(888) Visiškai tarp kitko: iš Perlojos šis tas

Šeštadienį teko šiek tiek paplaukt baidare Merkiu, nedaug, nuo Senosios Varėnos iki Perlojos, apie 12 km. Atplaukėm per greit, tai ką veiksi kompanijos laukdamas? Reikia apžiūrėt miestelį, kuriame tik anais laikais būta.
Bažnyčia, įžymybės – šiuo atveju – Vytauto paminklas, skelbimų lenta ir kapinės (bet į jas nebeužsukom, valgant ledus nelabai gražu vaikščiot tarp antkapių).

Graži bažnyčia, kapinės šventoriuj; manėm, šeštadienį pavakary durys bus užrakintos, bet ne, atviros, prieangin gali užeit, tik pačion bažnyčion ne, per grotas apžiūrėjom.
Ir iškart akys užkliuvo už į kairę nuo altoriaus kabančio lyg ir Kristaus – ir dėl paveikslo spalvų, ir dėl baltų kelnių – na, tikrai ne Hoppeno darbas. Šitas Išganytojas vargu ar žydas, greičiau jau iš Indijos atkeliavęs. Ir pagalvojau (gal negražiai): ar tik nebus tatai šalia bažnyčios, Vytauto 25, gyvenančios dailininkės Juzefos B. darbas? Dabar jau gailiuos, kad neužėjom apžiūrėt nuolat veikiančios autorinės akvarelių ir piešinių parodos – labai jau stiprų įspūdį padarė į jos namą atremtas skydas su išminties perlais:

Petro Tarabildos Vytautas, stovintis nuo 1930-ų. Aplinka „europinė“ – ir gėlės, ir suoliukai, ir šiukšliadėžės.
Draugė:
– Oi, koks baltas! Atsimenu, anais laikais kažkoks pilkas buvo. Tėvai, kai važiuodavo grybaut iš Vilniaus į Valkininkus, kartais ir iki Perlojos atvažiuodavo. Visada būtinai perskaitydavom užrašą kitoj postamento pusėj. O tada jau namo taisyt grybų.
(Labai šnekus buvo vairuotojas, vežęs į Senają Varėną, kur pradėjom plaukt, – tiesiog nesustodamas bėrė žinias į mūsų galvas apie Perloją. Kai atvažiavo pasiimt baidarių, dar porciją žinių gavau, tai galiu pranešt: Vytautas dukart buvo nubaltintas – Sąjūdžio laikais, iš entuziazmo, ir visai neseniai, kai vykdytas centrinės miestelio aikštės renovacijos projektas.)

Ji užėjo parduotuvėn ledų, o aš laukdamas ir iš šono žvelgdamas į skulptūrą pagalvojau: taip aukštai iškeltas, ir dar galvą užvertęs; kažkoks labai jau savim patenkintas, nosį užrietęs tas Tarabildos Vytautas. Na, vis dėlto skulptūra ne stipriausia jo kūrybos dalis.

Toj nuotraukoj, kur Vytauto paminklas iš priekio, kairėj pusėj per vidurį matyt apvali skelbimų lenta. Ten visada gali rast įdomybių.
Štai ir šįkart – ne tik kiekvienam miestely esantys skelbimai apie vištas vištaites.

Į Seimą kandidatuojantis Varėnoj gimęs Gediminas J. nepasitiki Vytautu, perlojiečius nuo gresiančio antplūdžio žada gint pasitelkęs (kiek mano protas pajėgia suvokt) pagal archeologų radinius atkurtą žavesį – tikrai žavus tas būsimosios gynėjos apdaras, argi ne? Kandidatas su savo šlipsu kaip koks pašalinis valdininkas, modelių fotosesijon papuolęs.

O dešinėj – skelbimas, vertas kalbotyrininkų dėmesio: ir tarminė žodžio forma, primenanti apie kalbos ekonomijos dėsnį (kam tie trys skiemenys, jei ir dviejų gana), ir raidyno kaitos pavyzdys (vietoj ch – x), ir priešdėlis iš su nosine, ir didžiųjų bei mažųjų raidžių makalienė. Žodžiu, tikrai įdomu.

Vakarojom ir nakvojom kitapus Merkio, pasak Perlojos enciklopedisto, lenkų pusėj.
◄ Vaizdas nuo tilto per upę į pietryčių (jei galva nebuvo apsisukus).

Ne tik į tolumą žvelgiant gražu;

nuleidus akis, matyt, kaip juda žolės. ►

Na taip, nuotraukoj jos nejuda, net ir nufilmavus vaizdas būtų ne tas: juk žiūrėt reikia iš viršaus į apačią;

žiūrėjau į tuos lėtus ir, sakytum, iškilmingus žolių (kaip jos vadinas? juk turėtų turėt vardą) judesius, lemiamus vandens srovės, ir galvojau: ar yra koks labai tikslus veiksmažodis tiems judesiams įvardinti?

Ir neradau tokio galvoj.