(1063) Tarp kitko: šiek tiek pasvarstymų Gimtosios kalbos š.m. vasario numerį skaitant

[visur tas Šimtmetis, lyg koks debesis ant visko šešėlį meta; politinėj Lietuvos istorijoj – taip, 1918-i ypač reikšmingi metai, o kalbos ar literatūros istorijoj nepalyginamai reikšmingesni juk buvo 1904-i, kai grąžinus lotyniškus rašmenis ėmė rastis legali periodinė spauda; Jablonskio Lietuviškos kalbos gramatika (1901), Lietuvių kalbos sintaksė (1911) kalbos istorijoj daug svarbesnės negu Vasario 16-osios Nutarimas; pamurmėjau, ir gan]

1
Pirmas, kaip ir dera vasario numeriui – prof. Evaldos Jakaitienės straipsnis „Lietuvių kalba per šimtmetį – kaip pakito leksika?“
— užkliuvau: „[...] kai kurie sovietų laikais atsiradę žodžiai prigijo ir vartojami iki šiol. Tie naujažodžiai [...]: blaivykla, sandūra, svaigalai, šienainis, padlaižys, pasaulėjauta, pasaulėžiūra.“ (p. 9) — Šienainis ir padlaižys gal ir tik sovietmečiu atsirado, bet pasaulėžiūrą jau ir pirmosios Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo: 1929-ais Jakštas svarstė, koks jungiamasis balsis šiam sudurui tinkamiausias. (Bet tatai smulkmena.)
— o įklimpau šitoj Profesorės pastraipoj apie dabartį:

Dėl skolinių, jų pavidalo ar gramatinimo dabar daugiausia nesutaria kalbos klaidų taisytojai ir liberalumą propaguojantys kalbininkai. Nė vienas rimtas kalbininkas šiais laikais nėra pasakęs, kad iš lietuvių kalbos reikia išmesti visus naujus svetimus žodžius. [To dar betrūko, kad rimti imtų taip kalbėt!] Formuojantis naujiems socialiniams, politiniams, kultūriniams santykiams, nuolat prireikia žodžių jų realijoms įvardyti. Jei tam reikalui laiku neatsiranda savų žodžių, joms pavadinti visai pamatuotai renkamasi svetimi (paprastai paimami iš didžiausią įtaką pasaulyje turinčių kalbų, adaptuojami ortografiškai, morfologiškai) ir sėkmingai vartojami. Tačiau tai, kad kas nors, demonstruodamas savo subjektyvų skonį [gali būt ir objektyvus?], jau vartoja vien svetimus naujus žodžius, nematydamas savų, kelia kalbininkams nerimą. O štai kalbos liberalumo šalininkai teigia, kad kalbininkai, siūlydami dažniau vartoti lietuviškus, o ne svetimus žodžius, riboja kūrybos galias, menkina sinonimiką ir skurdina kalbą. Jų mintis, kad reikia siekti kalbos įvairovės, teisinga, bet ar jie tikrai teisūs teigdami, kad žmonės patys gali rinktis kalbėti kaip nori, mat to reikalaujančios žmogaus teisių konvencijos: „Ar skolinys, tarptautinis ar netarptautinis, naujas, senas, išgalvotas, ilgas, trumpas, užgaulus, juokingas – visų jų kada nors kam nors reikia“ ([Giedrius] Subačius, [Loreta] Vaicekauskienė 2017 [= „Ar reikia valstybinės lietuvių kalbos bastilijos?“, Kultūros barai, nr. 10]). Kam nors gal ir reikia, bet ar visada galima, ar visur tinka? Ar demonstruojant liberalumą, nesuabsoliutinamos žmonių teisės, ar tai neskatina vengti bet kokios, net menkiausios pareigos ir atsakomybės? Negalima vien svetimus žodžius ginti, garbinti ir vien juos laikyti mūsų kalbos modernėjimo rodikliu. Esu įsitikinusi, kad ir šiandien reikia nebijoti atverti kuo daugiau galimybių naujiems lietuviškiems žodžiams, naujoms, gerai motyvuotoms jų reikšmėms. Tačiau nereikia ir pernelyg piktintis visomis naujovėmis, nusižiūrėtais ir perimtais žodžiais, jei tai negriauna kalbos sistemos. Kalbos kaita nepabaigiama, o jos galia didžiulė. (p. 15)

(a) Savaime išlindo klausimas: kas tas „kas nors“, vartojantis „vien svetimus naujus žodžius, nematydamas savų“? Labai norėtųs sužinot siaubo baubo asmenvardį. Greičiausiai asmuo iš vaizduotės pasaulio. Bet ne tai svarbiausia. Skaitant Profesorės svarstymą galima susidaryt įspūdį, kad, jos manymu, savas žodis iš principo geriau negu tas, kurį vadinam skoliniu. (Juokai pratęsiant: lietuviški obuoliai geresni už lenkiškus, ir sviestas, ir mėsa geresnis, nes lietuviški.) Alekso Girdenio ir Aldono Pupkio straipsnis „Bendrinės kalbos norminimo ir kodifikavimo principai“ (1978): ar jis taptų geresnis, jei pavadinime nebūtų tų dviejų nesavų žodžių, ypač antrojo, kuris dar gali imt ir primint kodavimą, kurio griebiamasi norint nebegert ar neberūkyt? Stasys Dabušis ar Antanas Vireliūnas tikrai ką nors būtų galėję pasiūlyt. Preskriptyvumą ir deskriptyvumą galima paverst nurodomumu ir aprašomumu, bet: koks svarbiausias kodifikavimo kriterijus?
Profesorė rašo, kad jau pirmosios Lietuvos Respublikos laiku buvę „skelbiami svarbiausi bendrinės kalbos leksikos atrankos kriterijai: taisyklingumo, gyvosios kalbos, grynumo, istorinės tradicijos“ (p. 3–4). Neminima, kad jie būtų keitęsi iki dabar. Kriterijai, kurie svarbūs kalbininkams. O koks kriterijus galėtų būt svarbiausias kalbos vartotojui? Tikslingumas. Turėtų būt pasirenkamas tas žodis, kuris kuo tiksliau išreiškia norimą perteikt mintį. Vadinas, tik pats rašytojas/kalbėtojas gali nuspręst, tarkim, ar lygiadienių, ar Ekvinokcijų žmonės (Henriko Algio Čigriejaus novelių rinkinys, 2003), ir reiktų nepaisyt jokių patarimų. Prof. Greimo Semiotikoj l. daug tarptautinių žodžių, bet ar tai menkesnis veikalas nei, tarkim, prof. Daujotytės hermeneutinių mąstymų knygos? Vienaip ar kitaip, kalbos vartotojui turi būt garantuojama pasirinkimo laisvė; joks politologas neina kartu su rinkėju kabinon ir nepatarinėja, už kurį kandidatą balsuot; „subjektyvaus skonio“ nelemtą pasirinkimą galima vertint kaip prastą, bet ar galima sakyt, kad jis iš principo buvo „neteisingas“? Visažinystė pavojingas dalykas.
(b) „Ar[,] demonstruojant liberalumą, nesuabsoliutinamos žmonių teisės, ar tai neskatina vengti bet kokios, net menkiausios pareigos ir atsakomybės?“– labai rimtas klausimas, ir platus, ne tik su žodžių pasirinkimu susijęs. Svarstant galima brist l. giliai, ne tik iki kaklo, dar giliau, ir tada jau teks plaukt, jei nenori nusiskandint. Bijau brist giliai, nenoriu priburbuliuot. — Neigt pareigas ir atsakomybę būtų kvaila, tik vertėtų pasvarstyt, iš ko jos kyla – iš laisvos valios apsisprendimo ar iš baimės? Ar žmogus nevagia manydamas, kad taip daryt tiesiog nedera, ar bijodamas būt sugautas ir pasodintas kalėjiman? Ar žmogus renkas žodį lietuvišką, o ne tarptautinį manydamas, kad jis tiksliau išreikš tai, kas norima pasakyt, ar vengdamas tikimybės, kad kai kurie kalbininkai ims jį gėdint kaip nesusipratėlį kosmopolitą ar pan.? Tik laisvu noru grįstas pasirinkimas ar prisiimta pareiga, manyčiau, yra tikri; priešint teisę ir pareigą (vėl: manyčiau) nederėtų.

