(1087) Visiškai tarp kitko: apie vieną žodį

anašu, tas žodis kyla paviršiun, net į rašinių antraštes; tokia jau jo prigimtis, ne pirmiena jam.
Neseniai tinklaraštininkas Ričardas Savukynas įrašą, perspausdintą ir delfy.lt, pavadino „Bullshit bingo, padarykim dar daugiau bardako“; naujausiam, trečiam Naujojo Židinio-Aidų numery signataras, buvęs Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Albinas Januška laiško redaktoriui antraštę irgi anglišku žodžiu sustiprino – „Apie tiesą ir bullshit“, tekste paaiškindamas, ką turi omeny:

Kai sakau, kad melas užpildė pasaulį, o Lietuvą – kelis kartus labiau, kalbu ne vien apie sąmoningai skleidžiamą melą, kurio yra daug, pavyzdžiui, fake news pavidalu iš Rusijos televizijų. Yra kita melo rūšis, vadinama bullshit (š... malimas). Kai jo daug, reikia rimtų intelektinių pastangų surasti tiesą. O tokioms pastangoms dažniausiai nebėra laiko. Bullshit kalbėjimas yra tiek persmelkęs mūsų sąmonę, kad jis tampa kaip narkotikas. Keli sakiniai tiesos nebeįdomu, bullshit yra patogiau. (p. 7)

Perskaitęs pastraipą pasitikrinau, nes šiek tiek kita šito žodžio reikšmė galvoj buvo, nuo klaidinančių žinių, nuo melo tolokai. Oxfordo žodynas:

bullshit (vulgar slang) Stupid or untrue talk or writing; nonsense.
bullshitter (vulgar slang) A person who exaggerates or lies.

Urban dictionary, su pavyzdžiu:

bullshitting A writing technique in which the user bases an entire piece of writing, often an essay, around a single and often small, irrelevant and/or useless piece of information. Skilled Bullshitting will allow someone to write a full essay about nothing yet make it look as if they know what they are talking about and are answering the question.
What did you write for the essay at the end of that exam?" "I had no idea, I was Bullshitting my way through it

Bet gal ir nebūčiau ėmęsis šio įrašo, jei nebūt išplaukę atminties paviršiun tai, ką jau beveik prieš tuziną metų rašė žmogus, kurio visus tekstus stengiuos perskaityt, – Paulina Pukytė (be kita ko, pavydėtiną ironijos jausmą turinti):

[...] norėčiau žiniasklaidai papasakoti apie tai, kaip suprantu savo, kaip menininkės, vaidmenį. Bet negaliu. Nes kai tik manęs to paklausia, man pritrūksta žodžių. Tiksliau, vieno valstybinės kalbos žodžio. Nes noriu pasakyti, kad mano uždavinys yra kovoti su visose „civilizuotose“ visuomenėse giliai įsišaknijusiu reiškiniu, kuriam nusakyti geriausiai tinka anglų kalbos žodis „bullshiting“. Bėda ta, kad šio žodžio neįmanoma išversti į lietuvių kalbą. O jei ko negalima mūsų kalba įvardyti, vadinasi, to ir nėra? Labai pavojingas požiūris. Šis angliškas žodis reiškia nesąmones, kurias rimtais veidais mums kalba politikai, funkcionieriai, valdininkai, merai, verslininkai, dispečerės, administratorės, remonto meistrai, mados dizaineriai, žiniasklaida, o kitą kartą net ir filosofai. Gal jūs žinote, koks lietuvių kalbos žodis čia tiktų? O gal tiesiog reikėtų drąsiai sukurti naujadarą? Siūlykite variantus. Mes turime žūtbūt įvardyti šitą reiškinį. „Svaičiojimai“ netinka, nes svaičiojimai yra netyčinis nusikalbėjimas, o čia mes turime reikalą su tyčiniu, t.y. sąmoningu, nors gal ir iki galo neįsisąmonintu, nusikalbėjimu. „Tauškalai“ irgi netinka, nes tauškalai yra nekalti ir nepavojingi, ko apie mūsų aptariamąjį fenomeną pasakyti negalima. Rusų kalboje yra dar toks žodis „tufta“, jau šiek tiek tiksliau išreiškiantis minėtojo reiškinio pobūdį, bet jo viešai vartoti juk irgi negalime. Gal „šūdo malimas“? Tuomet reikėtų įviešinti žodį „šūdas“. Kalbininkai, na padarykite išimtį, nuolaidą, kompromisą su savimi. („Gyvenimo audinys, sąžinės tremtinys ir žodžio paieškos“, 7 meno dienos, 2006 IX 15, nr. 33, p. 11)

Tada norėjau sureaguot, kad kalbininkai šiuo atveju niekuo dėti, jie savo darbą padarė, bent jau leksikografai – žr. LKŽ t. XV, kur žodžiai su šaknim šūd- sudėti, ir vartosenos pavyzdžių yra, jei reikia, štai keli: Eina kaip šūdą perkandęs (nepatenkintas); Iš jo gaspadorius – kaip iš šūdo cviekas (prastas); Aklai varnai ir šūdas mėsa; Skirkitės, šapai, šūdas plaukia! (pasitraukit, menkystos, dar didesnis menkysta eina); Padarei tik šūdui grabelį (prastai, nevykusiai). Tiesa, to, kuris geriausiai tiktų, – šūdmalystė – žodyne nėr, bet jei yr gražbylystė, tai nesunku ir pačiam pasidaryt .
Post-truth laikai, fake news  – palygint nauji žodžių junginiai, galima ir angliškus terminus vartot, jei manai, kad siūlomi lietuviški atitikmenys netikę, o dėl trečiojo – tai tik lietuviškai reiktų sakyt ir rašyt, nebent angliškas žodis bekvapis atrodytų, o lietuviškas baisiai smirdėtų.
Pasakymas „Nemalk šūdo!“ seniai yra, ir jei kame problema, tai ne lietuvių kalboje, o mūsyse. Skonėtis tuo žodžiu ar posakiu, kaip elgias vaikai, kokį „negražų“ žodį ar keiksmažodį išmokę, nerimta būtų, bet supykus pasakyt tiesiai šviesiai – jokių problemų.
(Tuolab kad kalbos politikos vadovo kėdėj sėdintis Audrys Antanaitis ką tik paprotino: „tik lietuviškai mes galėsime pasakyti, kad mums rūpi mūsų Tauta“; o jei be ironijos, liūdnoka skaityt tokią savigyrą ir pūtimą į vieną dūdą.)

(1086) Tarp kitko: apie vieną fotomontažą

                    — iš tiesų tikra nuotrauka —                    

— iš tiesų ne tikra nuotrauka, o fotomontažas —

[2015-ais Lietuvos kultūros tyrimų institutas ir Nacionalinis MKČ dailės muziejus išleido Jolitos Mulevičiūtės parengtą albumą Vaitkuškis: Grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837–1905) ir XIX amžiaus mėgėjų fotografija. Tik šios savaitės pradžioj pavartinėjau. Pradėjęs skyrių „Kelionės“ (net septyni fotomontažai, daryti 1897-ais: prie Kairo šventyklų, didžiojo Gizos sfinkso, mečetės vidaus ir kt. vaizdų prilipinti žmonių atvaizdai – žirklės+klijai, ir jau įsiamžinęs garsioj vietoj), prisiminiau vieną fotomontažą, apie kurį noris, nes reiktų, jau seniai parašyt.]

1999-ais išleistame Leono Peleckio-Kaktavičiaus esė, pokalbių ir studijų rinkiny Pirmiausia kraujas, o paskui žodžiai yra rašinys „Julius Janonis: ne koks iš tikrųjų, o koks buvo patogesnis sistemai“ (p. 21–29; 2016-ais, minin JulJ 120-ąsias gimimo metines, str. tekstas buvo perskelbtas radikaliai.lt, iš ten – ekspertuos.eu; deja, ir vienur, ir kitur – be nuotraukų, apie kurias rašoma). Dėl tų nuotraukų, kurios įdėtos šonuos, ir noris šį tą užfiksuoti.
Peleckis-Kaktavičius apie jas rašo remdamasis mokytojo Jono Krivicko pasakojimu. Esą ta, kur kairėj, yra klastotė, o kur dešinėj – tikroji: sovietmečiu cenzoriai retušavę vyresniąją Janonytę – Marę; ir dar likusią jaunėlę Emiliją pervardinę Mare. Skyrelis vadinas „Dviguba klastotė“.
Deja, su realybe šis perpasakojimas neturi nieko bendra.
¶ Kairėj esanti nuotrauka, daryta 1914-ais, – tikrų tikriausia. Jos originalas saugomas LLTI bibliotekos rankraštyno fototekoj, ir net su didinamuoju stiklu žiūrėdamas nerasi jokių retušavimo požymių. Ir dar: jei tikroji dešinėj, tai falsifikatoriai ne tik Marę panaikino – dar ir dekoracijas „praplėtė“, o tuo tai jau tikrai retušuotojai neužsiimdavo.
O svarbiausias argumentas, kad Marė brolį Julių paskutinįkart matė 1913-ų pradžioj, prieš išvažiuodama Amerikon (žr. jos atsiminimus, užrašytus sesers: Jurgis Jašinskas, Julius Janonis, poetas ir revoliucionierius, Chicago, 1975, p. 63), – kai fotografuotasi, jos jau nebebuvo Lietuvoj.
¶ Dešinėj esanti nuotrauka irgi tikra, tik vadintina fotomontažu. Lietuvoj likę Janoniai (tėvai su jaunėle Emilija į JAV išplaukė 1921-ais; vyresnysis brolis Mykolas išvyko Leningradan) greičiausiai norėjo turėt nuotrauką, kurioj visi – paprašė kokio Biržų fotografo, kad ir to paties Borucho Michelsono, ir padarė. Iš kur Marės Janonytės atvaizdas? Manyčiau, iš nuotraukos, kurią ji atsiuntė broliui Juliui sykiu su laišku; skelbta Jašinsko monografijoj, p. 83, žr. dešinėj apačioj; šukuosena ir suknelės viršus sutampa.
¶ Neišgliaudyta lieka ši Peleckio-Kaktavičiaus rašinio vieta:

Maždaug prieš 15 metų [maždaug 1980-ais] lankantis Biržuose, muziejaus darbuotoja pasiūlė atkreipti dėmesį, kad labai jau keistai Janonių šeimos nuotraukoje sustatyti žmonės – antrosios eilės dešinė pusė tuščia, be to, ant motinos pečių matosi pirštai, nors žmogaus už motinos nėra. „Taip anksčiau nefotografuodavo“, – sakė muziejininkė. Netrukus po to, bevartydamas senus leidinius, mokytojas užtiko nuotrauką, kuri nuo okupacijos metais visur spausdinamos Janonių šeimos nuotraukos gerokai skyrėsi: joje buvo dar vienas šeimos narys – vyresnioji sesuo Marytė. (p. 21–22)

Kokiam leidiny buvo skelbtas fotomontažas? Kur dabar jis, fotomontažas, saugomas?

Prieduras (2024 I 10) Iš genealogy.com ir kt. išsiaiškinau: 1913-ais atplaukusi į JAV, Marė Janonytė (*1894) tapo Mary Janonis (†1972 VI); ištekėjo už Williamo Henry Rothamelio (1864–1957), gyveno ūkyje netoli Baltimorės (atstumas 20 mylių), turėjo keturis vaikus; vardai: William Guy (Williamas jaunesnysis; *1916), Mary Emma (Marė jaunesnioji; *1918), Catherine (*1924; ar ne savo draugę Katrę Skeberdytę [žr. nuotrauką] turėdama galvoj motina sugalvojo vardą?) ir John Edward (*1930).

(1085) Dėl juoko (nors ir negražu iš tokių dalykų šaipytis): dinamika ir statika

Visuomenės, literatūros ir politikos dienraštis Viltis, ėjęs iš Vilniaus kasdien, išskyrus pirmadienius ir didžiąsias šventes, 1914 II 11/24, antradienį, skiltin „Amerikos lietuviai“ įdėjo du pranešimu, kuriuos sieja žmones ištikusios psichikos bėdos:

Iš tėvynės pasiilgimo norėjo nesenai nusižudyti viena lietuvė mergina Marė Lukošiutė Brooklyne N.Y. Ji išbėgusi iš dirbtuvės, kurioje dirbusi, ant stogo ir nuo ten šokusi, norėdama užsimušti. Bet apačioje pasitaikė antro žemesnio namo stogas, tat mergina ant jo ir nupuolė. Tuomet ji prirėpliojo prie to stogo krašto ir vėl puolė, bet ir šį kartą nupuolė dar ne ant gatvės, tik ant trečio dar žemesnio stogo. Prišliaužiusi vėl prie to stogo krašto ji trečiu kartu šoko žemyn ir šį kartą jau gatvėn. Nuo gatvės pakėlė ją vos gyvą ir nugabeno Williamsburgo ligoninėn. Sako, ji išliksianti gyva. Lukošiutė tik dar nesenai atvažiavusi Amerikon ir, labai besiilgė­dama tėvynės, trupučiuką pamišo.
Išėjo iš proto New Haven’o Conn. mie­ste sausio 27 d. jaunas lietuvis P. Mor­kus, turįs apie 23 m., kilęs iš Suvalkų gub. Jis, sako, išėjęs iš proto beskaity­damas knygą „Garsas apie peklą“. Policistai radę jį bestovintį vienos gatvės kertėje, kur jis išstovėjęs be žado ir nė nepasijudindamas apie 4 valandas. 

Pirmąjį epizodą skaitant iškart prieš akis ėmė rodytis Chaplino filmai; o antrą – šmėžuot klausimas: kokia knyga išvedė žmogų iš proto? Libyje.lt Garso apie peklą neradau, gal kartais Lietuvių Socijalistų Sąjungos Philadelphijoj išleista Kelionė per peklą (1908) taip žmogų paveikė? Žemėj – pragaras, o Marse – rojus.

(1084) Maironiana: Pakštas Jakštas, Lamokas Labokas

ra dar kas veikt maironininkam. —
Ne per seniai užsiminiau girdėjęs, kad rengiamasi leist akademinius Maironio raštus. Vienas rengėjų, Manfredas Ž., praeitą penktadienį buvo užėjęs bibliotekon ir tarp kitko klustelėjo: gal kartais žinai, kas per Lamokas minimas Mūsų varguos? Teradęs Lamokų kaimą, kurs prie Vabalninko. — Galima pamėgint išsiaiškint.
Poemos, turinčios paantraštę „Kely į nepriklausybę“, ketvirtojoj giesmėj išdygsta tas Lamokas. Paleista pirmoji Rusijos valstybės dūma, rengiamasi rinkimams į antrąja, taigi laikas – 1906-ų ruduo, gal greičiau 1906/7-ų žiema.

     Lietuviai – vyrai nekaršti,
Ne taip, kaip lenkai ar kiti;
Tačiau ir tie sujudo veikę;
O kas dėl partijų, srovių,
Tai pasirodė, jogei jų
Daugiau mes turim, negu reikia.
     Nusistovėję kunigai
Jau rodos santaikos draugai,
Ir tie karščiavos susirinkę:
Lamokas, Jakštas, daug kitų
Prie kompromisų nelemtų
Griežtai apsiskelbė, nelinkę.
     Lamokas, Belgus ir kitus
Aplankęs užsienio kraštus,
Fereinus vokiečių pažinęs,
Įrodė pamatais giliais,
Kad su pirmeiviais atkakliais
Ten kaujas srovės religinės.
     Nes kur tik tie nagus įleis,
Bežiūrint, bedievystę skleis,
Net suvartotojų draugijoj!
Todėl tai tikinčių kraštuos,
Ar jie tau pirks ką, ar parduos,
Visur jų katalikai bijo.
     Ant to net Jakštas gan staigus,
Šikštai kramtydamas nagus,
Pakėlė galvą... bet tylėjo!
Tik kraipė lupą prašmatniai,
Mat jo europiški dėsniai
Į klausimą plačiau žiūrėjo.
     Jisai, kaip kritikas garsus
Ir kaip philologas drąsus,
Visur reformų reikalavo;
Tačiau pirmeiviškos rūgšties
Nemėgo iš gilios širdies
Ir ją su tulžia kritikavo.
(Raštai, t. II, 1926, p. 223–224)

(Kad būtų smagiau, dar ir coll. Augustiną V. įpainiojau.) Pradžioj pakaitaliojom balses: Lomokas, Lomakas, Lamukas – nieko. Kryptis paaiškėjo palyginus Raštuos esantį tekstą su pirmuoju poemos leidimu (1920). Jakštas (prel. Aleksandras Dambrauskas, pasirašinėjęs kaip Adomas Jakštas) ten – Pakštas. Vadinas, prototipus Maironis slėpdavo keisdamas ne balses, o priebalses? Ir pirmas šūvis – Lamokas ← Labokas – buvo taiklus. Beveik neabejotina, kad poemoj minimas kan. Jonas Juozapas Labokas (*1856 Pažvelsy, †1921 Vilniuj, palaidotas Rasose, kapas šalia dr. Basanavičiaus), kalbamu laiku buvęs Šv. Onos klebonu Vilniuj. Knygnešys, teologijos mgr., Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas, klebonavęs įv. parapijose, pasakęs keletą garsių pamokslų lietuviškai ir už tai vyresnybės kuriam laikui buvęs pastumtas toliau nuo Lietuvos, be kitų kalbų, mokėjęs prancūziškai ir vokiškai.
Apie kan. Laboką išsamiai yra rašęs Kazys Misius (žr. Endriejavas, 2010, p. 1079–1086); apie Šv. Onos bažnyčios restauraciją, vykusią kaip tik jam vadovaujant, dar patikslindama ir biografijos faktų, – Rūta Janonienė (žr. Acta academiae artium Vilnensis, kn. 60, 2011, p. 203–218).
P.S. Gegužės 7-ą Vileišių rūmų kieme buvo viešai skaitoma Maironio Jaunoji Lietuva (tik įpusėta). Besiklausant šmėkštelėjo mintis, kad akcentologija kartkartėm būna stipresnė už šimtmečio senumo prozodiją, ir ne tik moksleiviai imdavo ir sukirčiuodavo kai kuriuos žodžius taip, kaip dabar reikia, o ne kaip ritmas diktuoja. — Šitie Klasikos skaitymai – jau vienuolikti. Įspūdis, kad skaitovų buvo daugiau negu šiaip tik atėjusių pasiklausyt. Gal ką kita reiktų sugalvot? Bet ką naujo, kad ir prasminga būtų, ir žmonių pritrauktų, sugalvosi?

(1083) Užparaštė, cxl: nuo vienos Sigito Gedos išvados atsispyrus

2001 III 12, pirmadienį, Geda kasdienraštį pradeda:

Kai J. Mekas savo nervuotuose dienoraščiuose „Žmogus be vietos“ rašo: „Kas man, Saulė ar Žemė apie viena kitą sukasi. Man vis vien, aš to nežinau“, – viskas labai arti ruso palūkininko iš F. Dostojevskio apysakos „Romioji“ filosofijos:
– Tegul griūva visas pasaulis. Svarbiausia, kad aš ramiai galėčiau gerti savo arbatą...
Naivybė ir paviršutiniškumas to žmogaus! (ŠA, 2003 VII 12, nr. 26, p. 5)

Susisiejo žmogui dvi ištaros, nors man jos visiškai nesisieja, ir padarė išvadą. SG buvo greitas spręsti – bent toks įspūdis susidaro. Šiandien nusprendė vienaip, o rytoj gal manys jau kitaip. — Prisiminiau liudijimą žmogaus iš šono – redaktorės ir vertėjos Danutės Krištopaitės, pomirtinėj jos knygoj yra toks dvidalis gabaliukas „Telefonu – su Sigitu Gedu (iš užrašų)“:

1977 ar 1978 / II.28 / Sekmad. // S. Gedos, su kuriuo bendradarbiauju redaguodama Peterio Hakso „Amfitriono“ vertimą [Hackso komedija išsp. rinktinėj VDR dramos, 1982], tokio turinio telefoninis skambutis: „Jūs turbūt nemokat vokiškai, kad mane taip sudirbot, ir aš vertimo atsisakau. Sudirbta nuo pat pradžių.“ Man ramiai pažymėjus, kad atsisakymą gali priimti tik tas asmuo, kuris davė vertimą, ir kad dėl prasmės klaidų konsultavausi su A. Gailium, buvo atsakyta: „Radot autoritetą! Aš jį pažįstu, jis nieko neišmano!“ Kai pasakiau, jog vertimas su trūkumais, jog nesuprastos vietos verstos iš rusų kalbos, buvo atsakyta: „Ką jūs čia kalbat! Gadinat man gyvenimą, ir daugiau nieko. Bobrovskį man sugadinot. Negaliu pakęst. Likit sveika jau.“
III.2 / Antrad. // S. Gedos skambutis: „Atsiprašau, kad visaip prikalbėjau. Man labai nesmagu, vakar graužiaus. Mat kai man pakyla kraujo spaudimas, būnu labai piktas. Dabar žiūrėkim ne ambicijų, o darbo. Sėdžiu apsikrovęs žodynais, taisau vertimą. Jūsų pastabos visai teisingos.“ Atsakiau, kad nepykstu, kad visiems pasitaiko suklupti, kad dabar galima dirbti ir be žodynų, nes visų klaidingai išverstų vietų pažodinius vertimus aš surašiau paraštėse – dabar belieka, remiantis jais, tvarkyt prasmę, nurodžiau, kad daug ką išnarpliot padėjo A. Gailius. Atsakymas: „Kiek jūs daug vargot! O Gailių pažįstu, pasikalbam, protingas vyras!“ (Apie kitus ir save, 2016, p.36–37)

Grįžtant prie Meko sakinio iš dienoraščių. Gal jis aiškesnis taptų pacitavus iš SG recenzijos, rašytos apie JonM Poeziją (1971): „Sunku ginčytis su poetu, kadangi jis savo ars poetica labai apsibrėžęs – kelti tik klausimus, o neieškoti atsakymų, nepasitikėti protu ar išmintimi, o deklaruoti jausmą“ (Ežys ir Grigo ratai, 1989, p. 102).

(1082) Visiškai tarp kitko: šis tas Vydûno metų proga

ietoj įžangos – prisiminimas.
Praėjusius metus norėjos baigt kokiu smagesniu skaitiniu, tai paskutinę darbo dieną iš naujų knygų lentynos paėmęs įsimečiau kuprinėn Vyto Toleikio Pasakojimus prabudus. Maniau, užteks ir metų pabaigai, ir kitų pradžiai. Suklydau – per greit susiskaitė tie atsiminimai (skaitydamas vis pagalvodavau: teisingai pasielgė žmogus – surašė, kol dar atmintis veikia, nelaukė, kol už lango ims slankiot svajonės apie praeitį).
O sausio pirmą ką daryt? Gerai, kai šį tą ir namie turi. Pasiėmiau Leopoldo Stanevičiaus sudarytą rinktinę Tremties keliais ir ėmiau skaitinėt. Ir še tau kad nori – epizodas iš Zinos Antanauskaitės-Brazaitienės (*1923 Zarasuose; vos baigusi gimnaziją, 1941-ų birželį ištremta su motina į Tomsko sritį, Lietuvon grįžo 1962-ais) atsiminimų „Netekę tėvynės“:

Į Sabalinką I [Sobolinka – kaimas Tomsko srities Bakčiaro rajone] buvo ištremtas Vilniaus universiteto antro kurso studentas Jonas Lazauskas (galbūt jo pavardę ir ne visai tiksliai užrašiau) [gerai užrašyta; *1919]. Jo tėvas, buvęs Švenčionių gimnazijos direktorius, atskirtas nuo šeimos, pateko į lagerį [Jonas Lazauskas-Krūminis, *1897, sušaudytas Kanske 1942 X 18]. Jonas su pamote [Ona Julija Sketeryte-Lazauskiene, * 1903] ir jaunesne seserimi [Birute Ona, *1938] vagone į Sibirą važiavo kartu. Dar tada jis išpranašavo, jog vokiečiai 1943 metais prie Volgos būsią sumušti. Jonas su pamote nesutarė ir jau vagone nuo jos atsiskyrė. Į Sabalinką I pateko vienas, be daiktų. Visą jo turtą sudarė enciklopedijos, Vydūno ir kitų filosofų knygos. Kolūkyje nuo pat pirmų dienų jam teko badauti, alkanam dirbti. Netrukus iš bado jis išprotėjo: vaikščiodavo žiemą basas, visai nuogas, tik apsisiautęs suplyšusiu paltu. Jis valgydavo kas pakliuvo, kas ką duodavo. Dažniausiai miegodavo tvartuose, kur likdavo kiaulių ėdalo. Visi lietuviai prašė kolūkio pirmininką, kad vargšą išvežtų į ligoninę, bet tas atšaudavo: „Ar ne vis tiek, kur nudvės?“ Prie kontoros buvo įrengta bulvių džiovykla: čia ruošė maistą kariuomenei. Ten dirbo lietuvės. Jos Joną įsileisdavo į vidų, duodavo bulvių ir leisdavo už krosnies apšilti, pagulėti. Sąskaitininkas Kulešovas ir jo draugas Černovas, jį čia aptikę, pakeldavo ir, išmetę per šalčius į lauką, dar apipildavo šaltu vandeniu. Taip Jonas prasikankino iki pavasario ir tada pabėgo į Komarovkos kaimą. Komendantas Sabalinas liepė jį uždaryti į tuščią trobą. Duodavo truputį maisto. Ten jis ir mirė. Brigadininkas Stasiui Žukauskui, Sakalinio sūnui, pasakė: „Padėk palaidoti savo tautietį“. Stasys sirgo, bet atsikėlė. Jam pagelbėti davė senutėlį rusą. Brigadininkas surado šlubą arklį, po to, nuplėšęs nuo tvoros kelias lentas, sukalė dėžę, į kurią, apklostę skudurais, vyrai įdėjo lavoną. Kelias į kapines pelkėtas, duobėtas, ana dėžė daužėsi, braškėjo. Kad nepamestų lavono, Stasys prilaikė dėžę, o senukas, ragindamas arklį ir prisimindamas, kad mirusįjį reikia „atgiedoti“, kartojo: „Gospadi pamiluj, gospadi pamiluj“. Ir čia pat arkliui sušukdavo: „Kuda prioš, chramaja kliačia?“ Kai arklys neklausė, senis jį keikė. Atvažiavę abu „duobkasiai“ iškasė kapui duobę, kurią tuoj pat užliejo vanduo. Iš nukirsto berželio Stasys sukalė kryžių, perskėlė lazdelę ir ant jos užrašė: Jonas Lazauskas – lietuvis. (Tremties keliais, 1992, p. 224–225)

Tokiu skaitiniu prasidėjo 2018-i, Seimo paskelbti ir Vydûno metais (150-metis; tikrai keista, kad metų programa buvo patvirtinta jau 2016 V 25). — Kalbant apie Vydûną, netikę atrodo įvardai filosofas ar rašytojas; gal arčiausiai – mokytojas, gal net prisimintinas sanskritiškas mahātmā; kad ir kaip manytum, dera pripažint: Vydûnas vienintelis toks mūsų kultūros istorijoj.
Mokytojas turi turėt mokinių; kur tik Vydûnui būdavo proga pabendraut tiesiogiai – ar kokioj gimnazijoj, ar kur – dažniausiai ir atsirasdavo mokinių – gerbėjų-sekėjų. Veikė ne tik tai, ką jis kalbėdavo, bet ir kaip – pats asmuo veikė. Kaip pavyzdį galima pasitelkt dailininko Česlovo Kontrimo, kurį, Telšių gimnazistą, buvo sužavėjęs Vydûnas, atsiminimų fragmentą:

Vydūnas Kauno čiuožykloj, 1931
(nuotr. saugoma Maironio literatūros muziejuje; iš čia)

Vydūnas nedėstė pagal iš anksto sudarytą programą ir į klases neidavo. Vienu ar kitu metu jis didesnėje patalpoje suburdavo vyresniųjų klasių moksleivius ir pradėdavo su jais šneką pasirinkta tema. Buvo jis nedidelio ūgio, kalbėti pradėdavo labai ramiai, visiems priimtinu tonu. Jis stovėdavo tiesiai, prieš auditoriją daug nejudėdavo ir negestikuliuodavo, tik lengvai pakėlęs ranką retkarčiais pabrėždavo svarbesnę mintį. [...] Kalbančiojo žodžiai ir žvilgsnis pasiekdavo klausytojų širdis ir auditorija suklusdavo, apkerėta lektoriaus iškalbos.
Prisimenu jo cituotas Getės [= Maironio] eiles: „Uzmiigo zeme, tik diangaus negęsta aaakys sidabriiines, ir spaaarnas mieeego malionaus neuzmigdys nakties ramyyybės“... Minkšta prūsiška tarsena įtikinamai piešė nakties paveikslą, o intonacija buvo tartum migdanti, ilgesinga ir atrodė, kad jis skaitydamas kreipiasi lyg į visą jį supantį pasaulį, prašydamas poilsio ramybės valandą.
Ištisus šešis mėnesius klausėmės Vydūno pasakojimų. Jis su mumis būdavo ne tik gimnazijoje. Daug laiko su juo praleisdavome ir gamtoje. Kartais prie Germanto ežero išsiruošdavo visa mokykla. Vydūnas mus stebino didžiule ištverme. Bėgimo takelyje taip pat nedaug kas iš mokinių jį aplenkdavo, nors tuo metu Vydūnui jau buvo daugiau kaip penkiasdešimt. [...]
Kiek prisimenu, Vydūnas mėgo sportuoti. Žiemą jį matydavome čiuožykloje, atliekantį įvairias figūras. Kaklą apsivyniojęs šaliku jis vis sukiodavosi kartu su į čiuožyklą atėjusia jaunuomene. Jį ir gatvėje dažnai galėjai pamatyti apsuptą jaunimo, kuriems jis nuolat dėstydavo savo mintis filosofijos ir žmonių elgesio temomis. (cit. iš čia)

Vydûnas buvo žmogus žinantis ir neabejojantis savo žinia; ir gyvenantis pagal tą žinią. Žinia paprasta, bendra visom didžiosiom pasaulio dvasinėm tradicijom: gėris kuria gėrį, o blogis – blogį; žmogaus uždavinys – daugint gėrio tramdant savo pažmoniškumą ir taurinant žmoniškumą visuose lygmenyse: ir kūno (vegetarizmas ir abstinencija), ir jausmų, ir minčių; nes tikrasis žmogus esąs dieviškos kilmės dvasia-siela. Vieniems tokios vienintelio teisingo kelio nuorodos labai patinka, kitiems nelabai; vieni linkę sekti, kiti patys ieškoti, nors tas ieškojimas tebūtų klydinėjimas.
— 1918 III 23 Vokietijos kaizeris Vilius II pripažino Lietuvos nepriklausomybę; IV 10 jo pavaldinys Vilius Storosta iš Tilžės parašė laišką Lietuvos Tarybai, norėdamas pasakyt kelis žodžius; tarp jų buvo ir šitie:

Sakoma, Lietuva statoma ant demokratybės pamato. Rodos, reikėtų tai taip suprasti, kad kilniausios visų Lietuvos gyventojų, būtent pačių lietuvių ir jų svečių, žmoniškumo pajėgos turės būti Lietuvos valstybės pagrindas: jos esmė ir jos stiprumas.
Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tikt jomis teminta. Kartais nuslėgtos jos pagaliau tik atlaiko viršų.
O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. (laiškas paskelbtas Lietuvos aide, 1918 V 11, nr. 56, p. 3)

Nė lašo „realizmo“ nerastum Vydûno svarstymuos, bet kokia Realpolitik apraiška būtų atmesta kaip pažmoniškumo apraiška; ir po antrojo pasaulio gaisro, kaip jis vadino karus, traukdamasis iš Tilžės pats vos likęs gyvas, visokių baisybių prisižiūrėjęs, vis tiek neprarado tikėjimo savo pažiūrų teisingumu – Detmolde 1948-ais išėjo jo veikalas Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas: Kada karų nebebus. (Vydûno draugija 2016-ais šitą knygą yra perleidusi; jei reiktų kam nors pasiūlyt, ką iš jo raštų galima būtų pasiskaityt, būtent šitą pasiūlyčiau.) — Gražios ir teisingos Vydûno mintys, ir gyvenimas gražus, pagal įsitikinimus nugyventas, bet žmogui vis tiek maloniau teisintis pri(si)menant tik pusę maksimos: errare humanum est, „užmirštant“ tęsinį: sed in errare perseverare diabolicum. Teisingai gyvenančiųjų buvo, yra ir bus tik mažuma, maža mažuma, nepalyginamai mažiau, negu tik teisingai kalbančiųjų ar rašančiųjų, kitus mokančių to, kuo patys nesivadovauja.
P.S. Juokais pagalvojau: jei bent jau viešai kalbantys ir rašantys imtų skirt žmogiškas ir žmoniškas, nemanytų, kad tai vienas ir tas pats dalykas, va ir būtų naudos iš Vydûno metų.

P.P.S. (2018 VI 1) Netikusios vartosenos pavyzdys (sakinys iš genocid.lt naujienų): „[2018 V 29] Tuskulėnų rimties parko memorialinio Komplekso Konferencijų salėje vyko Pasaulio tautų teisuolių įamžinančios parodos ‘Liudiję žmogiškumą’ pristatymas.“ Tikrai turėtų būt žmoniškumą – ir neketinu paisyt, ką siūlo eurovoc.europa.eu; į kurį rekomenduoja žiūrėt VLKK [2018 VI 11: buvau parašęs komentarą prie VLKK siūlymo, pasitaisė, siūlo žiūrėt kitur, bet ten ne žiūrėt, o ieškot reikia]; žr. BK 7 straipsnį: nusikaltimai žmoniškumui.)

