(1061) Savivoka, xv

pakeliui į darbą: prie Rygos stotelės, 2018 III 1; pirminis (pernykštis?) tekstas buvo DANGUS SENAS ŽODIS

Juokinga, sakai, nors reiktų sakyt: kvaila. Kai aplanko pagunda, tarkim, nusipirkt loterijos bilietą. Juk kvaila tikėtis, kad išloši jei ne milijoną, tai bent kelias dešimtis tūkstančių. Bet ištinka tokios silpnumo ar kvailumo minutės. Esi įsitikinęs, kad gyvenimas baigsis labai paprastai: išsijungs sąmonė, perdegs lemputė, ir viskas, tavo sakinys baigtas. Bet vis tiek kartkartėm pagalvoji: o gal ne viskas baigsis? Nors ir suvoki, kad tai tik gryniausias pasvajojimas.
Štai ir Kazio Sajos, save senu laisvamaniu vadinančio, ranką ima svajonės apie anapusinį gyvenimą vedžiot:

Tikėkimės, kad patekę į dangų ten sutiksime daugelį sesių ir brolių, aukojusių gyvastį už laisvą ir teisingą Lietuvą. Būtų smagu, jeigu jie pasakytų: „Va dar vienas mūsiškis!“ Arba paklaustų: „Kaip ten dabar laisvoj mūsų tėvynėj? O mes nemeluodami galėtume atsakyti: „Gerai!“ (Tuo taku ten, 2017, p. 9)

— Ne, kitko norėčiau tikėtis.
Įsitaisyčiau kur nors netoli durų ir laukčiau ką nors žinančių, kaip ten vaikam, vaikų vaikam sekas.
Aišku, juokinga. Aišku, kvaila. Bet toks jau žmogus esi: ir juokingas, ir kvailas. Ir nieko čia blogo, manyčiau.