(217) Užparaštė, xxi: vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt

Nuotraukos iš Nemuno fragmentas

Ketvirtadienio Nemune Gasparas Aleksa per du puslapius 70-mečio proga primena a.a. Algirdą Verbą: pokalbis ir 8 neskelbti eilėraščiai + jų rankraščių faksimilės (internetinė versija čia; net keista, kaip operatyviai šįkart atsirado numerio medžiaga virtualioj erdvėj).
Suprantu, kad visokios etiketės niekai, bet kartais, kai reikia ką pasakyt striukai drūtai, visai praverčia. Verba – vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt išsikristalizavo iš jo paties minties (1996-03-30):

Mane gelbsti geležinė ritmika, klasikinė forma. Aš niekada nebūsiu Strielkūnas. Jis savo lygį išlaiko. Mano kelias kitas. Mane žavi Baudelair[e’]as. Kaimas iš mano gyvenimo dingo – tiu tiū!.. Teisybė, Žvėryne rytais gieda gaidžiai, o dieną gali pamatyti triušius, palaidus šunis ir... daug girtuoklių!

Ir šešių eilučių iš rankraščio:

Ak, tie dūdų orkestrai!
Vėl į kalnelį nubliaus.
Dėjau ant jų aš skersą,
Dar pagyvensim, brolau.
— — — — — — — — — —
Aš norėjau numirti ant kryžiaus,
O greičiausiai – užteks pagriovy...

Ne pagriovy, Raseinių ligoninėj mirė, 2000-ais. Taip, paskutinis gyvenimo dešimtmetis jau priklauso postsovietiniam laikui, bet jis tebuvo sovietinio tąsa, apie A.V. gyvenseną ir poeziją šnekant.
(Tarpukario Baudelaire.lt – Leonas Skabeika; jei kas imtų gretint su Verba, kad ir pasaulėvokos lygmenis, gal kas įdomaus išeitų?)
Alfas Pakėnas bernardinuos.lt sieja Verbą ir Širvį. Nežinau; kad abu ugnį gesino ugnim, t.y. buvo girtuokliai („aлкоголизм – излечим, пьянство – нет“, prisimenant Sergejų Dovlatovą), – taip, bet jų poetika, ergo, ir pasaulėvoka, vis dėlto skiriasi, ir stipriai.
Man Verba kaip poetas prasidėjo nuo mokyklos baigimo metais išėjusio rinkinio Aprišu obelį (1980). Iki šiol atsimenu:

Krapnoja įstrižai. Tai šiaurė rūksta,
Nuodinga lyg sieros rūgšties garai.
Tai prakaitas iš geležies, tai druską
Iškėlė surūdiję ežerai.

Bet čia tik šiaip.

(216) Visiškai tarp kitko: apie tai, kaip gelbstimasi nuo depresijos

Dar vienas radinys Kauno bienalės Tekstilė’11 kataloge. Menininkė iš Pietų Korėjos Kyung-ae Wang (cituoju angliškai, nes vertimas į lietuvių pasirodė prastas):

Now my husband in heaven, but he has been sick for 20 years because of combination illness of diabetes. While he struggled against to disease his was atrophied, not only physically but also mentally. To try to understand this circumstance, I read psychology and psychoanalysis books. Every time when I felt exhausted in this situation I would run away to my studio. And always the fabric cured and protected me softly. The time I make my work always purifies all the pressure and conflict. Through all the experience I wrote PhD thesis Women[’s] psychology is immanent in quilting. (p. 149)

Apie skiautinių siuvimą perskaitęs, kaip čia neprisiminsi istorijos, kuri suburbuliavo po prof. Šliogerio frazės: „Mergaitėms – mezgimo vadovėlis, vaikinams – Plutarchas.“
Ir dar pagalvojau: ar įmanoma Pietų Korėjoj apginti PhD tezę „Lithuanian Men’s Psychology is Immanent in Working vs Drinking“? Savižudiškų polinkių gal ir neminint. (Lietuvoj, manau, šansų nėr, net jei būtum dar ir menininkas.)

