(212) Visiškai tarp kitko: apie akių ir fotoaparato fiksuojamas spalvas

Nieko čia naujo, bet kartais tiesiog konstatuoji: fotoaparatas užfiksuoja kitą spalvą, negu matė akys. Va užpraeitą savaitgalį išgėręs rytinę kavą pastačiau puodelį šalia erškėtrožės uogų. Atrodė: uogų spalva tokia artima tai, kuri po viršutine melsva (nusakomuoju būdu nerodau, nes kitaip nieko geresnio nesugalvočiau už „morkinę“). Nufotografavau. Žiūriu, dabar tos uogos atrodo visai kitos spalvos nei ta, kuri atminty užsifiksavo. (Ką jau kalbėt apie mėginimus užfiksuoti vakaro dangaus spalvas.)
Atžagareiviškai nuskambės, bet juodos-baltos nuotraukos, juodas-baltas vaizdas televizoriaus ekrane palikdavo laisvę spalvinei vaizduotei, o va kai tau pasiūlo – ir nekvestionuodamas priimi kaip tikrą, t.y. tą, kurią išties matytų akys, žvelgdamos į realų daiktą, o ne mato stebėdamos jo atvaizdą.
Gal klystu, bet dar liūdniau, kai tenka žodžiais nusakyti spalvą. Ne, ne kai bendrąją tenka įvardint, pvz., raudona, o konkrečiąją, kai nori būt kuo tikslesnis; ko griebies? – gretinimo: panaši kaip vyšnių – vyšninė, kaip raudonųjų burokėlių – burokinė ir pan. Bet juk vyšnios tavo užmerktose akyse gal visai kitokio raudonumo nei to, kuris kad ir šį tinklaraščio įrašo skaito. Paskutinis skaitytas, man regis, absoliučiai tikslus spalvos įvardijimas:

Žydėjo geltonos, labai riebios (iš tik užvežtų durpių pasipylusios) garstyčios.
Tokia geltona, kuri pilna žalios... (Sigitas Geda, 2000, liepos 8; Adolėlio kalendoriai, 2003, p. 544)

Kitame puslapy dar pridurta refleksija: „Geltonoji beprotybės spalva. Ją kartais gelbsti iš dugno atsrūvanti žalia...“

P.S. Taip kiaulidės vadinamos dar nebuvau girdėjęs – kvapą generuojanti institucija (Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Cheminių tyrimų skyriaus vedėjas Virginijus Keturka šeštadienį Lietuvos radijo laidoj „Sveikata“; esą jie dabar jau galės ištirt, ar kvapas kenkia žmonėms, ar ne).