstantis laivelis, kuris išplaukia, ir išplaukia, ir išplaukia, ir išplaukia. Mačiokienę vakar prieš užmigdama prisiminiau, nusiraminau ir užmigau. Sibire, Igarkoj, ji tarnavo kunige. Mes buvom jos aplankyt, jai buvo devyniasdešimt keleri metai. Ji pasakojo, kartą išėjo, kaip Vaižgantas sako, savo reikalu, už klojimo, ir prasidėjo pūga. Ir tokia vėtra, toks sniegas, kad per žingsnį nieko nebematai ir kurion pusėn eit nebežinai. [Purga vadinasi.] Ji pradėjo eit, galvojo, kad namo eina, ir jau eidama rankom turi perkelt koją, nes negali jos ištraukti iš sniego, ir sako: „Dieve, jei Tu ėsi, – tą „ė“ labai įsidėmėjau, – daryk ką nors, nes aš toliau nė žingsnio nebegaliu žengti.“ Jinai palenkė galvą ir, sako, mano galva į kažką atsirėmė. Apgraibom, rankom suprato, kad tai – arklys. Ir ji jam sako: „Broli...“ Apgraibydama arklį nuėjo prie vežimo, rado ten žmogų po gūnia, tas apklojo ją gūnia ir taip abu ištvėrė audrą. Tai akimirka, verta viso gyvenimo. Vienas vienintelis sakinys, jokių romanų. Ta tiesa yra nesutrupinama. Ir koks paprastas žodis: „Broli...“ Arkliui. Jis reiškia ne metaforą, ne parodiją, ne poeziją. Jis reiškia tą, ką turi, ką gali reikšti pats žodis. Žmogaus ištartas gyvuliui. (p. 159–160)

(1204) Užparaštė, clv: apie vieną Baudelaire’o eilėraštį proza

ra eilėraščių, kurie daugiau nei eilėraštis. — Užrašiau nepagalvojęs; o jei kas paklaustų: kas tas daugiau? Sunku atsakyt; gal: eilėraštis, kuris išnyra sąmonėj nebūtinai apie poeziją galvojant. — Vienas tokių, manyčiau, – Baudelaire’o „Enivrez-vous“ iš Paryžiaus spleeno (1869; pala, ar ne 150 knygai?) – „Svaiginkitės“ (pastebėjot, kad kartais pasakom „Svaiginkimės“?; suprantama kodėl). Šitam amžiuj, pastaruoju laiku, jei reikia vertimo – cituojamas Alfonso Nykos-Niliūno iš 1995-ais „Baltų lankų“ išleistos knygos (2-as leid. 2002):

Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis.
Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.
Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienas savaip.“ (Paryžiaus splinas, 2002, p. 91)

JM-M nuotr. iš tekstų.lt

O mano galvoj šito eilėraščio pirmas sakinys skamba kitaip: „Nuolatos reikia būti apsvaigus.“ Seniai; nuo studijų laikų. — Sekmadienį besikapstydamas popieryne radau išsiplėštą Literatūros ir meno lapą – 1981 IX 12, p. 12, rubrika jaunieji poezijos vertėjai:

Jaunas vertėjas Juozas Mečkauskas (g. 1954) prancūzų kalba susidomėjo Trakų rajono Pasamavio aštuonmetėje mokykloje. 1972 m. baigė Vilniaus VII vidurinę, 1977 – prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kur šiuo metu dirba. Vertėją ypač žavi XIX a. prancūzų poezija.

Ir išspausdinti septyni Baudelaire’o eilėraščiai proza: „Uostas“, „Juokdarys“, „Pamišėlis ir Venera“, „Vienatvė“, „Kiekvienam sava Chimera“, „Svaiginkitės“, „Mėnesienos geradarybės“.

Svaiginkitės
Nuolatos reikia būti apsvaigus. Viskas slypi tenai – tai vienintelis klausimas. Kad nejaustumėt laiko siaubingo, kuris gniuždo jūsų pečius ir lenkia prie žemės, svaiginkitės be atvangos.
Bet kuo gi? Vynu, poezija ar dorybėmis, – kuo jums patinka. Tik svaiginkitės.
O jei kartais rūmų laiptuose, pakelės griovio žolėj, niūrioj kambario vienatvėj jūs pabusite svaiguliui aprimus ar išsiblaivė, paklauskite vėjo, vilnies, paukščio, laikrodžio, žvaigždės, viso, kas nyksta, viso, kas dejuoja, viso, kas grumena, viso, kas dainuoja, kas šneka, paklauskite, koks dabar laikas, ir vėjas, vilnis, žvaigždė, paukštis, laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis!“ Kad nebūtumėt Laiko kamuojamos aukos, svaiginkitės be atvangos! Vynu, poezija ar dorybėmis, kuo jums patinka.

Šitas amžinatilsį Juozo, vėliau ėmusio pasirašinėt dviguba Mečkausko-Meškelos pavarde, vertimas man, nemokančiam prancūziškai, (kaip čia pasakius?) „priimtinesnis“ negu Nykos; pirmiausia – dėl tos pirmos frazės, kuri, tarkim, lengvai susisieja su Broniaus Krivicko „Gera grožiu rudenio man svaigti“. Bet ne tik. (Vienintelis žodis, kliūvantis Juozo M. vertime, – „Viskas slypi tenai“; noris ne Kur?, o Kame?: „Viskas slypi tame“.)

(1203) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lxi

dedikacija Witoloraudos pirmam tome, p. V

Ievai K., Vištelio rankraščius, saugomus LLTI BR, skaičiusiai

— vietoj atsiprašymo, kad nepasisveikinau per kelionę 2019 IX 21

– Argi tam tikru atžvilgiu Kraszewskis nėra dabartinės Lietuvos tėvas, ir kas tat žino? [1]
– Kas tat žino, nežinau, bet be jokių atžvilgių tėvas, – taip ir kreipdavaus rašydamas: Mylimiausias ir Garbingiausias Tėveli! ar net: Garbingiausias ir Mylimiausias Tėvužėli-Viešpatėli! [2]
------------------------------------------
[1] Klausimas Jerzy Giedroyco / Jurgio Giedraičio, iš pokalbio su Vytautu Bikulčium Paryžiaus užmiesty Maisons-Laffitte, Kulturos redakcijoj ir sykiu redaktoriaus namuose. Pirmasis Giedraičio interviu nepriklausomybę atgavusios Lietuvos spaudai buvo paskelbtas: „Nepriklausomos minties riteris, arba ‘Liaukimės bijoję kits kito’“, Literatūra ir menas, 1993 XI 20, p. 3.
[2] Kreipiniai iš Andriaus Vištelio laiškų, žr. Lietuvių kultūros veikėjų laiškai J.I. Kraševskiui (1992), p. 203 ir 208.

