(964) Visiškai tarp kitko: apie eilėraštį iš sieninio kalendoriaus birželio 26 dienos lapelio

(Vis rankioju tekstus, susijusius su konkrečia diena; metai nesvarbu. Sumanymas, kurį vargu ar pavyks įgyvendint. Dar tik kokį šeštadalį ar net mažiau turiu (o reiktų 365-ių). Toks Dienynas būtų – kiekvienai dienai po istoriją; bet po tokią, kuri nebūtų nutrinta; sritis – aišku, kultūros istorija.)

Vileišių rūmų kiemas, 2017-03-23

Institute keletą metų vyko Sovietmečio seminarai. 2012-03-20 Jurgita Raškevičiūtė skaitė pranešimą „Janinos Degutytės poezijos recepcija sovietmečiu“; epigrafu pasirinko Antano Banaičio iš Ariogalos 1972-ais rašytą laišką:

Gerbiamoji Janina Degutyte,
eilėraščių nelabai mėgstu, labiau patinka man apsakymai. Bet šių metų birželio mėnesio 26 dienos kalendoriaus lapelyje perskaičiau Jūsų eilėraštį „Gimtoji kalba“ [ar reikėjo mokykloj išmokt atmintinai, ar savaime įstrigo? „Iš kopų šnabždesio su debesim ir prošvaistėm, / Iš marių virpulio ir ežerų nendrėtų, / Iš duonos kvapo ir miškų giesmės / Kalba gimtoji lūposna įdėta“ etc.], kurio minties ir žodžių prasmingumas pritrenkė mane iki širdies gelmių. Mums, lietuviams, šis eilėraštis neįkainojamas, aš nemoku žodžiais išreikšti jo brangumo. Tebūnie jis mums kaip kasdienė malda.
Ačiū už tokią brangią dovaną „Gimtoji kalba“.

Kas tas Antanas Banaitis? – aišku, labai įdomu būtų žinot. Nežinau, bent kol kas; „Lietuvos valsčių“ serijos monografija apie Ariogalą dar tik numatyta rengti.
— Taip, dar nėr dienos istorijos. Nors pats faktas – eilėraštis iš kalendoriaus lapelio, būtent šis eilėraštis, reakcija jį perskaičius, – kaip čia pasakius? – jau šis tas.
Kodėl atkreipiau į tatai dėmesį? Gal ir klystu, greičiausiai klystu manydamas, kad daugėja žmonių, kuriems atrodo: sovietmečiu tebuvo vienas vertas prisimint Poetas, ir gerumo, ir tautiškumo išmokęs, ir į Atgimimą atvedęs; o kiti tuolaik kūrę – „ir kt.“ teverti. Buvo Maironis, buvo Marcinkevičius, visa kita – nebent mėgstantiems meną menui. Ir dar: regis, nė vienas po karo laisvajam pasauly atsidūręs ir ten atsiskleidęs išties talentingas poetas nėr reiškęs tokios pagarbos okupuotoj Lietuvoj likusiam collegai, kaip Liūnė Sutema – pirmiausia Degutytei: „dvi moteris – J. Degutytę ir S. Nėrį turiu savo širdyje, jos man išskirtinės, vienintelės... Jeigu kam ir pavydėjau – tai joms ir dar Marcelijui Martinaičiui“ („Tegu kalba mano poezija“, kalbina Virginija Paplauskienė, Nemunas, 2008-05-22, p. 4).