(1068) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Saulės kapinių Antakalny

                         Prawdziwy wróg człowieka jest uogólnienie.
                         Prawdziwy wróg człowieka, tak zwana Historia,
                         Zaleca się i straszy swoją liczbą mnogą.
                         Nie wierzcie jej. Podstępna i zdradliwa
                    — Czesław Miłosz, Sześć wykladów wierszem, IV

ar žiema buvo, kai knaisiodamasis popieryne radau interviu su jau a.a. lėlių teatro režisierium Krzysztofu Niesiołowskiu. 2007-ų vasarą jis su savo teatru „Baj“ buvo atvykęs Vilniun gastrolių. Rimas Driežis ir Ridas Viskauskas pakalbino. KrzN pradėjo prisistatydamas:

Gimiau Vilniuje, Antakalnyje. Čia gyvenau iki 1945 metų. Mano tėvas Tymonas Niesiołowskis buvo tapytojas ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius. Antakalnio „Saulės“ kapinėse (prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) palaidota mano senelė, jos kapą puošia tėvelio sukurta „gedinčios moters“ skulptūra. Pavilnio medinės bažnyčios fasade likęs jo kurtas šv. Kristoforo bareljefas. Dvi jo tapytos freskos yra Šv. Teresės bažnyčioje, o tapyba saugoma įvairiuose Lenkijos miestuose. („Keli Lietuvos ir Lenkijos lėlių teatro istorijos pėdsakai“, Literatūra ir menas, 2007 VIII 31, p. 7)

Pagalvojau: ateis pavasaris, kurią dieną per pietus bus galima paeit iki Saulės g-vės kapinių ir paieškot tos skulptūros. O iki tol galima pasiaiškint, kur tiksliai Niesiołowskiai gyveno (TymN, tikriausiai jau vedęs, Vilniun atvažiavo 1926-ais).
Zytos Kołoszewskos rašiniu remiantis, pradžioj gyveno Pavasario g-vėj 6, po to nuomojo butą name, dabar pažymėtame Antakalnio 8a (didelis medinis namas toliau nuo gatvės tarp rašytnamio ir „Trijų pušelių“). Kiek supratau, šalia gyveno ir 1932-ais mirusi Anna Dzikowska, kurią 1927-ais gimęs KrzN gal ir vadino senele, kas ten žino, nors iš tikrųjų ji buvo tėvo teta. Būtent jos kapą puošia gedinčios moters skulptūra.
Skulptūra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, unikalus objekto kodas 30391 (žr. sąraše nr. 10).
Tik dar reiktų nurodyt, kad šitos antkapinės skulptūros autorius – prof. Tymonas Niesiołowskis (regis, vienintelė jo skulptūra Vilniuj). [Parašiau komentarą, gal sureaguos.]

— aplankiau vakar per pietus; jei kas irgi norėtų pamatyt savo akim: įėjus pro vartus, reikia kilt į viršų pagrindiniu taku, vis laikantis dešinės; ir prieš apgriuvusią koplyčią (šalia kurios yra kun. Petro Kraujalio kapas) reikia sukt dešinėn; Dzikowskos kapas ne pačiame kalvos viršuje, šiek tiek anksčiau, prie tako po dešine; lengva pamatyt (du didžiuliai kelmai šalia; tų medžių šaknys ir pavertė paminklą šiek tiek į priekį).
P.S. Miłoszo Šešias eiliuotas paskaitas yra išvertęs Almis Grybauskas (KB, 2003, nr. 10, p. 44–46; 1–4-ą išvertė ir a.a. Juozas Mečkauskas-Meškela [sveikindamasis labai stipriai spausdavo ranką], LM, 2003 XII 5, p. 6). 4-oj paskaitoj, iš kurios paimtas gabaliukas kaip motto, CzM prisimena ponią Jadvygą, kupriukę bibliotekininkę, per karą žuvusią namo slėptuvėj, kuri laikyta patikima, bet užgriuvo, ir nieks negalėjo prisikast prie joj likusių žmonių; „niekam nežinomos paskutinės jos valandos“. Prisiminęs konkretų žmogų, poetas ir išsako savo nuomonę apie teisingąją vienaskaitą ir klaidinančiąją daugiskaitą:

Tikrasis žmogaus priešas yra apibendrinimas.
Tikrasis žmogaus priešas – vadinamoji Istorija.
Meilinas ir baugina daugiskaitiniais pavidalais.
Netikėkite ja. Klastinga ir išdavikiška.
— — — — — — — — — — — — — —
Ponios Jadvygos griaučiukai, vieta,
Kurioj plakė širdis. Ją vieną statau
Prieš būtinybę, dėsnį, teoriją.

Nežinau, kažkaip panašiai ir mano galvoj daros: tarkim, koks nors istoriniu vadinamas įvykis prasmę įgauna tik tuo atveju, jei galvojant iškyla kad ir migloj skendintis konkretaus žmogaus, vienaip ar kitaip su tuo susijusio, veidas. (Taip, gal ir neaiškiai suformuluota mintis.)

