Praėjusius metus norėjos baigt kokiu smagesniu skaitiniu, tai paskutinę darbo dieną iš naujų knygų lentynos paėmęs įsimečiau kuprinėn Vyto Toleikio Pasakojimus prabudus. Maniau, užteks ir metų pabaigai, ir kitų pradžiai. Suklydau – per greit susiskaitė tie atsiminimai (skaitydamas vis pagalvodavau: teisingai pasielgė žmogus – surašė, kol dar atmintis veikia, nelaukė, kol už lango ims slankiot svajonės apie praeitį).
O sausio pirmą ką daryt? Gerai, kai šį tą ir namie turi. Pasiėmiau Leopoldo Stanevičiaus sudarytą rinktinę Tremties keliais ir ėmiau skaitinėt. Ir še tau kad nori – epizodas iš Zinos Antanauskaitės-Brazaitienės (*1923 Zarasuose; vos baigusi gimnaziją, 1941-ų birželį ištremta su motina į Tomsko sritį, Lietuvon grįžo 1962-ais) atsiminimų „Netekę tėvynės“:
Į Sabalinką I [Sobolinka – kaimas Tomsko srities Bakčiaro rajone] buvo ištremtas Vilniaus universiteto antro kurso studentas Jonas Lazauskas (galbūt jo pavardę ir ne visai tiksliai užrašiau) [gerai užrašyta; *1919]. Jo tėvas, buvęs Švenčionių gimnazijos direktorius, atskirtas nuo šeimos, pateko į lagerį [Jonas Lazauskas-Krūminis, *1897, sušaudytas Kanske 1942 X 18]. Jonas su pamote [Ona Julija Sketeryte-Lazauskiene, * 1903] ir jaunesne seserimi [Birute Ona, *1938] vagone į Sibirą važiavo kartu. Dar tada jis išpranašavo, jog vokiečiai 1943 metais prie Volgos būsią sumušti. Jonas su pamote nesutarė ir jau vagone nuo jos atsiskyrė. Į Sabalinką I pateko vienas, be daiktų. Visą jo turtą sudarė enciklopedijos, Vydūno ir kitų filosofų knygos. Kolūkyje nuo pat pirmų dienų jam teko badauti, alkanam dirbti. Netrukus iš bado jis išprotėjo: vaikščiodavo žiemą basas, visai nuogas, tik apsisiautęs suplyšusiu paltu. Jis valgydavo kas pakliuvo, kas ką duodavo. Dažniausiai miegodavo tvartuose, kur likdavo kiaulių ėdalo. Visi lietuviai prašė kolūkio pirmininką, kad vargšą išvežtų į ligoninę, bet tas atšaudavo: „Ar ne vis tiek, kur nudvės?“ Prie kontoros buvo įrengta bulvių džiovykla: čia ruošė maistą kariuomenei. Ten dirbo lietuvės. Jos Joną įsileisdavo į vidų, duodavo bulvių ir leisdavo už krosnies apšilti, pagulėti. Sąskaitininkas Kulešovas ir jo draugas Černovas, jį čia aptikę, pakeldavo ir, išmetę per šalčius į lauką, dar apipildavo šaltu vandeniu. Taip Jonas prasikankino iki pavasario ir tada pabėgo į Komarovkos kaimą. Komendantas Sabalinas liepė jį uždaryti į tuščią trobą. Duodavo truputį maisto. Ten jis ir mirė. Brigadininkas Stasiui Žukauskui, Sakalinio sūnui, pasakė: „Padėk palaidoti savo tautietį“. Stasys sirgo, bet atsikėlė. Jam pagelbėti davė senutėlį rusą. Brigadininkas surado šlubą arklį, po to, nuplėšęs nuo tvoros kelias lentas, sukalė dėžę, į kurią, apklostę skudurais, vyrai įdėjo lavoną. Kelias į kapines pelkėtas, duobėtas, ana dėžė daužėsi, braškėjo. Kad nepamestų lavono, Stasys prilaikė dėžę, o senukas, ragindamas arklį ir prisimindamas, kad mirusįjį reikia „atgiedoti“, kartojo: „Gospadi pamiluj, gospadi pamiluj“. Ir čia pat arkliui sušukdavo: „Kuda prioš, chramaja kliačia?“ Kai arklys neklausė, senis jį keikė. Atvažiavę abu „duobkasiai“ iškasė kapui duobę, kurią tuoj pat užliejo vanduo. Iš nukirsto berželio Stasys sukalė kryžių, perskėlė lazdelę ir ant jos užrašė: Jonas Lazauskas – lietuvis. (Tremties keliais, 1992, p. 224–225)Tokiu skaitiniu prasidėjo 2018-i, Seimo paskelbti ir Vydûno metais (150-metis; tikrai keista, kad metų programa buvo patvirtinta jau 2016 V 25). — Kalbant apie Vydûną, netikę atrodo įvardai filosofas ar rašytojas; gal arčiausiai – mokytojas, gal net prisimintinas sanskritiškas mahātmā; kad ir kaip manytum, dera pripažint: Vydûnas vienintelis toks mūsų kultūros istorijoj.
