(1150) Tarp kitko: locus memoriae, arba Saločiai, ii

— locus memoriae, arba Saločiai, i —

¶ kairėj – Saločių Šv. Juozapo bažnyčia, sudegusi 1944-ais, ir klebonija, nuo 1945-ų virtusi bažnyčia. Tokia pati nuotrauka saugoma ir Biržų „Sėlos“ muziejuje, ir Saločių pagrindinės mokyklos Krašto istorijos muziejuje, tik gal greičiausiai nepastebėta, kad dešiniam apatiniam kampe yra fotografo įspaudas: I chAiTAS ʃ Saločiai (maniškėj tikrai yr; limyje.lt nurodyta data – 1928; pasvalioj.lt – apie 1930-us). Prisiminus IcCh-to fotografuotus miestelio aikštės vaizdus galima būtų daryt atsargią prielaidą: apie 1928-us ėmęsis fotografo darbo, savo namuose (Kęstučio g-vė 10) įkūręs ateljė, fotografas pagalvojo ir apie miestelio vaizdų rinkinį, iš kurio atėjusieji nusifotografuot galėtų ką nors pasirinkti, įsigyt atminčiai.

¶ nuotrauka dešinėj, kurioj matyti tos pačios Saločių bažnyčios vidus (kitoj pusėj – Doros Chaitaitės spaudas). — Kas guli tame didžiuliais vainikais apdėtame karste? Beveik neabejotina: tas pats žmogus, kuris ir atidengtame per gedulingas mišias kitoj Chaitaitės nuotraukoj, saugomoj Biržuose ir datuojamoj ~1939-us,  – kan. Aleksandras Štombergas (1854–1884–1939), Saločių klebonas nuo 1905-ų iki mirties: tas, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatė dviaukštę mūrinę kleboniją, 1926–1928-ais atnaujino ir sutvirtino 1873-ais pastatytą, 1879-ais konsekruotą medinę bažnyčią; tas, kuriam nepatiko, kad 1928-ais miestelio aikštėj iškilusio obelisko viršuj – ne kryžius, o kardu pervertas „obuolys“; kuris 1934-ais pakrikštijo mano tėvą Povilu. „Sėlos“ muziejuj yra tos pačios fotografės tais pačiais metais daryta ir gyvo kanauninko, švenčiančio 85-metį, nuotrauka. — Niekas kitas iš tų, su kuriais atsisveikinta Saločių bažnyčioj prieš karą, nebuvo tiek daug padaręs Saločių parapijai; apskritai lietuvybei ir Bažnyčiai (t.y. tokių vainikų nusipelnęs).
Kai atėjo į galvą šitas spėjimas, mėginau googlindamas rast kokią palygint išsamią AlŠt-go biogramą; deja. Yra straipsnelis bostoniškėj LE, tik pavardės forma Štombergis; kaip pagrindinis šaltinis nurodytas kun. Antano Yliaus MIC rašinys „Užgeso vienas gyvosios dvasios žiburys“ (Tiesos Kelias, 1939, nr. 7/8, p. 573–576; priešpaskutinė pastraipa: „Savaime suprantama, kad ir kunigas Aleksandras, kaip ir visi mirtingi žmonės, turėjo vieną kitą silpnybę, itin po tiek daug nuveiktų darbų ir sugadintų nervų, bet tos visos silpnybės prieš jo nuveiktus darbus visai nublanksta“; galima spėt, kad kan. Štombergo charakteris greičiausiai buvęs panašus į mons. Alfonso Svarinsko, ne mons. Kazimiero Vasiliausko; kai kam galėjęs atrodyt per griežtas ir kategoriškas?). Ieškinėdamas dar ko nors po epaveldą.lt, radau inicialais J.M. pasirašytą nekrologą (XX Amžius, 1939 VI 20, nr. 137, p. 5; panašu, kad kun. Ylius juo rėmėsi); įdedu čia, kad googlinant būtų randamas; į jį priterpiau visokių iškapstytų patikslinimų ir papildymų:

Mirė partizanų organizatorius, bolševikų už veikimą pasmerktas sušaudyti
Panevėžio apskrities ligoninėje po sunkios ligos, aprūpintas šv. sakramentais, mirė a.a. kan. Aleksandras Štombergas, Saločių klebonas.
Velionis gimė 1845 m. [korektūros klaida, t.b. 1854, tiksliau – 1854 V 25] Platelių parap., Šateikių k. Nuo 1880 ligi 1884 metų mokėsi [Žemaičių] kun[igų] seminarijoje. Gruodžio 2 d. buvo įšvęstas kunigu ir paskirtas Ariogalos vikaru, 1886 metais perkeltas į Zavieržos [Zawierz/Завер’е ?] parapiją; 1887 m. į Panemunėlį, 1889 m. į Ilukštą [Alūksta; Ilūkste]; 1891 m. Jakobštato [Jēkabpils/Jākubmīsts] klebonas, 1893 m. Bebrono [Bebrene/Bebrine] klebonas, 1896 m. nukeltas į Ilukštą klebonu ir paskirtas Semigalijos [= Žiemgalos] dekanu; [dar vieną AlŠt-go nuopelną lietuvybei užtikau: apie 1904-us Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčioj įvedė lietuviškus giedojimus; bet gal ne tik Stelmužėj? gal ir kitur Žiemgalos dekanate, aišku, jei parapijos to prašė];

1905 m. perkeltas į Saločius klebonu, kur išbuvo ligi savo mirties.

Velionis buvo ne tik pavyzdingas kunigas, bet ir uolus priespaudos metais platintojas lietuviškos spaudos „Aušros“, „Tėvynės Sargo“. Panemunėlyje tęsė a.a. kun. [Jono] Katelės pradėtąjį darbą: važinėjo iš kaimo į kaimą su įvairių mokslų pamokomis [gal tiksliau būtų: porą metų talkino kun. Katelei, nes jis Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios klebonas buvo nuo 1872-ų iki gyvenimo pabaigos, †1908]. – Tai skrajojanti lietuvių mokykla. Už šį darbą rusų valdžios buvo nusmerktas į ištrėmimą, tik 1905 m. išleista amnestija jį išgelbėjo nuo bausmės.
Ilukštoje įvedė bažnyčioje lietuviškus pamokslus, kuriais daugelį lietuvių sulaikė nuo nutautimo. Prieš karą [1908-ais] Salotyse suorganizavo lietuvišką pradžios mokyklą, kurią palaikė daugiausia savo lėšomis.
[Buvo delegatas 1917 XII 18–22 vykusios Vilniaus konferencijos, kuri išrinko Lietuvos Tarybą.]
Besikuriant Lietuvos valstybei, buvo suorganizavęs Salotyse partizanus ir iš Bauskės vokiečių išgavęs jiems ginklų. Šie partizanai vėliau prisidėjo prie Joniškėlio mirties bataljono, kurs smarkiai kovėsi su bolševikais. Už šį darbą

bolševikai buvo pasmerkę kun. Štombergą sušaudyti,

tik savo nutarimo nesuskubo įvykdyti.
Didelių nuopelnų velionis turi ir Saločių parapijoje. Pastatė naują kleboniją, sutvarkė kitus bažnytinius trobesius, išpuošė bažnyčią, uoliai, nežiūrint savo senyvo amžiaus, palaikė kat[alikiškas] organizacijas, ligi pat savo ligos mokyklose dėstė tikybos pamokas, tvarkė parapiją. Už didelius nuopelnus bažnyčiai velionis buvo 1933 m. pakeltas Panevėžio vyskupijos kapitulos garbės kanauninku. Kai daugelis, sulaukę tokio gražaus amžiaus (turėjo 85 metus) ieško poilsio, velionis ir mirties patale minėjo: „Dar norėčiau, kol Dievas mane laikys, padirbėti žmonėms.“
Tačiau nebeleido jo troškimams realizuotis; birželio mėn. 17 d. sustojo jo širdis plakus amžinai. Tą pačią dieną buvo nulydėtas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kryptą; birželio mėn. 18 d. atvežtas į Saločius, kur [kitą dieną] iškilmingai palaidotas Saločių parap. šventoriuje [laidotuvėse dalyvavo daugiau kaip 20 kunigų].

Nekrologą 1939 VII 10 pirmame puslapyje persispausdino Chicagoj leistas Draugas.

¶ ir dar viena nuotrauka – kaip ankstesnio įrašo papildas: Saločių miestelio aikštė dar be paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Fotografuota praktiškai iš to pačios vietos, kaip ir ta jau su paminklu, kuri įdėta Gražvydo Balčiūnaičio straipsny apie paminklą (žr. dešinėj; fotografuojant paeita truputį arčiau aikštės vidurio; be to, spėčiau, šita nuotrauka iš interneto pakadruota: pripjauta iš kairės ir viršaus). Tokia nuojauta, kad fotografas išsinešė aparatą laukan prie savo namų ir nufotografavo. Gal pagal rakursą, sugretinus kelias nuotraukas, galima būtų išsiaiškint, kur Chaitai gyveno, t.y. kur buvo pirmoji Saločių fotoateljė? Pagal dabartinę namų numeraciją, Kęstučio gatvės 10 – tolokai nuo aikštės kapinių link; kokia namų numeracija buvo iki 1944-ų vasaros pabaigos, kada per keturias dienas trukusius mūšius praktiškai visas miestelis sudegė? Gal koks prieškarinis Saločių planas yra? — Pastatas, kuriame Chaimo ir Henės Chaitų dukra Dora (*1908 I 22 / II 4 Saločiuose – 1937 VII 27 ištekėjusi už ketveriais metais jaunesnio Vilniuj gimusio Iciko Šeko – nužudyta 1941 VIII 26 Žadeikių miške) vėliau buvo atidariusi savo fotoateljė – išliko, nes mūrinis (žr. Viktorija Čirvinskaitė, „Saločių štetlas“, Šiaurietiški atsivėrimai, 2012, nr. 1, p. 52).

Prieduras apie varpus (2019 I 1; pagalvojau: nebegrįšiu prie šios temos, tad tebūnie ir tai užfiksuota) Kaune leistos Vienybės 1918 X 15 numery (nr. 39, p. 611), skilty „Iš Lietuvos“ buvo įdėta tuolaik savaitrašty dirbusio kun. Juozo Šnapščio-Margalio korespondencija:

Saločiai (Joniškėlio apskr.). Jau kelioliką metų klebonauja čia veiklus, visų mylimas ir gerbiamas kun. Štombergas. Jo rupesniu iš lužnių [t.y. griuvėsių?] išdygo puiki muro klebonija su gražiais, daugiaus muro, triobėsiais. Pastatyta taip gi miestelyje mokykla. Dideliai patogioje vietoje netoli bažnyčios prie rinkos esą nupirkta muriniai namai su plečiu [plecium, sklypu], kame galės tilpti ypač vartotojų draugija.
     Bažnyčia čia medinė, reikalauja kiek atnaujinimo. Ir tai butu jau padaryta, kad ne karas. Puikius naujus varpus, kokių nebuvo apygardoje, išvežė rusai. Parapiječiai guodžias viltimi, kad po karo bus varpai sugrąžinti.
     Miestelis stovi ant augšto Mušos kranto. Žmonės su upe turi didėlio vargo potvinių metu: mat nėra tiltų. Rudenį atimama ir lieptus. Yra čia keltuvas, kurį delei musiškių nerangumo ir nesumanumo įtaisė žydas ir rinko gana nemažą pelną. Už naudojimasi imta 3 purai grudų per metus nuo ukininkų, o nuo pavienių po keletą kapeikų, o pavasarį ir rudenį pusrubliais.
     Žydui pabėgus [1915-ais artėjant frontui žydai priverstinai tapo pabėgėliais – Rusijos karinė valdžia varė juos į imperijos gilumą: esą galėsią susikalbėt su vokiečiais, vadinas, potencialūs šnipai], dabar keltuvu naudojas jo buvusis darbininkas. Reikalingas butu tiltas [pastatytas 1929-ais].
     Parapijoje rasis po sodžius mokyklų. Klebonas nori, kad įsisteigtu Skrabotiškyje filija. Jau apie tai rimtai rupinamasi. Žmonės skiria ir žemės. [Jei kas skaitėt Agnės Žagrakalytės Eigulio dukrą, tai suprasit: Juozas Žagrakalys dovanojo žemės.] J.M. Vyskupui jau įteiktas prašymas. Filijos kunigas tarp kitko galėtu aprupinti ir vietines mokyklas.

Apie Saločių varpus žinių yra Vytauto Valentino Česnulio knygos Nutilę varpai (2015) p. 91. Trys varpai buvę. 1922-ais vienas grįžo į Šv. Juozapo bažnyčios varpinę – 1903-iais išlietasis; varpą iš Daugpilio tvirtovės (iki ten grąžinti varpai atvežti gelžkeliu) parsigabeno patys parapijiečiai. Kiti du, buvę Chodynkos lauke Maskvoje, dingo. Spėtina, ypač gaila buvo praradus didįjį (405 cm + 195 cm + 97 cm) su dvigubu įrašu: Ad maiorem Dei gloriam (Didesnei Dievo garbei) ir Haec Campana empta est sumptibus parochianorum Sałatensium constructa vero A. Włodkowski in oppido Węgrow Anno Domini 16[=9]14 (Šis varpas nupirktas už Saločių parapijiečių pinigus. [Jį] tikrai išliejo Antonis Włodkowskis Węgrówe 1914-ais Viešpaties metais). Per Antrąjį pasaulinį karą Saločių žmonės, norėdami išsaugot sugrįžusį varpą, vokiečiam surinko 212 kg vario ir 478 kg įvairios geležies. (Ne vienoj vietoj, kad ir čia, rašoma, esą per gaisrą 1944-ų liepos pabaigoj tas varpas išsilydė. Neviernam tamošiui filologui kyla abejonių: varpai dažniausiai liejami iš plieno ar ketaus, kurių lydimosi temperatūra apie 1500 laipsnių; na iš kur toks karštis degant statiniams?)

greičiausiai tai korektūros klaida, kurią per griežta klaida vadint:
t.b. nuotrauka D. Chaitaitės, t.y. Doros (jei antroj pusėj yr spaudas),
bet jei spaudo nėr, jei rašytojas tik Saločių fotografės pavardę prisiminė,
tai gražiausią sprendimą rado: nuotrauka panelės Ch. (nors 1938-ais oficialiai jau ponia Šekienė buvo)

Digresija (2019 II 11) Henrikas Algis Čigriejus – Saločių parapijos rašytojas. Tik prašyčiau nemanyt, kad ką blogo pasakiau, sumenkinau. Geras ar prastas – priklauso nuo talento; Čigriejus geras rašytojas, talentingas, mano supratimu; kad jo novelių personažai su konkrečia vieta sukibę – o kaip kitaip gali būt? kol atmintis buvo imliausia, su prototipais bendrauta, charakterių, situacijų prisirinkta, turto pakaupta.
2011-ais priešpaskutiniam Nemuno numery buvo jo novelė „Balius“, pradėta rašyt 1970-ais. Apie ubagą Antaną, kuriam labai nuskilo: prie pirties, kurioj rūkės dešros, stoviniavę bernai užfundijo visą rinkę. Prie autoriaus pavardės ir novelės pavadinimo – nuotrauka įdėta: neabejotina, iš paties Čigriejaus kokio albumo ar voko. Nes novelėj yr gabaliukas ir apie šaulius.

Antanas ėjo niurnėdamas, krenkšdamas, nusispjaudamas ir kalbėdamasis pats su savim. [...]
„Greičiau jau ta vasarėlė vėlek ateitų. Nusiklausčiau per Antaną ligi Saločių, pasierzeliuočiau su žydais, pasižiūrėčiau, kaip šauliai paraduoja. Kur jau gražu, tai gražu. Apavas jų iš ryto tik blizga, tik blizga, kaip veidrodžiai, žiūrėdamas į juos barzdą, kaip tas sako, gali nusiskusti. O kai tik pažygiuoja per dulkes - kaip su vilnonėm kojinėm... Kažin, jei karė vėl kiltų, galėtų tie vyriukai kiek pasiturėti? Kažin. O jeigu kas, tai kažin. Tai labai dar kažin. Koja mušti tai moka. Ir aš mokėčiau.
Kaip jau man reikėtų kitų čebatų. Labai jau reikėtų. / [...]“ (Nemunas, 2011 XII 15, nr. 43, p. 3)

Noris tikėt, kad Šaulių Sąjunga nereikalaus atimt iš Čigriejaus nacionalinės premijos už tuos dulkinus batus ir dar kai ką. Nors ką gali žinot – visi tokie opūs pasidarėm.

Prieduras apie kan. Aleksandrą Štombergą (2019 III 13) Coll. Asta, kaip ir žadėjo komentare, pakalbino savo babytę, iššifravo ir atsiuntė. Priduriu prie šito labai jau ilgo pasidariusio įrašo. Jei kam šiaurės panevėžiškių tarmė vietom bus neįkandama, klauskit, išversiu.

Su Liucija Skujiene-Noreikaite (*1927, gyv. Raubonių k., Pasvalio r.; užaugo Saločių mstl., Pasvalio r.) kalbėjosi ir įrašė Asta Skujytė-Razmienė, 2019 III 10.

A.S.: Norėjo paklausinėt’ api klebono Saločių…
L.S.: Aaa, Štombergį?
A.S.: Štombergį. Kėp jės atrode?
L.S.: Nogi atrode teip, kad… Ausys buva visiem nupłėštos. Tik man’ ne. Bo kad va – praded ko poterių klaust’, jo subar, i tas tėk pššš, pššš, pššš – nebeprakalb. A aš rėkdavo išsižioj’s. Rėk’ – a mok, a nemok...
Katakizmos neturėjo, pasake vienokart [Štomberg’s]: „Ataik pas man un klebonijo, aš duos.“ Parėjs [namo] pasigyrio, kad liepe Štomberg’s atait tos Katakizmos, ti mam saka: „Ka tau liepe, tė to ir aik, aš jo ti neis…“. No i novėjo. Žinojo aš pro kokį galo jo [klebonijo] reik’ įveit’, ja kambariuks toks laukiams buva. No i pasakio [šeimininkė] įvėjs, ka man’ liepe atait i aš atėjo, ti ji nuvėja i pasake jam. Štomberg’s atėja, aš pasisveikino, ranko pabučiavo – nu tėgė kėp bovo išmokėt, mandag’ bovo, no, i dave jis man’ to Katakizmo. […]
A.S.: Tė vės’ ja bijoje?
L.S.: A ta Štomberge bijoje… Bo, matɛ, Štomberg’s tė, sako, płėše i ož ausų, i ož ko…
A.S.: Tė jės toks griežts buva?
L.S.: Griežts buva, a del’ ta, ka jės, kėp aš daba nelabɛ prigėrdž’, tėp i jės [neprigirdėja]. A jis pinigų gi ož to apklausinėjimo [katakizma] tė gaudava ėš mokyklɛs. Ti jeigu neklausinės nieka, ti kas bos? Ti nieka nebos. Ti jės toks i atrode pikts. Bet kėp aš rėkdavo iš vėsos gerklɛs, ti jis man visɛ nepikts buva, bo girdėja man’.
A.S.: O tė gal’ i par pamoksls bardava žmon’s?
L.S.: Nu i par pamoksls, i visėp jės bardava…
A.S.: O kėp jisai atrode, prisimen’?
L.S.: Va, stambs toks, aukšts… Nose didesne buva.
A.S.: A jisai ilgɛ Salotys buva?
L.S.: To žėnɛ, kėp man’ pradėja mam bažnyčio nuvest’, kokių devynių metų, tė jo tas klebons buva. Nu i aš jo mokyklo pradėjo ait’, ar da jis ėje. Kė jės mire, tė ja vieto gero klebono atkėlɛ, o tas nabags mire, išlydėjam da par tilto un Buiviškių pusė. Tė aš jo tad giedot’ ėjo, bovo kokios keturioliakos pinkioliakos metų.

P.S. Na va, ir dar ne pabaiga, – to trumpai po kan. Štombergo Saločių parapijos klebonu buvusio kunigo pavardės nepavyko iškapstyt.

(1149) Užparaštė, cxlix: šis tas apie Herkaus Manto scenarijaus galimas literatūrines ištakas

(dabar meno kolekcininkė)

askutiniam Literatūros ir meno numery (2018 XII 21, nr. 27) yra Jūratės Visockaitės rašinys „Restauracija: ‘Herkus Mantas’, 1972“ (p. 36–37). Jei esat dabartinių jaunuolių tėvas ar motina, na, maždaug tokio amžiaus ar vyresni, beveik neabejotina: matėt tą filmą per juodai baltą televizorių; ir tikriausiai ne kartą tam tikrose situacijose esat pasitelkę ar tebepasitelkiat Gedimino Girdvainio vaidinto tarno frazę iš to filmo: „Man Dievas siuntė keptą karvelį“. Bet ne prisiminimais pasidalint norėdamas (tarkim, kad maždaug penktokui vg lietuvių kunigaikštytę vaidinusi Danutė Krištopaitytė atrodė gražiausia mergina pasauly) pradėjau baksnot klaviatūrą, dėl kitos priežasties.
— Saulius Macaitis šio filmo komentarą lfc.lt pradeda:

Kai kuriuose šaltiniuose (bet ne filmo titruose) teigiama, kad S. Šaltenio scenarijų įkvėpusi Juozo Grušo to paties pavadinimo pjesė, dar 1957 metais pastatyta Kauno dramos teatre. Greičiausiai tai sutapimas, kaip galima ieškoti paralelių tarp scenarijaus ir vokiečių istorinės prozos. Svarbiau, kad „Herkus Mantas“ – pirmas ir kol kas paskutinis reikšmingas istorinis lietuvių filmas, įveikęs tikslios faktografijos stoką bei Lietuvos kino studijos materialinės bazės nepriteklius.

Bet ne visi filmo žiūrovai ir vertintojai buvo linkę džiaugtis šiuo „neeiliniu LTSR kultūros įvykiu“ (1973-ais scenarijaus autorius Saulius Šaltenis, režisierius Marijonas Giedrys, operatorius statytojas Jonas Tomaševičius, aktoriai Antanas Šurna ir Eugenija Pleškytė buvo apdovanoti valstybine premija). Literatūros istorikas Vincas Kuzmickas, kaip žmogus – ne iš maloniųjų padermės: karštoko būdo, linkęs manyt esąs visad teisus ir geriau už kitus labai daug ką išmanąs (tokią nuomonę apie jo būdą galima susidaryt iš reakcijų ėmus abejoti, ar tikrai Ameriką pirty parašęs Keturakis – Antanas Vilkutaitis, o ne jo brolis Juozas; ir iš kitų tekstų, tarp jų – dienoraščio), Herkaus Manto scenarijų laikė plagiatu:

S. Šaltenis, be abejo, nusirašė vokiečių rašytojo Botho Keyserlingo romaną „Monte der Rebbel“ ir sukūrė savo garsųjį scenarijų „Herkus Mantas“? Ši literatūrinė vagystė mūsų kultūros istorijoje neturi sau lygių? Jei kažkokie keturvėjininkai užsipuolė vargšę O. Pleirytę-Puidienę už plagijatą (Kada rauda siela), kur tebuvo vokiečių autoriui keli panašūs sakiniai, panaši logika, tai ką jau ir bekalbėti, kai „vilčių teikiantysis“ mūsų jaunasis nesugebėjo pakeisti net veikėjų vardų, ką jau bekalbėti apie bendrą kūrinio nuotaiką. Kas nors gali pasakyti – na kas iš to, kad ir J. Grušo ir S. Šaltenio veikaluose veikia ir Hirkalsas, ir Auktuma, ir Nomeda – juk vardus galėjo ir palikti, svarbu kūrinio visuma, meninis sprendimas. Šitos meninės visumos, šito sprendimo kaip tik ir nėra. Koks gi būtų sprendimas, jei aš sumanyčiau rašyti apie 1812 m. rusų karą su Napoleonu ir sumanyčiau aprašinėti puikią Rostovų šeimą, Natašą, Andrejų Bolkonskį. Nataša Andrejų Bolkonskį sužeistą taip pat surastų kažkokiame Maskvos kieme atsitraukimo momentu. Po Bolkonskio mirties pasirodytų Pjeras Bezuchovas ir pagaliau taptų Natašos vyru. Visa tai, aišku, galėtų būti ir galima būtų suteikti naują filosofinę ir estetinę traktuotę romanui, bet kinui viso to nereikia. Mūsiškis kino menas – tik iš šalies prisigraibytų kadrų ir nuotaikų vėriniai ir plikutėliai siužetiniai griaučiai. Jiems kaip tik ir pakaks B. von Keyserlingo romano, o S. Šaltenis čia pateko per nesusipratimą, per mūsų dabartinės inteligentijos bukumą ir pasibaisėtiną dvasinę ubagystę? Mus išrovė iš vienos dirvos, bet mūsų šaknys dar nepasiekė naujų gyvybės syvais turtingų dirvožemio sluoksnių. Dėl to, ar verta apgailestauti, kad mūsų inteligentija nežino B. Keyserlingo ir priėmė S. Šaltenio niekelį? ([Vincas Kuzmickas], „Dienoraščių fragmentai: 1976–1982 metai“, in: Irena Žvinklevičienė, Žodyje užgesusi širdis: psichologinė studija apie lietuvių literatūros tyrinėtoją V. Kuzmicką, 1997, p. 101–102)

(a) šis tas apie leidinį, iš kurio citata: iš dviejų dalių; pirma – IrŽ-nės autorinis tekstas – ta „psichologinė studija“; antra, pavadinta „Tebūnie išklausyta ir antroji pusė“, – VincK-ko dienoraštiniai tekstai, suskirstyti „fragmentais“ (1955–1959; 1972–1975; 1976–1982); iš knygos Įvado:

Kad neblaškytų minčių dėmesio, juos pateikiant atsisakyta tekste skaičių figūravimo, t.y. mėnesių, dienų datavimo. Tegul tai bus vientisas dvasinis žmogaus į žmogų labiau širdies nei proto pasakojimas. Medžiagos parinkta tiek ir taip, kad bent kiek gyviau suvoktume ne tik Vinco Kuzmicko vidinį pasaulį, bet ir tos aplinkos, kurioje formavosi asmenybė, žmones, kas visumoje ir sudaro tragingąją jo gyvenimo baigtį. Pats gi V. Kuzmickas savo rašytą dienoraštinį testamentą yra šitaip įvertinęs: „Aš spaudai neparengiau ir menkos dalies tų žinių ir samprotavimų, kurie kyla manyje. [...] paėmiau į rankas knygą, kuri, ko gero, bus pati įdomiausia iš visų mano parašytų...“⁶. (p. 9)
----------------------------------------------------
6. Čia ir toliau tekste cituojami Vinco Kuzmicko dienoraščiai, kurių buvimo vieta (artimųjų pageidavimu) nenurodoma. (p. 142)

Taigi, neaišku kur tie VincK-ko dienoraščiai. Nežinau, ar kas pasikeitė nuo 1997-ų.
(b) Onos Pleirytės-Puidienės „plagiato“ aplinkybės aprašytos Vytauto Kubiliaus studijoj Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė (2003), p. 106–107: į rinkinį Kada rauda siela (1922), skirtą anksti mirusio brolio Karolio Pleirio atminimui, Pleirytė išvertusi įtraukė ir jo rusiškai rašytų vaizdelių-eskizų nė neįtardama, kad bent jau keturi – ne originalūs dalykai, o vos vos autorizuoti vertimai iš XIX ir XX amžių sąvartoj labai populiarios Cäsario Flaischleno (1864–1920) eilėraščių proza knygos Von Alltag und Sonne.
(c) Vinco Kuzmicko minima knyga, kurią esą nusirašęs Šaltenis: Botho Graf von Keyserlingk, Monte, der Rebell: Aufstand in Preußen um 1260 (pagal worldcat.org, 1930–1936-ais išėjo keturi leidimai); romanas išverstas į latvių (Vadonis Munte: Senprūšu sacelšanās ap 1260. gadu, vertė Gaviļu Visvaldis, 1937) ir lietuvių (Sukilėlis Montė: romanas iš prūsų sukilimo 1260 m., vertė Leopoldas Daukša, 1937) kalbas. — Kiek pagrįstas metamas kaltinimas? Negaliu pasakyt. Reiktų perskaityt tą vertimą ir Šaltenio kino apysaką Henrikas Montė, kuri buvo paskelbta Pergalėj (1971, nr. 2, p. 15–58) ir kartu su Riešutų duona 1972-ais išleista knygoj. Spėčiau, kad VincK, kaip Donelaičio ir jo aplinkos bei laiko tyrinėtojas, tikrai buvo skaitęs tą Keyserlingko romaną, greičiausiai vertimą; pagal ką sprendė apie scenarijų – kino apysaką perskaitęs ar patį filmą pažiūrėjęs, o gal jį prisiminęs – nežinia; greičiau antrasis variantas (šis klausimas svarbus, nes SaulŠ yra pareiškęs: „Ekrane ne tas Montė, apie kurį aš rašiau scenarijų“ [cit. iš: Anna Mikonis-Railienė ir Lina Kaminskaitė-Jančorienė, Kinas sovietų Lietuvoje, 2015, p. 253]).
— Užfiksuoju tik tiek, toliau gilintis nebesinori.

(1148) Visiškai tarp kitko: šis tas apie tikrabalsį poetą Stulpiną

Gedimino Karaliaus sukurta VytM skulptūra ir Vytautas Stulpinas
(Mildos Kiaušaitės nuotrauka iš kaunorašytojų.lt)

[Metams artėjant į pabaigą, lyg savaime iš atminties ima nirt tai, kas džiugino, apie ką noris sakyt: gražu ir prasminga.]
Mačernis – ne Basanavičius, Telšiai – ne Vilnius: apie dr. JB-čiaus grįžimą Vilniun lapkričio 23-ią Gedimino Piekuro sukurto paminklo pavidalu tik akis užsirišęs ir ausis užsikišęs turėjai šansų nesužinot; kad Vytautas Mačernis spalio 12-ą grįžo į Telšius Gedimino Karaliaus sukurto paminklo pavidalu, sužinojau tik kai coll. Pranas Vasiliauskas iš savo Varnių parsivežė pluoštą Kalvotosios Žemaitijos numerių bibliotekos periodikos fondui papildyti. — Duok pavartyt.
2018 X 16, nr. 80, p. 1 ir 7: Lina Dijokienė, „Vytautas Mačernis – poetas, kūręs naują pasaulį“. Nebuvo jokių viešųjų konkursų, jokių rinkimų: Gediminas Karalius sukūrė modelį ir laukė, kol atsiras, kam reiktų tokios skulptūros; atsirado; kaip supratau skaitydamas, Vytautas Stulpinas buvo tas, kuris beveik 20 metų nepametė vilties pamatyt paminklą išlietą iš bronzos ir pastatytą Telšiuos, nors, neabejoju, tikrai buvo momentų, kai apimdavo neviltis ir norėdavos numot ranka, ir jį palaikančių atsirado, ir sulaukė: „Šiandien nuostabi, laiminga diena.“ Gražūs žmonės, siekiantys tikslo ir pasiekiantys. Gerai, kad skulptūra pastatyta šiemet, nelaukta VytM 100-mečio, 2021-ų; gal artėjant jubiliejui kam ateis į galvą kokių išradingesnių minčių, kaip primint poetą ne tik Žemaitijoj; ne per daug kainuojančių, jo kūrybą skleidžiančių.
— Gintarei Adomaitytei VytSt yr pripasakojęs ir apie gimtąjį Paežerės kaimą visai prie Telšių, ir Jonušiškę, kur augo, ir kita. Dėl jo poezijos – manyčiau, labai tiksliai įspūdį užfiksavo Liudas Gustainis, kurį pacitavo Violeta Šoblinskaitė rinkinio Pavėsiai (2007) recenzijoj:

Liudas, rašęs ŽODĮ šiai knygai, „tyliajai lyrikai“, pasak anotacijos, teigia: „... jis tiesiog vardija – žvyras, kryžkelė, medis, bet keista tai, kad ir daugelis kitų taip vardija, tačiau kitais aš netikiu, o Vytautu Stulpinu – tikiu“. Stulpinu, lygia dalia, tiki ir nuolankioji Jūsų tarnaitė, nors, atvirai prisipažinsiu: kodėl yr taip, kaip yr, nežinau. (Nemunas, 2008 II 7, nr. 5, p. 9)

Juokinga būtų, jei imčiau ir pareikščiau: o aš žinau; ne, nežinau, tik spėčiau: noris tikėt, nes VytSt poetinio kalbėjimo intonacijos tikros, savitos (ne išmoktinės, imitacinės). 2008 IV 4 Rašytojų sąjungos bibliotekoj esu įrašęs, kaip poetas skaito kai ką iš minėto rinkinio. Įrašo niekur nesu panaudojęs, tad, jei jau proga pasitaikė, siūlau jums pasiklausyt penkių VytSt-no eilėraščių.

(1147) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lix

– Tai apdergei Sabaliauskaitę. Kiek premijų ji yra gavusi? [pirmoji frazė tikra, antros tiksliai nebeprisimenu]
– Apdergiau? Pasakydamas, kad Silva rerum antros knygos tik pusę perskaičiau? Žinai, nebesuprantu, kas daros. Atrodo, stengies būt kuo korektiškesnis, teužfiksuoji nuomonę, jokių pretenzijų į apibendrinimus, nuosprendžius kokius, bet vis tiek kitiem atrodo, kad ir tu užsiimi skaldymais – nori „smogti taip, kad maža nepasirodytų“ (Rokiškis Rabinovičius mėgsta šitą pasažą; smogt kaip koks cunamis Indonezijai). Kaplinskio romano redaktorė, sutikta prie lifto: „Tai sukritikavai vertimą“ (beje, Ta pati upė jau išėjo, tik knygynuos dar nėr). Ir puoli teisintis, kad ne kritikavai, o tik pasvarstei, kaip kitaip galėtų būt, tuolab (paaiškėja) kitaip yr buvę (Krosso Sustingusiam skrydy asmenvardžiai ne pagal tarimą rašyti). Nežinau, atrodo, kad tik arba–arba beliko: jei negiri, vadinas, peiki. Tarsi nieko kito negalėtų būt: abejonių, paprasčiausių pasvarstymų neturint tikslo vertinti ir pan.
– Nu nežinau, man taip pasirodė.

Prieduras (2019 I 15) Nepatinka man ta fazė, besibaigianti „kad maža nepasirodytų“; kaip žodžių darinys nepatinka. Radau daug geresnę, užfiksuoju, gal kam pravers. — Bronys Raila savo publicistikoj mėgo prie daug ko kabinėtis, neretai – ir be pagrindo. Vienam rašiny 1960-ais ir istoriką Vincą Trumpą užkabino (šiaip, bent jau kartais, regis, lyg ir geri draugai būdavo, Lietuvių Rezistencinei Santarvei, slaptai Klevo brolijai abu priklausė), nevengdamas insinuacijų apie darbą sovietams už rublius ir iš durnumo. Tas Railos rašinys Trumpai buvęs kaip perkūnas iš giedro dangaus; „neradau kito kelio, kaip tik vožti per galvą taip, kad iš vietos nekeltų“ (iš 1960 X 15 laiško Henrikui Žemeliui, Vinco Trumpos korespondencija, sud. Daiva Dapkutė ir Dalia Kuizinienė, 2013, p. 84). — „Vožti taip, kad iš vietos nekeltų“, manyčiau, ir stipriau, ir vaizdingiau negu „Smogti taip, kad maža nepasirodytų“.

(1146) Visiškai tarp kitko: pasvarstymai apie romanus su istoriniu pamušalu

raugė prieš porą savaičių parskraidino iš Londono dovaną – nemokamai platinamo laikraščio Evening Standard 2018 XII 11 numerį. Žino, kad vartyt puslapius vienas maloniausių dalykų. Bet tik šiandien, įžangai į šventes prasidėjus, kai nebereikia darban, vartinėju žiūrinėju skaitinėju. — Kalėdinių dovanų pirkimo metas, tai net 12 puslapių su kolontitulu LAST-MINUTE GIFT GUIDE. 50-am – knygos, kurias siūloma pirkt dovanot. „Pick up their page-turner / Read all about it: Ben Walsh has plenty of tempting tomes for the bibliophile in your life.“
Pasiūlytos šešios knygos, daugiau negu trečdalį puslapio užima Duracellio reklama (jei prie knygos pridėsi baterijų pakuotę – tai dovana bus visiškai sukomplektuota, полный комплект; na, nebent knygą tektų skaityt kur nėra elektros ar naktį po antklode pasislėpus, – tada tikrai praverstų; o gal čia kokia užuomina apie gilią mintį, kad žmogus turi turėt galimybių skaityti knygą bet kur ir bet kada?). — Siūlo rinktis. Ką pasirinkčiau? Aišku, tik pagal reklaminius anonsus spręsdamas. Aišku, tai tik žaidimas.

— pasakojimas, atsispiriantis nuo ko nors nesugalvoto, bent man, visad atrodo turintis daugiau šansų būt įdomus ne tik pačiam pasakotojui; na taip, galima kibt: o ką pats pasakotojas išgyvenęs – negi sugalvota?; nesileidžiant į svarstymus galima paprasčiau pasakyt: pasakojimas, kurio atspirties taškas – prieš tam tikrą laiką buvęs įvykis ar gyvenęs žmogus. Gana išvedžiojimų, per pavyzdžius mėginsiu pasakyt, ką turiu omeny: Jakučiūno Servijaus Galo užrašus skaityt buvo įdomiau negu Lalagę; Žagrakalytės Eigulio dukrą – negu Klarą (ir Lalagę, ir Klarą – irgi skaityt įdomu, bet tas įdomumas, kaip čia pasakius, antrinis – kompozicijos, stiliaus, žodžiu, labiau formos negu turinio; kaip, ne kas, estetinis, ne pažintinis įdomumas). Šlepikas puikus pasakotojas, bet trumpųjų istorijų; gerai, kad Mano vardas – Marytė tik tokio storumo. Šaltenio du paskutiniai romanai (Demonų amžius ir Žydų karalaitės dienoraštis) irgi atremti į šį tą nesugalvoto; empatija (gal net per daug), kinematografiški epizodai, geras stilius; visokie dvasiniai judesiai gerai, bet, nežinau, intrigos, veiksmo, tempo stinga; skaitai, bet negali sakyt, kad tai an enthralling read – reikia pastangų, kad neužverstum nebaigęs. Yra romanų, kur veiksmo ir intrigos gal net per daug (tarkim, Mindaugo Milinio Partizanas), bet kad stilius prastas. Ir kartais pagalvoji: Lietuvos Walteris Scottas Sofija Tyzenfauzaitė, ar jau turim ką geresnio? Sakysit, baik juokus, aišku, turim, – Kristiną Sabaliauskaitę; gali būt (nors tik pusantros Silva rerum knygos teįveikiau, nebeįdomu pasidarė; bet greičiausiai išimtis esu). Gal ir Lietuvoj galėtų atsiras kas nors panašaus kaip Švedijoj? Stefan Thunberg + Anders Roslund = Anton Svensson (lietuviškam duete, bent man norėtųs, kad antrasis dėmuo būtų istorinis, ne kriminalinis). Nebūtina, kad kaskart išeitų oi! ai!, tiesiog geru stilium parašytų pažintine prasme įdomių pasakojimų norėtųs; kad: pradėjai – ir pagavo, ir nepaleidžia, ir iki pabaigos.
— — praeitą savaitę bibliotekon buvo užsukęs AlmG (prašė padaryt kopijas kelių dalykų, buvusių Sietyne; padariau–pasiėmė), šnektelėjom, šio to ėmė klausinėt, tarkim, gal žinąs, kur galėtų būt Aleksio Churgino biblioteka?, jis juk priglaudė pasitraukusio Henriko Radausko bent jau dalį knygų?; seniai seniai AlmG buvo pasiskolinęs Rilkės tomelį vokiškai iš AlCh, bet tai nesvarbu, tik šiaip; pažadėjau paklaust žmogaus, galinčio žinot – rašiusio apie Hamleto vertimo redagavimą ir irgi biblioteka besidomėjusio (norėjo sužinot, kokius Šekspyro vertimus AlCh savo bibliotekoj turėjo); o gal aš skaitęs tokią knygą – Tomasz Łubieński, Wszystko w rodzinie? (užrašė, kitaip būčiau neprisiminęs); aišku, ne; visai gali būt, kad tos knygos veikėjo Ekso prototipas – AlCh [XII 23: ne, prototipas greičiausiai kitas – AlSl, žr. įrašo komentarus]. Knygos anotacija iš lubimyczytac.pl:

Paskaitinėjau recenziją wyborczoj.pl (książka wybitna, lektura obowiązkowa; išvertus lietuvių kalbon ir paskleidus gandą apie galimą prototipą, kiek egzempliorių būtų nupirkta?); pažiūrėjau, ką dar TomŁ parašęs: visai įdomu būtų bent jau pavartinėt ir jo knygas apie Adomą Mickevičių (M jak Mickiewicz), Kiprijoną Norvidą (Norwid wraca do Paryża), – : stop!
— — — taip, iš tokių visokių pasvarstymų/pasvaičiojimų jokios naudos.
(Ir kas iš to? – kartą tiesiai šviesiai paklausė žmogus, kuriam mėginau įrodyt: straipsnis gali būt įdomus ne tik todėl, kad apie dar nežinomus dalykus rašoma, bet ir todėl, kad žinomi dalykai kitaip nei tikėtumeis interpretuojami. – Nieko iš to. Kodėl kas nors turi būt iš to? Tas irgi gali būt įdomu. — Taip, prisiminimą galima suprast kaip mėginimą teisintis, kodėl toks, kaip čia pasakius, nekonstruktyvus šitas įrašas: nieko nepasiūlyta nei nepasisiūlyta.)
Digresija (XII 23) Kai, deja, savo vardo neužrašęs komentatorius nurodė, kas beveik neabejotinai yra Łubieńskio romano pagrindinio veikėjo prototipas, – KGB kontržvalgybos pulk. Aleksandras Slavinas, prisiminiau (per Vokietiją susisiejo) šįmet Kultūros baruos skelbtus Virgilijaus Čepaičio atsiminimus-kroniką Sugrįžimas į žemėlapį: Aukščiausioji Taryba nuo 1991-01-13 iki 1991-11-03. Vasariniam numery esantis gabalas prasidėjo taip:

Lietuvos laisvės lyga, prašiusi priimti įstatymą, draudžiantį Lietuvos ateities forumo (LAF) veiklą Lietuvoje, turbūt buvo teisi. Atsiėmę Saugumo rūmus, priešais kuriuos ilgai stovėjo Lenino paminklas, radome tokį Lietuvos SSR KGB vadovo generolo Caplino raportą savo viršininkams Maskvoje:
     „Siunčiame „Tiesos“ laikraštyje išspausdinto straipsnio vertimą ir kserokopiją. Straipsnis parašytas pagal pranešimą „Lietuvos ateities forume“ – gausiame opoziciškai Vytauto Landsbergio valdančiajai grupuotei nusiteikusių autoritetingų mokslo, kūrybinės inteligentijos atstovų, Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvusios LKP) vadovų ir aktyvistų, žurnalistų susirinkime. „Forumo“ susirinkime buvo įkurta organizuota legali opozicija. Straipsnyje, skirtame Vakarų Europos santykiams su Pabaltiju, mums naudingu požiūriu analizuojami politiniai procesai Pabaltijo respublikose, Vakarų valstybių tikslai ir ketinimai SSRS atžvilgiu. Straipsnio tekstas buvo iš anksto su mumis suderintas.
     Prašome šią aktyvią priemonę įtraukti į įskaitą.“¹
     Deja, straipsnio kserokopija buvo išsiųsta į Maskvą, tad nepasakysiu, kas to straipsnio, suderinto su KGB, autorius. (KB, 2018, nr. 7/8, p. 84)
------------------
¹ Iš naujausios Lietuvos istorijos (Dokumentų rinkinys), Kaunas. 1995, p. 76.

— Taigi visai nesunku išsiaiškint, kas to straipsnio Tiesoj autorius, nuorodų, kur ir ko ieškot, užtektinai, – pasidalinau mintim su coll. Pranu, periodikos, saugomos bibliotekoj, globėju. Po kokios valandos viskas buvo aišku: Algis Klimaitis, „Vakarų požiūris į Lietuvą“, Tiesa, 1991 IV 17, nr. 73, p. 3 (net Kliugerio nuotrauka įdėta). O kai pavarčiau tą Dalios Kuodytės parengtą dokumentų rinkinį, iš kurio cituojama, šyptelt teko: na va, ir Čepaitis žmogus, – ten juk visi dokumentai susiję su Klimaičiu-Kliugeriu, tad ir šitam jis turimas omeny, jokio atskiro paaiškinimo net nereikia. (Iš rinkiny paskelbtų ataskaitų daug kas paaiškėja ir apie Klimaičio globotą ir naudotą Kazimierą Prunskienę, ir apie Žurnalistų sąjungos viršūnėles [tampa labai aišku, kodėl dalis žurnalistų 1991 XII 21 atkūrė LŽDraugiją], ir apie Tiesą, ir apie LAF-ą; nykūs dalykai.)

(1145) Tarp kitko: locus memoriae, arba Saločiai

(Ta Šliogerio filotopija, kai skiedrynas Alksniupiuose ir kulbė, ant kurios būdavo kapojami žabai, regis kaip presbiterija ir altorius; išvedžiojimai apie filotopą-matytoją, žiūrintį į bekalbius daiktus bekalbiu žvilgsniu, turintį nutilt – išeitų, ne rašyt knygas ar atsakinėt į žurnalistų klausimus, nebent fotografuot ir tokiu būdu „garbint“ saulėlydį ar pelkę, vienišą medį ar kokią kalvelę, – nežinau, man visame tame per daug kažkokios egzaltacijos. — Topofilija – taip, kai kurios vietos žmogui yra išties svarbios, bet pirmiausia kaip loci memoriae, atmintį žadinančios; ten atsidūręs iš filosofinių veikalų prisimeni nebent Koheleto knygą.)

bažnyčia sudegė 1944 VII 26, net varpas išsilydė; apie tai, kas tuolaik darės, šį tą užfiksavau 499 įraše

¶ tokia nuotrauka, kokią matot kairėj, dar yra saugoma Biržų krašto „Sėlos“ muziejuj; į limį.lt ji įdėta kaip blaivystės mitingas Saločiuose 1921-ais. Ir dar viena yra – Saločių Antano Poškos pagrindinės mokyklos Krašto istorijos muziejuj; jos atvaizdą dedant į pasvalia.lt nurodyta, kad tai šventadienis Saločių miestelyje apie 1930-us. Dabar ir vg tokią turi (ir kitą, kuri žemiau dešinėj; tokios internete neradau). Kodėl nusipirkau? Todėl, kad tarp žmonių, besibūriuojančių Saločių turgaus aikštėj, galėtų būt ir mano seneliai, atėję iš Tauprių, kurie 5 km atstu nuo miestelio. Bet ne tik savąją topofiliją pademonstruot norėdamas įdėjau tinklaraštin šitas nuotraukas. Ir dėl kitko: dėl kilusio klausimo:
— iš kur fotografuota? Aiškiai matyt, kad iš viršaus, ir ne ant kokio stalo ar išskleidžiamų kopėčių pasilipus – iš daug aukščiau. Parodžiau nuotrauką coll. Rūtai P. monitoriaus ekrane, ir ji paklausė: o tai kas tokio aukšto yra toje Saločių aikštėje? – Tik 1989-ais atstatytas paminklas žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę. — Štai koks svarbus gali būt teisingas klausimas! Ir iškart viskas tapo aišku (bent man): tokia nuotrauka galėjo atsirast tik fotografuojant nuo pastolių, kurie buvo sukalti statant tą maždaug 7 m aukščio paminklą. Apie paminklą šįmet Pasvalio Darbe rašė Gražvydas Balčiūnaitis. Buvo pastatytas palygint labai greit, maždaug per mėnesį, ir atidengtas 1928 X 21. Gal galima dar tiksliau išsiaiškint, kada fotografuota? Bent man, tai, ką matau, visai nepanašu į mitingą (kaip siūlo pavadinimas limyje.lt): žmonės pabirę po aikštę; tie, kur arčiau, dalis užvertę galvas – negi iš taip aukštai būtų raginama mest gerti? Užvertusieji galvas, manyčiau, žvelgia į Saločių fotografą Iciką Chaitą (1904–1941; jo spaudas kitoj nuotraukos pusėj), dėl gero kadro užsiropštusį ant pastolių. Baltos moterų skarelės – vadinas, pasipuošta. Kokia proga? Kas tokio vyksta Saločiuos rudenį? Šv. Mykolo arkangelo atlaidai (rugsėjo 29, keliami į artimiausią sekmadienį). 1928 IX 29 buvo šeštadienis, išeitų, fotografuota 1928 IX 30. Spėtina, tokią galėjai nusipirkt užsukęs į Chaito fotoateljė – buvo padaryta nemažai atspaudų (bent trys iki mūsų dienų išliko ir net matomi virtualybėj).

¶ apie nuotrauką dešinėj (irgi su Saločių fotografo žyma – yra išradingai sukomponuotas įspaudas dešiniam apatiniam kampe). Iš ten pat, nuo paminklo pusės fotografuota, tik iš žemiau (ant ko nors kilnojamo palipus?). Nuotrauka vėlesnė – jau pasodintos dvi eilės medelių, išaugusių į oho kokius. Pagal juos gal metus išsiaiškint būtų galima? Jei pasodinti vos tik pastačius paminklą, 1928-ų rudenį ar 1929-ų pavasarį, jei sodinukai buvo ne tokie ir maži, gal kokie 1932–1933-ti? (Zitos Pikelytės disertacijos Lietuvos provincijos fotografija 1918–1940 metais (2012) prieduos radau užfiksuota, kad Icikas Chaitas apie 1934-us vedė ir persikėlė į Pasvalį; jo sesuo Dora tapo Saločių fotografe.) Metų laikas – vasara. Kokie kermošiai ar mugės vykdavo vasarą Saločiuos? Gal buvo sukibę su Šv. Juozapo parapijoj švenčiamais šv. Antano atlaidais (birželio 13, keliami į artimiausią sekmadienį)? Tik spėjimas, aišku.
Kol kas tai, kas susimąstė apie kairėj matomą nuotrauką, atrodo visiškai logiška. Bet: o gal kur nors padariau kokią klaidą ir visai ne taip reiktų tą fotografiją vadint ir datuot?
P.S. (XII 19) Kol kas vienintelė žinia privertė suklusti ir dar kartą persvarstyt savo samprotavimus. Limyje.lt pateiktas aprašas remiasi Biržų muziejuj saugomos nuotraukos antroj pusėj esančiu įrašu Antano Poškos ranka: Blaivybes mitingas Salotyse / 1921 m – antros pusės atvaizdą atsiuntusio žmogaus manymu, „tektų tuo patikėti“. — Bet kad neišeina. Ir štai dėl ko:
(a) Poška irgi žmogus, tad gali ir suklyst, ir apsirikti;
(b) įrašas nuotraukos antroj pusėj pieštuku padarytas tikrai ne 1921-ais, vėliau, gal net daug vėliau; jis labai panašus į tą, kurį galima pamatyt nuotraukos „Švedkapis Saločių bažnyčios šventoriuje“, datuojamos 1928, antroj pusėj (kur yra skaičius 1973);
(c) Biržuos esanti nuotrauka be fotografo spaudo antroj pusėj, maniškė – su spaudu. Icikas Chaitas gimęs 1904-ais, 1921-ais jam tebuvo 17 – ir jau įgudęs fotografas, greičiausiai ir valdžios kokį leidimą verstis šiuo amatu gavęs? Be to, Pikelytės disertacijoj rašoma, kad Chaitas pradėjo fotografuot apie 1929-us (vadinas, maždaug 25-erių) – labai tikėtina, kad tokio amžiaus žmogus jau gali imtis savo amato (bet ne septyniolikinis);
(d) žmonių, matomų nuotraukoj, bent man, na niekaip nesiverčia liežuvis vadint susirinkusiais į mitingą – kad ir kas būtų parašyta antroj pusėj;
(e) kaip Saločių aikštėj 1921-ais buvo galima nufotografuot būtent tokiu rakursu, t.y. palygint tikrai iš labai aukštai? – į šį klausimą joks bent kiek pagrįstas atsakymas galvoj nesiranda, tik juokelis apie skraidantį fotografą (prisiminus neva skraidžiusį akmentašį).
— taigi (bent kol kas) nėr priežasčių koreguot savo samprotavimus apie šias dvi Saločių fotografo darytas nuotraukas.

(1144) Visiškai tarp kitko: homo homini [kas?] est

Skaitydamas bernardinuos.lt Rositos Garškaitės pokalbio su Kamiliu Pecela perpasakojimą, ne tik prisiminiau tą mielą jaunuolį, lituanistą z zamiłowania (kitur: z powołania), Institituto bibliotekoj skaičiusį Rapolo Mackonio rankraščius, – ką, Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros jau išėjo ir lenkiškai? Jei išėjo, kodėl negavom dovanų iš Lietuvos kultūros instituto? Negi lauks, kol jei ne dėžė, tai dėžutė naujų vertimų prisirinks? — Mėginau ieškot; ne, regis, Grinkevičiūtė lenkiškai dar neišėjo; labai įdomu bus paskaityt, ką lenkai rašys apie jos atsiminimus.
Perpasakojimo pastraipa:

Pasak K. Pecelos, lietuviškoji perspektyva atsiminimuose apie Sibirą kitokia nei lenkiška ar rusiška, todėl jam atrodė svarbu išversti D. Grinkevičiūtės atsiminimus. Pašnekovo teigimu, lenkiškoje perspektyvoje ryškus kankinių kultas, mesianistinis galvojimas apie tautą. Rusiškoji gulago analizė labai komplikuota, nevienareikšmiška ir fatališka, o D. Grinkevičiūtė, anot jo, negalvoja taip daug apie tremties prasmę, labiau apie konkrečius, artimus asmenis, apie save, apie išlikimą – jos perspektyva žmogiška. K. Pecelai įdomiausia stipri jos asmenybė.

O kas nors iš lenkų tokio pobūdžio literatūros yr išversta lietuvių kalbon? Jei yr, patarkit – labai norėčiau paskaityt.

— KamP – Juliaus Bardacho premijos laureatas. Ir prisiminiau kitą Bardachą – istoriko (1914–2010) jaunesnįjį brolį, 1919-ais irgi Odesoj gimusį, Raudonosios armijos tankistu buvusį, nuo 1941-ų rudens iki 1945-ų vasaros GULago ragavusį, 2002-ais Iowoj mirusį medicinos prof. Januszą Bardachą. Tiksliau, ką girdėjau per Svobodą lapkričio vidury – kartojamą prieš maždaug 20 metų, 1998 IX 10 transliuotą laidą „Американский хирург любит песню о Колыме. ГУЛаг, пережитый иностранцем“: pretekstas – University of California Press išleido jo atsiminimų knygą Man Is Wolf to Man: Surviving the Gulag.

Автор рассказывает о том, как важно было для выживания научиться не мечтать, не уходить от действительности в воспоминания, в грезы. Чтобы не впасть в отчаяние, в депрессию, чтобы не сойти с ума и не превратиться в животное, надо было просто гнать от себя высокие мысли. Януш Бардах научил себя разбивать время на часы, а жизнь – на короткие периоды, как на перебежки: от пробуждения до полудня, от полудня до ужина, от ужина до отбоя ко сну. Он не позволял себе думать о завтрашнем дне, строить планы, подсчитывать, сколько осталось до конца лагерного срока. Все должно было стать механическим: ковыряние мерзлой земли лопатой, погрузка, разгрузка тачки. Стоило только на минуту потерять контроль над собой, и ты вызывал у кого-то раздражение, не выполнил рабочую норму. Ссоры, смертельные драки, голод, злость и обида, желание убийства или самоубийства разъедают заключённого изнутри, делают его слабым. Януш Бардах понимал это, все его силы, воля, ум были направлены только на одно – выжить.

Besiklausant apie Bardacho atsiminimus susidarė įspūdis, kad juose nėr nė ženklo „kankinių kulto, mesianistinio galvojimo apie tautą“; greičiau jau pasakytum, kad žvelgiama iš „žmogiškos perspektyvos“, kurią mini KamP, turėdamas omeny Grinkevičiūtę. Todėl, kad JanB – ne lenkas, o žydas? Bet negi taip paprastai viską galima paaiškint? Neįsivaizduoju, ar lenkų istorikai dažnai pasitelkia JanB-cho atsiminimus svarstydami apie tokio pobūdžio liudijimus, gal jų vieta sakinio pabaigoj priduriamame „ir kt.“ (regis, neišversti į lenkų kalbą)? Tiesiog norėjos užfiksuot galvoj įvykusią sankabą.
(P.S. Rašant pavadinimą iš atminties išplaukė kelių lotyniškų posakių, besibaigiančių žodžiu est, parafrazės iškart – aa. Šamano „Humanum ėst“.)

(1143) Susieji – ir [išnyra truizmas: всё бренно в этом мире], xxxiv

a: nuotrauka
1986-ais Naujose knygose (Lietuvos TSR valstybinio leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto ir Lietuvos TSR savanoriškos knygų bičiulių draugijos kasmėnesiniam informaciniam biuleteny), nr. 2, p. 40 buvo įdėta Algimanto Žižiūno nuotrauka „NETIKĖTA AKIMIRKA: poetas Petras Keidošius dar kartą sveikina Lenino premijos laureatą Eduardą Mieželaitį“.
(Savaitgalį po popieryną besikapstydamas šitą NK numerį užtikau. Ir prisiminė tekstas.)

b: tekstas
2006 I 5 Sigitas Geda, be kita ko, užsirašė:

Šiandien palaidojo ir eiliakalį, kuris skundė mane ir kitus anuo metu, šmeižė ir niekino kiek įmanydamas. Pokario komsomolcas, patapęs Maskvos agentu, turėjęs valdiškai privačią volgą ir vairuotoją. Tai tuomet buvo didelių privilegijų ir prabangos ženklai (!). (Žalieji pergamentai, 2018, p. 8)

Nors pavardė nepaminėta, nereikia Agathos Christie sukurtų seklių talento, kad suprastum: čia apie Petrą Keidošių, mirusį 2006 I 3; Žižiūno nuotraukoj stovintį prie, jei neklystu, būtent Volgos; 1967–1992-ais – nuolatinį Lit. gazietos korespondentą Lietuvoj. Kaip poetas – iš „ir kt.“, o kaip sovietmetinio literatūros vyksmo žaidėjas – nors viešai nešmėžavusi, bet l. įtakinga figūra. Tarkim, suorganizuota palanki recenzija LG-toj – sąjunginės RS organe, ir jau gali tikėtis, kad į tavo knygą atkreips dėmesį kuri nors vad. sąjunginė leidykla, būsi išverstas į rusų kalbą, išleistas, ir galėsi tik nusišypsot prisiminęs, kiek honoraro sumokėjo „Vaga“; visai tikėtina, kad, vykdydama tautų draugystės programas, kuri nors iš vad. broliškų respublikų ar soc. lagerio šalių išsivers iš rusų savon kalbon; aišku, vieno ar kito autoriaus paminėjimas blogu žodžiu ar kokiam straipsnį, ar apžvalgoj galėjo tapt rimta kliūtim, bet vis dėlto vadint Keidošiaus visagaliu neišeina: nors „šmeižė ir niekino kiek įmanydamas“, ir Maskvoj išėjo Gedos vertimų rinktinė Скворец под луной, tiesa, tai atsitiko jau perestrojkos laikais, 1989-ais (Vilniuj rinktinė Ущербная луна, осенняя богиня su Kęstučio Nastopkos lydimuoju str. išleista 1986). Suprantu, tiem, kam kenkė ar mėgino kenkt, buvo pikta; o dabar iš šalies žvelgiant, prisimenant Gedos išverstą Dantės Dieviškąją komediją, – paprasčiausiai gaila (nebeatsimenu, kuriam pragaro rate kankinas tokių nuodėmių pridarę).

P.S. Žalieji pergamentai – šešta Gedos dienraščių knyga (greičiausiai bus dar dvi – 2007-ų ir 2008-ų, paskutinių gyvenimo metų, užrašai; įvardas dienraščiai man regis tinkamesnis negu viršely užrašyti dienoraščiai, tiksliau nusakantis tų užrašų pobūdį; be to, toks gediškesnis, turint omeny, kad mėgo kurt naujadarus, šiuo atveju – atsiranda papildomas žodžio reikšmės atspalvis; pats sau laikraštis). — Kodėl Geda, užuot tik eilėraščius rašęs, vertęs, dar ir tų dienraščių ėmės? (Gal ne tik mano galvoj toks klausimas sukiojas.) – Atsakęs yr pats Geda 2003 VI 20 gabaliuke „Prisipažinimai“:

– Mane gena paprasčiausias užrašymo džiugesys! („Karalienės sekretai“, ŠA, 2005 VIII 20, nr. 31, p. 5)

Iš Gedos poezijos jau ginamos disertacijos; manau, ateis laikas ir dienraščiams, kai visi išeis knygom; ir gal ne literatūrologijos krypties koks doktorantas užklius, gal kokios psichologijos, kuriam bus įdomu pasiaiškint kūrybingą asmenybę nelaisvės virsmo laisve sąlygom; na, pvz.: Sigitas Geda kaip neurotiška asmenybė (remiantis Karen Horney įžvalgomis), – Rimantas Kočiūnas ŠA 1996 VI 1 nr. 22 rašė, kad Horney Mūsų laikų neurotiška asmenybė (1937) – lig šiol nepasenusi kultūrinės psichoanalizės pradininkės pirmoji knyga, tuolab yra vertimas į lietuvių kalbą, nors ir 100 egz. tiražu išleistas. Kūrėjas irgi įdomu, ne tik kūryba; kūrėjas juk irgi kūrinys, jį irgi galima analizuoti.