(1067) Vilniaus vaizdai, xxxii: pora kultiurmortų

Antakalnio 6, atraminė siena, 2018 III 17

Rotonda, 2018 III 21

natiurmortas – iš nature morte,
iš culture morte išeina kultiurmortas

(1066) Pakeliui namo, xlix: šiaip toks klausimas be atsakymo

Esmaičio = Stasio Matjošaičio Sakalėlis pradžios mokyklos III skyriui (14-as leidimas, 1938).
Aišku, yra ir tautosakos pavyzdžių. Nuorodos: žm. daina, žm. pasaka.
Koks nuošimtis dabartinių trečiokų, o ir jų tėvų bemat suprastų, kad žm. = žmonių? (Greičiau spėtų, kad žemaičių?)
Liaudies daina, liaudies pasaka – vargu ar bepajudinamai įsitvirtinusios galvose.
Maždaug kada mokyklų vadovėliuos atsirado pastarieji įvardai?
Nuo pat 1940-ų? (Jono Švedo suorganizuotas ansamblis vadinos Dainų ir šokių liaudies ansamblis, ne: Liaudies dainų ir šokių ansamblis.)
Jau po karo?
Digresija (2018 III 31). Baigiau skaityt Studentų bylą (1995) – žmonių, priklausiusių pogrindinei Vieningajai Darbo Sąjungai arba su ja susijusių, atsiminimai; organizacija veikė 1950–1952-ais. Apie VDS remdamasis tais atsiminimais Aras Lukšas yra parašęs straipsnį „(Ne)pamirštas gimnazistų testamentas“.
Vienas iš Sąjungos tikslų buvęs ir toks: rinkti karo metų ir pokario laikotarpio lietuvių tautosaką – dainas, priežodžius, anekdotus ir kt. (Kazimiero Banio liudijimas, p. 87). Nežinia, kiek tos tautosakos spėta surinkt, bet byloj tikrai buvo Prano Čižo užrašyta ar daina, ar šiaip sueiliavimas apie stribą:

Eina stribas kūdas, kūdas,
Jo tarnyba šūdas, šūdas.
Strielbą pančiu pasirišęs,
Subinę šiaudais užkišęs. (p. 197; etc., iš viso apie 10 posmų)

Manyčiau, štai tokį dalyką tikrai tiksliau būtų vadint žmonių, o ne liaudies kūryba; pagrįst būtų sunku, kalbinė nuojauta tiesiog taip pataria.

(1065) Užparaštė, cxxxvii: kaip Juozas Kėkštas su Algimantu Mackum pasiginčijo ir kuo tai virto

1957-ų gruodį poetą žemininką Juozą Kėkštą, gyvenantį Argentinoj, ištiko insultas – paralyžiavo kairę pusę; beveik metus gulėjo ligoninėj. Reikia nuolatinės globos. Lenkijoj gyvena sesuo, pas ją geriausia būtų prisiglaust. Pažįstamo iš Vilniaus laikų Jerzio Putramento (Czesławo Miłoszo Pavergtam prote aprašyto kaip Gamma) padedamas, buvęs gen. Anderso armijos karys 1959-ų pavasarį grįžo Europon.
Rudeniop Kėkštą, įtaisytą reabilitacijai Lenkijos MA eksperimentinėj gydykloj Ciechocineke, aplankė iš Vilniaus atvažiavęs bičiulis Albinas Žukauskas. Grįžęs surašė savo įspūdžius taip, kad tiktų spaudai („Mano kraštas – aušra“, Literatūra ir menas, 1959 X 31, nr. 44, p. 3): Argentinoj „poetas dešimt metų skaldė akmenis, grindė kelius. Tropinei saulei kepinant, po skalda, dulkėse kelių, kurie dabar kažkam neša turtus bei laimę, poetas palaidojo savo jaunystę, jėgą, sveikatą, daug neparašytų eilėraščių, nes darbo diena ilga, kūjis sunkus, prakaitas graužia akis, o nuvargusi ranka ne visada pajėgia pakilti prie balto popieriaus lakšto.“ Kad vaizdingiau būtų, AlbŽ rašinin ir tiesioginės kalbos įterpė:

– Tokia jau poeto dalia, – šypsosi Kėkštas, – vadinamoje laimingoje Amerikoje. Kol pajėgi paplentėje akmenis skaldyti – gyvenk sau į sveikatą, o jei nori, baigęs ilgą sunkią darbo dieną, ir eilėraščius rašyk. Bet jei negalėsi savo jėgomis nueiti į paplentę – niekas nepasiges. Netekai sveikatos – gulk ir mirk. Tokia jau tvarka.
– O kaip bičiuliai, kiti rašytojai? Juk galėjo padėti.
– Ką jie padės, jei ir jų padėtis ne geresnė. Antai poetas Bradūnas – pats pas graborių skaldė akmenis.

Žodžiu, baisu tam kapitalistiniam pasauly. O va liaudies Lenkijoj Kėkšto sveikata žymiai pagerėjusi, lazdele pasiramsčiuodamas jau gali šiek tiek pavaikščiot. Pagerėjusi ir savijauta bei nuotaika:

Poetas pilnas optimizmo, kūrybinio entuziazmo, ateities darbo planų. [...] Jis labai sielojasi dalia dorų išeivių rašytojų, kurie, pasak jo, atitrūkę nuo gimtosios žemės, neturi bent kiek realesnių perspektyvų.
Poetas davė paskaityti savo kūrybos. Eilėraštis „Tėvynė“ išreiškia nuoširdų poeto troškimą savo gimtajame krašte matyti naujo gyvenimo aušrą. Man adresuotame laiške J. Kėkštas sako, kad šiuo eilėraščiu linki grįžti „...gimtosios žemės prieglobstin visiems tiems, kurie svyruoja ir iš kurių mūsų tėvynė gali dar turėti naudos“.

Nemanau, kad AlbŽ iš piršto išlaužė tokią Kėkšto savijautą – sveikstant visokių iliuzijų gali rastis; kita vertus, šis mažasis pasakojimas kuo puikiausiai prisišliejo prie sovietų kurto didžiojo: kaip ten viskas blogai, kaip čia viskas gerai; grįžkit. — Tas eilėraštis:

Tėvynė
Aš esu ir negreitai nebūsiu,
Aš dar negreitai apkursiu
Ir greit neužmigsiu.
Mano kraštas – pavasaris,
Mano kraštas – aušra.

Mano krašto delne,
Mėnuliui šviečiant,
Žėri žydintis vaismedis.

Mano kraštas – pavasaris,
Mano kraštas – aušra,
Tai balsas nevienišas
Atrastų namų amžiu[j].

Mano krašto užsėtais laukais,
Nuolatos budint,
Aidi traktorių ilgas skambėjimas...

Po ilgų ir bergždžių klajonių
Grįžau, sūnus palaidūnas,
Prie slenksčio gimtųjų namų.

Bent kiek daugiau domėjęsis egzodo poezija lengvai supras, kad Kėkštas apvertė Algimanto Mackaus eilėraštį, užsklendžiantį tų pačių 1959-ų vasarą išėjusį rinkinį Jo yra žemė (pirmoji eilėraščio publikacija buvo Drauge 1957 VIII 24):

Lietuva
I
Aš jau greitai nebūsiu,
aš jau greitai užmigsiu:
mano kraštas žiema,
mano kraštas vidunaktis,

tik mano krašto delne,
mėnuliui šviečiant,
žėri apsnigtas vaismedis.

II
Mano kraštas žiema,
mano kraštas vidurnaktis,
vienišas balsas
prarastų namų amžiuj,

tik mano krašto neužsėtais laukais,
miego laukiant,
aidi rogių ilgi skambalai...

Aš dar negreitai nebūsiu,
aš dar negreitai apkursiu.

Kėkšto „Tėvynę“ galim vadint Mackaus „Lietuvos“ ištisine antifraze. Ne pirmas, ir ne paskutinis kartas, kai poetai šitokiu būdu ginčijas. Kėkštas tai daro visai padoriai, jei lyginsim su tuo, kaip Eduardas Mieželaitis ad hominem „ginčijos“ su Bernardu Brazdžioniu Tiesoj 1953 III 29 (nr. 75, p. 4): „Per pasaulį keliauja žmogus“ – „Per pasaulį keliauja šuva“.
Mieželaičio atveju net nereikėjo minėt, su kuo „ginčijamasi“ – Brazdžionio eilėraštį, galima sakyt, visi Tiesos skaitytojai žinojo, o ar suprato Literatūros ir meno skaitytojai 1959-ais, su kuo konkrečiai ginčijas Kėkštas? Vargu. Gal Kėkštas laiške Žukauskui ir paminėjo, kad rašydamas omeny turėjęs Mackų, gal net kokia nuoroda prie eilėraščio buvusi, bet publikacijoj to nėr.

Egzode bent kiek rimčiau besidomintys poezija, aišku, iškart suprato.
— „J. Kėkšta[s] plagijatu kviečia grįžti į tėvynę“ – taip pavadintas Aloyzo Barono, prisidengusio slapyvardžiu L. Augštys, rašinys buvo išspausdintas Drauge 1959 XII 8 (nr. 287, p. 3). Įžanginė mintis: gerai, kad grįžo Europon, Lenkijon, ten juo, paralyžiuotu, labiau pasirūpins; blogai, kad greit prisitaikė, ėmė elgtis pagal komunistinę moralę: šmeižiąs savo draugus ir juos priglaudusius kraštus, o dar ir eilėraščius ėmęs vogt (būtent šį žodį Baronas vartoja). Pacitavęs Kėkšto „Tėvynę“ (be paskutinės strofos) ir Mackaus „Lietuvą“ (irgi be paskutinio dvieilio), AlB daro išvadą:

Taigi, J. Kėkštas formaliai nurašė nuo Mackaus visą eilėraštį, tik penktąjį posmą pridėdamas savo, kuriame jis sakosi, kad grįžęs „sūnus palaidūnas prie gimtųjų namų“.
Kaip matyti J. Kėkštas su eilėraščiu daug nevargo. Pakeitė „Lietuvą“ į „Tėvynę“, o kad geriau skambėtų, varpus pakeitė į traktorius, nes juk traktorius sovietijoj svarbiausias veiksnys ir poetinė priemonė.

Eilėraščiai toli gražu ne tik tuo skiriasi, bet nesigilinta – pavogė, ir viskas. Tuolab dar reikėjo Kėkšto melagystes aptarti (tik trejus metus Argentinoj fizinį darbą dirbęs, vėliau raštinėj sėdėjęs ir kt.). Baigiamoji mintis su ironijos prieskoniu:

Taigi, vargšai visi buvę jo bičiuliai, tačiau ne tokie vargšai, kad jiems reikėtų svetimus eilėraščius vogti. [...] Nors fiziškai nepajėgus buvo Kėkštas, tačiau niekas jo čia dvasios nenaikino ir jam nereikėjo tame kapitalistiniame krašte savo dvasios parduoti kaip liaudies Lenkijoj; nes kapitalistam užtenka ir parduodamų raumenų.

— Rimčiau į Juozą Kėkštą kibo Benys Babrauskas savaitgalio kultūros priede išspausdintam straipsny „Literatūrinis skandalas“ (Draugas, 1959 XII 12, nr. 291, d. II, p. 5). Prisistatęs kaip Kėkštą, nors ir neakivaizdžiai, pažįstąs nuo 1938-ų (Dienovidžio nr. 6, p. 289 skeltam rašiny „Brolių vilniečių poezija“ gan kritiškai aptaręs Kėkšto debiutinį rinkiny Toks gyvenimas), jo kūrybinį kelią išmanąs, žinąs, kaip jo kūrybą vertinantys ir Bronys Raila, ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, ir kas 1951-ais išėjo poezijos lanko Ramybė man įžangoj rašoma („Gal niekas mūsų naujoje poezijoje nebuvo užsimojęs tokiu mastu kaip Kėkštas... Kėkštas yra prometėjiškai vienas. Jis niekuo neseka ir niekuo nenori sekti...“ – paskutinis citatos sakinys straipsnio autoriaus paryškintas; juo baigiama pastraipa), BenB imas reikalo – atskleist, jo manymu, tikrąjį Kėkšto veidą, kurs esąs kitoks, nei iki tol manyta; užsidegęs imasi:

Tik štai įvyko kažkas nepaprasto: Drauge prieš ketvertą dienų iškelta aikštėn Kėkšto... plagiatas. Tas reikaliukas Kėkšto atliktas ne įprastiniu būdu (kada sekama žinomesniu už save), bet pagal Antano Miškinio receptą, kurį jis buvo (žinoma, juokais) įpratęs siūlyti literatūriniam prieaugliui, būtent: jeigu sekate kuo nors, tai sekite mažesniu už save, nes tuo atveju niekas nepatikės, kad didesnis galėtų nurašyti iš mažesnio...
Įdomu, kaip šis receptas tiks Kėkštui: ar patikės kas, kad vyriausias lankininkų poetas Kėkštas imtų ir nurašytų jauniausio savo kolegos Mackaus eilėraštį? Čia vėl prisimenu garsų Miškinio pasakymą: tu dar š... bubuku vadinai, o mudu su Jonu jau eiles rašėm. Taigi Algimantas Mackus dar be kelnyčių rėpliojo, o Juozas Kėkštas Vilniuje jau eiles rašė.

Neberasdamas ką daugiau iš to Mackaus/Kėkšto eilėraščių panašumo/nepanašumo išspaust, BenB imas Kėkšto kaip vertėjo: kai 1955-ais Literatūros lankai išleido Czeławo Miłoszo rinktinę Epochos sąmoningumo poezija, jis rašytojų susirinkime įrodęs, kad Kėkšto vertimai esą skandalingi: „Jau nekalbant apie netikslų verčiamųjų dalykų parinkimą, buvo nurodyti tiesiog klasiški originalų sužalojimai: rimuotos eilės verčiamos baltosiomis, nesilaikoma ne tik originalo eiliavimo metrikos, bet klasiška eilėdara išvirsta laisvu ritmu, savavališkai iškraipomi vaizdai ir t.t.“ Girdėjusieji šitą referatą siūlę jį paskelbti, bet BenB nenorėjęs atimt duonos iš Henriko Radausko, esą mėgstančio prigriebt panašios rūšies vertėjus, be to, nesinorėję diskredituot „rašytojų šeimos narį“; bet dabar, „kai jau iškeltas vienas to rašytojo skandalas“, sąžinė verčianti pasakyt ir apie kitą.
Ir apie trečią skandalingą dalyką BenB praneša: „Kėkštas apgaudinėja Lietuvių Enciklopediją“ (tam įrodyt daugiausia vietos straipsny skiriama). LE-joj paskelbtuos JK teksteliuos apie Janą Kasprowiczių (1860–1926) ir Janą Lechońį (1899–1956) apibūdinamosios ir vertinamosios frazės pažodžiui išverstos iš buv. Vilniaus universiteto prof. Manfredo Kridlo (1882–1957) Literatura polska (New York, 1945), apie Kridlą nė neužsimenant. Tokį Kėkšto poelgį BenB siūlo įvertint jojo rašinio skaitytojams: „Literatūrinė impotencija ar sąžinės neturėjimas?“
Baigiamoji BenB-o rašinio pastraipa:

Aš tik konstatavau faktą, o konsekvencijos man visai neįdomios: L. Lankai nupiaus savo penktąjį pirštą (=Kėkštą), L. Enciklopedija pasirinks lenkų literatūrai naują bendradarbį. P. Gaučys laisvu laiku patikrins, ką, kaip ir kur J. Kėkštas rašė apie ispanų literatūrą ir t.t. O pats Kėkštas, neseniai nusikėlęs už geležinės uždangos, „prie tėvynės slenksčio“, neiškris iš ansamblio: ten, mat, dabar įprasta vienam iš kito arba visiems iš vieno nusirašinėti.

Neradau Kėkšto reakcijos į šiuos rašinius (Draugą iki kovo vidurio peržiūrėjau; nebent II 6 kultūriniam priede buvo – to numerio LII bibliotekos komplekte nėr). Gal viešos ir nebuvo. Aistrų sukėlęs eilėraštis „Tėvynė“ neįdėtas į 1964-ais Vilniuj išleistą Lyriką, nėr jo ir Jono Čekio sudarytoj rinktinėj Dega vėjai (1986).
[Juozą Kėkštą ir Algimantą Mackų sieja ne tik ši antifrazė; abiem svarbūs poetiniai pokalbininkai buvo Dylanas Thomas ir Garsía Lorca; iš žemininkų Kėkštas gal artimiausias Mackui; turėjo Mackui patikt Kėkšto eilėraščių dramatizmas ir pašiaušta kalba, ir įvaizdžiai iš įv. kultūrų; nežinau, ar kas yra gretinęs jų poetikas; gal ir yr, gal 2002-ais išėjusioj Małgorzatos Kasner studijoj Juozas Kėkštas – paribio poetas yr? nebeatsimenu.]

(1064) Visiškai tarp kitko: apie ab leidinius

Kovo 16-ą, knygnešių dieną, mirė a – Vytautas Andziulis (b – Juozas Bacevičius – mirė 1995 VII 19). Pranešimuos primenama, kad ab buvo pogrindinė leidykla-spaustuvė, veikusi Salių kaime prie Kauno 1981–1990 metais, išleidusi 39 religinio, istorinio ir kitokio pobūdžio leidinius.
Jei kas norėtų pasižiūrėt, paskaityt ab išleistų knygų, ką kur galėtų rast?
Nacionalinės bibliotekos suvestinis katalogas libis.lt. Išplėstinė paieška. Leidėjas: ab. Rodo tik spaudinius, išėjusius 1990–1997 metais.
Vadinas, nė vienoj Lietuvos viešojoj bibliotekoj nėr nė vieno iki atgaunant nepriklausomybę pasirodžiusio ab leidinio? Atrodo, kad taip.
Tuolaik negavo, taip ir liko. Pagalvojau: jei, tarkim, Kauno apskrities viešoji biblioteka sugalvotų savo fondus praturtint ne tik naujom knygom ir kreiptųs į žmones, negi neatsirastų, kas padovanoja ab leidinių? Manau, atsirastų. Tik dovanas reiktų įrašyt katalogan, o ne pasidėt kaip muziejinius, t.y. po stiklu saugomus, eksponatus. Knygos turi turėt teisę būt skaitomos.

(1063) Tarp kitko: šiek tiek pasvarstymų Gimtosios kalbos š.m. vasario numerį skaitant

[visur tas Šimtmetis, lyg koks debesis ant visko šešėlį meta; politinėj Lietuvos istorijoj – taip, 1918-i ypač reikšmingi metai, o kalbos ar literatūros istorijoj nepalyginamai reikšmingesni juk buvo 1904-i, kai grąžinus lotyniškus rašmenis ėmė rastis legali periodinė spauda; Jablonskio Lietuviškos kalbos gramatika (1901), Lietuvių kalbos sintaksė (1911) kalbos istorijoj daug svarbesnės negu Vasario 16-osios Nutarimas; pamurmėjau, ir gan]

1
Pirmas, kaip ir dera vasario numeriui – prof. Evaldos Jakaitienės straipsnis „Lietuvių kalba per šimtmetį – kaip pakito leksika?“
— užkliuvau: „[...] kai kurie sovietų laikais atsiradę žodžiai prigijo ir vartojami iki šiol. Tie naujažodžiai [...]: blaivykla, sandūra, svaigalai, šienainis, padlaižys, pasaulėjauta, pasaulėžiūra.“ (p. 9) — Šienainis ir padlaižys gal ir tik sovietmečiu atsirado, bet pasaulėžiūrą jau ir pirmosios Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo: 1929-ais Jakštas svarstė, koks jungiamasis balsis šiam sudurui tinkamiausias. (Bet tatai smulkmena.)
— o įklimpau šitoj Profesorės pastraipoj apie dabartį:

Dėl skolinių, jų pavidalo ar gramatinimo dabar daugiausia nesutaria kalbos klaidų taisytojai ir liberalumą propaguojantys kalbininkai. Nė vienas rimtas kalbininkas šiais laikais nėra pasakęs, kad iš lietuvių kalbos reikia išmesti visus naujus svetimus žodžius. [To dar betrūko, kad rimti imtų taip kalbėt!] Formuojantis naujiems socialiniams, politiniams, kultūriniams santykiams, nuolat prireikia žodžių jų realijoms įvardyti. Jei tam reikalui laiku neatsiranda savų žodžių, joms pavadinti visai pamatuotai renkamasi svetimi (paprastai paimami iš didžiausią įtaką pasaulyje turinčių kalbų, adaptuojami ortografiškai, morfologiškai) ir sėkmingai vartojami. Tačiau tai, kad kas nors, demonstruodamas savo subjektyvų skonį [gali būt ir objektyvus?], jau vartoja vien svetimus naujus žodžius, nematydamas savų, kelia kalbininkams nerimą. O štai kalbos liberalumo šalininkai teigia, kad kalbininkai, siūlydami dažniau vartoti lietuviškus, o ne svetimus žodžius, riboja kūrybos galias, menkina sinonimiką ir skurdina kalbą. Jų mintis, kad reikia siekti kalbos įvairovės, teisinga, bet ar jie tikrai teisūs teigdami, kad žmonės patys gali rinktis kalbėti kaip nori, mat to reikalaujančios žmogaus teisių konvencijos: „Ar skolinys, tarptautinis ar netarptautinis, naujas, senas, išgalvotas, ilgas, trumpas, užgaulus, juokingas – visų jų kada nors kam nors reikia“ ([Giedrius] Subačius, [Loreta] Vaicekauskienė 2017 [= „Ar reikia valstybinės lietuvių kalbos bastilijos?“, Kultūros barai, nr. 10]). Kam nors gal ir reikia, bet ar visada galima, ar visur tinka? Ar demonstruojant liberalumą, nesuabsoliutinamos žmonių teisės, ar tai neskatina vengti bet kokios, net menkiausios pareigos ir atsakomybės? Negalima vien svetimus žodžius ginti, garbinti ir vien juos laikyti mūsų kalbos modernėjimo rodikliu. Esu įsitikinusi, kad ir šiandien reikia nebijoti atverti kuo daugiau galimybių naujiems lietuviškiems žodžiams, naujoms, gerai motyvuotoms jų reikšmėms. Tačiau nereikia ir pernelyg piktintis visomis naujovėmis, nusižiūrėtais ir perimtais žodžiais, jei tai negriauna kalbos sistemos. Kalbos kaita nepabaigiama, o jos galia didžiulė. (p. 15)