Digresija Kai neapsisprendžiu, kaip derėtų į žmogų kreiptis: tu ar jūs, vis prisimenu Vištelio laiško Kraszewskiui, baigto 1876 III 18 dienos aštuntą vakaro, gabaliuką:

[...] esi tikras Palemono Sūnus, kartu ir mano Mokytojas bei Tėvas, beveik iš kraujo, kaulų ir karo [krewny po mieczu]... Nepalaikyk blogu to įžūlaus prisipažinimo arba pretenzijos į giminystės ryšių atgaivinimą ir būk malonus atleisti už tą arogantišką nemokšiškumą, kad išdrįsau iš karto kreiptis antruoju asmeniu [tutoyer – tujinti], ir prašau atminti, kad pasaulyje mes visi, visa žmonija (net laukiniai engėjai) į Amžinąjį visų Tėvą, Meilės Dievą kreipdavomės ir kreipiamės vardu ir [žodžiu] Tu. Jeigu kuris išsilavinęs [žmogus] man savo „tu“, esu tikras, kad mane jeigu ir nemyli, tai gerbia. Taip juk ir aš darau – ką myliu, sakau jam tiesiog „tu“. O kas dėl to užsigauna, žinau, kad nenori būti mano mylimas. (p. 174)

Ne ne, nesivadovauju Vištelio supratimu apsispręsdamas, tik prisimenu citatą, ir dar prisimenu Baltušio laiškus Monikai Mironaitei: kai viskas gerai – tu; o jei susipyksta, tuoj – jūs, drg. Mironaite, etc.

(1202) Eilėraščių istorijos, vii: Knuto Skujenieko „Boldinas rudens“ = „Boldino ruduo“

ėr šito eilėraščio dvikalbėj Knuto Skujenieko eilėraščių rinktinėj es pabiju tālos ciemos = aš esu toli viešėjęs (sud. Vladas Braziūnas, 2004); gal net nebuvo skelbtas jokiam rinkiny, nes KnSk Rakstuos įdėtas, regis, paskutinian toman, kurio paantraštė Dzeja, vēstules, miscelāniji (2008, p. 215–217; dėkui, Vladai, už kopiją!).
— 1991-ų pavasarį Šiaurės Atėnų redakcijon, kuri tuolaik buvo Pylimo gatvėj tam pačiam pastate kaip Atgimimo redakcija, atkeliavo laiškas iš Šiaulių – Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė atsiuntė du „Laiškus už praeities į dabartį“. Praeitis šiuo atveju – septyneri nelaisvės metai, kai kalėjo Rusijos Federacijos Kemerovo srities, Irkutsko srities ir Mordovijos lageriuos (1958–1965); vienas laiškas vadinos „Prancūzija“, kitas – „Broliai latviai“. „Broliuos latviuos“ (ŠA, 1991 V 15, nr. 19, p. 3) prisimenamas tas KnSk eilėraštis; praeities tikslesnė vieta – Mordovijos lageris; tikslesnis laikas – greičiausiai 1963-ių ruduo, o gal 1964-ų.

Noriu versti latvių poetus, – sakau ir einu pas Ainą. Ji ruošia pažodinius tekstus Olgai Vsevolodovnai [Ivinskajai, Pasternako draugei ir mūzai (jei neklystu)].
Aha, Vizma Belševica: „Kalno žodžiai tam, kuris liko lygumoje“. O čia dar vienas – „Baladė apie bailį“ – „Pasitaikė šalimais jiems mirti, savo krauju velėną pagirdyt. Viena kulka narsuolį pakirto, dvi pataikė į bailiojo širdį“. Didvyriški eilėraščiai, kažkodėl nesinori jų imti iš Ainos rankų. Aina – „beldikė“, pati pasigyrė bendradarbiaujanti su operatyvininku.
– Aina, duok ką nors, tik ne Belševicą.
– Tada versk mano bendrabylį Knutą Skujenieką. Žinai tokį poetą?
– Iš kur galiu žinoti?
– Nieko tu nežinai šitoje skylėje tūnodama. Va – Knuto eilėraštis. „Boldino ruduo“.
[KnS-ko eilėraštis „Boldinas rudens“, dedikuotas puškinistui prof. Sergejui Bondi, buvo išspausdintas savaitrašty Literatūra un Māksla 1962 II 10; tų pat metų balandį būsimasis Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius Knutas Skujeniekas buvo suimtas, o metų pabaigoj nuteistas už vad. antisovietinę veiklą septyneriems metams (kaip ir Gaškaitė) ir atsidūrė Mordovijoj; iš kur minimoji Aina (greičiausiai Aina Zābaka) gaudavo poezijos? – gal jai atsiųsdavo iš Latvijos? — Štai tas Skujenieko eilėraštis:

Vējš kauc un kauc... Jau kuro dienu lietus...
Un ceļi rūgst kā maizes mīkla abrā.
Aiz loga skumjā, tukšā puķu dobē
Liec zemu galvas piemirkušās astras.
Pat zirgam stallī nemierīgi sapņi,
Tam rādās birzis, skrējiens trakos auļos
Un slaidkājainie suņi, lapsu dzenot...
Kur tagad izjāt? Lietus aizsedz rūtis
Ar pelēkām un asarainām restēm.
Pa apkārtējiem ciemiem plosās mēris.
Un tātad – cietums. Vienīgais, kas atliek –
Laist spārnos domu, kuru nevar saistīt,
Tad tai no spārna izraut cietu spalvu,
To ilgi, ilgi asināt un iešķelt,
Lai, tiklīdz smaile aizskar balto lapu,
Tek dzeja līdzenā un tīrā straumē.
Vējš kauc un kauc... Bet diena lēni rokas
Un slēpjas nobirušās kļavu lapās.
Brien vakars, smagām kājām stigdams dubļos.
...Pie sveces baltā kakla sīku liesmu
Liek nervoza un sadrūmusi roka.
Pa baļķu sienām garas ēnas dejo,
Un vienmērīgi lietus klauvē logā
Jau kuro dienu... Ziņas nāk tik reti
Pa tāliem, izrūgušiem krievu ceļiem...
Ir tikai grāmatas un vientulība,
Un tālas ainas, tāli, jauni vārdi,
Kas lēnām krājas, pilda spalvas smaili.
Cik grūti vārdi dzimst, cik strauji aug!
Kā viņi skrien, kā klūp, kā mirst un atkal ceļas,
Iet sāņus, dodot vietu citiem, īstiem!
No tumšā kakta kā no tumšas dzelmes
Peld smaga brigantīne melnām burām
Ar skopā bruņinieka zeltu.
Un vara patvāris ar garo krānu
Sen nav vairs patvāris – tas Komandors,
Kas metāliskā balsī tiesu vēstī
Un pastiepj smagu, nežēlīgu roku.
Vējš kauc un kauc... un kaktos ēnas trīso,
Tās cīnās kaujā, dejo menuetu,
Tās zvērē mīlu, kārtis slēpj zem galda
Un raktuvēs zem važu svara liecas —
Cik daudz šo ēnu! Cik tās visas spilgtas!
Un katra nāk un prasa savu tiesu.
Kā viņām atteikt, sengaidītām ēnām!
Jau roka tirpst, jau acīs ielīp gurdums,
Bet ēnas nāk un nāk un neredz gala.
Jau čaklā svece izraud sevi sausu,
Bet ēnas prasa aizdegt jaunu sveci,
Un vēl pie jaunas sveces baltā kakla
Ceļ liesmu nervoza un iedvesmota roka.
Vējš kauc un kauc... Un krājas lapu kaudze:
Cik ražens lapkritis ir šajā naktī!
Rīt tās bez saules dzejas zeltā mirdzēs,
Līdz atkal vakars nāks, nāks atkal ēnas,
Nāks atkal vārdi, ass uri mokošs nemiers,
Un atkal domu birzis nobirdinās
No saviem zariem nobriedušas rindas.
Vējš kauc un kauc... Deg sprakstot trešā svece.
Vēl ēnas nāk un prasa jaunu spalvu,
Un jaunu spalvu asina un iešķeļ
Bezgala nogurusi, mēma roka.
Jau pirmie gaiļi dzied. Caur lietus režģiem,
Caur vēja auriem, cauri pusnakts vārtiem
To tālā dziesma vēstī jaunu rītu.
Miegs atnāk ritam līdz. Bet vēl pat sapnī
Uz segas roka raksta, raksta, raksta...
Vējš kauc un kauc... Teic, mana laiskā roka,
Tu spētu reiz tā nogurt?...]

Neprašysiu Ainos pažodinio vertimo. Kaip nors pati manysiuos.
Kasame bulves. Lynoja. Vagos ilgos, rodosi, jų galai įsiremia į dangų, iš kurio nesustojamai žliaugia įkyri drėgmė. Prisigretinu prie nešnekiosios Vilmos. Tikra Juozapota, tik jos Petriukas dar gyvas – gretimame lageryje dvidešimt penkerius metus skaičiuoja.
– Vilma, ką reiškia žodis „stallī“?
Vilma dėbteli iš po surauktų antakių. Prakauli, pražilusi, rankos kaip gysloti kabliai – nieko nereiškia bulvių maišą įversti į mašiną. Vos suspėju šalia jos.
Pasakys žodį, ir vėl tyli, niekada daugiau kaip trijų žodžių iš eilės neištaria.
Pradedu beviltiškai atsilikti. Ir vaga pasitaikė derlinga – kas žingsnis krepšys. Karštligiškai kapstau rankomis, mintyse įsakinėdama pirštams greičiau judėti. Vos ne keturiomis einu per vagas.
– Vilma, o „birzis“? – beveik verkdama šaukiu jai į nugarą. Vilma tyli, lyg nenugirdusi, tik greit perlipa į mano vagą ir surenka bulves. Štai jau kasame greta.
– Paldies, – sakau, braukdama prakaitą. – Bet tu man neatsakei.
Vilma jau vėl priešakyje. Numeta per petį lyg bulvę kokį žodį ir vėl tyli. Tempdama purviną krepšį, rikiuoju žodžius: „Vėjas kaukia ir kaukia... Jau kiek dienų lyja. Išbrinko keliai lyg tešla duonos geldoj... Lietus langus uždengia vinguliuojančiom ašarų grotom...“ Ir eilėraštis išsilieja, savo sparnais nunešdamas mane tolyn nuo klampaus lauko. Kažin, ką dabar gretimame lageryje rašo Knutas Skujeniekas? „...Sakyki, mano išlepus ranka, ar galėtum tu šitaip pavargti?“ Kartoju jo žodžius, nepastebėdama, kaip niūri diena eina į pabaigą.

Traukinys dejuodamas linguoja į šonus, krūpčioja bėgių sandūrose. Senasis Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Stulbinantis grįžimas į praeitį.
O visgi keista – kas išsaugojo ir atvežė į kalinių suvažiavimą tą lagerinį sienlaikraštį? – sakau kalėjimų bendražygiui Stasiui [Stunguriui?].
– Po trisdešimties metų, po to, kai Olga Vsevolodovna parašė knygą [tikriausiai turima omeny Paryžiuj 1978-ais išleista Годы с Борисом Пастернаком: В плену времени], paimti ir patėkšti lyg purvo gniūžtę tą jos lagerinę „kūrybą“?
– Kažin, kiek toje salėje buvo saugumiečių? – klausimu į klausimą atsako Stasys.
Neapykanta degančiomis akimis „Pamiatj“ oratoriai, „tikrieji marksistai“, dėkojantys komunistų partijai už pertvarką, monarchistai, svajojantys apie kazokų imperiją, naujieji demokratai, metantys aistringą iššūkį komunizmui, buvę provokatoriai – „seksotai“, specpsichiatrinių ligoninių kankiniai – ko tik nebuvo toje salėje.

Eisiu padraugauti su latviais, – sako Stasys. – Jie važiuoja gretimame vagone.
Nešnekūs, neišsimiegoję žmonės gūžiasi vagono tambūre. Žvarbus priešaušris. Traukinys ilgai stoviniuoja Rygos priemiesčiuose. Perone pasiveja du vyrai. Susipažįstame.
– ...ieks, – sako vienas, paspausdamas ranką.
– Negaiškite, nelydėkite mūsų, – sakome latviams. – Ryga mums jau beveik namai. Malonu buvo susipažinti.
Latviai nueina į lynojančią naktį.
– Tas latvis gerai moka lietuviškai, – sako Stasys. – Poetas. Mūsų laikais buvo Mordovijoje.
Kokia jo pavardė? – klausiu nuo rudeniškos drėgmės stingstančiomis lūpomis.
– Taigi sakė, ar negirdėjai? – juokiasi Stasys. – Knutas Skujeniekas.
– Knutas Skujeniekas?!
Tolumoje dūluoja du siluetai. Žiūriu jiems įkandin. Taip daug būčiau norėjusi pasakyti. Tačiau ką gi aš būčiau pasakiusi? Apie išdavikę Ainą ir apie tą rudenį? Ar apie tą beviltišką tremties naktį, kai pavargusi ranka vis „rašo ir rašo“? Ką apie tai galima pasakyti? Visa tai jau seniai yra nugrimzdę į atminties šulinį, kur lyg balti akmenys gražiai guli šalia vienas kito mūsų jaunystės atradimai: pasiaukojimo ir išdavystės skonis, vilties saldybė, atskiesta klastos tulžimi, prarasto laiko miražas, susiliejantis su geidžiamos ateities vizijomis. Ir poezijos galia, tąsyk taip ryškiai, lyg amžinybės kristalas, sušvitusi virš susiskaldžiusio, žiauraus, besiblaškančio ir klystančio pasaulio.

Nei tada, nei vėliau taip ir nepaklausiau Nijolės Gaškaitė (o progų juk buvo), ar yr jos archyve užrašytas šito Knuto Skujenieko eilėraščio vertimas. Kad jis buvo galvoj, ir širdy (atsiprašau už skambų žodį), – taip, buvo, ir tikriausiai iki vertėjos gyvenimo pabaigos. — O KnS apie 1963–1969 metus, praleistus Mordavijos lagery, yra išpasakojęs Guntarui Godiniui; jų pokalbis „Ten aš jutau, kaip sukasi žemė“ buvo skelbtas Proskynoj, 1990, nr. 4, p. 245–249 (iš latvių kalbos vertė Nijolė Sisaitė).
P.S. Apie ką tas kitas jos laiškas iš praeities į dabartį? Surašytas kaip pokalbis su mergina Mordavijos lagery ir vėliau jos bute Maskvoj; galima suprast, kad ta mergina – Irina Jemeljanova, Olgos Ivinskajos dukra, nuteista sykiu su motina; minimas ir sužadėtinis Žoržas – Georges Nivat, išskraidintas iš Sovietų Sąjungos Prancūzijon likus porai dienų iki vestuvių, ir Vadimas Kazovojus, irgi Mordovijos kalinys, vėliau tapęs jos vyru. Paskutinė to laiško, pavadinto „Prancūzija“, atkarpa:

Po kruvinojo sausio laikraštis „Le Monde“ [1991 II 21] išspausdino Prancūzijos intelektualų manifestą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atkūrimo [Un manifeste d’intellectuels français en faveur des Républiques baltes]. Po manifestu pasirašė Nobelio premijos laureatai, menininkai. Tarp 62 pasirašiusiųjų – dvi neprancūziškos pavardės. Tai prof. Algirdas Greimas ir poetas Vadimas Kozovojus. (ŠA, 1991 V 8, nr. 18, p. 4)

Yra ir Georges’o Nivat parašas. (Pagalvojau: o Irinos Jemeljanovos atsiminimuos apie Mordovijos lagerius bent kartą paminėta литовка Ниёле?)

(1201) Tarp kitko: Grinkevičiūtės vertimų bibliografijos papildas + digresija

Prieš porą dienų gavau Kamilio Pecelos el. laišką: Rytų Europos kolegija Wrocławe jau išleido jo verstus Dalios Grinkevičiūtės Lietuvius prie Laptevų jūros lenkiškai. Lenkų – septinta kalba, į kurią išversti DalG atsiminimai: anglų, prancūzų, vokiečių, italų, suomių, šį pavasarį išėjo nyderlandiškai (versta iš vokiško vertimo); rusų irgi priskaičiuot reikia? – pirmoji publikacija vėlesniųjų, vad. trumpųjų, juk buvo rusiškai, samizdate.
Bet vienas dalykas – kad koks vertimas išėjo (aišku, džiugu), o kitas (kaip čia pasakius? – prasmingesnis?) – kad tą vertimą kas nors skaito; jei yr galimybių, tarkim, pasiimt knygą iš kokios viešosios bibliotekos. Nežinau kaip Lenkijoj, kas sprendžia, kaip komplektuot įv. bibliotekų fondus, bet va pagalvojau: o ar galima tikėtis, kad bent po vieną Grinkevičiūtės vertimo egzempliorių bus Lietuvos lenkiškų mokyklų bibliotekose; ar viešosiose, kurių didelė dalis skaitytojų – lenkakalbiai, pvz., Šalčininkų rajono savivaldybės viešojoj b-koj? Vargu ar galima tikėtis. O gal aš per didelis skeptikas? Gal kas nupirks, atveš ir padovanos? Oi nežinau nežinau.

Digresija 1994-ų lapkritį 7 meno dienose per tris numerius (44–46) ėjo Jordano Elgrably „Pokalbiai su Milanu Kundera“ (iš žurnalo Salmagundi, nr. 73, 1987-ų žiema, išvertė Julius Keleras; kalbėtasi 1984-ų rugpjūtį ir 1985-ų balandį Paryžiuje). Vienas klausimas ir atsakymas:

J.E.: Jūs žinote, jog bent jau Jungtinėse Valstijose esate laikomas disidentu, tolygiu Solženicynui, ir vis dėlto bandėte tikinti, jog rašydamas prozą nesijaučiate disidentu. Būtų įdomu sužinoti, kaip Jūs vertinate Solženicyną. Ar Solženicynas tikrai iškrapštė iš akių paskutiniuosius lojalumo komunistinei ateičiai krislus čekų intelektualams?
M.K.: Norėčiau išvengti bet kokio nesusipratimo. Aš jaučiu begalinę pagarbą Solženicynui, jo drąsai, jo žudančiai Rusijos komunizmo kritikai. Jam, kaip niekam kitam, pasisekė sujaudinti ir sukrėsti (geriausia šio žodžio prasme) Vakarų sąmonę. Tačiau man asmeniškai jis nepadarė jokio poveikio. Čekoslovakija gyveno turėdama savą stalinizmo patirtį, savą komunizmo opiumą. Ji išgyveno abi negandas visai skirtingai nei Rusija ir iškentėjo savo intelektualines pasekmes. Išorinės įtakos? Taip, be abejo. Tačiau visų pirmiausia ir visų svarbiausia buvo Lenkija, suvaidinusi avangardinį vaidmenį antitotalitariniame intelektualiniame pasipriešinime. Nuo pat 1950-ųjų! Prisimenu, kaip žavėjausi lenkų filosofu Kolakowskiu, dramaturgu Mrožeku ar Kazimierzu Brandysu (1916 m. gimęs lenkų rašytojas, daugelio romanų autorius – vertėjo pastaba)! 1953-aisiais Czeslawas Miloszas jau buvo parašęs savo išsamią ir galutinę Rusijos komunizmo, importuoto į Lenkiją (ir į visą Vidurio Europą), analizę. “Pavergtas protas” yra fundamentalus darbas. O apie 1950-uosius kitas lenkas, Gustawas Herlingas, parašė nepaprastai vertingus atsiminimus apie gulagą [rašė 1949–1950-ais, vertimas į anglų kalbą A World Apart: The Journal of a Gulag Survivor išėjo 1951-ais Londone, ten pat lenkiškai 1953-iais; Lenkijoj pirmąkart išleisti 1988-ais]. Tuometinės prosovietiškai nusiteikusios Vakarų inteligentijos dalies dėka knyga liko nepastebėta. Užmiršta. Taigi galima apibendrinti - jei kas nors ir buvo man sektinas pavyzdys, intelektualinis stimulas, tai tik mano kolegos lenkai. Aš daug jiems skolingas. Ir jei galėčiau ką nors rekomenduoti, tai tik štai ką: studijuokit lenkų kultūrą! Po 1945-ųjų Lenkija tapo tikruoju Europos centru. Tai sakydamas turiu omeny, jog ji tapo sunkiausiai išsprendžiama Europos drama tarp Rytų ir Vakarų, tarp demokratijos ir totalitarizmo, tarp tolerancijos ir netolerancijos. (7MD, 1944 XI 11, nr. 45, p. 6)

Šitą Kunderos atsakymą prisiminiau dėl sakinių, kuriuos padariau rudus, – mat Kamilis P. prie laiško prikabino vienos recenzijos kopiją – savaitrašty Sieci paskelbtos Wojciecho Stanisławskio „Piąty żywioł: wszy“, kurioj yra Grinkevičiūtės ir Gustawo Herlingo-Grudzińskio atsiminimų sugretinimas:

Oba zapisy [t.y. vad. ilgieji ir trumpieji DalG atsiminimai], uzupełnione o opis prześladowań, jakim poddawana była przez większość swojego życia lekarki [„Gimtojoj žemėj“], stanowią dziś lekturę obowiązkową w szkołach litewskich. Trudno nie zestawić jej w myślach z naszym, również lekturowym, „Innym światem”, choć nie byłoby to porównanie sprawiedliwe. Bo Gustaw Herling-Grudziński znalazł się w Jercewie jako student drugiego roku polonistyki, redaktor i krytyk, młody mężczyzna smakujący języków i ciekaw świata, sądzony za politykę konspirator. Dalia trafiła nad Lenę z różowego świata nastolatki, której horyzont nadal wyznaczają rodzice, kilka koleżanek, kwitnące łąki pod Kownem i kurtyna teatru na popołudniowym przedstawieniu, w którym rządzą pogodne i proste emocje, a pojęcie „ojczyzna” znane jest z czytanek.
     Ta różnica, ten skok doświadczenia między nimi utrzyma się już na zawsze: komu pól świata z Armią Andersa, komu północne kolejowe szlaki; komu śmierć najbliższych w Londynie, komu w Kownie; komu rozmyślania w Neapolu, komu dyżury w wiejskiej lecznicy w Szylelach. Dalia nigdy nie będzie mierzyć się z Dostojewskim, dociekać natury Rosji, testować swojej nie/wiary. Jej relacja jest epitafium dla plemienia nielicznych Bałtów: nawet nad Leną Litwini starają się trzymać razem i z Estończykami, z Finami, wszyscy zaś Polacy rozczytani w relacjach z Kresów, którzy lubią obracać w pamięci motyw (skądinąd prawdziwy) „żydowskiego NKWDzisty”, powinni zwrócić uwagę na postać polskiego magazyniera Święcickiego i zdać sobie sprawę, że mistrzostwo Sowietów w waśnieniu narodów nie ma sobie równych. Jej zapiski przypominają chwilami słowa Nel, wspominającej w ostatnim rozdziale „W pustyni i w puszczy” prywacje, jakich doświadczała: i wtedy było zimno, a potem pękały lody, a potem.... Morderczy wysilek świadka, który wyciska z pamięci jeszcze jedno, jeszcze dwa nazwiska, ostatni ślad po skórach, ciśniętych do dziury w lodzie pod Trofimowskiem, pozostawia nas obojętnymi: o Žukienė, Štarienė i Miliutė dowiedzieliśmy się zbyt mało, by wyróżniły się w naszych oczach z gromady w lodowych śpiworach, wsłuchującej się we wspólnym baraku w chrapanie konających. Ostatnie rozdziały książki – relacja z szykanów, jakim Dalia była poddawana przez prowincjonalną administrację i bezpiekę w breżniewowskich Sowietach – kryje w sobie monotonię skargi, kierowanej przez zaszczutego człowieka do najwyższych władz, kołującego lamentu. (Sieci, 2019 IX 8, nr. 36, p. 79)

Neišversti Herlingo-Grudzińskio atsiminimai į lietuvių kalbą, net wikipedijoj nėr straipsnio apie jį lietuviško varianto. (Gaila ir šiek tiek gėda.)
P.S. (2019 XII 6) Šios dienos Literatūroj ir mene yra Wojciecho Stanisławskio recenzijos vertimas („Penkta stichija: utėlės“, vertė Rimvydas Strielkūnas, nr. 22, p. 26–27).
P.P.S. (2020 I 8) Grinkevičiūtės vertėjo KamP rašinys apie Lietuvius prie Laptevų jūros kaip išskirtinį liudijimą.

(1200) Visiškai tarp kitko: du Algimantu, Mackus ir Kuras

AlgK, Peizažas nr. 20 (1981; repr. iš NR, 2003, nr. 4)

Poeto ir dailininko pavardė vienam sakiny dažniausiai atsiduria tik tuo atveju, jei kalbama apie iliustracijas irba asmeninę draugystę (Judita Vaičiūnaitė ir Rimtautas Gibavičius, Sigitas Geda ir Petras Repšys etc.). O kad poeto ir dailininko kūryba būt siejama, gal kas ir siejo, bet pavyzdžių, bent dabar, šįryt, neateina galvon.
Naujojoj Romuvoj 2003-iais (nr. 4, p. 60–62) buvo Aldonos Dapkutės rašinys apie Algimanto Kuro tapybą „Būtasis nepakartojamasis“ (popieryne per atostogas užtikau). Su dviem citatom iš knygos 72 lietuvių dailininkai – apie dailę (1998); antroji:

Vis iš naujo noriu nutapyti kokį „iškankintą plotą“. [...] Kaip tai padaryti nekopijuojant formų „pažodžiui“? Kaip surasti tą daugiasluoksnę struktūrą?

Iškankintas plotas juk iš Mackaus – Neornamentuotos kalbos generacijos ciklo, ten tas plotas ne kartą minimas.
„Pokalbio apie negyvųjų gimimą“ pradžia:

Iškankintame plote
esu tamsus ir užtikrintas;

yra „Dvi grubios variacijos iškankintam plotui“, prasidedančios:

Pagaliau galiu ilsėtis šitame iškankintame plote:
mano troškulį malšina duobė,
duobės troškulį malšinu aš;

grubiai tariant, apie mirtį čia kalba Mackus. Bet irgi ne tiesiai šviesiai, o pasitelkdamas „daugiasluoksnę struktūrą“. Nesu matęs viso Kuro ciklo Peizažai, tik kelias reprodukcijas (yr ir prie Dapkutės str., vieną nukopijavęs įdėjau čia), bet ar labai pjautųs tekstas ir vaizdas, jei Peizažams kas kaip motto pasiūlytų pirmas Chapel B Introdukcijos eilutes?

Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio

Perskaičiau visus Kuro pasvarstymus, 1989-ais užfiksuotus ir Alfonso Andriuškevičiaus sudarytoj knygoj paskelbtus; užkliuvo: „Tapau, galima sakyt, paveikslų galvojimą“ (p. 168; ir Dapkutė cituoja), – teiginys, lyg ir leidžiantis svarstyt apie kūrybą ir kitam, idėjų, lygmeny? Kaip ir Mackaus poezijos atveju. Nėr taip: что вижу – то пою/рисую.
Tikrai nesijaučiu galįs ką nors įrodyt, ir noro tokio neturiu, tiesiog – pasigalvojo apie sąsają poeto AlgM (*1932) ir dailininko AlgK (*1940) – jųjų pasaulėvokos, pasaulėmatos, ir kad menas – ne atspindys, o paraleli realybė (kažkaip ne visai tiksliai pastaroji mintis išsireiškė). Tik tiek.

P.S. Stipresnis pamatas gertint būtų Mackų ir grafiką Romą Viesulą, ir tai yra jau dariusi Ingrida Korsakaitė, žr. „Netektį apraudanti Romo Viesulo grafika“, Kultūros barai, 1994, nr. 10, p. 19–25.

(1199) Visiškai tarp kitko: apie vieną nuotrauką + dar apie vieną

Po truputį kaupiu nuotraukų kolekciją, kurią pavadinau „Žmogus su dviračiu“ (kad fotografijos turėtų būt iš Lietuvos, lyg ir savaime suprantama). Rankioju žinias apie dviračius (reklaminiai skelbimai ir kt.) – būtų gerai identifikavus, kokios firmos dviratė priemonė, bet svarbiausia – žmonės (kada ir kur – aišku, irgi svarbu).
Visai neseniai įsigijau iš pasvaliečio StT keletą prieškarinių nuotraukų. Vieną (tą, kurią ir jūs matot) apžiūrinėdamas suklusau: pala pala, ir pavardė girdėta, ir veidas žmogaus dešinėj matytas!

dienynas saugomas: MLLM, GEK S/R59089
(vartydamas pastebėjau: labiausiai nesisekė, bent jau II klasėj, paišyba: 3/3–/3═ ir dailyraštis: 3+/3)

Mintis galvoj kreivazojo, fiksuodamas ištiesinu:
Jonas Žekys iš Geidžiūnų (greičiausiai jau po vestuvių su savo balandėle Ona) Biržuos Respublikos gatvėj nusipirko namą; savo vaikų neturėjo, tai nuomojo gyvenamą vietą gimnazistams, iš kaimų mokytis suvažiavusiams. Pas Žekius visą mokymosi gimnazijoj laiką gyveno Mamertas Indriliūnas iš Gataučių. Apie tai girdėjau ir iš MIndr-no sesers Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės (jos atsiminimai paskelbti Sietyno nr. VIII, 1989); ir rašytinį liudijimą prieš porą savaičių mačiau: Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomas iš sesers gautas MIndr-no, Biržų valdžios gimnazijos II klasės mokinio, 1931/32 m.m. dienynas, kurio pradžioj surašytos pagrindinės žinios (žr. dešinėj). 1938-ais MIndr-nui baigus gimnaziją, buto šeimininkai padovanojo savo nuotrauką, kitoj pusėj užrašę: P. M. Indriliunui / buvusiam gimnazistui // Ilgam atminimui nuo buvusiu šeimininkų. / Žekiai / Biržai / 1938 metų IX 12 d. (rašyta tos pat rankos, kaip ir nuotraukos su dviračiais antroj pusėj). Indriliūno nuotraukų albumėlis yra suskaitmenintas, galima pasižiūrėt Biržų rajono Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos interneto svetainėj ir įsitikint: Žekys toj nuotraukoj – tikrai tas pats Žekys, kuris su dviračiu dešinėj (Žekių nuotrauka labiau į .pdf dokumento galą).
— — ir tai čia atradimas? Žmogų nuotraukoj atpažinai, ir tiek. — Aišku, joks čia atradimas; mažasis džiaugsmas (taip įvardiju tą potyrį): galimybė pagalvot apie nuotraukos kelią nuo (spėčiau) praeito amžiaus trečio dešimtmečio pabaigos iki 2019-ų rugsėjo pradžios.
[Reiktų patvarkyt str. lt.wikipedijoj apie Indriliūną, nes nemažai netikslumų. Svarbiausia – nebuvo jis poetas: vieną eilėraštį paskelbė gimnazijos literatų būrelio laikraštėly 1935-ais, ir, kaip prisiminė sesuo Akvilė, jei Mamertą norėdavai išvest iš kantrybės (o ramus žmogus buvo), tereikėdavo primint tą eilėraštį; poezijos interpretatorius, vertėjas – taip, l. įžvalgus, l. geras, bet ne poetas. — Labai ačiū Ingai, drąsinusiai: nieko sudėtingo straipsnį wikipedijoj patvarkyt, – radęs popieryne pasvaliečio Kazimiero Pūro rašinį Literatūroj ir mene (1998 IV 11, p. 14), kurio pabaigoj apgailestaujama, kad Petro Rimkūno gimtoji vieta daug kur neteisingai nurodoma (rašoma, esą Tetirvinuos gimęs), kad Kiemėnų kaimas – ne novelių romanas, o dvi apysakos ir keturi apsakymai, ėmiau ir patvarkiau (ne tik tuos, ir kai kuriuos kitus dalykus). Išties nieko sudėtingo.]

