(872) Iš popieryno, xxxi: žodžiai, žodžiai, žodžiai

[Nieko bendro su Hamletu (II:2).] — Nesu kalbos gryninimo šalininkas, gal net šiek tiek atvirkščiai: jei imam naudotis kokiu ne pačių sukurtu daiktu, sugalvotu dalyku, tai ir jo vardą imkim: nesvarbu, bažnyčia, kugelis ar kompiuteris. Failus seivinu, ir nesuku sau galvos. Aišku, jei atsiranda geras atitikmuo, tebūnie, kaip kam priimtiniau, taip tevadina; būtinai atitikmenį sugalvot ir tik jį siūlyt vartoti – švelniai tariant, kvailokai atrodo. Bet yra dalykų, kuriems reiktų savų žodžių. Išorei apibūdinti ar įvardinti turim užtektinai (vis giriamės gal daugiausia žodžio eiti sinonimų turį), o va žmogaus vidiniams reikalams visokiems – striuka (regis, Ramutė Ramunienė yra sakiusi, kad, verčiant iš prancūzų, neviltis apima prireikus perteikt meilės niuansus ir atspalvius lietuviškai). — [Čia toks lyg ir atvadas.]
Vertėjas Edvardas Viskanta, vos ne 100 metų sulaukęs (1902–2002), gyvenimo pabaigoj Marijai Macijauskienei pasakojos:

Lenkiu galvą Jonui Jablonskiui. Jis davė vertimo teorijos ir praktikos pagrindus. Atsimenu, atsinešė į auditoriją rusišką Smailso knygelę „Charakteris“, suplėšė į lankus ir padalino mums, studentams, kad po mėnesio kiekvienas savo lanką atneštume išvertę. Kai sunešėm, garsiai skaitėm ir nagrinėjom. Paskui tuos darbus išleido atskirom knygutėm. Tik tada mums verčiant ir atsirado iki tol lietuvių kalboje nebuvę žodžiai: saviaukla, įstaiga, savišvieta, asmenybė, savimoka, savitvarda. Vėliau tie žodžiai įėjo į kalbos apyvartą. („Girtas iš meilės savo gimtajai kalbai...“, Literatūra ir menas, 2002-03-22, p. 7)

Jūs gal ir žinot, aš tai nežinojau, kas tas Smailsas – Samuel Smiles (1812–1904). Character išėjo 1871-ais, rusiškas vertimas – po metų, lenkiškas po dvejų. Ir ne po vieną leidimą būta (tarkim, 1883-ais jau 4-as Характеръ leidimas pasirodė). Tos Viskantos minimos vertimo knygelės (regis, keturios) išleistos 1923–1925 metais.
Lietuviai saviauklą ir savitvardą turi mažiau negu 100 metų. Sakot: nu ir kas? Manau, vis dėlto šis tas.

Digresija (per savi- susisiejo) Sigitas Geda 2000-09-19 užsirašė:

Rusai turi žodį samoistiazatel’.
Lietuviškai – patėdys? Kaip patvaldys...
Ar mūsų krašte žmonės nesikankino patys? Negraužė savęs iš vidaus? Ar trūko tam tikrų lytinių nukrypimų?
O žodžio gero nėr! (Šiaurės Atėnai, 2002-02-15, p. 5)

Suabejojau dėl to patėdžio. Patvaldys – autokratas, patvaldystė – vienvaldystė, nors rus. samoderžavije (kaip ir, pvz., samosoznanije – savimonė), be to, LKŽ užfiksuota: patvaldybė – savivalda.
Didžiajam rusų–lietuvių kalbų žodyne (t. 2, 2013) neradęs, pagooglinau: самоистязатель.
Pasirodo, taip rusiškai išverstas vienos Terencijaus (Publius Terentius Afer), garsiosios sentencijos „Homo sum, humani nihil a me alienum puto“ autoriaus, 163-iais pr. Kr. sukurtos komedijos pavadinimas, ir būtent iš šio kūrinio ta visiem girdėta mintis ištraukta. Neradęs tinkamo lotyniško žodžio, T. pasiėmė sengraikišką, tik lotyniškai užrašė – Heautontimorumenos (anglai verčia The Self-Tormentor, vokiečiai Der Selbstquäler, lenkai Sam siebie karzący, o prancūzai palieka kaip radę – L’Heautontimoroumenos; lietuviškai šios Terencijaus komedijos pavadinimas išverstas Pats save baudžiąs.
Taip pat rusai verčia ir vieno Baudelaire’o eilėraščio iš Les fleurs du mal pavadinimą – «Самоистязатель» (greičiausiai per minėtąją sentenciją šis eilėraštis siejas ir su romėnų dramaturgu). Pala, o kaip padarė Geda, versdamas Piktybės gėles (išleistos 2005)? Ogi paliko ką radęs: „Heautontimoroumenos“, tik žvaigždutė prikabinta ir paaiškinta: „Pats save kankinantis (gr.).“
Nors labai noris įtarti, kad tą samoistiazatielių Geda rado būtent skaitydamas Baudelaire’ą rusiškai, bet gal ir ne. 2005-03-18 užsirašo:

