Perbaksnodamas Giedros R. gabaliuką apie arklio kanopų caksėjimą sekmadienio tyloje, prisiminiau prie Kalnų parko troleibusų stotelės ant buv. kareivinių sienos matytą graffitį (nepatinka man tas siūlomasis sulietuvintas variantas – grafitas įkištas paišelin; be to, Liūnės Sutemos 1993-ių knyga taip vadinas). Suprantu, aerozolinių dažų pūtikas greičiausiai buvo ne tylos, o „Depeche Mode“ gerbėjas (Words like violence / Break the silence), bet mane ši pamatyta frazė nudangino Labanoro girion.Tai atsitiko prieš keletą metų, gal net dešimt. Buvau pakviestas praleist savaitgalį sodyboj. Tas metų laikas, kai prisirpsta žemuogės. Vienądien eidamas palei vad. linijas pririnkau trilitrį – ir karštį be vėjo iškenčiau, ir museles: privalau pririnkt pilną, ir viskas. Kitąryt nubudau saulei vos pradėjus tekėt. Žemuogių negana, dabar reikia mėlynių. Gan giliai įlindau į girią. Tyla (po Vilniaus) fantastiška, dar paukščiukai, ir staiga lyg šalia išgirdau mūkiant karvę. Kartą, kitą, trečią (viskas aišku, šeimininkę kviečia: pamelžk). Švarus švarus karvės balsas. Ir tik paskui supratau, kad ji gali mūkt arčiausiai už kokio kilometro, o gal net toliau, tik girdžiu – lyg šalia; dar ir aidas, aišku, prisidėjo. Tyla tam, kad išgirstum tai, ką nuslopina, užgožia foninis triukšmas. Ir nuo tada man Labanoro giria = tas toli mūkiančios karvės balsas.
P.S. Išmanantis reikalą žmogus (programuotoja!), kai keliskart nesusilaikiau nepasigyręs, kad tą ar tą įrašą papildžiau prierašu, prieduru ar audioišnaša, pasakė: blogai darai. Jei kas skaito tą tavo tinklaraštį, tai iš kur jam žinot, kad tu ką nors ten pataisei (korektūros klaidos – kas kita)? Aha, šitą skaičiau, kas naujo? Ir buvo visiškai teisus; ne internetiškai, o popieriškai mąsčiau. Tai va ir stengiuos gerai daryt, todėl ir (17.1).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą