(458) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxv

– Ar jūs suvokiat, ką darot, t.y. ką sakot?!
– Sakau, ką manau.
– O žmogus, tas, apie kurį jūs sakot, jo jausmai, savivertė, savigarba? Negi jums nesvarbu, kaip jis pasijus?
– Yra toks posakis: teisybė akis bado; pirmiausia uždrauskit, ištrinkit jį – kaip niekinamą ir sadistinį; jei jo neliks, neliks ir moralinio pagrindo sakyt, ką manai. (Jaunystėj patirdavau empatiją girdėdamas: „[...] плевал я с эйфелевой башни на головы беспечных парижан“, – taip, klaikaus nevisavertiškumo simptomas.) Taip, suvokiu, ką sakau, ir noriu nebijot to pasakyti.
P.S. Norėčiau, kad tai būtų ne įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa.