(249.1) Maironio metai de visu: papildas

Esu jau priekabiavęs prie Maironio metų vad. viešosios reklaminės kampanijos. Minėjau ir Maironio nuotrauką (pro troleibuso langą) matęs. Bet tik šįryt iš arčiau apžiūrėjau tą photoshopu „sumenintą“ fotografiją (t.y. eilėraščių tekstais [tuo pačiu beserifiu šriftu pateiktais] užklotą). Na, jei koks žiaurus vertintojas reikšmingai paklaustų: „Kodėl?!“, sugalvočiau/suformuluočiau tokio veiksmo lyg ir pagrindimą: „Per poeziją, t.y. tekstus, mes suvokiam Maironį“ (ar ką nors panašaus). Viskas gal ir pakenčiama būtų, jei ne [nedoras] įtarimas: ar nenusižiūrėta nuo Michało Tadeuszo Golańskio, kuris Czesławo Miłoszo švarką ir marškinius autografais buvo išmarginęs? Ir dar viena pastaba: nelabai kaip atrodo veidas, kai jo atvaizdas išgaubiamas, ir gan stipriai; galva lyg suplota.
Ir logotipo (Maironis + 150) atskirai internete niekur nepavyko rast.
Įdomu, kaip atrodys 2012-02-25 planuojamas išleist pašto ženklas?
Beje, Miłoszo metų lauko reklamai sukurti buvo skelbtas konkursas, va nuostatai; o dėl Maironio metų – nieko panašaus neteko girdėt, nieko ir išgooglint nepavyko. Bet atkapsčiau Valstybinę Maironio metų programą (apie lauko reklamą – nieko nėr; gal ji tik Vilniui skirta? Už ko užkliuvo akis? Rašybos klaidos 8 profilio išklotinėj, visiško formaliųjų rašybos reikalavimų nepaisymo: reikia taško – nereikia, brūkšnelis vietoj brūkšnio, reikia tarpo – nereikia etc., etc.; reikalavimas preciziškai sutvarkyti bet kokį viešumai skirtą tekstą tikriausiai nebeegzistuoja [dinozauro redaktoriaus perfekcionisto manymu]. Kaip pirmasis „koncepcijos“ principas nurodytas naujumas; naujumo – 0,00 [mano supratimu]. Gana burnot. Ko išties laukiu? – Brigitos Speičytės studijos [dedikuotos a.a. prof. Vandos Zaborskaitės atminimui?]).

P.S. Šalia šito Maironio atvaizdo įdėtas kitur dar nematytas „Senelio skundas“ (4 × 6 = 24 eilutės [tekstas imtas iš ten pat, kur nurodžiau – su beveik visom korektūros klaidom: 11 eilutėj pataisyta rašto, bet 12-oj nereikalingas kablelis taip ir liko; 15 eilutėj turi būt visą kraštą]; spėtina, Generalinės prokuratūros tarnautojams ir lankytojams pirmiausia skirtas, nes prie Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių sankryžos eksponuojamas). Vis dėlto įdomu, kiek ir kokie Maironio eilėraščiai bus lauke šįmet reklamuojami. Jei dar neminėtą pastebėjot ar pastebėsit – prašyčiau komentaruose paminėt.

(256) Visiškai tarp kitko: apie tai, kas blogiausia

Rytą važiuodamas troleibusu perskaičiau, ir vis neišeina iš galvos Liutauro Degėsio mintis:

Blogiausia, kad neįmanoma suprasti – kas, kada ir kodėl šitaip sujaukė žmonių protus, įteigdamas jiems, kad pasaulį galima racionaliai ne tik paaiškinti, bet ir protingai – kaip reikia – sutvarkyti. Galų gale iš kur atsirado ta racionalaus tikrovės planavimo samprata. Ta neracionaliausia tikrovės racionalumo idėja. Įsitikinimas, kad galima sužinoti ir numatyti, kas bus. [...] Atrodo taip akivaizdu, kad žmogus, paprasčiausiai pasižiūrėjęs į savo asmeninį gyvenimą, galėtų gražiausiai pamatyti, kad visas jo gyvenimas – klaidų ir bandymų, spėjimų ir atsitiktinių sėkmių bei nesėkmių virtinė. Kad visi jo planai buvo parašyti atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens. (Metai, 2012, nr. 1, p. 111)

Ar kas perskaitėt „Lietuva 2030“? Tik pradžią tepajėgiau paskaitinėt. Tiksliau už L.D. nepasakysi: „atsitiktinumo šakėmis ant neapibrėžtumo vandens“.
[2012-01-19] Manau, beveik tą patį norėjo pasakyt ir a.a. Václavas Havelas, 1992-10-27 (jau nebe [Čekoslovakijos] ir dar ne [Čekijos] prezidentas, trumpam vėl tik žmogus) sakydamas kalbą Prancūzijos institute:

[...] pasaulis, Būtis ir Istorija yra valdomi savo laiko, į kurį mes galime kūrybiškai įsiterpti, tačiau niekas nėra visiškas jo šeimininkas. Pasaulis ir Būtis aklai nepaklūsta technokrato ar politikos specialisto įsakymams [...]. [...] Pasaulis maištauja prieš tvarką, primestą jam smegenų, smegenų, kurios tarytum užmiršo esančios tik viena menka dalelė nepaprastai turtingo architektūrinio statinio, vadinamo pasauliu. Kuo griežčiau ir nekantriau pasaulis spaudžiamas į racionalias kategorijas, tuo smarkesniais iracionalumo proveržiais jis mus pribloškia. (Šiaurės Atėnai, 1992-12-18, p. 1, 4; iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė)

P.S. Tikėjaus, parengsiu įrašą, skirtą Havelui prisiminti daug cituodamas ir pavadindamas: „Pro memoria: ‘Godo neateis, nes jo nėra’“ – tokią minėtajai kalbai antraštę parinko Le Monde, 1992-10-29 skelbdamas paskaitos tekstą. Nuo žinios apie jo mirtį iki laidotuvių ir per jas pylėsi visokie apibendrinimai: Europe has lost a father; V.H. – tiesa, meilė, gerumas, garbė, sąžinė, kovos už demokratiją ir žmogaus teises simbolis ir pan. Pompastika; helio balionai. O va tuolaik popieryne rastas paskaitos vertimas buvo apie tai, kas svarbu atrodo – kalbėta apie laukimo fenomeną: neprasmingąjį („Laukti Godo beprasmiška, tai reiškia – meluoti pačiam sau ir prarasti laiką“; toks laukimas „atsiradęs iš mūsų bejėgiškumo, jisai – ne viltis, o iliuzija“) ir prasmingąjį („Reikia kantriai sėti sėklas, uoliai laistyti žemę, kur jos pasėtos, ir duoti augalams laiko, kuris jiems skirtas. Negalima apgauti augalo, kaip negalima apgauti ir Istorijos. Tačiau galima jį laistyti. Kantriai, kas dieną. Su supratimu, be abejo, su nusižeminimu, tačiau ir su meile. [...] Nėra jokios priežasties nekantrauti, jei sėta ir laistyta gerai. Tereikia suprasti, kad mūsų laukimas nėra beprasmis. Laukimas, kuris turi prasmę todėl, kad kilęs iš vilties, o ne iš nevilties, iš tikėjimo, o ne iš desperacijos, iš nusižeminimo prieš šio pasaulio laiką, o ne iš baimės, laukimas, kurio ramybę lydi ne nuobodulys, bet įtampa. Toks Laukimas yra vertesnis už paprastą laukimą.“) — Na va, bent tiek užfiksavau.
P.P.S. Pasak Libération, Milanas Kundera yra pasakęs: «La plus belle œuvre de Václav Havel, c’est sa vie.» Daug tiesos.

(255) Užparaštė, xxvi: apie dienos istorijas

Kęstučio Šiaulyčio pieš.

Kas atsitiko tą ar kitą dieną prieš x metų – tokių tekstukų ar laidų per radiją yra; gerai, kad yra, bet primenami faktai, kuriuos ir pats palygint nesunkiai gali rast. O va jei paieškojus įdomesnių istorijų, susijusių su konkrečia diena? – gal jau prieš porą metų toptelėjo galvon klausimas (iš radijo, LR, ilgesio? gal). Vis užtinku, kai ką užsifiksuoju, bet 365-ios – nepasiekiama kiekybė, tad gal visai nesvarbu, kad šiandien pasidalinsiu vakar susidėliojusia galima istorija, skirta kovo 4-ai.

1989-ų kovo 4-ą išėjo pirmasis numeris Lietuvos žaliųjų informacinio leidinio Žalioji Lietuva (redaktorė Rūta Grinevičiūtė; numerį paruošė Rita Miliūtė, Kęstutis Šiaulytis, Sandra Gražytė; redakcinė kolegija: Artūras Abromavičius, Vaidotas Antanaitis, Saulius Gricius [būt prasminga išleist apie šį žmogų knygą, manau], Rūta Grinevičiūtė, Saulius Lapienis, Zigmas Vaišvila; tiražas 50 000; kaina 20 kp). Ketvirtame puslapy paskelbtas ir toks laiškas:

Aš, Vydė Vaičekonytė, gyvenanti Kaune, Ašigalio g. 47-68, skelbiu savo butą Nebranduoline, demilitarizuota zona.

Tą pat padarė ir Jonas, Rita, Eglutė ir Inga Stegvilai (Klaipėda, Spalio pr. 17-19), tiksliau – J.S. savo, žmonos ir dukrų vardu. O prasidėjo viskas, regis, nuo Gyčio Padegimo, kuris Šiaulių dramos teatrą ir erdvę virš jo tokia zona paskelbė?
Va rast reiktų Vydę Vaičekonytę (pagooglinęs teradau, kad 2007-ais tapo atestuota architekte) ir/ar Joną Stegvilą ir paprašyt prisimint tuos rašytuosius laiškus. Sykiu būtų prisimintas ir laikas, kai oi daug Lietuvoj buvo pacifistų (jokių kariuomenių!) ir žaliųjų (jokių atominių elektrinių! [tebemanau, kad atominės Lietuvai tikrai nereikia]).
Tokia galėtų būt kovo 4-os istorija. Galėtų.

(254) Visiškai tarp kitko: apie spaliukus

Kolegė:
– Na, kas buvo spaliukai?
– Būsimieji pionieriai.
– Ot ir ne: „tai 1923 m. Rusijos komunistiniame režime sukurta organizacija, vaikams nuo 7 iki 9 metų“, – pacitavo iš Violetos Židonytės romano Liepų medaus nebus (2011) paaiškinimų.
– Ot ir taip: spaliukai nebuvo atskira organizacija. – Ir pacitavau iš Pradinuko (1983): – „Visasąjunginės V. Lenino pionierių organizacijos Nuostatuose parašyta:‘Pionierių draugovės ir būriai sudaro I–III klasės spaliukų grupes jaunesniesiams mokiniams rengti stojimui į pionierių organizaciją’. Taigi spaliukų grupės egzistuoja tik prie pionierių būrio, bet ne atskirai, tai ne speciali jaunesniųjų mokinių organizacija“ (p. 194).
Aišku, menkniekis toks netikslumas, tas vietininkas blogiau.
P.S. O va kad apie Kosto Ostrausko mirtį padoriai tepranešė vieninteliai bernardinai.lt (čia) – kituose taip ir liko pirminė informacija (mirė, tik dar nežinom, kada tiksliai), – manau, iškalbingas faktas: apie prioritetus ir pagarbos supratimą laaabai daug pasakantis.

(253) Užparaštė, xxv: dar apie vieną akrostichą

Esu rašęs apie 1940-ais skelbtą Internacionalo vertimo konkursą. Ten ir Binkio, kaip šito teksto vertėjo, pavardė paminėta.
Šiandien besikuisdamas popieryne, aptikau išplėšą iš Literatūros ir meno (1993-03-20) su Domo Kadugio (slp., aišku) tekstu „Pornografinė įvairovė“. Yra ten ir tokia pastraipa:

Antai Kazys Binkis mėgdavo pasakoti, kaip jų šauni kompanija patobulino „Internacionalo“ vertimą. A.J. Greimo sakymu, tai padaryta per linksmumą, pritrūkus pinigų: „...nuėjęs į esdekų CK ir pasisiūlęs gerai, „meniškai“ išversti, jei jie sumokės“. Tarsi gavęs net 1000 litų, ir esdekai nepastebėjo, jog šiame vertime, iš eilės skaitant pirmąsias pirmojo posmo eilutes, paslėptas net ir mūsų laikais nespausdintinas žodis. (p. 14)

Greitosiom rastas Binkio versto Internacionalo pirmas posmas toks:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
Sukilkit, žmonės pavergtieji,
Visi kovon išvien smarkyn!

Na, gal toj vertimo versijoj paskutinė eilutė prasidėjo: Kovon visi...? (Ritmas tikrai nesutrinka.) Greičiausiai.
Bet ką čia dabar nustebinsi, tokį žodį pavartojęs? Keistoka buvo skaityt šitą aptarimą. O kad Binkis mėgo bliuznyt vis šitą žodį pavartodamas, paremtų ir jam priskiriamasis dvieilis: „Pas Melngailį, pas Borisą etc.“ Literatūros istorija turi ir profaniškąjį pamušalą, vargu ar verta jį neigt, bet ir išverstu paltu vargu ar verta vaikščiot; nors kodėl ne, jei pamušalas – iš sabalų kailių.

(252) Sovietmetis: apie unikalų tiesosakos būdą

Esu / manau esąs vienas iš nedaugelio, kuris, Lietuvoj tupėdamas, paskaitinėja popierinį Čikagoj (tebe)leidžiamą Draugą (atkeliauja [suprantama, vėluodami] savaitės numeriai LLTI bibliotekon – ačiū!). Tik „anapusbalinių“ autorių tekstai patraukia akį kasdiendieniuos numeriuos (tarkim, Stasio Goštauto; pagarba!), o va šeštadieninius kultūrinius priedus (iš pagarbos buv. redaktoriui Kaziui Bradūnui, nors dabar redaguojamus „šiapusbalinės“ Renatos Šerelytės) visada perskaitau (kartkartėm prisimindamas Lietuvos ryto priedą „Mūzų malūnas“ [Kukulas, Parulskis ir kt., slapyvardžiais ten rašydavę...]). Yra ir Draugo internetinė versija, kur priedai pateikiami .pdf formatu; pasižiūriu; kad ir metinę priedo bibliografiją.
Nežinau, ar kam šaus galvon pagooglint: „Mendeika Ambrasas“, – apie pirmą rodomą nuosiuntą („Cenzūra ir potekstė“, 2011-05-28) noriu primint. Ir žodžiu aktorių bei režisierių Petrą Mendeiką esu girdėjęs apie tai pasakojant, bet tekstas yra tekstas, – apie unikalų tiesosakos būdą sovietmečiu – būdą, kai apeinamas net pats įžvalgiausias cenzorius, skaitantis tekstą ir galvojantis apie galimas potekstes (kas kramol’no tarp eilučių???+?):

Pavyzdžiui, kryžminis dialogas, gimęs dailininko, poeto ir dramaturgo Arvydo Ambraso, labai anksti išėjusio anapus, bei jo kolegos R[egimanto] Midvikio pjesėse, kai dviejose scenos aikštelėse kalbama vienu metu, ir du tarpusavyje tarsi nesusiję dialogai sueina į vieną ir suformuoja tik girdimą (o ne užrašytą) rišlų sakinį cenzūros draudžiama tema. Sakinį, kurį cenzūra būt iškupiūravusi ir kuris savo tikrąją prasmę atskleidžia tik spektaklyje, tik vaidinant, darant reikiamose vietose pauzę, tapdamas labai aštriu skambėjimu ir visiškai nematomas – rašytame tekste. Ir, aišku, įvaro cenzoriui paniką: kaip jis, pjesę skaitydamas, galėjo to nepastebėti!.. Šis neeilinis reiškinys liko nepastebėtas ir neįvertintas, nesulaukęs nei aptarimo, nei studijos, nors yra unikalus pasaulinei dramaturgijai ir labai aktualus šiandien dar pavergtoms tautoms. Šis dramaturginis atradimas gimė ir buvo realizuotas gūdžiais cenzūros siautėjimo laikais.

Štai tas teksto gabalas, kurį noris paskleist. Dar labiau „priartint“ prie sovietmečio tyrėjų akių. Kas be ko: prieš tai paprašius Petro Mendeikos pateikt teksto kryžminimo pavyzdį: nekaltas + nekaltas = „kaltas“.
P.S. Apie A.A. ir Co. pjeses dar čia esu rašęs.

(251) Iš popieryno, iv: ką galėtų reikšt m. ž.?

Labai įdomūs, jokioj knygoj, regis, neperspausdinti Juozo Žlabio-Žengės (pirmųjų nepriklausomybės kovų kavaleristo, pasak Sigito Gedos, vieno iš trijų didžiausių XX amžiaus pradžios lietuvių poezijos modernistų, vėliau net didžiausiu atrodžiusio) atsiminimai „Tarp bombų dūžių ir mūzų lūžių“ apie pirmąjį sovietmetį ir vokietmetį (Nemunas, 1991, nr. 12). Ir štai tokia situacija užfiksuota:  Lietuva – LTSR, / Lietuvos senos nebėr!, vieta – Kaunas, laikas – tuoj po mitingo Lietuvos kompartijai paremti Vileišio aikštėj (per Jonines vyko).

Netrukus susitikau rašytoją Joną Marcinkevičių [*], su kuriuo dažnų ryšių nepalaikiau, tik retkarčiais kur nors šnekteldavome. Jis pasiūlė:
– Važiuokim į prezidentūrą pas Justiną Paleckį.
– Ko ten? – nustebau. – Juk jis prezidentas.
– Nuvyksim, pažiūrėsim ir parašysim, kaip Paleckis m. ž..
Abu šyptelėjom: tai buvo natūralizmo estetikos metafora. (p. 9)

Važiuodamas iš darbo troleibuse perskaičiau. Ir va vis tebegalvoju, ką reiškia m. ž.. Vienintelis plėtinys sukiojas galvoj: myžti žodžiais. Kokių variantų dar galėtų būt?

[*] lt.wikipedijos įrašą galima būt paspalvinti kad ir gabaliuku: J.M. Nürnbergo procese (kiek išsiaiškinau, vienintelis lietuvis, tame oficialiai dalyvavęs, – kaip Tiesos specialusis korespondentas; yra išlikę jo laiškų Tiesos galvai Genrikui Zimanui, atskeidžiančių gan tragikomišką siųstojo korespondento padėtį: visi jo pranešimai turėję eit per Maskvą, o jis per prastai mokėjęs rusiškai; atsiskaitė/parašė/pranešė tik post factum, grįžęs Vilniun).

(250) Donelaitiana, iii: logotipas

Gavau el. laišką:

pranešame, kad yra sukurtas Donelaičio minėjimo programos logotipas (autorė Gražina Komarovska). Šis logotipas išrinktas konkurso būdu, kurį organizavo Vilniaus dailės akademija [išrinktojo logotipo autorė – VDA Grafinio dizaino katedros 1 MA kurso studentė]. Maloniai prašome naudoti šį logotipą kaip Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo programos ženklą ir juo žymėti visą informaciją, leidinius, spaudinius, afišas ir pan. Donelaičio metų logotipo visus galimus formatus rasite Kultūros ministerijos svetainėje [...].

Priekabas – pats logotipas. Oi nežinau nežinau; mano supratimu, nei į tvorą, nei į Donelaitį. (Georgia šriftas man patinka, va ir mano įrašai tuo pačiu šriftu; bet tarp metų pagal visas taisykles turi būti ilgasis brūkšnys be tarpelių. Ir dar: kas per profilis logotipe? Autorės įsivaizduojamo Donelaičio? O kas per dalykai jojo galvoj?)
Beje, įdomu, kaip sureaguos (jei sureaguos) Robertas Jucaitis? Pala, bet ar tik nebus jis suinteresuotas asmuo (per VDA)?
P.S. Paieškojau žinių apie tą vykusį konkursą. Radau šį tą. Supratau, kad absoliuti dauguma vertintojų – dizaino išmanytojai (išskyrus Vaišnį, kuris viską išmano). Konkurse dalyvavo tik studentai (gal dar ir ką tik baigusieji?). Ne, aš nieko prieš jaunuomenę, bet ar ne varžydamiesi su vyresniaisiais savo talentu jie pirmąsias vietas turėtų pelnyt?