2
Tam pačiam numery, tuoj po prof. Evaldos Jakaitienės straipsnio, – recenzija: Inga Mataitytė aptaria Ingridos Jakubavičienės sudarytą, Renatos Endzelytės redaguotą knygą Prezidento sargyboje: Leitenanto Povilo Skardžiaus istorija. Daugiausia vietos ir dėmesio skiriama tam, kaip knygoj pateikti Skardžiaus atsiminimai ir Sofijos Smetonienės laiškai Skardžiui. Kaip „taisomi“ dabartinių bendrinės kalbos normų požiūriu „blogi“ ir „įtartini“ dalykai, pvz., prisieis [reikės], sugriešiju [nusidedu], pletkų [apkalbų], čemodanų [lagaminų], salkoj [palėpėj] etc. (ačiū sudarytojai ir redaktorei, kad tatai daryta laužtiniuos skliaustuos).
Recenzentė tuos „taisymus“ pavadina „abejotino prasmingumo veikla“. Manyčiau, derėtų sakyt tiesiai šviesiai: beprasmio darbo buvo imtasi.
Perskaičius recenziją, išniro toks klausimas: o kodėl ar sudarytoja, ar redaktorė, ar abi pamanė, kad bus negerai paprasčiausiai pateikus atsiminimus ir laiškus tokius, kokie jie buvo parašyti?
Kas nors iš skaitytojų nesupras, ką reiškia pletkai ar čemodanas? Ne, tikrai negražu būtų įtart, kad taip blogai apie skaitytojus manyta.
Greičiausiai todėl, kad norėta apsidraust, – iš baimės, kad koks Valstybinės kalbos inspekcijos ekspertas neimtų kabinėtis. — Ne ne, – iškart šoktų aiškint inspekcijos žmonės, – nemanykit, kad mes tokie neišmanėliai primityvūs padarai, ir apskritai, mes tik norim padėti, patarti etc. — Bet ar kas nors jais visiškai patikėtų? Jei matai: žmogus turi rankoj lazdą, ar patikėsi, kad jis ja niekad o niekad tau neuždroš? šveist į krūmus derėtų tą sankcijų lazdą, ir inspektoriais vadintis ne geriausias variantas, VMI jau gana.

P.S. Storėja aplankas, ant kurio užrašyta: Bronys Savukynas. Naujajam Židiny-Aiduos 1995-ais buvo jo reakcija į garsųjį Manto Adomėno laišką redaktoriui „Prieš kalbininkus“ (nr. 1, p. 1–4). BrS-o pastebėjimas:

Dabar [...] kalbininkų ir visuomenės santykiai yra, ko gero, tokie, kaip tarp irzliai griežtų, priekabių mokytojų ir jų mokinių, kuriems įgriso būti nuolat apšaukiamiems nemokšomis. („De usu moderno“, nr. 5, p. 420)

Kas pasikeitė per daugiau negu 20 metų? Mokytojai gal nebe tokie irzlūs ir priekabūs? Gal.
Kai kuriems mokiniams tikrai įgriso ir jie ėmė maištaut (mokytojus viešai pravardžiuodami, prieš kad kablelio nebedėdami etc.)
Šis tas pasikeitė, bet tikrai ne iš esmės: kalbininko kaip mokytojo ir kalbos vartotojo kaip mokinio santykis išliko. Prof. Evalda Jakaitienė: „Visuomenė turėtų patikėti, kad tikrai neužtenka savo gimtąja kalba vien susikalbėti“ (p. 16). Kodėl turėtų patikėt?  Todėl, kad taip sako autoritetas? O jei kalbininkai nebe autoritetai, kurių klausoma? Gal užuot patarimus dalijus tik nuomonę pareikšt? Tarkim, to ar ano žodžio daryba netaisyklinga, ir atsispirt norui pridurti: todėl nevartotinas. — Nežinau. Gal ir nevykęs sugretinimas: literatūros kritikai jau oi kaip seniai liovės mokyti, kaip geras eilėraštis ar apsakymas turi būti rašomas; ir nieks nesugriuvo, talentingi gerai rašo be pamokymų, o netalentingiems nebėr priežasties keikt patarimų dalytojų, kad blogai patarė, esą todėl ir nepavyko gero daikto sukurt.