Yra toksai Ch. Baudelaire’o eilėraštis graikišku pavadinimu. Atrodo, niekaip negalima atsiminti. O juokai! Reikia tik suskaldyti:

He-autonti-morou-menos

Pats save kankinantis!
Savikanka?
Tačiau pabandyk įsiminti neskiemenuodamas! Galą gausi. (ŠA, 2007-04-21, p. 5)

Ne, nieko nesiūlau (galvoj pasisukiojo savigrauža, savinaika, bet vargu ar kas iš šio lizdo tiktų žmogui įvardinti).

(871) Užparaštė, cxxii: apie šifruotą poeziją

engdamas 869-ą įrašą, perskaičiau ir ką apie Renavo dvaro vertybių grobstymą ir naikinimą yra rašęs Adolfas Zabitis-Nezabitauskis Lietuvių archyve (2-as leid., Brooklyn, NY, 1952, p. 117–122; ta pati medžiaga yra ir 2001-ais išleistos monografijos Renavas prieduose).
Lietuvių archyvą skaitinėjau, kai buvo panaikinti bibliotekų spec. fondai, bet: ir už kitko akys tuolaik kibo, ir negi viską atmintis išsaugos.
Progai pasitaikius, vėl perverčiau.
Ir užkliuvau už Balio Vosyliaus, 1940–1944 dirbusio mokytoju Kaune, straipsnio „Kaip pradžios mokykla pradėjo bolševikinius mokslo metus“ pastraipos:

Plačiai paplito ir šifruoti eilėraščiai. Pirmu žvilgsniu jų turinys atrodė stipriai bolševikinis, nesukeliąs jokio prieštarybinio vaizdo. Sakytume, tai buvo be abejojimo grynai bolševikinių minčių kūrinys, galėjęs būti drąsiai deklamuojamas bolševikinėje aplinkumoje. Tačiau prie tokių eilėraščių pridėtas šifro raktas duodavo galimumą perskaityti turinį tikrąja prasme. (p. 162)

Ir pateikiamas pavyzdys – eilėraštis „Ateities vizija“:

Kraujų pašvaistėm sudegs gaisruose
Bažnyčių kryžiai, aukos altoriai,
Dings amžiams audrų baisių keliuose
Ant baltų žemės Lietuvos Vytis.

Šviesioji saule – Staline vade,
Nežus niekuomet tavo idėjos,
Mus, kaip erelius, iš lizdo veda
Žėrinti žvaigždė Rusijos Kremliaus.

Ant žemės rutulio raudonos skaros
Stiprins didvyrius pergalės kovai,
Pulkai raudoni ir vadas Stalinas
Sutriuškins priešų žiauriųjų galvą.

Greit jau užtemsi amžinam miegui
Lietuva brangi ir tavo sūnūs,
Bočių tikyba, kapų smūtkeliai
Subirs į dulkes po mūsų kojom.

Šifro raktas toks: reikia skaityti 1, 9, 2, 10, 3, 11, 4, 12, 5, 13, 6, 14, 7, 15, 8, 16 eilutes. Ir išeina toks tekstas:

Kraujų pašvaistėm sudegs gaisruose
Ant žemės rutulio raudonos skaros,
Bažnyčių kryžiai, aukos altoriai
Stiprins didvyrius pergalės kovai.

Dings amžiams audrų baisių keliuose
Pulkai raudoni ir vadas Stalinas,
Ant baltų žemės Lietuvos Vytis
Sutriuškins priešų žiauriųjų galvą.

Šviesioji saule – Staline vade,
Greit jau užtemsi amžinam miegui.
Nežus niekuomet tavo idėjos,
Lietuva brangi, ir tavo sūnūs.

Mus, kaip erelius, iš lizdo veda
Bočių tikyba, kapų smūtkeliai.
Žėrinti žvaigždė Rusijos Kremliaus
Subirs į dulkes po mūsų kojom.

