(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-11-28

(1135) Miscellanea rerum, viii: gėlės, tankai, Mickevičius ir kt.

[vis užsifiksuoji sau ką nors, ir tiek; pažiūrinėjau, ką užsirašęs pastaruoju laiku, dar ir vaizdų yr;
gal galėjo tai būt atskiri įrašai, bet būt atrodę per smulkūs; apkaba/обойма/ nežinau, kaip natiškai]

(α) mažieji džiaugsmai, 2018 XI 19
Pernai gruodžio pradžioj draugei, šventusiai pusapvalį jubiliejų, be kita ko, padovanojo pirktinį žydintį kalėdinį kaktusą / tikrąjį plokštenį / schlumbergera truncata. Nužydėjo. Persodinau. — Metų neiškentė, gruodžio nesulaukė. Pražydo. Didžiausias mažasis džiaugsmas buvo, kai pastebėjau, kad krauna žiedus; ne kai ėmė žydėt. Augalas pajėgus nudžiugint nė kiek ne mažiau negu tikrai geras eilėraštis.

(β) + pagarbos Nekrošiui, 2018 XI 22
Šiandien Šiluvoj palaidotas didis režisierius Eimuntas Nekrošius. Kaip tiesiog žmogus. Jokių valstybinių laidotuvių, Menininkų kalnelių. Tik nesuprantu, kodėl rašyta „artimiesiems pageidaujant“, o ne „vykdant mirusiojo valią“. Nekrošiaus laidotuvės – finalinė gyvenimo scena – ryškiausiai atskleidė jo požiūrį į žmogų. Požiūrį, kuriam visiškai pritariu.
Tas plotas Antakalnio kapinėse – sakoma: taip pagerbiame; o ar ne arčiau teisybės būtų: taip susikuriame patogesnes sąlygas pagerbti?

(γ) savivoka, 2018 XI 24
Stovėdamas pirmo aukšto balkone žiūrėjau, kaip Kalvarijų gatve važiuoja tankai ir kita karinė technika.
Proto balsas: „Gal ir gražu, bet naivu būt pacifistu.“
Kitas, nežinau kieno: „Džiūgaut pamačius daiktą, skirtą naikint ir žudyt, nors jo vardas ir Rasa, – na negerai, negražu.“

(δ) ką, būdamas redaktorius, tikrai siūlyčiau taisyt, 2018 XI 25
Įžvalgus svarstomasis rašinys gerą vardą turinčiam žurnale. Bet:
Negalima neigti, kad nuo partizanų rankų nežuvo civiliai gyventojai [→ civilių gyventojų].
Kaip minėta, į mišką pasitraukė ir krauju susitepę vyrai [→ susitepusių vyrų].
Neabejoju, autorius omeny turėjo ne visus, tik dalį, bet – nedrįstu spėti kodėl – pasirinko dgs. vardininką, o ne dalies kilmininką. Tokius minties ir kalbinės raiškos prasilenkimus redaktorius turėtų siūlyt autoriui pataisyti.

(ε) mintis kaip бритва обоюдоострая, 2018 XI 25
Tik spėliot galėčiau, kodėl būtent toks palyginimas (iš savižudžio Majakovskio eilėraščio apie sovietinį pasą) atėjo į galvą, per EuroNews TV išgirdus vengrų studentą sakant: „Mums reikia mąstytojų ir filosofų, kad sukurtume geresnę ateitį.“ (Viktoro Orbáno vyriausybė nori dar labiau apribot Vidurio Europos universiteto veiklą, studentai protestuoja, reikalauja nevaržyt akademinės laisvės; jei taip atsitiksią, universitetas persikelsiąs Wienon.) — Naivusis progresyvizmas. Ne poetų, prozininkų ar dramaturgų, o tų, kuriuos vadinam mąstytojais ar filosofais, įžvalgas pasitelkė tironai, kurdami „šviesią ateitį“ Sovietų Sąjungoj ar Trečiajam Reiche, ar Kinijoj, ar Kambodžoj. Jei universitetas būtų perkeltas Wienon, gal neprošal studentus nuvedus prie Karl Marx Hofo ir šį tą papasakojus apie praeities „šviesą“.

(ζ) apie kepures, 2018 XI 27
Šįvakar Valdovų rūmuos atidaroma paroda „Litwo, Ojczyzno moja... / Lietuva, Tėvyne mano...: Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas“. Nemėgstu visokių atidarymų (ir dėl dėkų padėkų neišvengiamo perviršio, be kita ko). Girdėjau ekspresyvų vieno iš parodos rengėjų pasakojimą, kas kur būsią rodoma, – taip, tai tikrai verta apžiūrėt paroda, bet – neskubant, savu tempu, kai kuo mažiau lankytojų.
Pastraipa iš pristatomojo teksto:
Lietuvos visuomenei svarbus aspektas – poemos Ponas Tadas ir lietuvių literatūros ryšiai. Atsižvelgiant į tai, parodoje pristatoma atskira tema – Pono Tado pėdsakais Lietuvoje. Čia rodomi žinomi poemos vertimai į lietuvių kalbą nuo XIX a. antros pusės iki šių dienų bei lietuvių literatūros kūriniai, kuriems poema yra padariusi didelę įtaką (panašios invokacijos, recepcija ir pan.). Juk ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią...
Bus eksponuojami Valerijono Ažukalnio ir Vinco Mykolaičio-Putino vertimų rankraščiai, Salomėjos Nėries mašinraštinis rinkinys Prie didelio kelio – atverstas lapas su 1943-ais sukurtu eilėraščiu „Už gyvybę tu brangesnė“ kaip parafrazės pavyzdžiu (šitie pasiskolinti iš LLTI BR), gal dar ko bus; nežinau, kokiu pavidalu rodys Tautišką giesmę – gal atverstame Varpo puslapy (1989, nr. 6, p. 95)? O gidai parodos lankytojams sakys: „Vinco Kudirkos ‘Tautiška giesmė’, tapusi modernios Lietuvos valstybės himnu, atkartoja Pono Tado pradžią“? — Neatkartoja! Net labai ryškiai skirias Mickevičiaus ir Kudirkos tėvynės ir tautos suvokiniai. Trijų žodžių frazėj du tie patys, bet trečias skirias: mano vs mūsų, – jau tai turėtų pristabdyt, verst suklusti; ir nereiktų sustot, abu tekstu skaityt toliau; platesnis kontekstas dar daug daugiau ką padėtų suprast. — Taip, kepurės iš pirmo žvilgsnio tikrai gali pasirodyt esą panašios, bet juk galvos svarbiau, daug svarbiau. (Gal, sakysit, per jautriai puolu reaguot? būta čia ko? — Gal.)

6 komentarai:

  1. Dar vienas pasimovimas ant originalios rašybos.

    Viennon – čia kas? „Originali rašyba“? Kodėl originali – angliška? Juk Viena Austrijoje, austrai kalba vokiškai, vokiškai Viena – Wien.

    Taigi einamasis vidaus vietininkas (čia ateičiai) – Wienan :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oi, Inga, kaip džiauguos suteikęs Jums dar vieną progą padžiūgau (anąkart „pakliuvau“, šįkart jau „pasimoviau“) ir dar kartą įsitikint: kvailystė ta originali rašyba.
      O buvo viskas daug paprasčiau: užsifiksavo tokia forma tą straipsnį apie pastatą anglų kalba skaitant, ir parašiau nepagalvojęs, išsijungė galvoj įspėjimas: su vietovardžiai įvairiose kalbose elgiamasi įvairiau, ypač tų vietų, kurios, taip sakant, pasaulinės.
      Ačiū, aistringoji apsirikimų ir klaidų medžiotoja Inga, kad atkreipėt dėmesį, – pasitaisiau.

      Panaikinti
  2. Kvailystė ar ne kvailystė, bet savanoriška vargo vakarienė tai tikrai...

    O kadangi reikia pateisinti aistringos medžiotojos titulą, tai dar vienas redaktorinis pasažas.
    Dėl „siūlyčiau taisyti“.


    Sakinyje Negalima neigti, kad nuo partizanų rankų nežuvo civiliai gyventojai – dalies kilmininko taip, reikia.
    Bet čia dar ir be to yra ką taisyti, čia yra logikos klaida. Šituo sakiniu pasakytas priešingas dalykas, nei norėta pasakyti. Negalima neigti, kad nežuvo – trys neiginiai. Trys minusai duoda minusą, taigi tokiu sakiniu pasakoma: galima teigti, kad nežuvo. O juk mintis priešinga: galima teigti/reikia pripažinti, kad žuvo civilių gyventojų. Iš sakinio reikia išmesti vieną neiginį, jų turi likti tik du:
    Negalima teigti, kad nuo partizanų rankų nežuvo civilių gyventojų arba Negalima neigti, kad nuo partizanų rankų žuvo civilių gyventojų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, man iki tokių aukštumų tikrai toloka, tuolab: vyrai tik po vieną dalyką pastebi, du jiem jau per daug.
      Įsigilinus – taip, Jūsų siūlymas taisyt visiškai logiškas, vienu neiginiu per daug; tik svarstymo (kodėl turi būt tik du, o ne trys neiginiai) paraštėj būtų galima pakeverzot maždaug tokią mintį: skaitydami pamatom tai, ką norim pamatyt: minties, kad civilių nežuvo, nesitikim – ir perskaitom tai, ko tikimės; skaitydami „nepamatom“, kad užrašyta priešingai. — Apskritai l. dažnai perskaitom ne tai, kas užrašyta, o tai, kas norėtumėm kad būtų užrašyta. Čia jau ne kalbos, o suvokimo dalykai, bet jų gal nevertėtų varyt iš kiemo.

      Panaikinti
    2. Šiaip jau taip. Tai labai dažnas atvejis, ir pasaulis nesugriuvo.
      Bet tą patį paraštėj galima pakeverzot ir apie dalies kilmininko siūlymą: juk niekas perskaitęs nepagalvojo, kad kalbama apie visų iki vieno civilių gyventojų žuvimą.

      Panaikinti
    3. Taip, nepagalvojo, bet ta raiškos neatitiktis skaitant užkliuvo. Bet gal ir būtų praslydus, jei ne vos po poros sakinių tie „susitepę vyrai“; šiuo atveju dgs. vardininkas tikrai pavojingas, nes yra, kad ir nedaug, tebemanančių: miškuos nuo gerosios sovietų valdžios slapsės tik tie, kurie buvo vienaip ar kitaip prisidėję prie Holokausto.

      Panaikinti