Prieduras (2019 IX 14) Sunku nesitikėt kokios nors malonios staigmenos. Bet stengies įtikinėdamas save, kad jei kokia ištiks, tai jau tikrai ne iš maloniųjų. Blogai žmogus darai, nesitikėdamas ko nors gero, blogai. Net jei patirtis ir liudija: malonios staigmenos – išimtys.
Perskaitęs tai, ko prirašyta aukščiau apie Joną Žekį, rašytojas ir vertėjas Vidas Morkūnas atsiuntė kopiją nuotraukos kolekcijon „Žmogus su dviračiu“ (pažadėjo netrukęs ir originalą padovanot) ir pasakojimą – bus pirma fotografija su išsamiu lydimuoju liudijimu, – kai nesitiki, maloni staigmena bent dvigubai malonesnė.
— Labai labai ačiū, Vidai! (padėka šitoj vietoj, kad nesutrikdytų įspūdžio tinklaraščio lankytojams baigus skaityt).

Žmogus ir jo dviratis
Tas nuotraukoje įamžintas žmogus – mūsų tėvelis Kostas su anglišku dviračiu, kurio gamintojo, deja, neprisimenu. Tėvukas, kaip buvome įpratę jį vadinti, čia išvažiuoja iš mūsų namų Naujojoje Akmenėje, Taikos gatvėje, kiemo. Antrame plane matyti gretimo namo gyventojų sandėliukai ir tvarteliai. Laikas – apie 1970-uosius metus. Tikėtina, kad tėvukas važiuoja į darbą ar kokiais nors reikalais į miestelį. Aišku, kad ne į sodą, į kurį visada keliaudavome su įrankiais, pintinėmis ir panašiais rakandais. Esama ir dar vienos tikimybės. Gali būti, kad tėvukas niekur nevažiuoja – jeigu nuotraukos autorius mano brolis Algis ją parežisavo. Algis tuo metu fotografavo, filmavo (vadinamąja „aštunke“), drožė iš medžio, lipdė iš molio, skambino gitara, kūrė dainas ir dar ko tik nedarė, taigi nebūtų nieko nuostabaus, jei ir čia buvo sumanęs kokią nors fotografinę akciją. Yra išlikę kombinuotų brolio nuotraukų. Vienose jis kaunasi su gigantišku triušiu, kitose dega buriniai laivai.
Dviračiu, įsigytu tuojau po karo, mūsų tėvelis važinėjo apie keturiasdešimt metų. Kadangi brangino, mylėjo ne tik žmones, bet ir daiktus, pastarieji ištikimai jam tarnaudavo. Dviračio spyruoklės po balneliu visada puikiai atlikdavo lingių paskirtį, kabūroje visada būdavo reikmenų, bagažinės „sląstai“ visada užsitrenkdavo tvirtai. Neprisimenu šio dviračio sugedusio (nors tikėtina, kad prireikus tėvukas tiesiog greitai jį susitaisydavo), kaip nors klebančio, cypiančio, neprisimenu numesto bet kur. O nuvažiuoti jam tekdavo daug. Porą kartų tėvelis (tada dar būsimasis) mynė iš dabartinio Telšių rajono į Latvijos pakraštį prie Lietuvos sienos, kur buvo apsistojusi nuo tremties pabėgusi būsimosios mūsų mamos šeima (vienkiemyje prie Ukri). Vėliau, kai jau gyvenome Naujojoje Akmenėje, tėvelis dviračiu važinėdavo į darbą cemento gamykloje, į sodą, grybauti (dažniausiai – į miškus prie Vėlaičių, Vegerių), žvejoti – į Sablauskių tvenkinį, į tą pačią Latviją, žodžiu, kur tik prireikdavo. Kartą kitą buvau ant to dviračio užsėdęs ir aš. Man jis atrodė nepatogus. Tėvukui išvažiavus Anapilin, dviratį mama atidavė kaimynui Pranui Tamošaičiui. Matydavau Praną minant vis tuo pačiu nesudėtingu maršrutu namai–parduotuvė–namai. Važiuodavo jis kažkaip abejingai, neteisingai, būdavo akivaizdu, kad tarp jųdviejų su dviračiu nėra jokio ryšio.

(1198) Iš popieryno, lviii: apie Grinkevičiūtę ir teatrą

raėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioj bent jau porą metų (1992–1993), o gal ir ilgiau Valdas Kukulas buvo Lietuvos ryto skiltininkas; kas savaitę (rodos, penktadieniais) rodydavos jo tekstai – kai kuriuos išsikirpdavau, pasilikdavau; Lietryčiui rašė iš esmės apie kultūrą, o kai vėliau tapo Respublikos skiltininku (kartu su Ričardu Gaveliu) – iš esmės apie politiką.
1992-ų gegužio pabaigos tekstas. Esą reiktų rašyt apie Poezijos pavasarį, bet nesinori – net moksleiviai ėmę kurt patriotinius eilėraščius, kaip įsitikinęs per jųjų, moksleivių, poezijos skaitymus, ir liūdna pasidarę. Todėl nuo dabarties šokteli prie istorijos:

Šiandien rytą iš Laukuvos paskambina A[ldona] Šulskytė, D[alios] Grinkevičiūtės reikalų patikėtinė. Ir praneša: šiandien ji tvarkanti kambarį, kuriame gyveno D. Grinkevičiūtė, nes jai, jei būtų gyva, sukaktų 65-eri. Kas yra D. Grinkevičiūtė, manau, nereikia aiškinti: jei nebūtų jos „Lietuvių prie Laptevų jūros“, su gerokai didesne pagarba šiandien skaitytume kitus ištremtųjų prisiminimus. Niekas jos talento čia dar nepralenkė. Ir todėl paprašiau A. Šulskytę, kad leistų ką nors pacituoti iš jos laiškų. Manau, kad liudijimai – ne man, o istorijai.

Nuostabiausias pasaulyje darbas – teatro kasininko. Kaip aš norėčiau pardavinėti bilietus į teatrą! Ir žiūrėti į laimingus žmonių veidus, kai jie paima į rankas bilietą į teatrą. Tebeturiu didžiąją dalį jos studentiškų užrašų. Viename puslapyje, kur fiksuojami medikui svarbūs profesiniai įrašai, septynis kartus parašyta: į teatrą, į teatrą, į teatrą... Matyt, tai buvo viena iš tų laimingųjų dienų, kai kišenėj jau buvo bilietas į teatrą. Kauno miesto telefonų knygoje jos ranka buvo apibrėžtas Dramos teatro kasos numeris, viršuj – jos pačios telefono numeris.
     Aš nesuprasdavau, kaip Ji pati gauna bilietus į rečiausius spektaklius, ypač atvažiavusi į didžiuosius miestus tik dienai, kitai. Kai klausdavau, šypsodavosi, juokdavosi, ir tik tiek.... Nuo Jos sklisdavo specifinis kvapas. Teatro kvapas. Kaip vabzdžiai ūseliais atpažįsta vienas kitą, taip Ją atpažindavo teatro žmonės ir padėdavo „kaip savai“. Veidas, laikysena, natūralios artistės manieros, manau, buvo tas raktas, kuriuo Ji atrakindavo visų teatrų duris.
     Prisimenu, kaip 1965 m. gavom bilietus į „Artūrą Alį“ [turėtų būt: „Arturą Ui“ – turimas omeny Brechto groteskas Der aufhaltsame Aufstieg des Arturo Ui, kurį 1963-iais Leningrado Didžiajame dramos teatre pastatė lenkų režisierius Erwinas Axeris; rusiškai vadinos Карьера Артуро Уи; pagrindinį Arturo Ui vaidmenį atliko toliau laiške minimas Jevgenijus Lebedevas]. Buvo pavasaris. Aš tada baigiau savo antruosius „mokslus“ Klaipėdoj. Buvo Medicinos mokyklos išleistuvės. Auštant išbėgau iš pobūvio, kad galėčiau bent porą valandų nusnūsti. Tik atsiguliau – beldžias į duris: „Greičiau, laikas į aerouostą“. Tai, aišku, daktarė Dalytė. Girdi, Ji susiskambinusi su Rygos opera, – gal dar šiandien pateksime į Oneginą...

Manoma, kad Arturas Ui buvęs vienas
geriausių Jevgenijaus Lebedevo vaidmenų
(nuotr. iš ru.wikipedijos)

     Operą mes pamatėm.... Visą naktį kratomės traukiniu į Leningradą. O ten lyja, pila kaip iš kibiro. Stovim eilutėje prie taksi. Liko dvidešimt minučių iki spektaklio pradžios. Bilietų neturim. Sakau daktarei Dalytei: „Juk matai – absoliučiai beviltiška. Grįžtam į viešbutį. Jei nenori, aš grįšiu viena“. Ji purto galvą: „Aš atvažiavau dėl L[e]bedevo“.
     – О чем речь, девушки, – prabyla į mus šalia stovintis aukštas, stambus vyriškis.
     Mes viena per kitą aiškinam situaciją.
     – Неужели еще есть люди, которые специально ездят в театры?
     Išsitraukia užrašų knygelę, kažką parašo, paduoda daktarei Dalytei. Spaudžia mums rankas, sodina į taksi...
     Teatre perskaito raštelį, apžiūri mus, atneša pristatomas kėdes. Moteris, atnešusi tas kėdes, japonų maniera sudeda delnus ir lankstydamasi, atbula pasitraukia nuo mūsų.... Ji negalėjo atskleisti savo talentų. Santvarka ir valdžia laikė suveržusi jos talentus geležiniais lankais: kad tik nepasirodytų politkalinė šviesesnė, gražesnė, aukštesnė už partinę pilkumą. Ji buvo scena. Aš – žiūrovų salė. Vykdavo monospektakliai vienam žiūrovui.

Tai dar ne viskas. Jei A. Šulskytė leis, bus progų įsitikinti, kad apie klasikinio mąstymo literatę galima parašyti nemažiau klasiško mąstymo įspūdžius. Lieku tos nuomonės: D. Grinkevičiūtės atsiminimai liks lietuvių literatūros „aukso fonde“. Pridurti galiu tik tiek: kai kurie A. Šulskytės liudijimai yra taip pat literatūros faktas (labai atsiprašau autorės už kai kuriuos sintaksės pakoregavimus). Ir džiaugiuosi, kad, nepaisant šios savaitės kultūros įvykių gausos, galiu „įvesti“ į kultūrinę apyvartą naują datą: D. Grinkevičiūtės gimtadienį.
Pagaliau mums visiems reikia apsispręsti, kas yra tautos likimo istorija ir kas yra literatūra. D. Grinkevičiūtės atsiminimai – ne istorijos, o literatūros faktas. (ValdK, „Kuo netikime ir kuo tikime“, Lietuvos rytas, 1992 V 29, nr. 104, p. 5)

Dalios Grinkevičiūtės gimtadienis gegužės 28-ą, vadinas, rašyta, taip sakant, tiesiai į numerį.
Beje, 41-am Colloquia numery paskelbti septyni laiškai Valdui Kukului – rašytojų ir vienos skaitytojos. Pasak publikaciją parengusio Antano Šimkaus, ValdK-ui adresuotų laiškų išlikę apie du šimtu ir tai esanti, ko gero, įdomiausia archyvo dalis. Klustelėjau el. laišku, o kiek Aldonos Šulskytės, ar jie kur publikuoti (be to pacitavimo Lietuvos ryte 1992-ais).
P.S. (2019 IX 30) Deja, tų laiškų ValdK archyve kol kas nepavyko rasti. Bet viltį laidot esą dar per anksti.