(a) Savaime išlindo klausimas: kas tas „kas nors“, vartojantis „vien svetimus naujus žodžius, nematydamas savų“? Labai norėtųs sužinot siaubo baubo asmenvardį. Greičiausiai asmuo iš vaizduotės pasaulio. Bet ne tai svarbiausia. Skaitant Profesorės svarstymą galima susidaryt įspūdį, kad, jos manymu, savas žodis iš principo geriau negu tas, kurį vadinam skoliniu. (Juokai pratęsiant: lietuviški obuoliai geresni už lenkiškus, ir sviestas, ir mėsa geresnis, nes lietuviški.) Alekso Girdenio ir Aldono Pupkio straipsnis „Bendrinės kalbos norminimo ir kodifikavimo principai“ (1978): ar jis taptų geresnis, jei pavadinime nebūtų tų dviejų nesavų žodžių, ypač antrojo, kuris dar gali imt ir primint kodavimą, kurio griebiamasi norint nebegert ar neberūkyt? Stasys Dabušis ar Antanas Vireliūnas tikrai ką nors būtų galėję pasiūlyt. Preskriptyvumą ir deskriptyvumą galima paverst nurodomumu ir aprašomumu, bet: koks svarbiausias kodifikavimo kriterijus?
Profesorė rašo, kad jau pirmosios Lietuvos Respublikos laiku buvę „skelbiami svarbiausi bendrinės kalbos leksikos atrankos kriterijai: taisyklingumo, gyvosios kalbos, grynumo, istorinės tradicijos“ (p. 3–4). Neminima, kad jie būtų keitęsi iki dabar. Kriterijai, kurie svarbūs kalbininkams. O koks kriterijus galėtų būt svarbiausias kalbos vartotojui? Tikslingumas. Turėtų būt pasirenkamas tas žodis, kuris kuo tiksliau išreiškia norimą perteikt mintį. Vadinas, tik pats rašytojas/kalbėtojas gali nuspręst, tarkim, ar lygiadienių, ar Ekvinokcijų žmonės (Henriko Algio Čigriejaus novelių rinkinys, 2003), ir reiktų nepaisyt jokių patarimų. Prof. Greimo Semiotikoj l. daug tarptautinių žodžių, bet ar tai menkesnis veikalas nei, tarkim, prof. Daujotytės hermeneutinių mąstymų knygos? Vienaip ar kitaip, kalbos vartotojui turi būt garantuojama pasirinkimo laisvė; joks politologas neina kartu su rinkėju kabinon ir nepatarinėja, už kurį kandidatą balsuot; „subjektyvaus skonio“ nelemtą pasirinkimą galima vertint kaip prastą, bet ar galima sakyt, kad jis iš principo buvo „neteisingas“? Visažinystė pavojingas dalykas.
(b) „Ar[,] demonstruojant liberalumą, nesuabsoliutinamos žmonių teisės, ar tai neskatina vengti bet kokios, net menkiausios pareigos ir atsakomybės?“– labai rimtas klausimas, ir platus, ne tik su žodžių pasirinkimu susijęs. Svarstant galima brist l. giliai, ne tik iki kaklo, dar giliau, ir tada jau teks plaukt, jei nenori nusiskandint. Bijau brist giliai, nenoriu priburbuliuot. — Neigt pareigas ir atsakomybę būtų kvaila, tik vertėtų pasvarstyt, iš ko jos kyla – iš laisvos valios apsisprendimo ar iš baimės? Ar žmogus nevagia manydamas, kad taip daryt tiesiog nedera, ar bijodamas būt sugautas ir pasodintas kalėjiman? Ar žmogus renkas žodį lietuvišką, o ne tarptautinį manydamas, kad jis tiksliau išreikš tai, kas norima pasakyt, ar vengdamas tikimybės, kad kai kurie kalbininkai ims jį gėdint kaip nesusipratėlį kosmopolitą ar pan.? Tik laisvu noru grįstas pasirinkimas ar prisiimta pareiga, manyčiau, yra tikri; priešint teisę ir pareigą (vėl: manyčiau) nederėtų.

2
Tam pačiam numery, tuoj po prof. Evaldos Jakaitienės straipsnio, – recenzija: Inga Mataitytė aptaria Ingridos Jakubavičienės sudarytą, Renatos Endzelytės redaguotą knygą Prezidento sargyboje: Leitenanto Povilo Skardžiaus istorija. Daugiausia vietos ir dėmesio skiriama tam, kaip knygoj pateikti Skardžiaus atsiminimai ir Sofijos Smetonienės laiškai Skardžiui. Kaip „taisomi“ dabartinių bendrinės kalbos normų požiūriu „blogi“ ir „įtartini“ dalykai, pvz., prisieis [reikės], sugriešiju [nusidedu], pletkų [apkalbų], čemodanų [lagaminų], salkoj [palėpėj] etc. (ačiū sudarytojai ir redaktorei, kad tatai daryta laužtiniuos skliaustuos).
Recenzentė tuos „taisymus“ pavadina „abejotino prasmingumo veikla“. Manyčiau, derėtų sakyt tiesiai šviesiai: beprasmio darbo buvo imtasi.
Perskaičius recenziją, išniro toks klausimas: o kodėl ar sudarytoja, ar redaktorė, ar abi pamanė, kad bus negerai paprasčiausiai pateikus atsiminimus ir laiškus tokius, kokie jie buvo parašyti?
Kas nors iš skaitytojų nesupras, ką reiškia pletkai ar čemodanas? Ne, tikrai negražu būtų įtart, kad taip blogai apie skaitytojus manyta.
Greičiausiai todėl, kad norėta apsidraust, – iš baimės, kad koks Valstybinės kalbos inspekcijos ekspertas neimtų kabinėtis. — Ne ne, – iškart šoktų aiškint inspekcijos žmonės, – nemanykit, kad mes tokie neišmanėliai primityvūs padarai, ir apskritai, mes tik norim padėti, patarti etc. — Bet ar kas nors jais visiškai patikėtų? Jei matai: žmogus turi rankoj lazdą, ar patikėsi, kad jis ja niekad o niekad tau neuždroš? šveist į krūmus derėtų tą sankcijų lazdą, ir inspektoriais vadintis ne geriausias variantas, VMI jau gana.

P.S. Storėja aplankas, ant kurio užrašyta: Bronys Savukynas. Naujajam Židiny-Aiduos 1995-ais buvo jo reakcija į garsųjį Manto Adomėno laišką redaktoriui „Prieš kalbininkus“ (nr. 1, p. 1–4). BrS-o pastebėjimas:

Dabar [...] kalbininkų ir visuomenės santykiai yra, ko gero, tokie, kaip tarp irzliai griežtų, priekabių mokytojų ir jų mokinių, kuriems įgriso būti nuolat apšaukiamiems nemokšomis. („De usu moderno“, nr. 5, p. 420)

Kas pasikeitė per daugiau negu 20 metų? Mokytojai gal nebe tokie irzlūs ir priekabūs? Gal.
Kai kuriems mokiniams tikrai įgriso ir jie ėmė maištaut (mokytojus viešai pravardžiuodami, prieš kad kablelio nebedėdami etc.)
Šis tas pasikeitė, bet tikrai ne iš esmės: kalbininko kaip mokytojo ir kalbos vartotojo kaip mokinio santykis išliko. Prof. Evalda Jakaitienė: „Visuomenė turėtų patikėti, kad tikrai neužtenka savo gimtąja kalba vien susikalbėti“ (p. 16). Kodėl turėtų patikėt?  Todėl, kad taip sako autoritetas? O jei kalbininkai nebe autoritetai, kurių klausoma? Gal užuot patarimus dalijus tik nuomonę pareikšt? Tarkim, to ar ano žodžio daryba netaisyklinga, ir atsispirt norui pridurti: todėl nevartotinas. — Nežinau. Gal ir nevykęs sugretinimas: literatūros kritikai jau oi kaip seniai liovės mokyti, kaip geras eilėraštis ar apsakymas turi būti rašomas; ir nieks nesugriuvo, talentingi gerai rašo be pamokymų, o netalentingiems nebėr priežasties keikt patarimų dalytojų, kad blogai patarė, esą todėl ir nepavyko gero daikto sukurt.

(1062) Visiškai tarp kitko: dėl prof. Jono Kazlausko mirties aplinkybių ir kt.

[Kartais žmogus pervertini save, noris viešai pareikšt nuomonę, kurios nieks neprašė; nereiktų, bet pasiduodi gundomas; atsiprašau.]
— Darius Kuolys, FB, 2018 I 4:

Ar nebūtų svarbiau už kovą su sovietmečio paminklais sąžiningai ištirti tragiškas to laiko istorijas?
Labai daug apie okupacijos metus ir esamą valstybės būklę pasako Justino Marcinkevičiaus liudijimas: „Mes kartu su poetu Algimantu Baltakiu paprašėme Saugumo departamento buvusio generalinio direktoriaus Jurgio Jurgelio pasidomėti Jono Kazlausko byla. Jis pasakė, kad yra žmogus, kuris dalyvavo tardant (ar apklausiant) Joną Kazlauską. Vieno tokio pokalbio metu Jonui pasidarė bloga, buvusi iškviesta medicinos sesuo, suleisti vaistai, bet širdis neatlaikiusi.“ (Just. Marcinkevičius, „Kelkis kelkis, mielas drauge“, in: "Baltistikos ąžuolas. Jono Kazlausko gyvenimas ir darbai", Birštono savivaldybė, 2010, p. 68.)
Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, profesorius, pasaulyje žinomas baltistas Jonas Kazlauskas dingo 1970-ųjų spalio 8-ąją. Lapkričio 17-ąją jo kūnas buvo rastas Neryje.
Ar tikrai Lietuvos valstybės pareigūnai yra bejėgiai išsiaiškinti, kur, kaip ir kas iš KGB tardytojų "kalbėjosi" su Jonu Kazlausku? Kieno valia ir kaip po "pokalbio" jo kūnas atsidūrė Neryje? Nejaugi buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis, kiti buvę ar esami pareigūnai neturi daugiau žinių apie šią tragišką istoriją? Nejaugi nė vienam laisvos Lietuvos žurnalistui ši istorija nepasirodė verta rimto žurnalistinio tyrimo? [...]

Audrius Narvydas kaip komentarą pridėjo Prienų rajono Tarybos 1990 IX 18 [gal 16?] priimto sprendimo fotokopiją: Taryba kreipias į LR AT, kad būtų sudaryta valstybinė komisija prof. Jono Kazlausko mirties aplinkybėms nustatyti, nes „rajono visuomenė [...] negali suprasti ir susitaikyti su tuo, kad iki šiol jo mirties aplinkybes gaubia dirbtinio paslaptingumo skraistė, kad jo šeimai ir visuomenei aiškiai ir nedviprasmiškai nepasakyta visa tiesa, kad kaltininkai nei juridiškai, nei moraliai nenubausti“. Tokia komisija nebuvusi sudaryta.
Taigi 1990-ų rudenį norėta to paties, ko nori DarK 2018-ų pradžioj: visos tiesos apie Profesoriaus mirtį.
— Mano supratimu, pradėt derėtų nuo tokio klausimo: ar įmanoma tai padaryti, sužinot visą tiesą? Jei įmanoma, tada jau galima kreiptis, prašyt, siūlyt, reikalauti, moralizuoti etc.
Kas nežinomo galėtų būt atskleista 2018-ais? Pridurta prie to, ką 1990-ais Atgimime surašė Vitalijus Zaikauskas (VII 18, nr. 28, p. 1, 5), Literatūros ir mene pridūrė Bronys Savukynas (VIII 4, nr. 31, p. 8), kiti anksčiau vėliau paliudijo? Klausimų per akis. O atsakymai, pagrįsti ne prisiminimais, kad ir su KGB susijusių asmenų, bet kokiais nors raštiškais paliudijimais, manyčiau, iš Vilniaus į centrinį KGB archyvą, jo slaptąjį nesėkmėm pasibaigusių bylų skyrių, iškeliavo jau 1971-ais; kad prof. Kazlausko byla būt buvusi palikta Lietuvoj – tikimybė, spėčiau, nulinė. Ar kas nors iš Lietuvai lojalių asmenų galėtų prieit prie tos bylos? Nemanau. (LSSR prokuratūra nutrauktą baudžiamąją bylą dėl prof. JK-o mirties fakto sunaikino 1987 VII 30, nes baigės saugojimo terminas.)
Pagaliau: o kas pasikeistų, jei kas nors pasakytų: prof. JonK-ą mirtis ištiko tada, kai jį apklausė/verbavo/tardė Vardenis Pavardenis? Kas pasikeistų, jei būtų pasakyta: imituojant savižudybę įmest kūną Nerin pasiūlė Vardautas Pavardauskas? Prokuratūra remdamasi tik žodiniais liudijimais pradėtų bylą dėl to, kas įvyko beveik prieš pusę amžiais? Abejoju.
BrS savo rašinį baigia taip:

Kodėl? Į klausimą teisingai bus atsakęs, nepaisant, kokia buvo profesoriaus mirtis, prieš kokį dešimtmetį [t.y. apie 1980-us] žmogus iš Matiešionių kaimo, buvęs Kazlauskų kaimynas, kai šnekėjomės su juo apie Joną: „Suėdė žmogų šita tvarka“. Gerai žinom, kokia buvo ta tvarka.

