(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-11-30

(1137) Visiškai tarp kitko: Nu[1959] / Na[2013]

rigorijų Kanovičių pradėjau skaityt nuo trilogijos Žvakės vėjyje, Felikso Vaitiekūno verstos; kas prieš tai parašyta – esą dar ne tikrasis Kanovičius, bent jau tokia nuomonė susiklosčiusi.
Pernai išleistoj Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičiais knygoj Gib a kuk = Žvilgtelėk [nieks nesiūlė: užmesk akį?], p. 20, yra citata iš pirmosios lietuviškai išėjusios Kanovičiaus knygelės Aš žiūriu į žvaigždes (1959), verstos Dominyko Urbo – žmogaus, ir Šolom Aleichemą lietuviškai prakalbinusio. Tos citatos kaip paskatos (kaip vertė žmogus, kurio ausis dar siekė gyva Lietuvos žydų šneka, kuris mokėjo jidiš?) užteko – perskaičiau tą (dabar sakytumėm) novelių apysaką. Ir susitiko galvoj dvi knygos – pirma ir paskutinė, Miestelio romansas (liet. 2013, vertė Aldona Paulauskienė, kitąmet už gražią vertimo kalbą apdovanota Valstybinės kalbos inspekcijos diplomu; dėl paskutinės – taip yr sakęs pats rašytojas).
Pagrindiniai apysakos veikėjai – du miestelio maždaug dešimtmečiai berniukai: Abrėmelė, sykiu ir pasakotojas, ir Vincukas.
Ados Skliutauskaitės paišyta titulinė iliustracija ir viršelis
Abrėmelė iš Aš žiūriu į žvaigždes ir Hiršelė iš Miestelio romanso – galima sakyt, dvyniai, nors ir ne monozigotiniai, abu būsimojo rašytojo alter ego, tik jų sukūrimo datos skirias maždaug pusamžiu; ir senelė su seneliu, iš kurio žodžius kaip su replėm tekdavo traukt, bet jei pabirdavo – tai ir išminties (gerų laikų nebūna, bet ir netikusiais laikais ima ir pasitaiko padorių žmonių, iš Romanso, p. 19),  – ties patys, nesvarbu, kad vardai ar vos, ar visai kiti. Kodėl apysakoj Arbėmelės draugo vardas Vincukas? – ar galėjo toks vardas būt pasirinktas prisiminus Miestelio romanse ne kartą geru žodžiu minimą Jonavos policininką „beveik žydą“ Vincą Giedraitį? [Etc.]
Apysakoj yra gabaliukas „Dėdė Motelis ir prezidento lova“ (būtent iš jo ir Oginskaitės knygoj pacituota; dėdė Motelis Gudragalvis iš Aš žiūriu į žvaigždes ≈ dėdė Motlas iš Romanso).
Iš virtuvės įeina su šlamančiu sijonu senelė. Ji iškilmingai, kaip kūdikį naujagimį, neša apsmilkusį puodą.
– Jau išvirė, – burkuoja ji. – Kame gi Motelis?
– Fabrike, kame gi daugiau, – atšaunu aš. – Ponas Aizenbergas gavo gerą užsakymą. Prezidentas užsakė dvigulę lovą.
– Kas tau sakė?
– Jis.
– Kas jis?
– Dėdė Motelis.
– O aš maniau, prezidentas, – kikena senelė. – Rado tave paupy ir sako: taip ir taip, kad žinotum... Šimenai, Šimenai, – netikėtai pralinksmėja jinai.
Senelis iškiša iš kamarėlės savo plikę.
– Nu?
– Tas galvažudys sako, kad prezidentas užsakė pono Aizenbergo fabrike dvigulę lovą.
– Nu?
– Ko čia nuksi! Aš klausiu: ar tai gerai, ar blogai?
– Blogai.
– Kodėl?
– Todėl, kad jo amžiuje geriau miegoti vienam. (p. 46–47)
O Miestelio romanse, jei gerai beprisimenu, visi lig vieno naksi (pavarčiau vėl, pvz.: „Na, kaip ten, Šleimke, toj lietuvių kavalerijoj?“ etc.) — Visi mes labai jautrūs, tad iš karto ir tiesiai šviesiai sakau: miela Aldona, tai joks ne priekaištas, net ne priekaiščiukėlis Tavo vertimui, neturiu tikslo vertint vertimų. Paulauskienė verčia savaip, Vaitiekūnas vertė savaip, ir Urbas – savaip; taip, kaip kas supranta ir gali. Pašnekėjau apie tą apysaką, pacitavau gabaliuką, nes: (a) norėjos atkreipt Kanovičiaus kūrybą mėgstančių, bet 1959-ais išėjusios knygelės neskaičiusių žmonių dėmesį, kad ji galvoj kalbasi su Miestelio romansu, – jei kam įdomu sąšaukos; (b) pasigalvojo: Dominykas Urbas iš Švaininkų (1908–1996) suspindi versdamas, kaip čia pasakius, realistinę prozą, jo pamokymai dėl vertimų kalbos vaizdingumo, gyvumo ir kt. tinka verčiant pasaulį atspindėt siekiančią kūrybą; jei kūriny pasaulis reflektuojamas – verčiau skaityt Vytauto Petrausko iš Burvelių (1910–1982) vertimus.
Ir vis dėlto ne užparaštėj, užužparašėj pasirašė: nuksėt ar naksėt (vertime derėtų senam Jonavos žydui batsiuviui)? – štai klausimas koksai.
P.S. Dar dingtelėjo: o jeigu perleidus šią nuotykingą apysakaitę galvojant apie skaitytojus, gal ir dabar dar tebevadinamus jaunesnio mokyklinio amžiaus, tik knygų paskutiniam puslapy tokia frazė neberašoma? — Gražus pasakojimas apie draugystę, kurion dar neįsisuko išankstinės nuostatos apie žmones, nors ir mėgina. (O naujo leidimo redaktorius ar redaktorė kėsintųs atimt iš vaikų lopetą ir įduot kastuvą vildamasis ar vildamasi, kad geriau seksis ieškoti lobio?)

14 komentarų:

  1. Savotiškas viršelis, turint omeny pavadinimą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gal buvo kitoks, bet meninio apipavidalinimo reikalų komisija nusprendė, kad naktis viršely bus nederama žinutė, kaip dabar sakoma, reikia dienos – šviesios žinutės vaikams, kurie ruošiami gyvent šviesioj ateity? :)

      Panaikinti
  2. Štai kaip gražu! Vos prašnekai, Virgi, apie šią knygelę, ji man ir pasipainiojo Mint-Vinetu lentynoje. O kad pasipainiojo, ėmiau ir nusipirkau (3 eur). Viršelio "konceptas" iš tiesų įdomus. Kaip ir kitų knygų anotacijos pabaigoje. Įdomu... Net man, mačiusiam, tvėrusiam tarybinį marazmą, pasažas apie kolūkį, kuris blogon įtakon pakliuvusios moters sūnui sudarė sąlygas mokytis, jau tampa sunkiai suvokiama fantasmagorija, tad ar įmanoma tuos laikus perprasti jaunimui?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pala, ar paskutinis sakinys apie Kanovičiaus knygelę???
      Tas mintigalis apie perleidimą – visiškas ekspromtas; yra gabaliukų, kurie man pasirodė tikrai gražūs: ko labiau reikia, kad rastum lobį – laimės ar lopetos?

      Panaikinti
    2. Tiesa, apie susišaukimus jei prakalbom, užmesk akį: ក្រុងសៀមរាប -batis.

      Panaikinti
  3. Ačiū už nuorodą į kambodžbatį. Tikriausiai turėjai omėj "Banjano šešėly"? O tas paskutinis sakinys - ne apie paties Kanovičiaus knygelę (dar nespėjau perskaityti), o apie joje anotuojamąsias, ypač - kažkokio J. Ruzgio. Tavo minties apie perleidimą nekvestionuoju.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Dėl omės/omenio: ne, tos Tavo verstos knygos nesu skaitęs – viršelio spalvos mano akiai per ryškios, su vienu paveikslu, matytu uždarytoj Perlojos bažnyčioj, iškart asocijuojas; be to, išleidimo metai – 2014-i, per šviežia :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Vis dėlto "Banjano šešėly" rekomenduočiau. Knyga tikrai gera. Na bet čia jau krypstame tolokai nuo Kanovičiaus:)))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Įdomu, koks bus Tavo įspūdis perskaičius; jei nesitingės, pabaksnok klaviatūrą.

      Panaikinti
  6. O „kažkoks J. Ruzgys“ – tai
    Jonas Ruzgys, Pasaulio tautų teisuolis, per karą Vilniuje su žmona išgelbėjo ir slėpė daug žydų, tarp jų ir Marką Petuchauską su motina.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Patikslinimas: tekstas, skelbtas lryte.lt, –virtualios parodos pratarmė (yra ir tekstinių dokumentų).
      Pasižiūrėjau liby.lt: be tos 1959-ais išėjusios knygos, dar yra romanu vadinamas dalykas Mirties verpete: trejų metų kronika (1990, 2-as leid. 2001), reiktų pasižiūrėt.

      Panaikinti
    2. Ir dar toks pasvarstymas (tos 1959-ais išėjusios knygos irgi neskaičius): prisimenant, kuo buvo apkaltintas 1947-ais (kad bendradarbiavęs su Lietuvos saugumu ir įdavinėjęs komunistus), kad buvo nuteistas 10 metų lagerio, gal ta knyga siekta to paties, ko siekė Antanas Miškinis, prisiversdamas parašyt keletą sov. gyvenimą šlovinančių eilėraščių, – kaip čia pasakius? „įrodyt“, kad „persiauklėjo“? (Apie Ruzgius kaip žydų gelbėtojus pirma vieša žinia paskelbta tik 1966-ais.)

      Panaikinti
  7. Nemaniau, kad tas pats rašė tokias apysakas kaip "Ji vėl namie". O tas nebekažkoks Ruzgys, pasirodo, kilęs iš "mano" Tryškių, vėliau Žvėryne gyvenęs netoli dabartinių mano namų. Keistenybės, ir gana!

    AtsakytiPanaikinti
  8. Mat kaip smagu! Dar prieš kokią savaitę nė manyt nemaniau, kad laikysiu rankose (ne tik laikysiu, o ir skaitysiu) pirmąją G. Kanovičiaus knygą. Netikėtai ir gražiai ji man pasipainiojo - ačiū Virgiui! Perskaičiau su malonumu. Visai šauni apysakaitė, šviesi, kur dera linksma, kur dera - nelabai. Nostalgiškai primenanti nemirtingųjų Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykius. Ir raudonos spalvos, nors išleista gūdžiais 1959 m., nėra nėmaž. Nei naratyve, nei, diletantiškai spėčiau, tušo plunksna pieštose A. Skliutauskaitės iliustracijose. Tiesa, per jėgą to raudonumo gal ir įžvelgtume užuominose apie kleboną ar "kapitalistą" baldų fabriko savininką, bet ar būtina? Apysakos (vertimo) kalbą gal ir būtų galima šiek tiek papurtyti, bet tik šiek tiek - kad nenubyrėtų "lopetos", "prosija", "razinkos", "nu"... Vienintelis priekaištas - autoriui nevisur pavyksta idealiai persikūnyti atgal į dešimtmetį berniuką. Už puikių paradoksų ir palyginimų ryškėja jau rašytojo, nebe vaiko, siluetas.

    AtsakytiPanaikinti