(1201) Tarp kitko: Grinkevičiūtės vertimų bibliografijos papildas + digresija

Prieš porą dienų gavau Kamilio Pecelos el. laišką: Rytų Europos kolegija Wrocławe jau išleido jo verstus Dalios Grinkevičiūtės Lietuvius prie Laptevų jūros lenkiškai. Lenkų – septinta kalba, į kurią išversti DalG atsiminimai: anglų, prancūzų, vokiečių, italų, suomių, šį pavasarį išėjo nyderlandiškai (versta iš vokiško vertimo); rusų irgi priskaičiuot reikia? – pirmoji publikacija vėlesniųjų, vad. trumpųjų, juk buvo rusiškai, samizdate.
Bet vienas dalykas – kad koks vertimas išėjo (aišku, džiugu), o kitas (kaip čia pasakius? – prasmingesnis?) – kad tą vertimą kas nors skaito; jei yr galimybių, tarkim, pasiimt knygą iš kokios viešosios bibliotekos. Nežinau kaip Lenkijoj, kas sprendžia, kaip komplektuot įv. bibliotekų fondus, bet va pagalvojau: o ar galima tikėtis, kad bent po vieną Grinkevičiūtės vertimo egzempliorių bus Lietuvos lenkiškų mokyklų bibliotekose; ar viešosiose, kurių didelė dalis skaitytojų – lenkakalbiai, pvz., Šalčininkų rajono savivaldybės viešojoj b-koj? Vargu ar galima tikėtis. O gal aš per didelis skeptikas? Gal kas nupirks, atveš ir padovanos? Oi nežinau nežinau.

Digresija 1994-ų lapkritį 7 meno dienose per tris numerius (44–46) ėjo Jordano Elgrably „Pokalbiai su Milanu Kundera“ (iš žurnalo Salmagundi, nr. 73, 1987-ų žiema, išvertė Julius Keleras; kalbėtasi 1984-ų rugpjūtį ir 1985-ų balandį Paryžiuje). Vienas klausimas ir atsakymas:

J.E.: Jūs žinote, jog bent jau Jungtinėse Valstijose esate laikomas disidentu, tolygiu Solženicynui, ir vis dėlto bandėte tikinti, jog rašydamas prozą nesijaučiate disidentu. Būtų įdomu sužinoti, kaip Jūs vertinate Solženicyną. Ar Solženicynas tikrai iškrapštė iš akių paskutiniuosius lojalumo komunistinei ateičiai krislus čekų intelektualams?
M.K.: Norėčiau išvengti bet kokio nesusipratimo. Aš jaučiu begalinę pagarbą Solženicynui, jo drąsai, jo žudančiai Rusijos komunizmo kritikai. Jam, kaip niekam kitam, pasisekė sujaudinti ir sukrėsti (geriausia šio žodžio prasme) Vakarų sąmonę. Tačiau man asmeniškai jis nepadarė jokio poveikio. Čekoslovakija gyveno turėdama savą stalinizmo patirtį, savą komunizmo opiumą. Ji išgyveno abi negandas visai skirtingai nei Rusija ir iškentėjo savo intelektualines pasekmes. Išorinės įtakos? Taip, be abejo. Tačiau visų pirmiausia ir visų svarbiausia buvo Lenkija, suvaidinusi avangardinį vaidmenį antitotalitariniame intelektualiniame pasipriešinime. Nuo pat 1950-ųjų! Prisimenu, kaip žavėjausi lenkų filosofu Kolakowskiu, dramaturgu Mrožeku ar Kazimierzu Brandysu (1916 m. gimęs lenkų rašytojas, daugelio romanų autorius – vertėjo pastaba)! 1953-aisiais Czeslawas Miloszas jau buvo parašęs savo išsamią ir galutinę Rusijos komunizmo, importuoto į Lenkiją (ir į visą Vidurio Europą), analizę. “Pavergtas protas” yra fundamentalus darbas. O apie 1950-uosius kitas lenkas, Gustawas Herlingas, parašė nepaprastai vertingus atsiminimus apie gulagą [rašė 1949–1950-ais, vertimas į anglų kalbą A World Apart: The Journal of a Gulag Survivor išėjo 1951-ais Londone, ten pat lenkiškai 1953-iais; Lenkijoj pirmąkart išleisti 1988-ais]. Tuometinės prosovietiškai nusiteikusios Vakarų inteligentijos dalies dėka knyga liko nepastebėta. Užmiršta. Taigi galima apibendrinti - jei kas nors ir buvo man sektinas pavyzdys, intelektualinis stimulas, tai tik mano kolegos lenkai. Aš daug jiems skolingas. Ir jei galėčiau ką nors rekomenduoti, tai tik štai ką: studijuokit lenkų kultūrą! Po 1945-ųjų Lenkija tapo tikruoju Europos centru. Tai sakydamas turiu omeny, jog ji tapo sunkiausiai išsprendžiama Europos drama tarp Rytų ir Vakarų, tarp demokratijos ir totalitarizmo, tarp tolerancijos ir netolerancijos. (7MD, 1944 XI 11, nr. 45, p. 6)