— 2000-ais išleisti Jono Kazlausko Rinktiniai raštai (t. 1: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, t. 2: straipsniai, recenzijos, kalbos kultūra). O kaip tas, BrS-o vertinimu, visai naujoviškas Baltų kalbotyros įvadas – angliškai parašytos paskaitos Pennsylvanijos valstijos universiteto studentams? Glavlitas iš BrS-o rašyto nekrologo („Talentingo lingvisto netekus“, Pergalė, 1970, nr. 12, p. 153–156; persp. Chicagoj Lietuvių Fronto Bičiulių leistas žurnalas Į laisvę, nr. 53, 1971 XII, p. 66–68: pakeistu pavadinimu „Talentingo lietuvio netekus“ ir su redakcijos prierašu) išbraukė porą sakinių, kad ant velionio rašomojo stalo tokios likusios gulėt. Profesoriaus minčių ir įžvalgų pristatymas, aptarimas, manyčiau, būtų kur kas vertesnis darbas negu kaltųjų dėl jo mirties paieškos. Bet gal ir klystu.
[P.S. Perskaitęs 1060 įrašą, Aistis I. Savukynas atsiuntė Salomėjos Peciulkienės 2010-ais parengtą tėvo BrS-o bibliografijos rodyklę; iš ten žinios apie šiame įraše minimus BrS-o straipsnius.]
Prieduras (2018 X 30). Naujausia publikacija šia tema: Jovita Niūniavaitė-Lesienė, „Profesoriaus Jono Kazlausko mirties mįslė įminta?“, Voruta, 2018 X 27, nr. 10, p. 6

(1061) Savivoka, xv

pakeliui į darbą: prie Rygos stotelės, 2018 III 1; pirminis (pernykštis?) tekstas buvo DANGUS SENAS ŽODIS

Juokinga, sakai, nors reiktų sakyt: kvaila. Kai aplanko pagunda, tarkim, nusipirkt loterijos bilietą. Juk kvaila tikėtis, kad išloši jei ne milijoną, tai bent kelias dešimtis tūkstančių. Bet ištinka tokios silpnumo ar kvailumo minutės. Esi įsitikinęs, kad gyvenimas baigsis labai paprastai: išsijungs sąmonė, perdegs lemputė, ir viskas, tavo sakinys baigtas. Bet vis tiek kartkartėm pagalvoji: o gal ne viskas baigsis? Nors ir suvoki, kad tai tik gryniausias pasvajojimas.
Štai ir Kazio Sajos, save senu laisvamaniu vadinančio, ranką ima svajonės apie anapusinį gyvenimą vedžiot:

Tikėkimės, kad patekę į dangų ten sutiksime daugelį sesių ir brolių, aukojusių gyvastį už laisvą ir teisingą Lietuvą. Būtų smagu, jeigu jie pasakytų: „Va dar vienas mūsiškis!“ Arba paklaustų: „Kaip ten dabar laisvoj mūsų tėvynėj? O mes nemeluodami galėtume atsakyti: „Gerai!“ (Tuo taku ten, 2017, p. 9)

— Ne, kitko norėčiau tikėtis.
Įsitaisyčiau kur nors netoli durų ir laukčiau ką nors žinančių, kaip ten vaikam, vaikų vaikam sekas.
Aišku, juokinga. Aišku, kvaila. Bet toks jau žmogus esi: ir juokingas, ir kvailas. Ir nieko čia blogo, manyčiau.

(1060) Visiškai tarp kitko: kaip atpažint, ko žmogus vertas

ernardinuos.lt 2006 X 6 buvo paskelbtas Virginijaus Savukyno pokalbis su a.a. Broniu Savukynu apie „Neringos“ kavinę sovietmečiu (kalbinta Lietuvos radijo laidoj „Forumas“); antraštei parinkta BrS-o frazė „Tiesiog analizuodavome idiotišką tikrovę“ (tuolaik atsispausdinau; interneto dienraštis skelbėsi esąs „atviras.patikimas.kitoks“; ir kalbinamojo portretinė nuotraukytė buvo įdėta).
VirgS-as klausia, kaip jie atpažindavę norėjusius prie kompanijos prisidėt žmones.

– Iš akių ir iš kalbos, – atsako BrS-as. – Profesorius Daukšas matydavo aiškiai, ko tas tipas vertas. Buvo tokių padlaižūnų – tik prisigerint, kad gautų lašelį išgert. Tuoj pat po kelių sakinių vydavo nuo stalo kaip netinkamą.
– Ką reikėdavo pasakyti, kad priimtų?
– Nieko.
– Reikėdavo klausytis?
– Reikėdavo pažinot bent vieną kitą žmogų.
– O apie ką būdavo diskutuojama?
– Apie viską.

Taip, iš akių ir iš kalbos. To visiškai pakanka, ir nereikia jokių CV ar anketų.
— Bronio Savukyno premija – neblogas būdas primint, bet pagalvojau: reiktų BrS-o rašto darbų rinktinės, Kultūros barai galėtų išleist. Nebuvo produktyvus raštininkas, bet jei ką paleisdavo į spaudą – tas tekstas visad būdavo vertas perskaityt (pvz., „Raidynų konkurencija ir karas: iš pastabų istorijos knygų paraštėse“, NŽ-A, 2004, nr. 5). Ir pokalbių reiktų pridėt, gal ir iš laiškų ką nors, kad ir Greimui. Knygon sutelkti tekstai, aišku, nei pagerėja, nei pablogėja, tiesiog tampa prieinamesni.