Aišku, ne estetinė teksto kokybė šiuo atveju svarbu, o pats principas, kad eilėraštis, taip sakant, dvidugnis. Nesiaiškinau, matyt, yra prikurta šifruotų eilėraščių kitom kalbom (spėčiau, ypač lotynų), o lietuvišką štai šitą vieną vienintelį teradau.
Gal kas ką nors daugiau žinot?

(870) Dėl juoko: koks mūsų patiekalas būtų panašiausias į bouillabaisse?

Romanistiką studijuojantis Vytautas A. Jonynas 1942-07-14 laiške Jurgiui Blekaičiui:

Galvoj tikra „bouillabaisse“.

Ir paaiškina, kad tai toks marselietiškas valgis, kurin įeina žuvis, pupos, aliejus, majonezas, mėsa, salietra, drebučiai, agurkai, saulėgrąžos, salyklas, grietinė, grikių kruopos, pipirai, druska, lauro lapai, paprika, alyvos ir dar kažkas.
Provanso virtuvės žinovai gal puls aiškinti, kad Jonynas nieko nenutuokia apie Marselio žuvienę, kad kitos sudedamosios dalys ir pan., ir t.t., bet ne tai svarbiausia.
Koks iš lietuviškų patiekalų pagal sudedamųjų dalių gausą ir įvairovę būtų panašiausias į bouillabaisse?
Galvoj tikras jovalas – pasakom, bet jovalas – kiaulių ėdalas, o iš žmonėms skirtųjų kas galėtų būt?

(869) Visiškai tarp kitko: lyg ir apie knygas

ai buvo Maironio ar Donelaičio metai, ką nors apie juos ar jųjų kūrybą subaksnodavau.
Šie – bibliotekų metai, o nieko apie knygas (kaipo tokias).
Ir nėr prasmės apie jas ko nors tokio prigalvot; skaitai, ir tiek.
O kam to reikia? – kaip dabar mėgstama klaust. – Nereikia, tik galima.
Nes, drįsčiau tart, padeda lavint vaizduotę (gal kas pridurtų – vienintelį dalyką, kuris gali padaryt žmogų laimingą).
— vaizduotę stimuliuojanti medžiaga — — Nacionalizuotam Renavo dvare 1940-ais rudeniop buvo apgyvendinti raudonarmiečiai. Dalis gausios baronų Rönnių sukauptos bibliotekos (daugiausia mokslo knygos užsienio kalbom) sudėta į tris spintas ir užantspauduota (Kauno valstybinis [iki 08-01 vadintas Vytauto Didžiojo] kultūros muziejus vertingiausias atsirinko), o kitos šiaip likusios. Vygintas Bronius Pšibilskis nenurodydamas šaltinio yra rašęs, esą dvaro bibliotekos „senųjų knygų odinius apdarus raudonarmiečiai naudojo batų padams, o knygas skandino upėje“ (Iš Lietuvos XX a. kultūros istorijos, 1997, p. 127). – Kad odiniai knygų viršeliai visai tinka vietoj prakiurusių batpadžių, čia lyg ir nieko tokio, bet va su tuo skandinimu Varduvoj įdomiau – apie tokį būdą atsikratyt knygų neteko girdėti; nors gal viskas labai paprasta: kad neliktų „įkalčių“, švyst knygą be viršelių upėn – ir srovė nusineša, tik skandinimu vargu ar toks veiksmas vadintinas. (Stipri scena būtų kokiam vaidybiniam filme apie pirmąjį sovietmetį.)

(868) Epizodai, xiii: pokalbis stebint dr. Basanavičiaus laidotuvių procesiją

— laidotuvių procesija Didžiojoj gatvėj —
(nuotr. iš: Jaunimo draugas, 1927, nr. 3, p. 9)

Lietuvos nacionalinis muziejus išleido Vilniaus krašto lietuvių advokato, Jaunimo draugo redaktoriaus ir leidėjo, visuomenininko Antano Juknevičiaus (1903–1995) Atsiminimus su priedais (parengė dukra Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, 2016).
Prisimena Juknevičius ir dr. Basanavičiaus laidotuves, vykusias 1927-02-21:

Basanavičiaus karstą į Rasas lydėjo ir Vilniaus ugniagesių orkestras, drebindamas laidotuvių maršo garsais -28°C šaltyje sustingusius Vilniaus miesto mūrus. Būriai žmonių šaligatviuose stebėjo gedulingą eiseną. Viena lenkė moteris, pamačiusi uniformuotus gaisrininkus eisenos priešaky, paklausė šalia stovinčio lenko:
„Zmarły chyba był wybitnym strażakiem?“ (Mirusysis turbūt buvo žymus gaisrininkas?)
Vyriškis kiek sujaudintas jai atsakė:
„Nie był strażakiem, był wybitnym podpalaczem.“ (Nebuvo ugniagesys, buvo žymus padegėjas.)
Moteris sumišusi ir nustebusi vėl jo paklausė:
„To chyba więzienie czy szubienica moskali podpalił, że z takimi honorami chowają?“ (Tai gal maskolių kalėjimą ar kartuves padegė, kad su tokia pagarba laidoja?)
„Podpalił dom zgody polsko-litewskiej“ (Padegė lietuvių ir lenkų santaikos rūmus), – smalsiai moterėlei atkirto lenkas ir nuėjo. (p. 137)

Aišku, nugirstas, o gal net girdėtas perpasakojant pokalbis prisimintas po maždaug pusamžio, gal kiek ir pagražintas, bet labai įtikimas.

(867) Užparaštė, cxxi: apie rusiško Kukučio kainas

Bibliotekoj atsirado Kaune leidžiamos Santaros naujas numeris (125/126). Kaip prologas iš lrt.lt perspausdintas Andrejaus Kurkovo (pasak uk.wikipedijos, український російськомовний письменник російського походження, *1961; „Vaga“ poros jo romanų ir Maidano dienoraščio vertimus yra išleidusi) paskyrimas Marcelijui Martinaičiui „Tai, ko nėra“.
Žurnale pirmąkart perskaičiau tekstą. Ir užkliuvau štai už ko:

Kijeve po SSRS žlugimo per pirmuosius dvejus nepriklausomybės metus iš šimto knygynų teliko dešimt. Ypač skausmingai išgyvenau knygyno „Poezija“ – vienintelio mieste, prekiavusio tik poezijos rinkiniais, – uždarymą. Būtent šiame knygyne sovietiniais metais, septintojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntojo dešimtmečio pradžioje, į mano rankas pateko lietuvių poeto Marcelijaus Martinaičio knyga „Kukučio baladės“. Pavarčiau, perskaičiau kelis eilėraščius, ir iš karto nusipirkau. Mokėjau 79 kapeikas. Galbūt ir klystu? Gal tai įvyko 1979 metais? Atmintis – nepatikimas dalykas.
[...] Eilėraščiai man taip patiko, kad iš karto nusprendžiau, jog jų autorius seniai miręs. Iki atrandant Marcelijaus Martinaičio poeziją, man visada taip būdavo. Patikdavo eilės, rasdavau informaciją apie autorių ir sužinodavau, kad jis miręs! Viskas vykdavo tik tokia tvarka. Informacijos apie Marcelijų aš net neketinau ieškoti. Geros eilės negali būti parašytos gyvų poetų! (p. 5)

Antroji citatos dalis tik šiaip, dėl įdomumo, o va pirmoji paskatino – nusišypsojus – šį tą patikrint. Palygint atminties kūrybą su tikrove.
1979-i tikrai negalėjo būt, nes pirmasis Martinaičio vertimų į rusų kalbą rinkinys Порог išėjo tik 1981-ais; išleido „Vaga“, kainavo 45 kapeikas ir labai maža tikimybė, kad būt buvę juo prekiaujama Kijeve.
Rinkinys Баллады Кукутиса Maskvoj pirmąkart išleistas 1983-iais, kaina 60 kapeikų, o antras leidimas išėjo 1990-ais ir kainavo jau 75 kapeikas. Taigi vienintelė knyga, kur per datą ir kainą galima rast 7 ir 9.
Nepavyko išsiaiškint, kiek kainavo 1985-ais Kijeve serijoj „Поетична бібліотека комсомольця“ išleista У світлі серця (bet, regis, rusiškus vertimus prisimena Kurkovas; beje, uk.wikipedijoj yra straipsnis apie Martinaitį).
Ir knygų kainas sovietmečiu apgalvojant tik žybt tokia versija: o gal Georgijaus Jefremovo verstas Kukučio balades Kurkovas rado supirktų knygų skyriuj ir tikrai jos kainavo 79 kapeikas? Atnešęs žmogus norėjo atgaut savo 75 kap., o knygynas už tarpininkavimą pasiėmė 4 kapeikas (maždaug 5% išeina). – Įtikinamesnė versija neateina į galvą.

(866) Iš popieryno, xxx: apie Dominyką Urbą

Praeitam įraše paminėjau vertėją ir redaktorių Dominyką Urbą. Prisiminiau, kad seniai seniai esu surašęs tokią šiek tiek salstelėjusią impresiją po vieno renginio, išspaudinta buvo Šiaurės Atėnuos (1993-05-14, p. 2, parašas: Paulius Tolvaiša):

Gražus gražaus žmogaus gyvenimas
Dominykui Urbui – tik 85-eri

– Kažkada, kai eilinį kartą mudu su Jurgiu Tornau „garbino“ Kultūros ministerijos kolegijoje, – susirinkus į Rašytojų Sąjungą gegužės 5-ąją pagerbti vertėjo ir redaktoriaus Dominyko Urbo bei jo gražių metų prisiminė „Vagos“ direktorius Jonas Čekys, – viena tos kolegijos dalyvė pasakė: „Ką čia mes prie Tornau ir Čekio kimbam, juk ne jie valdo leidyklą. Leidyklą valdo Urbas, Urbienė, Urbučiukai ir kiti.“ Tada, žinoma, norėjo mus labai įžeisti, bet kai dabar pagalvoju, tai iš tiesų ta įtaka p. Dominyko Urbo mūsų „Vagos“ gyvenime buvo nepaprastai didelė. Tokie žmonės, kaip Dominykas Urbas, Aleksandras Žirgulys, Vytautas Petrauskas, mūsų leidyklos neramioji dvasia Jonas Petronis, išmokė mus suprasti, įvertinti ir gerbti leidyklos darbą, tie žmonės formavo gražų „Vagos“ leidyklos veidą.
     Visų tąvakar sveikinusių Dominyką Urbą kalbose girdėjos ne tik pagarbos, padėkos, bet ir nostalgijos gaidelė. Ir vyriausiojo redaktoriaus Jurgio Tornau šnekoj apie devintos valandos „rarotus“, kur p. Urbo žodis buvęs sprendžiamas; ir „dėdės Urbo darželio“ auklėtinių Eugenijos Stravinskienės, Vytauto Visocko, Stasio Sabonio prisiminimuose, kaip jie buvę mokomi darbo, sąžiningumo, gerbti šventą autoriaus valią, kaip dėdė Urbas skatinęs mokytis kalbų, už ką direktorius pridėdavęs penketą rublių prie honoraro; kaip telkdavę talką vieno vienintelio žodžio ieškodami...
     Ir vis išsprūsdavo „būti“ būtasis laikas, primenąs einantį ar bėgantį laiką. Žmogaus praeinamumą ir jo darbų liekamą vertę. (Šiam rašinėly tyčia nedėjau to buv.) Dostojevskis, Tolstojus, Šolom Aleichemas, Maupassant, Upytis, Rabelais, Hesse ir t.t., Dominyko Urbo prašnekinti lietuviškai, yra esamasis ir būsimasis laikas. Kaip ir perduota mokiniams patirtis.
     Kai pagalvoji, ar ne vertėjo darbas bus buvęs pats prasmingasis per tą Lietuvos priklausomybės pusamžį? Tiesa, tarkim, Dievo negalėjai rašyt, kaip autorius, didžiąja, bet ar tai ne mažesnė nuodėmė, negu kad dabar buv. didieji ateizmo šulai ir mietai Jo vardą tampo po pakampes? Tiesa, negalėjai imtis verst ko tik panorėjęs, bet, žiūrėk, kai jau galima, ar ne prie prastesniųjų dažnai palinkstama? Ir dar vienas dalykas, kurs lenda į akis: to laiko nemažos dalies vertimų (Dominyko Urbo, Vytauto Petrausko) kalba visa galva ar net dviem tikresnė, gyvesnė, įdomesnė nei devynių dešimtadalių originaliųjų opusų. Ar ne vertėjai uoliau ir sumaniau rinko ir krovė kalbos turtus ateičiai?
     – Dominykas Urbas niekada niekam nesilankstė, nesispraudė į jokią partiją. Jis dirbo tiek, kiek galėjo, Lietuvos labui, – baigdamas savo žodį pasakė Jurgis Tornau.
     Šio rašinėlio pabaiga bus (teatleidžia skaitytojas) gal ir per daug atvira: žvelgiau į žilagalvius besišypsančius Ameliją ir Dominyką Urbus su toookiu pavydu, kad net išdrįstu prisipažint.

Po trejeto metų anam rašinėly minėtas buv. „Vagos“ direktorius Jonas Čekys rašydamas in memoriam (Šiaurės Atėnai, 1996-08-24, p. 2) užfiksavo ir tokį epizodą:

Velionis Dominykas Urbas kaip vertėjas turėjo galimybę pasirinkti iš autorių ir kūrinių, tačiau dirbdamas leidyklos redaktoriumi ne visuomet gali pasirinkti. Autoriai dažniausiai patys stengdavosi prisikalbinti išmaningesnį, labiau patyrusį redaktorių. Keblioje padėtyje atsidūrė velionis, apsiėmęs redaguoti A. Gudaičio-Guzevičiaus sunkiasvorį, daugiau nei pusantro tūkstančio puslapių dviejų tomų romaną „Sąmokslas“. Užeidavo jis pas mane pasiguosti.
     – Neduok tu sviete tokį autorių! Aš viską šiaip taip surikiuoju, sužymiu, dėl visko susitariam, su visais mano pasiūlymais sutinka ir išsineša rankraštį taisyti. O kai po trejeto savaičių grąžina rankraštį, vėl viskas sumaišyta, suvelta, sumakaluota, ištisi skyriai perkelti iš vidurio į pradžią. Man vėl viską reikia pradėti iš naujo.
     Užjaučiau redaktorių, nes analogiškoje situacijoje pats buvau atsidūręs, kai buvau autoriaus priprašytas „paskaityti ir savo pastabas pasakyti“ dėl šios „istorinės epopėjos“. Tik jau grįžti prie šio kūrinio aš neprivalėjau.
     Užeidavo pas mane visokių piktų įtarimų apniktas ir suirzęs autorius.
     – Nežinau, kur jis mane vis suka, kreipia. Tai čia neįtikinama, tai čia nereikalinga arba neatitinka istorinės tiesos, įtartini jo patarinėjimai...
     Kai neiškentęs autoriui pasiūliau susirasti kitą redaktorių, nes neįmanomas bendras darbas, kai redaktorius visą laiką įtarinėjamas, staiga autorius atlyžta:
     – Tik jau neatženyk manęs nuo Urbo. Geresnio už jį nesurasiu.

Nuo to laiko prisiminus Dominyką Urbą ir šis epizodas vis iššoka atminty.
Tie pokalbiai turėjo vykt apie 1963-ius (Sąmokslas išėjo 1964 ir 1965 metais). Vargu ar vertėtų svarstyt, suvokė ar nesuvokė Urbas, ko vertas tas Gudaičio-Guzevičiaus atsiprašant opus magnum. Bet vis tiek iš šūdo stengės padaryt bent jau kokį pusgrūdį. Ir kažkaip susisiejo: iš atsiminimų sprendžiant, kai kurie tremtiniai irgi nemokėjo dirbt priverčiamųjų darbų šiaip, atbulom rankom; kad ir ką darytum, daryk gerai. — Nieko tokio nenoriu pasakyt, tik šiaip pasvarstymas.

(865) Visiškai tarp kitko: apie Nusikaltimo ir bausmės vertimą

Šiandien bibliotekon atkeliavo net du Literatūros ir meno numeriu iškart: birželio 3-ios ir 10-os.
Praeito penktadienio numery – ir Gario Saulo Morsono straipsnio „Liguista teorija: Fiodoro Dostojevskio ‘Nusikaltimui ir bausmei’ – 150 metų“ vertimas (p. 7–10). Vertėja Emilija Visockaitė prie pirmosios romano citatos priduria tokią išnašą:

² Čia ir toliau cituojama iš 1973 m. lietuviško leidimo (vertėjas nenurodytas).

Ne tik 1973-ių leidime nenurodytas; nenurodytas nė vienam po II pasaulinio karo Lietuvoj išleistam vertime; kaip daryta sovietmečiu, taip tebedaroma ir nepriklausomybę atgavus (žr., pvz., 2010-ų „Margų raštų“ leidimą, kuris vadinamas 6-uoju).
O nurodyt nesudėtinga: vertė Juozas Balčiūnas-Švaistas (išėjo 1929–1930, su nurodyta vertėjo pavarde antrąkart 1953-iais JAV); jei norima, galima pridurt: redagavo Dominykas Urbas (tik redaktorius nurodytas 1947-ų leidime Lietuvoj; suprantama: žmogaus, rengusio Lietuvių archyvą, net šiaip viešai pavardės nebuvo galima minėt); jei kas iš redaktorių vėliau ką taisinėjo, tai nebent smulkmenas (juk Urbo jau tvarkytas tekstas).

Dėl įdomumo galima palygint:

← romano pradžia, versta Balčiūno-Švaisto (1929)

Urbo redaguota vertimo pradžia (1947) →

(864) Tarp kitko: dar viena errata

as jausmas vis dėlto yra vienas bjauriausių: imi skaityt jau išspausdintą tekstą (ypač savo), ir randi korektūros klaidą; o jei dar ji dalykinė ar prasminė – tikras siaubas ir neviltis.
Ant darbo stalo priešais nosį stovi naujausios literatūros istorijos tomai. Išsitraukiau Eugenijos Ulčinaitės ir Albino Jovaišo XIII–XVIII amžiam skirtąjį (apie Joną Eismantą reikėjo pasižiūrėt). O jame jau daugiau kaip dešimtmetį glaudžias du nukopijuotu lapu – 2005-11-30 prof. Jovaišo surašytas klaidų atitaisymas. Savoj knygoj ištaisiau paišeliu. Keliskart jau buvo užklydus mintis: nežinia, kiek ir kam spėjo autorius (†2006-11-22) padovanot to atitaisymo kopijų; aišku, norėjo, kad kuo daugiau knygos egzempliorių būtų su atitaisymais; gal vertėtų juos, tuos atitaisymus, paskelbt viešai, ir jei kas norės – pasitaisys turimoj knygoj? Juk nežinia, kada galbūt išeis antras leidimas.
Šįkart ėmiau ir surinkau kompiuteriu; tebūnie.

Dalykinių ir prasminių klaidų korektūra
Klaidos ir netikslumai atsirado daugiausia dėl turinio sudėtingumo ir detalių gausos.

[puslapis, eilutė iš viršaus arba iš apačios:] atspausdinta → turi būti
46, 3 ap.: Hirchalsą → Hirtshalsą
83, 9 v.: kiekvienas → kiekviename
88, 1 v.: Zigmantui → Žygimantui
       — knygoje vardas Zigmantas III Vaza, Zigmantas Vaza taisytinas į Žygimantas Vaza
88, išnaša: ³ Ibid., 98–100, 104–106. → ³ Koženiauskienė, R., 98–100, 104–106.
105, 1/2 v.: Orichorius → Orichovius
106, 14 ap.: bendraautorius → bendraautoris
       — knygoje žodis „bendraautorius“ visuose linksniuose taisytinas į „bendraautoris“
122, 1/2 v.: tikusių → likusių
134, prie iliustr.: (1588) → (1592)
172, prie iliustr.:  Kulviečio psalmės vertimas → Kulviečio vertimas
199, 11 ap.: mozūrą M. Strijkovskį → M. Strijkovskį
207, 1 v.: Kopelio → Kopylio
213, 15 ap.: puszuszwes → paszuszwes
221, 9 ap.: (Olekos) → (Olelkos)
224, prie iliustr.: šv. Antanas, Jonas ir → šv. Jonas, Antanas ir
224, 12 ap.: Eustatijaus (Eustachijaus) → Eustatijo (Eustachijo)
       — knygoje vardas Eustatijus visuose linksniuose taisytinas į Eustatijas
227, 18 v.: perdirbo → perdirbto
228, 17 v.: Podorės → Podolės
245, 6 v.: filologine → filologine,
247, 5 v.: XVII a. → XVIII a.
259, 2 v.:  Nors tai vertimas, tekstas → Tekstas
278, 16 v.: nekulšiok → nukulšiok
297, 2/1 ap.: Apie šlovingų lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautų → Apie šlovingos lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos
325, 5 v.: tapo pirmąja → yra pirmoji išlikusi
325, 20 v.: 1620 m. → 1620 m.²
325, 22 ap.: Žodynas (apie 1400 žodžių) → Praplėstas žodynas (apie 14 000 antraštinių žodžių)
325, 17 ap.: įtvirtinimo³. → įtvirtinimo.
325, 13 ap. Jaknavičius². → Jaknavičius³.
326, 21 ap.: Šv. Jono bažnyčios → Šv. Jonų bažnyčios
       — knygoje bažnyčios vardas Šv. Jono visur taisytinas į Šv. Jonų
353, 15 ap.: Gintaltavičiui → Gintautavičiui
364, 23 v.: Piltinės → Piltenės
365, 16 ap.: įvaizdžiai → įvardžiai
365, 16/15 ap.: apleidai – apleidai mane → apleidaim – apleidai mane
367, 6 v.: Dieną → Diena
368, 17 ap.: Bačėnuose → Babėnuose
369, 19 v.: pasirašę → pasirašė
371, 20 ap.: lietuvnykų → lietuvnyku
373, 20 ap.: privesdami → priversdami
375, 4–1 ap.: perrašyti keturias eilutes ir išnašas; turi būti: Asabų⁴ neskiria, / Ing klioštorius⁵ eina, / Miniškoms⁶ duod vainą⁷ / Kas dieną⁸. — ⁴ T.y. asmenų. ⁵ T.y. vienuolynus. ⁶ T.y. vienuolėms. ⁷ T.y. karą. ⁸ Biržiška, M., Rinktiniai mūsų senovės raštai, p. 178.
389, 7 v.: (1604) → (pradėta statyti 1604)
397,, 20 ap. (nuo 1723) → (nuo 1718)
401, 20 v.:  (¹1753) → (¹1750)
403, 22/23 v.: Principium primarium in lingva Lithvanica → Principium primarium Lithvaniae
403, prie iliustr.: Pilypo Ruigio versta giesmė Jono Berento giesmyne (1732) → „Tyrinėjime“ paskelbta lietuvių liaudies daina „Aš atsisakiau savo močiutei“ (1745)
405, 19 v.: „Svarstymo“ → „Tyrinėjimo“
410, prie iliustr.: (devintas leid., 1757) → (1757)
421, 11 v.: taikliai → kukliai
431, 7 ap.: raštais: ir → raštais: D. Kleino ir
432, 12 v.: Principium primarium in lingva Lithvanica → Principium primarium Lithvaniae
435, 8/9 v.: nuo 1723 m. → nuo 1718 m.
440, 8 v.: tarpininkas → varpininkas
483, įterpti pagal abėcėlę: Baryczowa, M., „Augustyn Rotundus Mieleski – pierwszy historyk i apologeta Litwy“, in: Z dziejów polskiej kultury umysłowej w XVI i XVII wieku, Wrocław..., 1976 (Monografie z dziejów nauki i techniki, t. XCIX).
489, įterpti pagal abėcėlę: Jovaišas, A., Kristijonas Donelaitis, Kaunas, 1992.
496, įterpti pagal abėcėlę: Newberry Lituanica, Chicago, 1999.
507, vidurinė skiltis, 18/19 v.: Andrius, Livonijos ordino mgr. 21, 30, 36, 265 → Andrius, Livonijos ordino mgr., žr. Andrius Štirietis (Andreas von Stirland, Andrius)
507, vidurinė skiltis, 21 v.: Stirland) 20, 22, 23, 29, 35 → Stirland, Andrius) 20–23, 29, 30, 35, 36, 265

(863) Visiškai tarp kitko: apie tautinę ir valstybinę svarbą

Kriščiukaičio-Aišbės šaržas, pieštas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1933-01-29, p. 1)

Po dr. Basanavičiaus mirties proginiai įvardai (pradžioj per jubiliejus, koncentruotai ant laidotuvių vainikų juostų) – patriarchas, tautos tėvas ir pan. – tapo vos ne savaiminiai; viešai kvestioniuoti jo vietą pačioj panteono viršūnėj būtų atrodę lyg ir nepadoru.

Minint Pirmosios Lietuvos Respublikos dešimtmetį Antanas Kriščiukaitis-Aišbė (1864–1933), baudžiamosios teisės profesorius, Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas ir, kaip pats save vadino, atliekamas literatas, rašė:

Mes, šiandie priplaukę pirmutinę salelę, džiaugiamės nenuskendę, o atsižiūrėdami atgal jaučiame ramų pasitenkinimą, dvasios stiprybę ir drąsų pasiryžimą toliau keliauti ligi kitos salelės.
O ką gi matome toj netolimoj praeity? Ogi ten dabar jau vos įžiūrimi pirmieji tautinės dvasios pionieriai: Petras Vileišis, po jo aušrininkai su Basanavičium pryšaky, kiek arčiau varpininkai su Kudirka, o dar arčiau jaunesniųjų eilės. Visi jie svajoja, dirba, bet dirba daugiau instinktu, lyg kokie paukščiai, rankiodami šiaudelius, plunksneles būsimam lizdui. Bet žiūrėkime dar arčiau ir matome jau realų, apčiuopiamą savo Nepriklausomybės ženklą, užfiksuotą jau valstybinio pobūdžio dokumentuose. Matome 1917 metų rugsėjo Vilniaus konferencijos rezoliuciją ir 1918 metų vasario 16 dienos nutarimą. Tat jau nebe svajonės. (Lietuvos Aidas, 1928-02-21, nr. 17, p. 5) 

Du dalyku šioj teisininko rašyto teksto ištraukoj pasirodė svarbūs ir prisimintini:
(a) veiklų – tautos žadinimo ir valstybės kūrimo – skirtis,
(b) Petro Vileišio paminėjimas paties pirmo galėtų reikšt, kad Kriščiukaitis kaip itin svarbų, bene svarbiausią dalyką pakeliui į nepriklausomybę manė buvus būtent šviečiamojo pobūdžio lektūrą ir periodinę spaudą (konkrečiai – pirmąjį viešai ėmusį eit dienraštį Vilniaus žinios).
P.S. (06-03) Dėl (b), imu manyt, klydau – „įžvelgiau“ Kriščiukaičio citatoj tai, kas neturėta galvoj.