(215) Visiškai tarp kitko: apie kvapus (lyg medaus ir lyg žemės)

Kolegė grįždama po pietų parsinešė puokštelę baltų lobuliarijų (lobularia maritima) iš gėlyno priešais Vileišio rūmų baliustradą. Kuo kvepia? Medum. Lyg medus.
Ir iškart prisiminiau, ką skaičiau važiuodamas darban:

Tuo metu ji buvo tik ketverių metų mergaitė, ir senelio pabučiavimas prieš einant į lovą jai atrodė gąsdinanti perspektyva. Liesa kaip griaučiai ranka išsitiesė ir palietė jos petį, kai ji palinko į priekį, ir būtent tada ji užuodė kvapą. Viskas iškart susimaišė su šiuo kvapu, panašiu į žemės. [...] Staiga seno žmogaus kvapas jai sukėlė pasibjaurėjimą ir nevalingai jos bučinys virto užspringimu. Per tą sekundės dalį praeitis ir dabartis susidūrė ir, sėdint prie to paties lango, jos kūną vėl fiziškai sukrėtė tas vaikiškas pasibjaurėjimas.

Šita citata iš teksto, lydinčio Naujosios Zelandijos menininkų Susan Jowsey ir Marcuso Williamso darbą „The Camellia“ (2010), eksponuojamą Kauno bienalėj Tekstilė’11 (katalogas, p. 93).
Prisimintas kvapas išties gali smigt ligi pasąmonės, tave tarsi teleportuodamas į praeitį. Visi tikriausiai esame tą patyrę.
P.S. Niekada nemaniau, kad gali būti taip įdomu skaityt parodos, ir dar tekstilės, katalogą (ačiū už dovaną, Dovile!).

Prieduras. Posmas iš Valdo Daškevičiaus eilėraščio „kvapas“ šios dienos (10-07) Literatūroj ir mene:

malonėkite dezodorantą
subalansuotą
kūnui kuris nuo gimimo
skleidžia
molžemio kvapą

(214) Kaip filologas futbolą žiūrėjo, ii

Trečiadienį per TV6 žiūrėjau UEFA Čempionų lygos rungtynes: Londono „Arsenal“ vs Pirėjo „Olympiakos“. Pralošė Graikijos komanda (2:1), bet visai juk ne apie patį futbolą filologas stebėdamas žaidimą galvoja, o apie – graikų emblemą, kuri šonan nuvedė: ir piešinys, ir jo spalva.

Kas iš lietuvių poetų buvo lauru vainiku vainikuoti?
Popiežius Urbonas VII Sarbievijų vainikavo, bet jis ne lietuvių, o Lietuvos.
Maironiui Mintaujos gimnazijoj 1932-05-07 laurų vainiką ant galvos uždėjo (MLLM tebesaugomas).
O va dėl Juozo Tysliavos vainikavimo – bent kol kas man visiškai neaišku. Tokiam satyros žurnale Aitvaras (1928, nr. 5, p. 36) esu užtikęs karikatūrą (raudoną, kaip ir „Olympiakos“ emblema) su prierašu:

Vilniaus lietuvių jaunuomenė vainikavo „mūsų pirmąjį poetą“ Tysliavą „laurų vainiku“...       „Aitvaro“ radio.

„Radio“ greičiausiai = kalbos, gandai.
1928-ais Tysliava jau buvo Paryžiuj, tais metais išėjo jo eilėraščių rinkinys prancūziškai su Oskaro Milašiaus pratarme, pradėta leist MŪBA [t.y. Mūsų baro apžvalga].
Turint galvoj, kad nebūna dūmų be ugnies, vis dėlto kažkokia dingstis paišyt tokią karikatūrą gal ir buvo? Nieko nepavyko rast. Ir: kodėl Vilniaus, o Kauno jaunuomenė?

Štai apie ką filologas galvojo žiūrėdamas futbolą. Ir dar apie tai, kad ginkdie nereikia įsivelt į detektyvines paieškas, nes: darbas reikia dirbti, o ne niekais užsiimti.
Papildas (2020 IX 28) Beje, labai panaši galva, kokia yra „Olympiakos“ emblemoj, puošė ir Lietuvos žinių sporto skiltį (bent jau 1940-ais):

Prieduras (2013-12-05) Šis tas atsiranda ir neieškant. Salio Šemerio atsiminimuose apie Tysliavą yra pastraipa, paaiškinanti prierašo frazę Vilniaus lietuvių jaunuomenė:

Per Latviją [Tysliava buvo labai aktyvus Lietuvių–latvių vienybės draugijos narys, dažnai ten lankydavosi] (tiesioginio susisiekimo su Lenkija anais laikais nebuvo) savo apsukrumo dėka jis vis dėlto pateko į lenkų okupuotą Vilnių, kur vietinėje lietuvių gimnazijoje su dideliu pasisekimu gastroliavo, reklamuodamas savo kiek neįprastus eilėraščius. (Žmonės mano gyvenime, 1997, p. 124)

Lieka išsiaiškint, kada jis lankėsi Vilniuje.

Kaip filologas futbolą žiūrėjo, i

(213) Užparaštė, xx: kur bėga Šešupė / kur bėga Jordanas

Dusetose tarpukariu sionistinės pakraipos žydų mokyklą dėstomąja hebrajų kalba lankiusi Henia Sneh prisimena, kad jie, lietuvių kalbos mokytojo Petro Kuzmicko skatinami, bendravo su lietuviais mokiniais. Tie juos išmokę ir Maironio/Sasnausko „Kur bėga Šešupė“; dainuodavę lietuviškai, bet pakeisdami tikrinius vardus:

Kur bėga Jordanas, kur Kišonas teka,
Tai mūsų tėvynė, graži Palestina.

Deja, matyt, daugiau perkurto teksto neišliko Henios Sneh atminty, o būtų taip įdomu sužinot, kaip buvo transformuotas Maironio tekstas nuo trečios eilutės:

Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias! [Etc.]

Nuorodą į šią atminties skeveldrą radau Mordechajaus Zalkino straipsnyje „‘Ant žodžių tilto’: Žydų susitikimas su lietuvių kultūra tarpukario Lietuvoje“ (išsp. Abipusis pažinimas: Lietuvių ir žydų kultūriniai saitai, sud. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė = Lietuvos istorijos studijos, t. 8, 2010, p. 53–68; beje, labai įdomi knyga, tik gaila, kad asmenvardžių rodyklės nėra). Tiesa, cituotoji Maironio teksto parafrazė jau 2009-ais buvo užfiksuota Verandoj su vaizdu į saulėlydį, bet tik dabar, pakeliui, tą įrašą užtikau.
P.S. Googlinant: Dusetos, pirmiausia, aišku, pasiūloma nuoroda į lt.wikipedijos straipsnį. Bent jau nuorodų sąraše turėtų būt užfiksuota ir Saros Weiss-Slep sudaryta bei redaguota knyga There Was a Shtetl in Lithuania: Dusiat Reflected in Reminiscences (t.y. jos vertimas į anglų kalbą; beje, ir apie Antalieptę ten nemažai yra; jei kas mokat ir manot, kad vertėtų, papildyk wikipedinį įrašą; ir šita nuoroda informatyvi).
P.P.S. O prie krepšinio čempionato priderinta transkripcija – „Kur bėga Maironis“, nežinau, man nelabai nei jėginga, nei juokinga pasirodė.

Papildas (2018 VI 28) Geršonas Valkauskas-Elimor (gimęs greičiausiai 1895, nors pase 1900, dab. Gudijoj, miręs 1980 Izraely; žr. antkapį), žurnalistas, iš lietuviškai ėjusių laikraščių daugiausia bendradarbiavęs Lietuvos Aide ir Apžvalgoj, nuo 1931-ų lapkričio pradėjęs dirbti Lietuvos generaliniame konsulate Tel Avive sekretorium (ne tik pats rašęs, ir apie jį rašyta, tarkim, Apžvalgoje 1939 I 22, nr. 4, žr. p. 4 „Lietuvos konsulate Palestinoje“).
Apžvalgos savaitrašty 1935 IX 22, nr. 15, p. 2 buvo paskelbtas Valkausko rašinys „Kur Jordanas teka“; paskutinė pastraipa:

Taip, Lietuvos žydo sieloje stebuklingoje harmonijoj jungiasi žydiški ir lietuviški akordai ir ten, kur teka Jordanas, kur žavi Kineret [= žavi Galilėjos ežeras], dar skamba širdyse ir Birutės daina.

Neabejotina: šitą sakinį rašant, turėtas omeny Maironio eilėraščio pirmas posmas (intertekstu vadintinas?).
P.S. Už sušalpą biografinėm žiniom ačiū Akvilei G.

(212) Visiškai tarp kitko: apie akių ir fotoaparato fiksuojamas spalvas

Nieko čia naujo, bet kartais tiesiog konstatuoji: fotoaparatas užfiksuoja kitą spalvą, negu matė akys. Va užpraeitą savaitgalį išgėręs rytinę kavą pastačiau puodelį šalia erškėtrožės uogų. Atrodė: uogų spalva tokia artima tai, kuri po viršutine melsva (nusakomuoju būdu nerodau, nes kitaip nieko geresnio nesugalvočiau už „morkinę“). Nufotografavau. Žiūriu, dabar tos uogos atrodo visai kitos spalvos nei ta, kuri atminty užsifiksavo. (Ką jau kalbėt apie mėginimus užfiksuoti vakaro dangaus spalvas.)
Atžagareiviškai nuskambės, bet juodos-baltos nuotraukos, juodas-baltas vaizdas televizoriaus ekrane palikdavo laisvę spalvinei vaizduotei, o va kai tau pasiūlo – ir nekvestionuodamas priimi kaip tikrą, t.y. tą, kurią išties matytų akys, žvelgdamos į realų daiktą, o ne mato stebėdamos jo atvaizdą.
Gal klystu, bet dar liūdniau, kai tenka žodžiais nusakyti spalvą. Ne, ne kai bendrąją tenka įvardint, pvz., raudona, o konkrečiąją, kai nori būt kuo tikslesnis; ko griebies? – gretinimo: panaši kaip vyšnių – vyšninė, kaip raudonųjų burokėlių – burokinė ir pan. Bet juk vyšnios tavo užmerktose akyse gal visai kitokio raudonumo nei to, kuris kad ir šį tinklaraščio įrašo skaito. Paskutinis skaitytas, man regis, absoliučiai tikslus spalvos įvardijimas:

Žydėjo geltonos, labai riebios (iš tik užvežtų durpių pasipylusios) garstyčios.
Tokia geltona, kuri pilna žalios... (Sigitas Geda, 2000, liepos 8; Adolėlio kalendoriai, 2003, p. 544)

Kitame puslapy dar pridurta refleksija: „Geltonoji beprotybės spalva. Ją kartais gelbsti iš dugno atsrūvanti žalia...“

P.S. Taip kiaulidės vadinamos dar nebuvau girdėjęs – kvapą generuojanti institucija (Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus vedėjas Virginijus Keturka šeštadienį Lietuvos radijo laidoj „Sveikata“; esą jie dabar jau galės ištirt, ar kvapas kenkia žmonėms, ar ne).

(211) Susieji – ir [tiek], vii

Skaitinėjau vakar vakare kun. Juozo Ambraziejaus (1855–1915) 1905 metais pradėtą leist Lietuvos bitininką, 1906-ais pusmetį ėjusį dvigubu pavadinimu – Šviesa (Lietuvos bitininkas), o vėliau – tik kaip Šviesa (1906–1908, nors prie bičių nuolat grįžtama). Spaudą grąžinus, pirmas pradėjo eit Petrapily Lietuvių laikraštis, po jo – Vilniaus žinios; Lietuvos bitininkas – trečias. Regis, vienas Ambraziejus, bent jau pradžioj, visus reikiamus tekstus ir surašydavo.
Pirmam 1906-ų numery, straipsny „Tėvynės meilė“, cituojamas Silvio Pellico (pirmąkart šį asmenvardį lietuviškam tekste sutikau; Ambraziejus mokėjo itališkai? nors galėjo ir prancūziškai skaityt, nes l. daug buvo ton kalbon jo knygų išversta):

Pagarsėjęs italų rašėjas Silvio Pelliko, kurs pats ypatiškai labai daug iškentėjo dėl tėvynės, savo knygoje «Apie žmonių pareigas» [Dei doveri degli uomini, 1834] štai ką rašo apie tėvynės meilę:
«Cinikas, kurs prieš kiekvieną aukštą jausmą stato savo protavimus, paprastai tėvynės meilę stato žemiaus už žmonijos meilę, sakydamas, buk tėvynės meilė esanti priešinga meilei artymo. – «Mano tėvynė – sako jis: – yra visas pasaulis. Tasai kampelis, kuriame aš gimiau ir augau, neturi jokios tiesos reikalauti, kad aš daugiau mylėčiau jį, negu kitas šalis, nes tas kampelis nėra geresnis ir vertesnis už kitas šalis, kur teip-pat yra gerai, arba net dar geriaus. Tėvynės meilė yra tai baisus egoizmas (savymeilė), bendras tūlam žmonių rateliui, kurie, neapkęsdami kitų tautų, norėtų turėti kuo teisinties».
Netikėkite tiems nevertiems protavimams. [Etc.] (p. 14; paryškinta cituojant)

Perskaičius šį pasažą, iškart prieš akis iškilo užrašas, manau, dar tebesantis ant požeminį garažą šalia Žirmūnų „Iki“ (buv. „Minsko“) juosiančios sienelės:

Susisiejo, ir tiek.

P.S. Ambraziejaus 1906-ais išėjęs Trumpas Rymo katalikų katekizmas – vienintelis lietuviškas spaudinys, įrašytas į Index librorum prohibitorum (bet tai jau kita istorija).

(210) Visiškai tarp kitko: apie skaitymus troleibuse

rįžtant iš darbo 19-tu: kokių ketverių ar puspenktų sūnus sėdi tėčiui ant kelių ir, žiūrėdamas į piešinius, o pirštu liesdamas puslapius, klausos skaitomos knygos – Philippe’o Lechermeier (tekstas) ir Rébeccos Dautremer (piešiniai) Pamirštų ir nežinomų Princesių (būtent: tėvas sūnui princeses). Tėčiui sunkokai sekasi, stringa, iš tarties sprendžiant, jam lietuvių kalba – ne gimtoji (prancūzas? italas? ispanas? romaniška tartis). Paskui šnekas. Ir nė krislo abejonės: abu mylintys ir mylimi. Nieko negali būt gražiau.
O aš, stebėtojas? Ką čia aš! – Romualdo Granausko Trys vienatvės, pradėtos vakar po pristatymo Rašytojų klube. Sau. – Ne, būsimiems anūkams (jei tokių bus) teskaito sūnūs; tėvas privalo [cha!] būt svarbiau nei senelis (gal ir ne blogiausias atvejis – kaip mano, – jei senelis, bet ne geriausias).
(P.S. Mindaugo pastaba, kad ankstesniam įraše nepažinęs inicialo T, neišeina iš galvos; šiam parinkau kito dailininko – Vlado Didžioko [biogramoj pridurtina, kad yra buvęs ir žurnalo Vairas meninis redaktorius]; gal šįkart bus aiškiau? – Visai nebūtina, bet va noris papuošt, ir tiek.)