Va bernardinuos.lt perskaičiau valstybės kontrolierės Giedrės Švedienės išvadą:
Kultūros ministerijos konsoliduotąsias finansines ataskaitas būtų galima vadinti nepriekaištingomis, jei ne viena skubiai neišsprendžiama problema – nustatyti kultūros vertybių tikrąją vertę. Visus muziejinius eksponatus planuojama įvertinti iki 2020 metų pabaigos. Jei ministerija šio proceso nepaspartins, turimų muziejinių eksponatų apskaita ir toliau neparodys tikrosios turto finansinės būklės.
 |
| Drungeliškės koplyčia |
 |
| nerakinama koplyčios spyna |
Bet ne dėl litų kiekio baksnoju klaviatūrą. Mano supratimu, šita situacija atskleidžia esminį dalyką: reikalaujama kultūros vertybes įvertinti taip pat, kaip ir kitus – valstybei priklausančius – daiktus, t.y. finansiškai, ir esą būsianti nustatyta tikroji vertė.
Tai turinčios padaryt ekspertų komisijos. Pvz.: keturi žmogai pažiūri į Jano Bułhako Vilniaus fotografijos atspaudą arba į nežinomo dievdirbio XIX amžiaus antroj pusėj išdrožtą smūtkelį, arba į Maironio eilėraščio rankraštį ir taria: 100 Lt, 500 Lt, 250 Lt; arba 1000 Lt, 5000 Lt, 2500 Lt. Dirba darbą. Bet jis juk praktiškai nieko bendra neturi su a, b ar c kultūrinės vertybės net tikruoju piniginiu įvertinimu, nes finansinė vertė paaiškėtų tik pamėginus tą unikalų daiktų parduoti aukcione.
Bet dar ir ne tai svarbiausia. Kultūrinės vertybės todėl ir kultūrinės, kad jų esminė vertė – būtent simbolinė. O ji pinigais neįvertinama. Kas iš tikrųjų vertingiau – Vilniaus savivaldybės daugiaaukštis ar Drungeliškės koplyčia, – kurio statinio didesnė tikroji vertė?
Visokios frazės su žodžiu pinigai galvoj sukiojas: ne viską už pinigus nupirksi; ne viskas pinigais matuojama ir pan. Regis, savaime suprantama, net šiek tiek gėda tokias, regis, visiems žinomas tiesas kartot. Bet kad kartais žmogus imi ir sutrinki.