(1081) Iš popieryno, xlvi: šis tas vaizduotės pratyboms

2007 V 10 Turino knygų mugėj, kurioj Lietuva dalyvavo kaip garbės viešnia, vyko seminaras „Alla scoperta della lingua lituana = Atrandant lietuvių kalbą“. Šnekėjo du profesoriu – Pietro U. Dini ir Giedrius Subačius ir vertėjas bei rašytojas Diego Marani.
Rudenį, IX 14, Literatūroj ir mene, greičiausiai vyr. redaktoriaus Kornelijaus Platelio, irgi dalyvavusio mugėj, iniciatyva, pasirodė prof. Dinio rašinys apie Maranį – tikėtasi atkreipt Lietuvos leidėjų dėmesį į jo kūrinius. Daugiausia pakalbėta apie romanus, kuriuose „samprotaujama apie kalbą ir kalbas, fabula dažnai įgauna detektyvo intonacijų ir komiškų bruožų. Neretai jo veikėjai būna tie patys lingvistai. Vakarų Pabaltijys yra privilegijuota veiksmo vieta jo refleksijoms“ – Nuova grammatica finlandese (Naujoji suomių gramatika, 2000; išverstas į anglų), L’ultimo dei Vostiachi (Paskutinysis vostiakas, 2001; romanas šiek tiek primenąs Birutės Baltrušaitytės pasakojimą apie paskutinį prūsų ar Algirdo Sabaliausko apie paskutinę kamasinų kalbėtoją; išverstas į anglų), L’interprete (Vertėjas, 2004; išverstas į anglų). Bent kol kas Lietuvos leidėjai nesusidomėjo šiuo rašytoju; filologai, be abejo, norėtų paskaityt tokių romanų, bet kiek tų filologų Lietuvoj beliko. – Rašinio pabaigoj pristatyta Maranio sukurta artificiozinė naujakalbė – europantas: „Europanto esse eine mix van different linguas, eine explosive cocktail van mistakes qui want show quanto linguas esse similars. Etc.“ Pats Marani europantu rašo (bent jau rašė) straipsnius ir apsakymus.
— Atsiprašau, kad užsiplepėjau. Tame LM numery paskelbta ir Maranio esė „Baltija“, iš italų kalbos versta Uršulės Gedaitės. O joj esama pasažų, kutenančių vaizduotę:

Ir kas žino, kokia būtų buvus Amerika, jei ją būtų atradę žiemgaliai. Neabejotinai daug sudėtingesnė, ir tai jai būtų išėję į naudą.
Pasaulyje, kuriame tokie nelaimingi blaškomės, viskas būtų sumaišyta, bet iš esmės ne taip smarkiai skirtųsi nuo to, ką pažįstame, galų gale visi lošėme iš Europos.
„Kažkas papuvę Žemaitijoj!“ – būtų pasakęs baltiškasis Hamletas, ir istorijos pamokose būtume mokęsi, kad „jei Liubavas verkia, Skalva nesijuokia“, vietoj Albionės klastinga būtų buvus gal Sūduva.
Dominuojant kitoms imperijoms būtų paskelbta „Pamedė felix“ didybė, apolitiškųjų moto būtų tapęs „Kol maisto pakanka, tegyvuoja Nadruva, tegyvuoja Natanga“, o kas būtų svajojęs apie laimę ir turtą, pasijustų įspėtas: „Tai tau daviau aš, Galindų žemė!“

Parašytų kas romaną, kaip žiemgaliai pirmieji perplaukia Atlanto vandenyną ir išlipa žemyne, kurį „neteisingai“ vadinam Amerika, turėtų vadintis Žemgala...

(1080) Užparaštė, cxxxix: pastaba šalia Algimanto Baltakio prisiminimo

[Neprisimenu matęs ekspresyvesnį rašytojo atvaizdą knygos viršely; dabar visi laukia siunčiamų žinučių, šiuokart galėtų perskaityt: „Ir poetai lupa virtus burokėlius.“]
(Anotacijos paskutiniai sakiniai: „Knygos tikslas – parodyti tikrą A. Baltakį. Tai, kas užfisuota sovietmečiu (1988) išleistoje [Valentino Sventicko] monografijoje ‘Paskui pėsčią paukštį’, svarbu, įdomu, tačiau atėjo laikas pratęsti, papildyti, atnaujinti.“ — Ar įmanoma parodyti tikrą? Vargu. Parodyt gali tik tokį, kokį matai, o ar jis, tavo galvoj ir knygoj esantis, tikrasis? Knygoj daug paliudijimų apie AlgB kaip žmogų, nors kai kuriuos skaitant (apie keksus seksus, išgėrinėjimus ir pan.) kimba mintis, kad jie užfiksuoti lyg pavydint poeto spontaniškumo ir vitalizmo; apie kūrybą – beveik nieko naujo pats knygos autorius nepasako, remias paties poeto ar kitų mintim, tiesa, kelios detalės, svarbios kai kurių eilėraščių kontekstui suvokt, yra; ir dar tas nelemtas jausmas, kad jau tatai skaityta – ar AlgB knygose, ar ankstesnėse paties LeonP-K-čiaus: tarkim, kad paskutinė Justino Marcinkevičiaus frazė, įstrigusi AlgB atminty, buvusi „Šį kartą laimėjo Kauno negrai“ – kalbėjęsi apie „Lietuvos ryto“ ir Žalgirio“ rungtynes – tikrai jau skaityta; nepuoliau tikrint, bet tik knygos pabaigoj esantys Arvydo Juozaičio ir Rimvydo Stankevičiaus surašyti AlgB pašlovinimai anksčiau neskaityti pasirodė; ir dar juokas suėmė vienoj vietoj: Sigitas Parulskis, pareiškęs nepalankią nuomonę apie vieną AlgB eilėraščių rinkinį, net pavarde nepaminimas – tik „kitas Sigitas“, suprask: ne Geda, ir asmenvardžių rodyklėn įrašyt nevertas; prieteliaus rašyta knyga.)
— Ta nuomonė apie knygą tik šiaip; prie kitko kilo noras stabtelt.
Algimantas Baltakis, atsakinėdamas į klausimus 1998-ų pavasarį, prisiminė:

Antrą kartą vyriausiuoju [Pergalės] redaktoriumi tapau jau Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ metais [1985-ais]. Kai kam tas mano paskyrimas labai nepatiko. Po vieno redaktorių pašukavimo Lietuvos komunistų partijos centro komitete kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Renčys pasikvietė mane į savo kabinetą ir parodė ilgoką skundą, kuriame rašoma, kad manęs į šias pareigas nereikėjo skirti, nes aš jau sykį buvau redaktorius ir pasirodžiau kaip „buržuazinis liberalas“, kad „Pergalės“ redakcijoje niekad nėra buvę partinės organizacijos, kad čia dirba „nepatikimi kadrai“, vykdoma neteisinga literatūrinė politika ir panašiai. Atvertęs paskutinį skundo lapą, S. Renčys diskretiškai delnu pridengė skundėjo pavardę. Kai apie tą skundą papasakojau tuometiniam Rašytojų sąjungos pirmininkui A. Maldoniui ir pasakiau, kad šį skundą tikriausiai bus parašęs toks ir toks kolega, Alfonsas nusišypsojo ir pasakė: „Tą skundą Renčys ir man yra rodęs, tik pavardės delnu neuždengė.“ Patvirtino, kad nesuklydau dėl skundėjo. Po metų kitų, kai jau buvau išėjęs į pensiją, naujasis redaktorius J. Aputis norėjo tą skundą surasti ir paskelbti mūsų žurnale, bet aš griežtai pasipriešinau. Tas kolega ir taip gyvenimo buvo nustumtas į nuošalę. Tikėjausi, kad jis, radęs progą, manęs bent atsiprašys. Neatsiprašė. (Leonas Peleckis-Kaktavičius, Algimantas Baltakis: gyvenimas – meno kūrinys, 2017, p. 27–28)

Ir be reikalo pasipriešino, – pagalvojau. – Teisus buvo Juozas Aputis, reikėjo paskelbt. Ir demagogija užsiimtų tie, kurie pradėtų šnekėt apie raganų medžiokles ar pan. Skundų valdžiai rašymas turint tikslą pakenkt žmogui – iš esmės vienas iš šlykščiųjų dalykų, gal net šlykštesnis negu KGB agentų ataskaitos, nes dažniausiai rašoma laisva valia, savo noru. Vieni rašo, kiti tik pasirašo; vienų tokie poelgiai iškyla viešumon, kitų ne; vieni atsiprašo, kiti ne; taip, yra daug niuansų, į juos būtina kreipt dėmesį. Baltosios knygos – gražu, kilnu, bet, manyčiau, prasminga būtų ir Juodoji: kad nekiltų noras per daug gerai galvot apie žmogų.
P.S. O žmogus, nori – rodęs skundiko pavardę, nori – ją uždengęs, 2013-ais Lietuvos santarvės fondo buvo apdovanotas aukso medaliu „Pro augenda concordia“ [Už santarvės puoselėjimą] (čia apie 2015-ų medalininką; apatinėj nuotraukoj yra ir 2013-ų puoselėtojas).

(1079) Vilniaus vaizdai, xxxiii: XX amžiaus istorijos ženklai vienam skvere

visą vardą buvo galima užrašyt;
tarpo prieš brūkšnelį ir po nereiktų

Kur Basanavičiaus gatvė išsišakoja į Savanorių prospektą ir Konarskio gatvę, yra skverelis; ilgai buvęs bevardis, dabar vadinas Juozo Lukšos-Daumanto skveras, kaip skelbia lentelė, pritvirtinta prie suolo.
Skvero vidury nuo 1986-ų stovi skulptūra.
Tik akis su savim turėdamas, gali rast postamente įamžintą skulptoriaus pavardę – nepaisydamas praleistos raidės, gali perskaityt:
R[imantas] Da[u]gintis.
Kas tai per kūrinys? – padėt gali galva arba internetas.
(Šitą skverą prisiminiau prasidėjus naujam raundui šnekų apie Petro Cvirkos paminklą.)
Vadinas „Lakštingala“; Aldonos Dapkutės manymu, „vienas iš geriausių darbų Lietuvos dekoratyvinėje skulptūroje“; galima į skulptūrą žvelgiant prisimint, kad Lakštingala – pravardė kokių trylikos metų berniuko iš Cvirkos apsakymo. Berniuko, kuris padeda raudoniesiems partizanams – apie artėjančius vokiečius praneša suokdamas. Apsakymas parašytas pačioj karo pradžioj, išspausdintas Balachnoj pradėtoj leisti Pergalėj, 1942, nr. 1. Tekstas suręstas tvarkingai, pagrindinė mintis aiškiai propagandinė: net vaikai padeda kovoti su didžiuoju blogiu, įsiveržusiu į Sovietų Sąjungą. Galima pažvelgt ir taip, kaip menotyrininkė AldD: „vienas iš labiausiai žinomų skulptoriaus darbų, kuris šiandien vėl suskamba naujai – berniukas medyje žiūri į tolį – prisimenami dailininko biografijos faktai, kaip jis laukė iš tremties grįžtančios mamos. Berniukas įkūnija ir karo metų vaikų netektis, išgyvenimus, ir šiandienos vaikų skausmą, kai tėvai palieka, išvažiuoja...“ Ir toks požiūris gal net iškalbingesnis, nes liudija, kad skulptūra – ne tik ar ne tiek Cvirkos apsakymo iliustracija.
Rimantas Daugintis padegė save Sovietų Sąjungos–Vengrijos pasieny 1990 V 17, mirė po poros dienų Budapešto ligoninėj, palaidotas Rasose, kaip antkapinis paminklas pastatyta jo paties skulptūra, skirta tėvui, Lietuvos partizanui. (Ne tik per Juozą Daukintį, rašytojo alter ego Priešaušrio vieškeliuos, skulptoriaus likimas siejas, kabinas su Broniaus Radzevičiaus likimu.)
Kam visai tai prisimenu/fiksuoju? — (a) Erdves irgi reikia skaityt, kaip tekstus; perrašinėjimai radus tau nepatinkantį žodį vargu ar teisingas būdas suprast kultūros istoriją. (b) Koks nors informacinis stendas Lukšos-Daumanto skvere tikrai būtų naudingas.
Digresija: blokada, moratoriumas ir savižudybės (2018 VI 14) Skaitant Astridos Petraitytės antrą knygą apie a.a. Algirdą Patacką (Algirdas. Iš Kauno, kn. 2: Kuriant valstybę, 2017) susidėstė:
— 1990 IV 18 prasidėjo ekonominė Lietuvos blokada; IV 26 Maskvoj susidegino Stanislovas Žemaitis; V 17 Gorbačiovas ir Ryžkovas, šnekėdamiesi su Prunskiene, pareikalavo atšaukt Kovo 11-osios aktą; Rimantas Daugintis padegė save būtent V 17; VI 16 Vyriausybė pateikė nutarimo dėl moratoriumo projektą, kuris AT-oj pradėtas svarstyt VI 19; AlgP (kuriam moratoriumas siejos su mirtim, nes abiejuose žodžiuose tos pačios priebalsės) VI 28 kalbėdamas AT tribūnoj be kita ko pareiškė:

Esu gavęs tokio pobūdžio telegramą. Sako, kad ir profesorius A. Sakalas gavo kažką panašaus. Nežinau, gal ir kiti. Ten yra ir vardas, ir pavardė, ir adresas. Skamba maždaug taip: negalima liesti švento dokumento. Jei reikia aukų, bus ir mano auka. Tegu dega gyvi fakelai laisvei! Jei paliesit nepriklausomybę, netikėsiu niekuo.
Jeigu mes dedame ant vienos svarstyklių lėkštės benziną, tai padėkime ant kitos lėkštės šitą tekstą. (p. 37)

VI 29 AT vis dėlto priėmė pareiškimą, kad jei prasidėtų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tarpvalstybinės derybos, Kovo 11-osios akto veikimas būtų pristabdytas šimtui dienų; bet, regis, nieks nebesusidegino; nes moratoriumo neprireikė?

(1078) Visiškai tarp kitko: trupiniai Dalios Grinkevičiūtės bibliografijai

( — — 2009-ų gruodį Italijoj išėjo I lituani al Mar di Laptev: L’inferno di ghiaccio nei lager comunisti (vertė Ieva Musteikytė), 2014-ų gruodį Vokietijoj Aber der Himmel – grandios (vertė Vytenė Muschick; 2016 XI 2-as leidimas), 2017-ų balandį Prancūzijoj Prisonnière de l’île glacée de Trofimovsk: Mémoire d’une déportée dans l’enfer des camps sibériens (vertė Jūratė Terleckaitė); po gero mėnesio Jungtinėj Karalystėj pasirodys Shadows on the Tudra (vertė prof. Delija J. Valiukėnaitė; 2002-ais išleistas Izoldos Geniušienės vertimas A Stolen Youth, a Stolen Homeland). Naujo vertimo anotacijos pirmas sakinys: „An extraordinary piece of international survival literature, joining the likes of Primo Levi and Anne Frank.“ Gal kam ir apmaudu, bet DalG-ės atsiminimai, o ne Balio Sruogos Dievų miškas sklinda po pasaulį; ir ne tik todėl, kad Sruogos knyga per stora, manyčiau, ir dėl to, kad jo sarkazmas, gal stipriausiai veikiantis skaitant, išvertus į kitą kalbą nublanksta ar visai išnyksta. — — )

Kalbant apie DalG-ės atsiminimų publikacijas, dažniausiai būna taip: paminimi 1979-i, kai trumpieji, rašyti 1976-ų liepą, dar patrumpinus buvo paskelbti rusiškai tamizdate Paryžiuj, ir – strykt į 1988-us, kai V 28 Literatūroj ir mene pasirodė Justino Marcinkevičiaus rašinys „Reabilituota – 1970 metais“, o Pergalėj, nr. 8, atsiminimai, Kazio Sajos pavadinti „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
1053 įrašo pabaigoj užfiksavau pirmosios publikacijos bibliografinę nuorodą:
¶ „Литовские ссыльные в Якутии (Отрывок из автобиографических записок)“, Память, kn. 2; Maskva, 1977, perleidimas: Paryžius: YMCA-Press, 1979, p. 555–566 + kriptonimu M.И. pasirašiusios Larisos Bogoraz lydimasis leidėjų žodis, p. 566–567. Kas dar pasakytina apie šią publikaciją: (a) kaip rašo Vytenė Saunoriūtė-Muschick, rusų disidentams Maskvoj atsiminimus perdavė ne pati DalG, o jos pusbrolis dailininkas Vitalijus Stacinskis (1928–2010; nuo 1978 III gyvenęs Paryžiuj); (b) iš leidėjų žodžio aišku, kad atsiminimai buvo rašyti rusiškai: ar kas lygino lietuviškus ir rusiškus? ar DalG pati išvertė jau turimus lietuviškus į rusų kalbą, ar tiesiog parašė rusiškai, ir šis tekstas galbūt vadintinas trumpųjų atsiminimų variantu, o ne vertimu?; (c) iš ten pat žinoma, ir paantraštė nurodo, kad paskelbtas buvo ne visas gautasis tekstas: didžioji dalis, tai, kas susiję su tremtim, o kas susiję du „dabartiniais vargais“ – praleista.
1981-ais laisvajam pasauly buvo minimas Birželio trėmimų 40-metis. Tais metais DalG atsiminimų pirmąkart paskelbta ir lietuviškai:
¶ „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje: ištrauka iš autobiografinių užrašų“, Draugo šeštadieninis priedas, 1981 I 17, p. 2, 3; I 24, p. 2–4; išversta viskas, kas skelbta rusiškai; Redakcijos pastaboj prieš publikaciją, be kita ko, rašoma:

Apie rašinio autorę Dalią Grinkevičiūtę, buvusią Laukuvos bažnytkaimio gydytoją, mums žinoma tik tiek, kiek ji pati apie save pasakoja, ir kiek savo baigminiame prieraše informuoja leidėjai. Lietuvių pogrindžio spaudoje jos pavardės neradome. Gal apie ją yra girdėjęs kas nors iš Vakaruose gyvenančių tautiečių?
Nors pastaruoju metu yra jau nemažai gyvų liudijimų apie lietuvių tremtinių kančias Sibire, Dalios Grinkevičiūtės užrašai savo tikslumu ir klaikumu turbūt pranoksta visus kitus.

Nurodyta, kad užrašų ištrauką išvertė Paulius Vaduvis; spėtina, kad tai slapyvardis; klausiau poros žmonių, tuolaik gyvenusių laisvajam pasauly (Elenos Bradūnaitės ir prof. Mildos Danytės), deja, nežino; jei reiktų spėt, kaip vieną kandidatų siūlyčiau Draugo šeštadieninio priedo redaktoriaus Kazio Bradūno bičiulį Paulių Jurkų, gimusį Žemaičių Kalvarijoj, sovietmečiu vadintoj Varduva; nors šis spėjimas grynai galvinis, niekuo neparemtas. [Patikslinimas 2021 III 24 Šiandien kalbėjaus su TomV apie minimą publikaciją: jis pastebėjęs DalG atsiminimus tamizdatiniame leidiny ir pasiūlęs Draugui; atsiminimus, jo spėjimu, vertęs Paulius Jurkus, TomV vertimą paredagavęs ir parašęs įžangos žodį.]
Tai, kas skelbta Drauge, buvo įdėta ir 1981-ais išleiston knygon Lietuviai Sibire = Lithuanians in Siberia (su įžanga anglų kalba, parengė kun. Juozas Prunskis).
Tais pačiais metais atskiru leidiniu pasirodė vertimas į anglų kalbą:
¶ Frozen Inferno, translated from Russian to Lithuanian by Paulius Vaduvis, translated from Lithuanian to English by Milda Danys; įvado vietoj – ištrauka iš Encyclopedia Lituanica apie Birželio trėmimus, Brooklyn, NY: Lithuanian Catholic Religious Aid, 1981, 15 p. — Kanadoj tuolaik gyvenusi Milda Danytė 2018 IV 26 el. laiške prisiminė, kad išversti jos paprašęs tėvas inž. Juozas Danys (1914–2005) [apie jį galima pasiskaityt Algimanto Nako straipsnį Mokslo Lietuvoj: I dalis, II dalis, III dalis], ir finansiškai atsilyginęs dukrai už darbą. Knygelė, kaip galima suprasti iš pristatymo Aiduose, buvo dovanojama; kaina – laisva auka. (2-as brošiūros leidimas pasirodė Tasmanijoj 1988-ais.)
— Šiuos bibliografinius duomenis surankiojau remdamasis Tomo Venclovos rašiniu „Apie viešumą ir pusiau viešumą“, pasirodžiusiu 1988 VII 16 Draugo priedo Kertinėj paraštėj kaip reakcija į minėtą JustM rašinį Literatūroj ir mene. Paliudyta, kad DalG apie publikacijas žinojusi, kad net padėkojusi ir prašiusi atsiųst vaistų, ir tai buvę padaryta. (Ar 1981-ais DalG-ės atsiminimų ištrauka buvo išversta ir į ispanų kalbą, kaip spėja TomV, nepavyko išsiaiškint; gal greičiausiai nebuvo.)
P.S. (2019 V 3) Baigęs rašinį Draugo kultūriniam priedui, TomV dienorašty užsirašė: „Marcinkevičius man lygiai tas pat, kas Brodskiui Jevtušenka“ (Literatūra ir menas, 2019 V 3, nr. 9, p. 45). Josifo Brodskio nuomonė apie Jevgenijų Jevtušenką atsispindi kad ir šitam pokalby.