Šitą Kunderos atsakymą prisiminiau dėl sakinių, kuriuos padariau rudus, – mat Kamilis P. prie laiško prikabino vienos recenzijos kopiją – savaitrašty Sieci paskelbtos Wojciecho Stanisławskio „Piąty żywioł: wszy“, kurioj yra Grinkevičiūtės ir Gustawo Herlingo-Grudzińskio atsiminimų sugretinimas:

Oba zapisy [t.y. vad. ilgieji ir trumpieji DalG atsiminimai], uzupełnione o opis prześladowań, jakim poddawana była przez większość swojego życia lekarki [„Gimtojoj žemėj“], stanowią dziś lekturę obowiązkową w szkołach litewskich. Trudno nie zestawić jej w myślach z naszym, również lekturowym, „Innym światem”, choć nie byłoby to porównanie sprawiedliwe. Bo Gustaw Herling-Grudziński znalazł się w Jercewie jako student drugiego roku polonistyki, redaktor i krytyk, młody mężczyzna smakujący języków i ciekaw świata, sądzony za politykę konspirator. Dalia trafiła nad Lenę z różowego świata nastolatki, której horyzont nadal wyznaczają rodzice, kilka koleżanek, kwitnące łąki pod Kownem i kurtyna teatru na popołudniowym przedstawieniu, w którym rządzą pogodne i proste emocje, a pojęcie „ojczyzna” znane jest z czytanek.
     Ta różnica, ten skok doświadczenia między nimi utrzyma się już na zawsze: komu pól świata z Armią Andersa, komu północne kolejowe szlaki; komu śmierć najbliższych w Londynie, komu w Kownie; komu rozmyślania w Neapolu, komu dyżury w wiejskiej lecznicy w Szylelach. Dalia nigdy nie będzie mierzyć się z Dostojewskim, dociekać natury Rosji, testować swojej nie/wiary. Jej relacja jest epitafium dla plemienia nielicznych Bałtów: nawet nad Leną Litwini starają się trzymać razem i z Estończykami, z Finami, wszyscy zaś Polacy rozczytani w relacjach z Kresów, którzy lubią obracać w pamięci motyw (skądinąd prawdziwy) „żydowskiego NKWDzisty”, powinni zwrócić uwagę na postać polskiego magazyniera Święcickiego i zdać sobie sprawę, że mistrzostwo Sowietów w waśnieniu narodów nie ma sobie równych. Jej zapiski przypominają chwilami słowa Nel, wspominającej w ostatnim rozdziale „W pustyni i w puszczy” prywacje, jakich doświadczała: i wtedy było zimno, a potem pękały lody, a potem.... Morderczy wysilek świadka, który wyciska z pamięci jeszcze jedno, jeszcze dwa nazwiska, ostatni ślad po skórach, ciśniętych do dziury w lodzie pod Trofimowskiem, pozostawia nas obojętnymi: o Žukienė, Štarienė i Miliutė dowiedzieliśmy się zbyt mało, by wyróżniły się w naszych oczach z gromady w lodowych śpiworach, wsłuchującej się we wspólnym baraku w chrapanie konających. Ostatnie rozdziały książki – relacja z szykanów, jakim Dalia była poddawana przez prowincjonalną administrację i bezpiekę w breżniewowskich Sowietach – kryje w sobie monotonię skargi, kierowanej przez zaszczutego człowieka do najwyższych władz, kołującego lamentu. (Sieci, 2019 IX 8, nr. 36, p. 79)

Neišversti Herlingo-Grudzińskio atsiminimai į lietuvių kalbą, net wikipedijoj nėr straipsnio apie jį lietuviško varianto. (Gaila ir šiek tiek gėda.)
P.S. (2019 XII 6) Šios dienos Literatūroj ir mene yra Wojciecho Stanisławskio recenzijos vertimas („Penkta stichija: utėlės“, vertė Rimvydas Strielkūnas, nr. 22, p. 26–27).
P.P.S. (2020 I 8) Grinkevičiūtės vertėjo KamP rašinys apie Lietuvius prie Laptevų jūros kaip išskirtinį liudijimą.