— Darius Kuolys, FB, 2018 I 4:
Ar nebūtų svarbiau už kovą su sovietmečio paminklais sąžiningai ištirti tragiškas to laiko istorijas?Audrius Narvydas kaip komentarą pridėjo Prienų rajono Tarybos 1990 IX 18 [gal 16?] priimto sprendimo fotokopiją: Taryba kreipias į LR AT, kad būtų sudaryta valstybinė komisija prof. Jono Kazlausko mirties aplinkybėms nustatyti, nes „rajono visuomenė [...] negali suprasti ir susitaikyti su tuo, kad iki šiol jo mirties aplinkybes gaubia dirbtinio paslaptingumo skraistė, kad jo šeimai ir visuomenei aiškiai ir nedviprasmiškai nepasakyta visa tiesa, kad kaltininkai nei juridiškai, nei moraliai nenubausti“. Tokia komisija nebuvusi sudaryta.
Labai daug apie okupacijos metus ir esamą valstybės būklę pasako Justino Marcinkevičiaus liudijimas: „Mes kartu su poetu Algimantu Baltakiu paprašėme Saugumo departamento buvusio generalinio direktoriaus Jurgio Jurgelio pasidomėti Jono Kazlausko byla. Jis pasakė, kad yra žmogus, kuris dalyvavo tardant (ar apklausiant) Joną Kazlauską. Vieno tokio pokalbio metu Jonui pasidarė bloga, buvusi iškviesta medicinos sesuo, suleisti vaistai, bet širdis neatlaikiusi.“ (Just. Marcinkevičius, „Kelkis kelkis, mielas drauge“, in: "Baltistikos ąžuolas. Jono Kazlausko gyvenimas ir darbai", Birštono savivaldybė, 2010, p. 68.)
Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, profesorius, pasaulyje žinomas baltistas Jonas Kazlauskas dingo 1970-ųjų spalio 8-ąją. Lapkričio 17-ąją jo kūnas buvo rastas Neryje.
Ar tikrai Lietuvos valstybės pareigūnai yra bejėgiai išsiaiškinti, kur, kaip ir kas iš KGB tardytojų "kalbėjosi" su Jonu Kazlausku? Kieno valia ir kaip po "pokalbio" jo kūnas atsidūrė Neryje? Nejaugi buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis, kiti buvę ar esami pareigūnai neturi daugiau žinių apie šią tragišką istoriją? Nejaugi nė vienam laisvos Lietuvos žurnalistui ši istorija nepasirodė verta rimto žurnalistinio tyrimo? [...]
Taigi 1990-ų rudenį norėta to paties, ko nori DarK 2018-ų pradžioj: visos tiesos apie Profesoriaus mirtį.
— Mano supratimu, pradėt derėtų nuo tokio klausimo: ar įmanoma tai padaryti, sužinot visą tiesą? Jei įmanoma, tada jau galima kreiptis, prašyt, siūlyt, reikalauti, moralizuoti etc.
Kas nežinomo galėtų būt atskleista 2018-ais? Pridurta prie to, ką 1990-ais Atgimime surašė Vitalijus Zaikauskas (VII 18, nr. 28, p. 1, 5), Literatūros ir mene pridūrė Bronys Savukynas (VIII 4, nr. 31, p. 8), kiti anksčiau vėliau paliudijo? Klausimų per akis. O atsakymai, pagrįsti ne prisiminimais, kad ir su KGB susijusių asmenų, bet kokiais nors raštiškais paliudijimais, manyčiau, iš Vilniaus į centrinį KGB archyvą, jo slaptąjį nesėkmėm pasibaigusių bylų skyrių, iškeliavo jau 1971-ais; kad prof. Kazlausko byla būt buvusi palikta Lietuvoj – tikimybė, spėčiau, nulinė. Ar kas nors iš Lietuvai lojalių asmenų galėtų prieit prie tos bylos? Nemanau. (LSSR prokuratūra nutrauktą baudžiamąją bylą dėl prof. JK-o mirties fakto sunaikino 1987 VII 30, nes baigės saugojimo terminas.)
Pagaliau: o kas pasikeistų, jei kas nors pasakytų: prof. JonK-ą mirtis ištiko tada, kai jį apklausė/verbavo/tardė Vardenis Pavardenis? Kas pasikeistų, jei būtų pasakyta: imituojant savižudybę įmest kūną Nerin pasiūlė Vardautas Pavardauskas? Prokuratūra remdamasi tik žodiniais liudijimais pradėtų bylą dėl to, kas įvyko beveik prieš pusę amžiais? Abejoju.
BrS savo rašinį baigia taip:
Kodėl? Į klausimą teisingai bus atsakęs, nepaisant, kokia buvo profesoriaus mirtis, prieš kokį dešimtmetį [t.y. apie 1980-us] žmogus iš Matiešionių kaimo, buvęs Kazlauskų kaimynas, kai šnekėjomės su juo apie Joną: „Suėdė žmogų šita tvarka“. Gerai žinom, kokia buvo ta tvarka.— 2000-ais išleisti Jono Kazlausko Rinktiniai raštai (t. 1: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, t. 2: straipsniai, recenzijos, kalbos kultūra). O kaip tas, BrS-o vertinimu, visai naujoviškas Baltų kalbotyros įvadas – angliškai parašytos paskaitos Pennsylvanijos valstijos universiteto studentams? Glavlitas iš BrS-o rašyto nekrologo („Talentingo lingvisto netekus“, Pergalė, 1970, nr. 12, p. 153–156; persp. Chicagoj Lietuvių Fronto Bičiulių leistas žurnalas Į laisvę, nr. 53, 1971 XII, p. 66–68: pakeistu pavadinimu „Talentingo lietuvio netekus“ ir su redakcijos prierašu) išbraukė porą sakinių, kad ant velionio rašomojo stalo tokios likusios gulėt. Profesoriaus minčių ir įžvalgų pristatymas, aptarimas, manyčiau, būtų kur kas vertesnis darbas negu kaltųjų dėl jo mirties paieškos. Bet gal ir klystu.
[P.S. Perskaitęs 1060 įrašą, Aistis I. Savukynas atsiuntė Salomėjos Peciulkienės 2010-ais parengtą tėvo BrS-o bibliografijos rodyklę; iš ten žinios apie šiame įraše minimus BrS-o straipsnius.]
Prieduras (2018 X 30). Naujausia publikacija šia tema: Jovita Niūniavaitė-Lesienė, „Profesoriaus Jono Kazlausko mirties mįslė įminta?“, Voruta, 2018 X 27, nr. 10, p. 6
Na, tai prašom [veiksmažodis], kad jau taip, visų būsimų nuomonių ;)
AtsakytiPanaikintiĮtariu ironiją, teisingai; ne, nemanau, kad derėtų kaskart šūkčiot iš už kampo, jei koks mintigalis galvoj pasisukioja; l. dažnai atrodo, kad per daug tų viešai nuomones reiškiančiųjų prisirado.
PanaikintiAk, tie lietuvių intelektualai! Jiems vis per daug ir per daug! O kodėl ne per mažai? Kodėl ne maximaliai? Jiems vis dilemos, supriešinimas: arba Valdovų rūmai, arba apartamentai Kultūrai (bibliotekos, koncertų salės, parodų galerijos…); arba profesionalusis menas, arba masinė kultūra; arba Kunigaikštis Gediminas, arba Vamzdis… Ir štai vėl: arba sovietmečio paminklų demontavimas, arba sąžiningas to laikotarpio nusikaltimų ištyrimas… O kodėl ne: ir tai, ir tai? Kodėl ne Maximaliai: ir Valdovų rūmai, ir bibliotekos, salės, galerijos, arenos…; ir menas melomanams, ir kičas liaudžiai; ir Gediminas, ir Vamzdis; ir Vytis, ir Bunkeris (tik, aišku, ne Lukiškių aikštėje, o ten, kur jo tikroji, natūrali vieta – miške, palaukėje, pakrantėje…). Kodėl ne: ir sovietmečio balvonų (visų, su Petru Cvirka pryšaky!) pašalinimas iš viešų vietų, ir sovietmečio bei vokietmečio nusikaltimų (visų!) ištyrimas?
AtsakytiPanaikintiBroliai lietuviai, – būkime maksimalistai!
pranas
2018 metų kovo 14 diena, Vilnius
(Ne man pirmiausia reiktų reaguot, Dariui K. derėtų, jam kepštelėta, bet l. abejoju, ar jis skaito šituos rašinėjimus; rimtesnių reikalų turi. Bet ir man, kad ir atgalia ranka, kliuvo, nes manau: svarbiau prof. JK-o palikimą tyrinėt/aktualizuot, o ne po jo mirties aplinkybes kapstytis.)
PanaikintiAr įmanomas toks padaras: maksimalistas įvairovininkas? Ne teoriškai, o gyvas. Jėgų ir laiko į viską karštai reaguot neužtektų, jei dar ir darbą dirbt reikia. O ir pinigų visus sumanymus įgyvendint neatsirastų. Gražu, aišku, norėt, kad visas šimtas gėlių pražystų, bet tik tuo atveju, jei jų laistyt nereiktų. O jei visas su laistytuvu rankoj aplakstyt reiktų? Net jei vandens ir laiko užtektinai, norom nenorom gražesnes (suprantama, tavo nuomone) dosniau palaistytum; į kokią nepatinkančią, dėl vienos ar kitos priežasties nykt pradėjusią, ir ranka numotum – ir tenusibaigia.
Taip jau protas, manyčiau, veikia – rinkdamasis. Va antrąkart LLTI premijos laureatu tapęs Gytis N. Lietuvai padėkojo už ledonešius (intensyvus vyksmas ir jo poezijoj l. ryšku); kitas galbūt pirmiausia būtų paminėjęs saulėlydžius ar saulėtekius, trečias – kalbą, ketvirtas – laisvę etc.
Iš šono žiūrint, galima pasvajot/panorėt, kad ir tuo, ir tuo, ir anuo būtų pasidžiaugta, bet kad taip neišeina, konkrečiu atveju vis tiek kas nors priekin išlenda, kitus dalykus šonan pastumdamas. Hierarchija savaime atsiranda.
— taip, niekų prirašiau, papilsčiau iš tuščio į kiaurą. Jei ir man kokį šūkį sukurt reiktų, tai į brolius ir seses, vaikus ir anūkus kreipčiaus siūlydamas pasvarstyt: gal verčiau imtis kokio nedidelio darbo ir jį kuo geriau padaryt, užuot svajojus nuverst kalnus? Minimalistam daugiau šansų pasijust laimingiem nei maksimalistam. Spėčiau.
Bet man, kaip maximalistui, rodos, jog visos gėlės yra vienodai, nors skirtingai, gražios...
Panaikintipranas