(1198) Iš popieryno, lviii: apie Grinkevičiūtę ir teatrą

raėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioj bent jau porą metų (1992–1993), o gal ir ilgiau Valdas Kukulas buvo Lietuvos ryto skiltininkas; kas savaitę (rodos, penktadieniais) rodydavos jo tekstai – kai kuriuos išsikirpdavau, pasilikdavau; Lietryčiui rašė iš esmės apie kultūrą, o kai vėliau tapo Respublikos skiltininku (kartu su Ričardu Gaveliu) – iš esmės apie politiką.
1992-ų gegužio pabaigos tekstas. Esą reiktų rašyt apie Poezijos pavasarį, bet nesinori – net moksleiviai ėmę kurt patriotinius eilėraščius, kaip įsitikinęs per jųjų, moksleivių, poezijos skaitymus, ir liūdna pasidarę. Todėl nuo dabarties šokteli prie istorijos:

Šiandien rytą iš Laukuvos paskambina A[ldona] Šulskytė, D[alios] Grinkevičiūtės reikalų patikėtinė. Ir praneša: šiandien ji tvarkanti kambarį, kuriame gyveno D. Grinkevičiūtė, nes jai, jei būtų gyva, sukaktų 65-eri. Kas yra D. Grinkevičiūtė, manau, nereikia aiškinti: jei nebūtų jos „Lietuvių prie Laptevų jūros“, su gerokai didesne pagarba šiandien skaitytume kitus ištremtųjų prisiminimus. Niekas jos talento čia dar nepralenkė. Ir todėl paprašiau A. Šulskytę, kad leistų ką nors pacituoti iš jos laiškų. Manau, kad liudijimai – ne man, o istorijai.

Nuostabiausias pasaulyje darbas – teatro kasininko. Kaip aš norėčiau pardavinėti bilietus į teatrą! Ir žiūrėti į laimingus žmonių veidus, kai jie paima į rankas bilietą į teatrą. Tebeturiu didžiąją dalį jos studentiškų užrašų. Viename puslapyje, kur fiksuojami medikui svarbūs profesiniai įrašai, septynis kartus parašyta: į teatrą, į teatrą, į teatrą... Matyt, tai buvo viena iš tų laimingųjų dienų, kai kišenėj jau buvo bilietas į teatrą. Kauno miesto telefonų knygoje jos ranka buvo apibrėžtas Dramos teatro kasos numeris, viršuj – jos pačios telefono numeris.
     Aš nesuprasdavau, kaip Ji pati gauna bilietus į rečiausius spektaklius, ypač atvažiavusi į didžiuosius miestus tik dienai, kitai. Kai klausdavau, šypsodavosi, juokdavosi, ir tik tiek.... Nuo Jos sklisdavo specifinis kvapas. Teatro kvapas. Kaip vabzdžiai ūseliais atpažįsta vienas kitą, taip Ją atpažindavo teatro žmonės ir padėdavo „kaip savai“. Veidas, laikysena, natūralios artistės manieros, manau, buvo tas raktas, kuriuo Ji atrakindavo visų teatrų duris.
     Prisimenu, kaip 1965 m. gavom bilietus į „Artūrą Alį“ [turėtų būt: „Arturą Ui“ – turimas omeny Brechto groteskas Der aufhaltsame Aufstieg des Arturo Ui, kurį 1963-iais Leningrado Didžiajame dramos teatre pastatė lenkų režisierius Erwinas Axeris; rusiškai vadinos Карьера Артуро Уи; pagrindinį Arturo Ui vaidmenį atliko toliau laiške minimas Jevgenijus Lebedevas]. Buvo pavasaris. Aš tada baigiau savo antruosius „mokslus“ Klaipėdoj. Buvo Medicinos mokyklos išleistuvės. Auštant išbėgau iš pobūvio, kad galėčiau bent porą valandų nusnūsti. Tik atsiguliau – beldžias į duris: „Greičiau, laikas į aerouostą“. Tai, aišku, daktarė Dalytė. Girdi, Ji susiskambinusi su Rygos opera, – gal dar šiandien pateksime į Oneginą...

Manoma, kad Arturas Ui buvęs vienas
geriausių Jevgenijaus Lebedevo vaidmenų
(nuotr. iš ru.wikipedijos)

     Operą mes pamatėm.... Visą naktį kratomės traukiniu į Leningradą. O ten lyja, pila kaip iš kibiro. Stovim eilutėje prie taksi. Liko dvidešimt minučių iki spektaklio pradžios. Bilietų neturim. Sakau daktarei Dalytei: „Juk matai – absoliučiai beviltiška. Grįžtam į viešbutį. Jei nenori, aš grįšiu viena“. Ji purto galvą: „Aš atvažiavau dėl L[e]bedevo“.
     – О чем речь, девушки, – prabyla į mus šalia stovintis aukštas, stambus vyriškis.
     Mes viena per kitą aiškinam situaciją.
     – Неужели еще есть люди, которые специально ездят в театры?
     Išsitraukia užrašų knygelę, kažką parašo, paduoda daktarei Dalytei. Spaudžia mums rankas, sodina į taksi...
     Teatre perskaito raštelį, apžiūri mus, atneša pristatomas kėdes. Moteris, atnešusi tas kėdes, japonų maniera sudeda delnus ir lankstydamasi, atbula pasitraukia nuo mūsų.... Ji negalėjo atskleisti savo talentų. Santvarka ir valdžia laikė suveržusi jos talentus geležiniais lankais: kad tik nepasirodytų politkalinė šviesesnė, gražesnė, aukštesnė už partinę pilkumą. Ji buvo scena. Aš – žiūrovų salė. Vykdavo monospektakliai vienam žiūrovui.

Tai dar ne viskas. Jei A. Šulskytė leis, bus progų įsitikinti, kad apie klasikinio mąstymo literatę galima parašyti nemažiau klasiško mąstymo įspūdžius. Lieku tos nuomonės: D. Grinkevičiūtės atsiminimai liks lietuvių literatūros „aukso fonde“. Pridurti galiu tik tiek: kai kurie A. Šulskytės liudijimai yra taip pat literatūros faktas (labai atsiprašau autorės už kai kuriuos sintaksės pakoregavimus). Ir džiaugiuosi, kad, nepaisant šios savaitės kultūros įvykių gausos, galiu „įvesti“ į kultūrinę apyvartą naują datą: D. Grinkevičiūtės gimtadienį.
Pagaliau mums visiems reikia apsispręsti, kas yra tautos likimo istorija ir kas yra literatūra. D. Grinkevičiūtės atsiminimai – ne istorijos, o literatūros faktas. (ValdK, „Kuo netikime ir kuo tikime“, Lietuvos rytas, 1992 V 29, nr. 104, p. 5)

Dalios Grinkevičiūtės gimtadienis gegužės 28-ą, vadinas, rašyta, taip sakant, tiesiai į numerį.
Beje, 41-am Colloquia numery paskelbti septyni laiškai Valdui Kukului – rašytojų ir vienos skaitytojos. Pasak publikaciją parengusio Antano Šimkaus, ValdK-ui adresuotų laiškų išlikę apie du šimtu ir tai esanti, ko gero, įdomiausia archyvo dalis. Klustelėjau el. laišku, o kiek Aldonos Šulskytės, ar jie kur publikuoti (be to pacitavimo Lietuvos ryte 1992-ais).
P.S. (2019 IX 30) Deja, tų laiškų ValdK archyve kol kas nepavyko rasti. Bet viltį laidot esą dar per anksti.