Mokytojas turi turėt mokinių; kur tik Vydûnui būdavo proga pabendraut tiesiogiai – ar kokioj gimnazijoj, ar kur – dažniausiai ir atsirasdavo mokinių – gerbėjų-sekėjų. Veikė ne tik tai, ką jis kalbėdavo, bet ir kaip – pats asmuo veikė. Kaip pavyzdį galima pasitelkt dailininko Česlovo Kontrimo, kurį, Telšių gimnazistą, buvo sužavėjęs Vydûnas, atsiminimų fragmentą:
Vydûnas buvo žmogus žinantis ir neabejojantis savo žinia; ir gyvenantis pagal tą žinią. Žinia paprasta, bendra visom didžiosiom pasaulio dvasinėm tradicijom: gėris kuria gėrį, o blogis – blogį; žmogaus uždavinys – daugint gėrio tramdant savo pažmoniškumą ir taurinant žmoniškumą visuose lygmenyse: ir kūno (vegetarizmas ir abstinencija), ir jausmų, ir minčių; nes tikrasis žmogus esąs dieviškos kilmės dvasia-siela. Vieniems tokios vienintelio teisingo kelio nuorodos labai patinka, kitiems nelabai; vieni linkę sekti, kiti patys ieškoti, nors tas ieškojimas tebūtų klydinėjimas.Vydūnas nedėstė pagal iš anksto sudarytą programą ir į klases neidavo. Vienu ar kitu metu jis didesnėje patalpoje suburdavo vyresniųjų klasių moksleivius ir pradėdavo su jais šneką pasirinkta tema. Buvo jis nedidelio ūgio, kalbėti pradėdavo labai ramiai, visiems priimtinu tonu. Jis stovėdavo tiesiai, prieš auditoriją daug nejudėdavo ir negestikuliuodavo, tik lengvai pakėlęs ranką retkarčiais pabrėždavo svarbesnę mintį. [...] Kalbančiojo žodžiai ir žvilgsnis pasiekdavo klausytojų širdis ir auditorija suklusdavo, apkerėta lektoriaus iškalbos.
Vydūnas Kauno čiuožykloj, 1931
(nuotr. saugoma Maironio literatūros muziejuje; iš čia)
Prisimenu jo cituotas Getės [= Maironio] eiles: „Uzmiigo zeme, tik diangaus negęsta aaakys sidabriiines, ir spaaarnas mieeego malionaus neuzmigdys nakties ramyyybės“... Minkšta prūsiška tarsena įtikinamai piešė nakties paveikslą, o intonacija buvo tartum migdanti, ilgesinga ir atrodė, kad jis skaitydamas kreipiasi lyg į visą jį supantį pasaulį, prašydamas poilsio ramybės valandą.
