(332) Savivoka, ii

Esu linkęs nepagrįstai susireikšmint, pervertint savo pajėgas.
Va pradėjau badyt įrašą „Maironiana: apie ‘nepatogiąją’ satyrą“ (atsiprašau, burokėlių sriuba užvirė ir ėmė bėgt, tuoj grįšiu; medžiaga apie Maironio – dabartinėm akim žvelgiant,  kontroversiškos – satyros „Laikinosios sostinės skerdyklai“ kontekstą sukaupta)  ir pagalvojau: vargu ar spėsiu parengt šįmet, Maironio metais, net visus maironianos įrašus (apie pirmąją bendro pobūdžio publikaciją apie Maironį [su foto, net Romo Adomavičiaus bibliografijoj neužfiksuotą]; apie pirmąją itališką publikaciją, kur Giovanni Matsulewicz irgi minimas (autorius Antonio Palmieri; LirK tome, skirtame Maironiui, dvi esminės korektūros klaidos laiškuose Jakštui buvo likę, išgliaudžiau), etc., etc. Galvoj viskas įvyksta kur kas greičiau ir lengviau, negu pavyksta tai paverst tekstu.
Sau tyliai pajuokauju: reikia laimėt milijoną neperkant loterijos bilietų arba tapt pensininku stipriai anksčiau laiko. Gal tuo atveju pavyktų bent kokius 2/3 minčių, kirbančių galvoj, paverst tekstais? O dabar – geriausiu atveju – tik trečdalį teužfiksuoju.
„Tik nesusireikšmink“, – kaip sakydavo metais ar dviem vyresnis anglistas Audrius Braukyla (pažįstamas nuo VU bendrabučio Saulėteky laikų; tuolaik [gal ir dabar?] – Lietuvos radijo Žinių tarnybos galva), sutiktas Konarskio 49 koridoriuj. – Prisimenu. Stengiuos, nors ir sunkiai sekas.
(Bet pavyksta save įtikint, kad nebenoriu grįžt į radiją.)