Ištisus šešis mėnesius klausėmės Vydūno pasakojimų. Jis su mumis būdavo ne tik gimnazijoje. Daug laiko su juo praleisdavome ir gamtoje. Kartais prie Germanto ežero išsiruošdavo visa mokykla. Vydūnas mus stebino didžiule ištverme. Bėgimo takelyje taip pat nedaug kas iš mokinių jį aplenkdavo, nors tuo metu Vydūnui jau buvo daugiau kaip penkiasdešimt. [...]
Kiek prisimenu, Vydūnas mėgo sportuoti. Žiemą jį matydavome čiuožykloje, atliekantį įvairias figūras. Kaklą apsivyniojęs šaliku jis vis sukiodavosi kartu su į čiuožyklą atėjusia jaunuomene. Jį ir gatvėje dažnai galėjai pamatyti apsuptą jaunimo, kuriems jis nuolat dėstydavo savo mintis filosofijos ir žmonių elgesio temomis. (cit. iš čia)
— 1918 III 23 Vokietijos kaizeris Vilius II pripažino Lietuvos nepriklausomybę; IV 10 jo pavaldinys Vilius Storosta iš Tilžės parašė laišką Lietuvos Tarybai, norėdamas pasakyt kelis žodžius; tarp jų buvo ir šitie:
Sakoma, Lietuva statoma ant demokratybės pamato. Rodos, reikėtų tai taip suprasti, kad kilniausios visų Lietuvos gyventojų, būtent pačių lietuvių ir jų svečių, žmoniškumo pajėgos turės būti Lietuvos valstybės pagrindas: jos esmė ir jos stiprumas.Nė lašo „realizmo“ nerastum Vydûno svarstymuos, bet kokia Realpolitik apraiška būtų atmesta kaip pažmoniškumo apraiška; ir po antrojo pasaulio gaisro, kaip jis vadino karus, traukdamasis iš Tilžės pats vos likęs gyvas, visokių baisybių prisižiūrėjęs, vis tiek neprarado tikėjimo savo pažiūrų teisingumu – Detmolde 1948-ais išėjo jo veikalas Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas: Kada karų nebebus. (Vydûno draugija 2016-ais šitą knygą yra perleidusi; jei reiktų kam nors pasiūlyt, ką iš jo raštų galima būtų pasiskaityt, būtent šitą pasiūlyčiau.) — Gražios ir teisingos Vydûno mintys, ir gyvenimas gražus, pagal įsitikinimus nugyventas, bet žmogui vis tiek maloniau teisintis pri(si)menant tik pusę maksimos: errare humanum est, „užmirštant“ tęsinį: sed in errare perseverare diabolicum. Teisingai gyvenančiųjų buvo, yra ir bus tik mažuma, maža mažuma, nepalyginamai mažiau, negu tik teisingai kalbančiųjų ar rašančiųjų, kitus mokančių to, kuo patys nesivadovauja.
Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tikt jomis teminta. Kartais nuslėgtos jos pagaliau tik atlaiko viršų.
O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. (laiškas paskelbtas Lietuvos aide, 1918 V 11, nr. 56, p. 3)
P.S. Juokais pagalvojau: jei bent jau viešai kalbantys ir rašantys imtų skirt žmogiškas ir žmoniškas, nemanytų, kad tai vienas ir tas pats dalykas, va ir būtų naudos iš Vydûno metų.
P.P.S. (2018 VI 1) Netikusios vartosenos pavyzdys (sakinys iš genocid.lt naujienų): „[2018 V 29] Tuskulėnų rimties parko memorialinio Komplekso Konferencijų salėje vyko Pasaulio tautų teisuolių įamžinančios parodos ‘Liudiję žmogiškumą’ pristatymas.“ Tikrai turėtų būt žmoniškumą – ir neketinu paisyt, ką siūlo eurovoc.europa.eu; į kurį rekomenduoja žiūrėt VLKK [2018 VI 11: buvau parašęs komentarą prie VLKK siūlymo, pasitaisė, siūlo žiūrėt kitur, bet ten ne žiūrėt, o ieškot reikia]; žr. BK 7 straipsnį: nusikaltimai žmoniškumui.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą