(888) Visiškai tarp kitko: iš Perlojos šis tas

Šeštadienį teko šiek tiek paplaukt baidare Merkiu, nedaug, nuo Senosios Varėnos iki Perlojos, apie 12 km. Atplaukėm per greit, tai ką veiksi kompanijos laukdamas? Reikia apžiūrėt miestelį, kuriame tik anais laikais būta.
Bažnyčia, įžymybės – šiuo atveju – Vytauto paminklas, skelbimų lenta ir kapinės (bet į jas nebeužsukom, valgant ledus nelabai gražu vaikščiot tarp antkapių).

Graži bažnyčia, kapinės šventoriuj; manėm, šeštadienį pavakary durys bus užrakintos, bet ne, atviros, prieangin gali užeit, tik pačion bažnyčion ne, per grotas apžiūrėjom.
Ir iškart akys užkliuvo už į kairę nuo altoriaus kabančio lyg ir Kristaus – ir dėl paveikslo spalvų, ir dėl baltų kelnių – na, tikrai ne Hoppeno darbas. Šitas Išganytojas vargu ar žydas, greičiau jau iš Indijos atkeliavęs. Ir pagalvojau (gal negražiai): ar tik nebus tatai šalia bažnyčios, Vytauto 25, gyvenančios dailininkės Juzefos B. darbas? Dabar jau gailiuos, kad neužėjom apžiūrėt nuolat veikiančios autorinės akvarelių ir piešinių parodos – labai jau stiprų įspūdį padarė į jos namą atremtas skydas su išminties perlais:

Petro Tarabildos Vytautas, stovintis nuo 1930-ų. Aplinka „europinė“ – ir gėlės, ir suoliukai, ir šiukšliadėžės.
Draugė:
– Oi, koks baltas! Atsimenu, anais laikais kažkoks pilkas buvo. Tėvai, kai važiuodavo grybaut iš Vilniaus į Valkininkus, kartais ir iki Perlojos atvažiuodavo. Visada būtinai perskaitydavom užrašą kitoj postamento pusėj. O tada jau namo taisyt grybų.
(Labai šnekus buvo vairuotojas, vežęs į Senają Varėną, kur pradėjom plaukt, – tiesiog nesustodamas bėrė žinias į mūsų galvas apie Perloją. Kai atvažiavo pasiimt baidarių, dar porciją žinių gavau, tai galiu pranešt: Vytautas dukart buvo nubaltintas – Sąjūdžio laikais, iš entuziazmo, ir visai neseniai, kai vykdytas centrinės miestelio aikštės renovacijos projektas.)

Ji užėjo parduotuvėn ledų, o aš laukdamas ir iš šono žvelgdamas į skulptūrą pagalvojau: taip aukštai iškeltas, ir dar galvą užvertęs; kažkoks labai jau savim patenkintas, nosį užrietęs tas Tarabildos Vytautas. Na, vis dėlto skulptūra ne stipriausia jo kūrybos dalis.

Toj nuotraukoj, kur Vytauto paminklas iš priekio, kairėj pusėj per vidurį matyt apvali skelbimų lenta. Ten visada gali rast įdomybių.
Štai ir šįkart – ne tik kiekvienam miestely esantys skelbimai apie vištas vištaites.

Į Seimą kandidatuojantis Varėnoj gimęs Gediminas J. nepasitiki Vytautu, perlojiečius nuo gresiančio antplūdžio žada gint pasitelkęs (kiek mano protas pajėgia suvokt) pagal archeologų radinius atkurtą žavesį – tikrai žavus tas būsimosios gynėjos apdaras, argi ne? Kandidatas su savo šlipsu kaip koks pašalinis valdininkas, modelių fotosesijon papuolęs.

O dešinėj – skelbimas, vertas kalbotyrininkų dėmesio: ir tarminė žodžio forma, primenanti apie kalbos ekonomijos dėsnį (kam tie trys skiemenys, jei ir dviejų gana), ir raidyno kaitos pavyzdys (vietoj ch – x), ir priešdėlis iš su nosine, ir didžiųjų bei mažųjų raidžių makalienė. Žodžiu, tikrai įdomu.

Vakarojom ir nakvojom kitapus Merkio, pasak Perlojos enciklopedisto, lenkų pusėj.
◄ Vaizdas nuo tilto per upę į pietryčių (jei galva nebuvo apsisukus).

Ne tik į tolumą žvelgiant gražu;

nuleidus akis, matyt, kaip juda žolės. ►

Na taip, nuotraukoj jos nejuda, net ir nufilmavus vaizdas būtų ne tas: juk žiūrėt reikia iš viršaus į apačią;

žiūrėjau į tuos lėtus ir, sakytum, iškilmingus žolių (kaip jos vadinas? juk turėtų turėt vardą) judesius, lemiamus vandens srovės, ir galvojau: ar yra koks labai tikslus veiksmažodis tiems judesiams įvardinti?

Ir neradau tokio galvoj.

(887) Dėl juoko, bet ne tik: kandidatė į Vasario 16-osios signatares

ali žmogus visokių juokų prisigalvot, jei tik ūpo yr. Aišku, nesi Palemonas Dračiula, taip grakščiai ir šmaikščiai neišeina, bet ką jau padarysi – ne visiem duota ir drėbtelėta.
-------------------------------
Prieina prie Basanavičiaus, grįžtančio iš koncerto Bernardinų sode, kad ir šito, Toks Lietuvys ir sako:
– Žinot, daktare, regėjimas mane buvo ištikęs – nepraeis nė šimtas metų, ir Lietuvą valdys moteris.
Niekaip neatsiliepė dr. Basanavičius – na ir ką gali sakyt tokiam iš tarpuvartės prie Niškovskio hotelio? Pilnas Vilnius ateities spėjikų.
Užsimiršo tas atsiprašant Lizdeika laikui bėgant, bet po ketverių su viršum metų ėmė ir prisapnavo – naktį iš rugsėjo 17-os į 18-ą: sėdi jo, dr. Basanavičiaus, kėdėj prie rašomojo stalo, skaito kažkokį protokolą, kur 20 pavardžių surašyta, ir sako:
– Dvidešimt pirmos trūksta.
– Kodėl trūksta? Manai, dėl ko nors nesutarsim ir balsai lygiai perpus pasidalins? Bet juk tokiu atveju lems pirmininko balsas. Dvidešimties užtenka.
– Ne, Daktare, moters trūksta. Jūsų Tarybai teks priimt labai svarbų sprendimą, ir Jūs tik įsivaizduokit, kaip atrodys, jei nebus nė vienos moters parašo? Kaip atrodys po šimto metų? Gėda bus kam nors tokį ir parodyt, teks slėpt.
– Sakai? Bet kad aš tik vieną vertą težinau, bet ji Pinske, ir šiaip beveik niekur neišvažiuoja, kaip aš ją iki rytdienos prisikviesiu? Ne, bus gerai ir be moters. Ir sugalvok tu man – moters, matot, prireikė. – – –
Ir nubudo dr. Basanavičius paskutinę frazę tardamas, ir pagalvojo: ogi tikrai, kaip ta Konstancija laikos? Ir ką galėtų reikš, kad sapne apie ją pagalvojau? Bet reikia keltis, ruoštis, šiandien gi konferencija prasideda.
— Kodėl čia dabar tų pasvaičiojimų atsirado? Užtikau vieną istorikės ir publicistės, VDU doctor honoris causa Konstancijos Skirmantaitės (kam atrodo logiškiau – tebūnie Skirmuntaitės, 1851–1934) tekstą, kuris pasirodė vertas dėmesio. (Apie J.B. ir K.S. santykius, manau, bus bent pastraipa būsimoj Eligijaus Railos studijoj, ir ji, viliuos, neprieštaraus prielaidai, kad Basanavičius galėjo sapnuot sugalvotąjį sapną.)
1909-ų vasarą per kelis Vilties numerius ėjo Poškiečių Antano – kun. Antano Juozapavičiaus iš Poškiečių apybraiža „Latviai“. Suprantama, ir apie karalių Mindaugą buvo rašoma. O Skirmantaitei nepatiko, kas apie jį rašoma. Pradžioj atsiuntė redakcijai laišką, o po to visą straipsnį, kuris paskelbtas Vilties nr. 106, išėjusiam rugsėjo 13/26-ą (kas prastokai išvertė lietuvių kalbon – neaišku):

Keletas pastebėjimų apie mūsų istoriją.
     Begalo sunku yra išrauti iš gyvenimo ir mokslo įsišaknijusios klaidos. [...] Kadangi klaidingos pažiūros apie tą mūsų garsingąjį karalių [Mindaugį] labai yra išsiplatinusios daugelyje istorijos ir poezijos veikalų, pertai neprošalį bus atkreipus skaitytojų domą į naująsias to dalyko pasekmes. Taigi pastarieji rimti to mūsų istorijos laikotarpio tardytojai priėjo Mindaugio istorijoje tokių išvadų ir paaiškinimų [būtent 1909-ais išėjo pačios K.S. Mindog Król Litwy, kitąmet išverstas lietuvių kalbon]:
     1) Kad klaidingas yra tvirtinimas, jog Mindaugis priėmė katalikų krikštą tuo tikslu, kad apgavus Apaštalų sostą (Rymą) ir Kryžeivius, nes visi jo tolimesnio viešpatavimo faktai ir gyvi santykiai su Rymu rodo, o popiežių laiškai paremia tai, jogei jis buvo tikras ir veiklus krikščionis, sūnus auklėjo krikščioniškai, įkūrė Žemaičiuose vyskupiją, gabeno katalikų vienuolius Lietuvon, o tame veiklia padėjėja iki mirsiant buvo jo žmona, dievuota karalienė Morta.
     2) Kad netiesa esanti, būk karalius Mindaugis, padaręs su Kryžeiviais santaiką ir sutartį, slapčia juos apgauliojęs ir lietuvių tautas prieš juos kėlęs, nes priešingai, visi faktai rodo, kad Mindaugis, vieną sykį sandarą padaręs, žiūrėjęs jos dorai ir ištikimai per dešimtį metų, iki atvirai jos nemetė.
     3) Kad netiesa esanti, jog Mindaugis užrašinėjęs Kryžeiviams žemes, dagi visą šalį, silpnas būdamas bei prigautas, nes išskyrus vieną kartą padovanotąją žemę užu padėjimą kare ir apvainikavimą – daugiau nedavė jiems nieko; visi kiti jo užrašymai yra vėliau pramanyti ir netikri.
     4) Kad pagaliaus netiesa esanti, būk Mindaugis, išsiskyręs su Kryžeiviais, Žemaičiams prašant, išsižadėjęs net ir tikėjimo, nes tam nėra jokių prirodymų; gi daug daugiau yra nurodymų į tai, jog jis krikščioniu buvo iki mirties: kaip tai liudija tų laikų popiežiaus raštas (bullė), kur augštai keliama Mindaugio atmintis, ir uolus stabmeldžio Treinato kerštas ant Mindaugio ir jo dinastijos.

— nuotrauka iš čia —
(popularyzatorka historii? manyčiau, vis dėlto, istorikė; sprendžiant iš to,
kokius uždavinius kelia būsimiesiems Lietuvos istorikams) 

     Negalime iš tautinio šovinizmo per virš mūsų praeities girti, bet negalime lygiai mažinti mūsų didvyrių didybės, sekant lengvatikius kaimynų bei priešininkų balsus.
     Tokie vyrai, kaip vienintėlis mūsų karalius Mindaugis, kaip Gediminas, Vytautas, – nors nepriaugo idealo, kurį istorijos teismas statyti jiems gali, nors begaliniai sunkios istorijos sąlygos kiekvienam iš jų palaužė arelių sparnus ir nesykį pasuko juos į šalį iš prakilnaus kelio – vis dėlto yra tai žmonės tikrai dideli, didvyriai, nėra juose nieko mažaus, žemo, paprasto, ir, nežiūrint į jų klaidas, jie palieka mūsų istorijos didvyriais. Kodėl jų ikišiol užtektinai nesuprantame, kodėl dažnai dagi klaidingą apie juos turime išmanymą? Todėl, kad mes patįs vos tepradedame mūsų praeitį tardyti. O prie šitos darbo spragos istorijos dirvoje šiandien, mokslo laikais, prisideda iš mūsų senovės tai, jog iš priežasties dirbtinai prailgintos pas mus barbarybės ir kultūros suvėlavimo, neturėjome tais senais laikais savų rašytojų ir pranešėjų. Per tai mūsų istorijos gelmės atrodo tartum didžiausios girios, plačiai apsuptos iš kraštų dyglėtų tankumynų, vėliau išaugusių, svetimų žinių, pasakojimų ir pasakų. Ne iš tų tankumynų spręskime apie girios vertę, bet pasiekti turime jos gelmėn, kur stovi, kaip [po] audros išlikusieji liekno ąžuolai, kai-kurie senovės liudijimai – brangintini tų laikų raštijos paminklai, duodą mums teisybės artimą, o kai-kada visiškai teisingą prasmę ir saiką tiems seniems laikams numanyti. Kiekvienas Lietuvos praeities tyrinėtojas, neatsilikdamas aplinkiniuose girios tankumynuose, net tenai turi daeiti, kur prieš metašimčio pusę su viršum grimzdo dar Daukanto ir Norbuto plunksnos... Nūnai, kiekvienas sąžiningas savarankis darbininkas gali pasiekti pačios girios gilumos, pro išskintuosius kelius, kuriais yra istorijos šaltinių leidiniai. Tatai, arba populerizuokime istoriją pamatingai, arba nerašykime apie ją nieko! O kadangi atgemančioji tauta negali tokiame klausime tylėti, negali taip svarbioje dirvoje nieko neveikti, nes vėl taps jai svetimų tendencijų auka, – tat lietuviai kuoveikiausiai imties privalo savarankiai lietuvių istoriją tardyti iš viduramžių laikotarpio lotinų, senavokiečių, rusinų (taip vietine kalba, taip senarusiniškąja) šaltinių, darbuoties Karaliaučiaus arkyve, išnaudoti turtingus Krokuvos akademijos leidinius, surinkti iš liaudies lūpų senovės padavimų ir pasakojimų liekanas (kas jau nuo ilgesnio laiko pagirtinai ir atliekama). Gi šviesioji mūsų dvasiškija didelį tautai patarnavimą atliktų, jeigu pasiųstų Ryman gabų ir tinkamai prisiruošusį kunigą, kuris ištirtų ir padarytų nuorašus iš visų popiežių bullių, mūsų istoriją paliečiančių, ir išleistų mūsų Monumenta, kurie aiškiai nušviestų savarankų Lietuvos su Vakarais susirišimą. Suradimas ir išleidimas, kad ir likučių, mūsų valdovų laiškų, rašytų Petro sostui, būtų tokiame rinkinyje visų-brangiausias tautai palikimas.
     Taip iš pamatų dirbdami, galime ilgainiui patįs pastatyti mūsų istorijos rūmus, o pamatingai pažinę praeitį, geriau suprasime šiandieninius atgemančios mūsų tautos uždavinius. Be pažinimo gi mūsų praeities, galime būti tiktai svetimų pažiūrų ir tikslų žaisleliu, ir nesupratę einančio iš istorijos mokslo, nesuprasime nei dabartinio mūsų padėjimo. (p. 1–2)

Praeitį dera tyrinėt pamatingai, remtis pirminiais šaltiniais, – ar tokia nuostata paseno? Regis, dar ne. — Visai gerą kandidatę į Vasario 16-osios signatares dr. Basanavičius būtų pasirinkęs. Manyčiau.
P.S. Reiktų šitą knygą paskaityt (čia recenzija).

(886) Visiškai tarp kitko: patikslinimas ir digresija

ernardinai.lt iš doxa.lt persispausdino Elžbietos Banytės parengtą rekomendaciją „10 lietuvių prozos tekstų, kuriuos tikrai verta perskaityti“. (Bernardinuos perskaičiau ir pakeiksnojau save, kad per retai užsuku į doxą – tikrai vertą dėmesio nuolat ir sistemingai pildomą tekstų sankaupą.)
Kai kas puolė siūlyt visokių papildų, net savo 10-ukus surašinėt; aišku, ir man norėtųs kokias Parulskio Tris sekundes dangaus siūlyt, bet: ne pats kūrinių sąrašas šiuo atveju svarbu, o pagrindimai, kodėl siūlomas tas ar anas daiktas; tokius surašyt – ne juokų darbas. Tvirtai ta rekomendacija sukalta, turint galvoj adresatą (9 dalykus iš 10 skaitęs, Undinės Radzevičiūtės Frankburgą prašokęs; teks lopyt skylę, nors nemanau, kad būtina; vienas dalykas užkliuvo: Icchoko Mero ir Grigorijaus Kanovičiaus nelyg supriešinimas dėl kalbos).
O dabar tas patikslinimas, dėl prancūzų. Pradėdama kalbą apie Ričardą Gavelį, Banytė kaip papildomą argumentą užrašo: „Kodėl išvis Gavelis? Ne tik todėl, kad jo knygos verčiamos į užsienio kalbas, o Prancūzijoje „Vilniaus pokeris“ susilaukė pakartotinio leidimo [...].“ – Jei Gavelio pakartotinis leidimas paminimas (nors: ar tai ne vad. papildomas tiražas?), tai tada kalbant apie Mero romaną Lygiosios trunka akimirką būtų galima tėkštelt kur kas svaresnį „prancūzišką“ argumentą: La partie n’est jamais nulle yra, jei gerai suskaičiavau, net septyni leidimai (pirmas 1979-ais, paskutinis 2003-ais). Išvertė šį romaną prancūzų kalbon (tiesa, ne iš lietuvių, o iš rusų, nors šiuo atveju kokios nors stilistinės ar kalbinės subtilybės nėra svarbu) filosofo Vosyliaus Sezemano sūnus iš pirmosios santuokos su Antanina Nasonova (1894–1941) Dmitri Sesemann (augęs su patėviu).
Digresija. Aurimas Švedas klausia Broniaus Genzelio, ar galima palygint, kuri – istorikų ar filosofų – bendrija patyrė didesnių nuostolių baigiantis Antrajam pasauliniam karui; atsakymas:

Manyčiau, kad didesnės netektys buvo filosofų. Iš senosios kartos Lietuvoje liko tik vienintelis Vosylius Sezemanas [Levas Karsavinas nepaminėtas todėl, kad labiau kultūros istorikas negu filosofas ar todėl, kad siejosi su Dailės institutu o ne Universitetu?] Visi kiti atsidūrė Vakaruose,. Kai Sezemanas grįžo iš įkalinimo, jo dėka atgijo prieškario filosofinės tradicijos: jis 1959 m. parašė studiją apie Aristotelį, vertė šio filosofo darbus. Paskui su jo vardu prasidėjo darbai estetikos srityje. Taigi Sezemanas atliko rišamosios grandies vaidmenį. Tuo tarpu apie [Eugenijų] Meškauską aš negalėčiau pasakyti, jog jis atliko tokį vienijimo su ankstesniąja filosofija funkciją. Jis greičiau tapo jungtimi su nedogmatiniu marksizmu.
Tiesa, negalėčiau kalbėti, jog egzistavo Sezemano mokykla. Tačiau jis suteikdavo kitą orientaciją savo aspirantams, kreipdamas juos į istorijos filosofiją. Tuo tarpu Meškauskas į pastarąją sferą žiūrėjo labai rezervuotai. Tačiau netrukdė Sezemanui dirbti. („Man marksizmas rūpėjo kaip istorinis fenomenas“, Naujasis židinys-Aidai, 2009, nr. 3/4, p. 112)

Sezemano mokykla neegzistavo, bet:

[...] gyvavo terminas „Meškausko mokykla“. Bet ji egzistavo tol, kol buvo aktyvus pats Meškauskas ir kol kitą įtampos polių kūrė Zimanas. Kol reikėjo gintis. O kai filosofijai nereikia gintis, apie mokyklas kalbėti yra sunku. (ibid.)

Kai skaičiau šitą pokalbį kaip šviežieną, neužkliuvau, o dabar stabtelėjau. Kuo čia dėta mokykla, siūlanti svarstyt apie mokytoją ir mokinius? Ar ne tiksliau būtų koks (ne tiesiogine, aišku, prasme) iš gėlų kalbos pasiskolintas clannas ar šeima (à la Mario Puzo romanuos). Eugenijus Meškauskas kaip koks krikštatėvis turi būt nepažeidžiamas („sąmoningai beveik nieko nerašė, nes puikiai suprato, kad prie teksto visados galima prikibti“, p. 109), kurio pagrindinis uždavinys apgint savo šeimą: „filosofų bendrijoje vykdavo scholastiniai mūšiai, kuriuose pajėgos išsidėstydavo taip: iš vienos pusės būdavo svaidomasi partijos nutarimais, o iš kitos pusės Meškauskas pasitelkdavo Marxo tekstus“ (ibid.). Globėjas ir globotiniai, Meškauskas – stogas.
Kaip čia įžvelgt filosofų mokyklos bruožų? Nepajėgiu.

(885) Užparaštė, cxxiii: apie kūrybą iš užparaštės

u pernykšte data š.m. sausio pačioj pabaigoj išėjo kolektyvine monografija pavadintas straipsnių rinkinys Tarp estetikos ir politikos: lietuvių literatūra sovietmečiu. Sprendžiant iš paskutinio paantraštės žodžio, nurodančio laikotarpį, ir tiek, galima būtų tikėtis, kad bus kas nors ir apie nešmėžavusius – ryškiau ar blankiau – to laiko kultūros paviršiuj.

Prieduras: 2017-08-04 Biržuos prie namo Kęstučio 14 buvo pritvirtinta memorialinė lenta; plačiau žr. čia

Suprantu, nėr ko norėt išsamaus vaizdo iš straipsnių rinkinio, bet tas žodis monografija tarsi ir prašytų užsimint, kad kai kurios pavardės galėjo būt bent kartą kur nors paminėtos; tarkim, poeto Mindaugo Tomonio, maniusio, kad Hegelis didesnis filosofas negu Marxas ir raštu pareiškusio, kad Lietuva buvo okupuota, ir atsidūrusio psichiatrinėj ligoninėj, o gyvenimą baigusio gal savižudybe, o gal nužudyto; arba prozininko Jono Laucės, kaip atsaką į Vytauto Petkevičiaus Apie duoną, meilę ir šautuvą parašiusio romaną Žaizdre, ir už tą, pasak Kazio Ambraso, „nacionalizmo evangeliją“ įvertinto pora metų bendro režimo lagery. Pirmojo eilėraščiai, antrojo proza neprašo daryt nuolaidų dėl autoriaus turėtos pozicijos. Gal ir nebūtų šios pavardės iškilusios, jei ne pradžioj minėtos knygos pavadinime esantis žodis politika. Jei jau užsiminiau apie politiką, tai juk būtent ji, o ne kas kita lėmė, kad mums teko džiaugtis Baltušio gebėjimu vaizdžiai pasakot, o Pulgis Andriušis liko užparaštėj, ir iki šiol nieks nėr surengęs šių pasakotojų „turnyro“, kad paaiškėtų, kurio smūgis dešine iš apačios į smakrą, o kurio kaire į paširdžius „geresnis“; teisėjai, aišku, subjektyvūs, „kovai“ pasibaigus nereiktų kurio nors rankos kelt į viršų, bet šis tas paaiškėtų.
Kirba galvoj teiginys: lietuvių literatūros, sukurtos tuo laiku, kai Lietuvą valdė sovietai, istorija dar neparašyta, nors, reikia prisipažint, neįsivaizduoju, kaip ji turėtų atrodyt, kad galėtum pasakyt: visa apimanti, sintetinio pobūdžio, gera. Ir viena iš priežasčių ta, kad neaišku, kaip kalbėt apie išstumtuosius, išmestuosius iš sov. barščių – metusius rašyt arba rašiusius tik sau, kurių kūryba neturėjo net tiek skaitytojų, kiek dabar skaito „postmodernistinę“, kaip kartais sakoma, poeziją. Kūrėjo raidai, brendimui vis dėlto ar besižavintis, ar pagrįstai kritiškas, koks nors skaitytojas būtinas, nebent talentas būtų labai labai stiprus ir jam nieko kito be popieriaus ir pieštuko nereikėtų – augtų pats iš savęs. Apgailėt, kad va bjaurūs laikai buvo, sužlugdė talentą – argi to gana?
(Gal ir iš per toli pradėjau, ir per daug kreivuliodamas tapenau link vaikų dainelės „Išbėgs, išbėgs pelė iš miškõ“, kuri gali būt pasitelkiama norint apibūdinti... sovietmetį.)
— 1993-05-15 Lietuvos aide buvo visas puslapis Alės Naginskaitės-Vajegienės (1925–1997) eilėraščių, rašytų 1946–1948-ais. Poetė prisistatė pati:

Praeities puslapį atvertus
Kai 1944 m. atvykau į karo apgriautą Vilnių, universitete jau nebeveikė V. Mykolaičio-Putino globojami literatai. Tačiau anų laikų nuotaikos dar dvelktelėdavo iš vyresniųjų kolegų kalbų. Naiviai tikėjau: fašistinės okupacijos metais aktyviai reiškėsi literatūroje H. Nagys, V. Mačernis, K. Bradūnas ir kt., todėl ir mes, šiek tiek jaunesni, galime ugdyti savo sugebėjimus, nekreipdami dėmesio į sovietų okupaciją, kuri po karo tikriausiai bus švelnesnė. Deja, apsirikau. Tiesa, kai 1946 m. pradžioje buvau priimta į Jaunųjų rašytojų sekciją, niekas per daug nesigilino į ideologinius klausimus. Tačiau tai truko neilgai. Po kelių mėnesių mus šešis (E. Karaliūtę, O. Jaskelevičiūtę, L. Stepanauską ir mane pagal kažkokį paragrafą, o kitus du, kurių gerai neprisimenu, už neveiklumą) pašalino iš sekcijos. Pirmininkas K. Kubilinskas tik perskaitė nutarimą, nepaaiškinęs, kuo mes nusikaltome, ir, nedavęs mums žodžio, paprašė išeiti. (Po pusmečio tokio pat likimo susilaukė ir pats K. Kubilinskas.) Kuo mus kaltino, paaiškėjo iš E. Mieželaičio straipsnio „Jaunieji turi atsikratyti žalingojo senumo“ („Literatūra ir menas“, 1946 m., Nr. 5). Jis rašė: „Pasiklydę formalistiniuose ieškojimuose, kai kurie pasiklydo ir ideologiniuose klausimuose, nesidairydami ir neabejodami subrido į reakcinę ideologiją. Neatsitiktinai nuo jaunųjų sekcijos atitrūko Karaliūtė, Naginskaitė, Steponis. Jie neįstengė kol kas atsisveikinti su atgyventa praeitimi savo poezijoje“. (Šio straipsnio autorius po A. Ždanovo pranešimo buvo dar žiauriau apkaltintas.) Taigi gyvenom taip: „... ta katė tą pelę, ta pelė tą grūdą...“ Nors ir buvo gaila sudaužytų iliuzijų, jaučiausi ištrūkusi iš spąstų ir toliau rašiau, mažai kam rodydama.
Šiandien, kai išspausdinta daug tremtinių poezijos, geresniam praeities vaizdui gal praverstų ir gyvenusių tėvynėje, bet negalėjusių ar nenorėjusių spausdintis kūryba. (p. 10)

Jei jau grūdas buvo paminėtas... Tuolaikinis derlius, kaip doram ūkininkui ir priklauso, supilstytas į aruodėlius: čia kviečiai, čia rugiai, čia miežiai, čia avižos, čia kokie rapsai ar žirniai; ne viskas dar išvėtyta, kai kur pelų nemažai. Bet tam tikro laikotarpio literatūros istorija, tęsiant palyginimą, įsivaizduoju, turėtų būt kažkas panašaus į duonos ar pyrago kepalą. O kiek ko dėt tešlon – šeimininkė juk turi apsispręst.
Kūryba, taip apibendrintai, yra juk vox humana, ką nors tikro apie žmogų iš jos norėtųs sužinot, patirt. Galim skersai išilgai perknist, tarkim, 1950-ais 15 tūkstančių tiražu išleistą brošiūrą Draugui Stalinui: Telšių valsčiaus kolūkio „Lenino kelias“ rinkėjų laiškas; laišką eilėmis surašė poetai: A. Jonynas, J. Macevičius ir likt nieko nepešę – propagandinis tekstas, ir tiek; o va, sakysim, Alės Naginskaitės 1948-ais užrašytos eilutės:

Silpnas mūsų šauksmo aidas miršta...
O aplinkui – griaučiai, griaučiai, griaučiai...
Baltas kaulas spindi mėnesienoj...
Viešpatie, jeigu žinočiau, ko čia šauktis...
Klaidžiojam, pavargom. Sienos, sienos...
Ne, sakai, nebegaliu... Susėdam.
Tylim. Nekalbam. Neverkiame. Vis viena
Žinom – neišeisim... Kažko gėda,
Gaila, pikta. Tu dar vis dairaisi.
Nežiūrėk verčiau į tuos griuvėsius.

Taip, daugtaškių per daug, bet balsas aiškus ir tikras, ir sakantis.
(Ir kažkodėl prisiminiau Conradą Aikeną:

What shall we do—what shall we think—what shall we say—?
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Or as the cloud does on the northeast wind—
Fluent and formless; or as the tree that withers. (iš XXIX preliudo Memnonui [Trojos gynėjui, nužudytam Achilo])

Tas nudžiūvusio medžio vaizdinys, matyt, kaltas; merdinčio, džiūstančio, o virš jo vėjas gena debesis.)

(884) Visiškai tarp kitko: apie tikėjimą

Šiaip jau, kai pasvarstai, visus kuo nors tikinčius (tikėti ką palikim suskliaustą) ar ko nors besitikinčius galima pavadint naivuoliais, nes palygint tikrai dažnai žmogus nusivili, bet vis tiek jei ne tuo, tai kuo nors kitu vėl imi tikėt, ko nors viltis, ir viskas. Žmogaus prigimty tas noras tikėt tupi, vienų iškiša net daugiau negu galvą, kiti pajėgia jį bent jau kuriam laikui užspaust (ir loterijos bilietų neperka).

1: kad kils naujas pasaulinis karas
Ne kartą Lietuvos partizanai yra buvę išvadinti naivuoliais, nes tikėjosi, kad kils naujas rimtas karas, „ateis amerikonai ir išvaduos Lietuvą“. Bet ar naivuoliu taip viens du pultumėm vadint žmogų, atsidūrusį štai tokioj situacijoj: poilsiaudamas vienas prie ežero, nutaria perplaukt į kitą šoną; beplaukiant ima traukt vienos kojos raumenis, jau ir kitoj kažkas tokio jaučias, o iki kranto vien rankom vargu ar nusiirsi, apima baimė, baimė, kad tavęs nebeliks gyvo, ir žmogus pagalvoja: panašu, kitam krante yra kažkas panašaus į stovyklavietę, gal ims kas nors ir atvažiuos, ir pamatys mane, ir išgelbės? Taip, čia apie tą šiaudą. O partizanų atveju ar tas karo laukimas irgi nebuvo šiaudas, nes nieko kito nebebuvo likę?
Gerai, sakykim, kaimo jaunuoliai nesuvokė geopolitinės situacijos, nesuprato, kad tokių dalykų tikėtis beprasmiška, pareikalaukim iš jų tapt tiktai svarstančiais protais. Ar labai nuklysčiau kritišku svarstančiu protu pavadindamas kunigaikščių kilmės Gedimino ordino Didžiojo kryžiaus kavalierių Jurgį Giedraitį/Giedroycą, po Antrojo pasaulinio karo gyvenusį Londone, Romoj, nuo 1947-ų Paryžiuj?

„Šaltojo karo“ apogėjaus metais (1947–1954) būta akimirkų, kai Giedroycas iš tiesų tikėjo ginkluoto Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų konflikto su Sovietų Sąjunga perspektyva – šiaip ar taip, jis šios galimybės neatmetė, ypač tuoj po 1950 m. Korėjos karo. (Marek Kornat, „Jerzys Giedroycas ir XX amžiaus lenkų politinės idėjos“, vertė Vytautas Dekšnys, NŽ-A, 2009, nr. 7, p. 249)

2: kad įmanu bendraut su vėlėmis
(Šįmet išėjo Leono Peleckio-Kaktavičiaus knyga Ir dar kartą žodis: esė, pokalbiai, atklastai; įdomiausia, bent man, aišku, pokalbiai, nors reiktų patikslint: dalis – atsakymai raštu į klausimus, ne pokalbiai.)
2011-ų pavasarį Aldonai Elenai Puišytei už rinkinį Begaliniam kely buvo nuspręsta skirt Salomėjos Nėries premiją. Viską apsvarsčiusi, poetė Vilkaviškio miesto savivaldybei parašė: ačiū už įvertinimą, bet vis dėlto atsisakau. Po kurio laiko ėmė ir persigalvojo:

O viską pakeitė netikėtas sutapimas. Netrukus gavau iš žinomo etnologo Aleksandro Žarskaus (besidominčio pomirtiniu gyvenimu, išleidusio knygą „Mirties virsmas“) keistą tekstą – Nijolės Masteikaitės (pedagogės ir literatės) pokalbius su mirusiųjų vėlėmis. Radau juose graudų pokalbį ir su S. Nėries vėle. Skundžiasi ji N. Masteikaitei, kad ligi šiolei smerkiama daugiau už kitus: „Kodėl už kiekvieną mano žodį Lietuva į mane mėto po akmenį? Kodėl mane vadina išdavike, už ką?..“ N. Masteikaitei priminus, kad ji važiavo į Maskvą „Stalino saulės“ parvežti, atsako: „Juk ne aš viena rašiau apie Staliną ir ne viena važiavau tos „saulės“ parvežti. Kodėl niekas nemėto akmenų į Paleckį, į Venclovą, į Cvirką, į Liudą Girą, kodėl?..“ Iš tiesų, juk būtent Paleckis entuziastingu balsu šūkavo, kad važiuoja „Stalino saulės“ parvežti (liudija to meto TV įrašas [sic]). Ir Cvirka yra daugiau blogo padaręs. Pagaliau ir kiti sovietiniai veikėjai, po karo jau žinoję įvykdytas piktadarystes, kai kurie iš jų ir patys jose dalyvavę.
Iš pradžių nepatikliai žiūrėjau į tuos pokalbius su vėlėmis. Tačiau A. Žarskus vertino juos labai rimtai. Jis parašė platų aiškinantį įvadą ir parengė spaudai N. Masteikaitės pokalbių knygą „Pamokos iš Amžinybės“. Tada suabejojau: o jei iš tiesų tai tikra? Ar daug mes žinome apie mirusiųjų lemtį? Atsisakydama premijos gal suteikčiau S. Nėries vėlei papildomo sielvarto? Ji juk atliko išpažintį prieš mirtį, jai buvo atleista. Tad pakeičiau savo sprendimą ir parašiau naują pareiškimą spaudai, kodėl sutinku premiją priimti. Bet prisiminiau, kad esu atsakinga tik prieš Aukščiausiąjį ir šio pareiškimo nepaskelbiau. („Aldonai Elenai Puišytei kūryba – kaip pašaukimas“, p. 265)

Abu tekstai – ir atsisakymo priimt premiją, ir sutikimo – paskelbti minėtoj knygos. Poetė taip pat mini, kad jai apsispręst priimti padėję ir tai, kad premijos neatsisakė Kazys Bradūnas, Julija Švabaitė, Petronėlė Orintaitė, Vitalija Bogutaitė, t.y. egzodo poetai. Bet, kaip galima suprast, vis dėlto svarbiausias argumentas buvęs: kad nesuteiktų Nėries vėlei papildomo sielvarto.
Oi nežinau nežinau, bet labai jau visi tie pokalbiai su vėlėm primena ekstrasensų bitvas – yra, ir daug, tikinčių, kad ten viskas iš tikrųjų, o va aš niekaip negaliu užmiršt, kad tai TV show.

(883) Tarp kitko: ar tikrai buvo viešai deginamos Baltušio knygos?

Atvirai šnekant, nemaniau, kad ateis laikas, kai kas nors savo rimtą probleminį rašinį pasiūlys paskelbti šitam tinklarašty, o ne kuriame nors iš periodinių leidinių. Bet va atėjo: kolega bibliotekininkas ir vertėjas Pranas Vasiliauskas atsiuntė tokį tekstą.

Mitas ar faktai?
Periferiniame mano dėmesio akiratyje jau nuo Sąjūdžio laikų slūgsojo teiginys, girdėtas jedinstvenikų (jedinstvenikai – tai Lietuvos Nepriklausomybės priešai, itin agresyviai ir aršiai reiškęsi 1989–1991 metais) mitinge ar perskaitytas jų spaudoje, kad (kovų už Lietuvos Laisvę metu) buvo viešai deginamos Juozo Baltušio knygos. Šis tvirtinimas man visados kėlė abejonių, nes pats su tokiu reiškiniu niekada nesusidūriau (nors buvau aktyvus to meto politinio veiksmo stebėtojas, dažnai ir dalyvis), o ir pati protesto forma – viešas priešo knygų deginimas – atrodė (ir tebeatrodo), nėra lietuviško protesto, pasipriešinimo ar neapykantos reiškimo būdas. Man vis atrodė, kad tai yra jedinstvenikų išsigalvojimas, pagrįstas ne faktais, o vien jų pačių – jų manymu, vieninteliu teisingu – įsitikinimu, kad mes, lietuviai, o ypač sąjūdininkai, esame fašistai ir nacionalistai. O jeigu jau esi „nacionalfašistas“, tai, jedinstvenikų – tų rusiškųjų šovinistų – supratimu, būtinai turi viešose akcijose deginti nedraugų knygas. Prisiminkime Michailo Romo „Paprastą fašizmą“ su jo į mūsų smegenis įtarkuotais viešuose laužuose deginamų knygų vaizdais.
     Žodžiu, viešas knygų deginimas yra ne paprastas paniekos, antipatijos ar priešiškumo pareiškimas, o tarsi ritualas, ypatingas pasmerkimo aktas, neapykantos demonstravimo būdas, būdingas totalitariniams režimams ir paprastai inspiruojamas bei vykdomas valdžios nurodymu. Demokratinėse, civilizuotose, laisvose visuomenėse toks reiškinys tiesiog nėra įmanomas.
     Kai neseniai peržvelgiau į mano rankas patekusio žurnalo „Lituanistica“ 2016 metų Nr. 1 turinį, iš karto atkreipiau dėmesį į istoriko Mindaugo Tamošaičio straipsnį „Juozas Baltušis ir Eduardas Mieželaitis tautinio atgimimo ir pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais“. Susyk dingtelėjo: ar čia bus kas nors rašoma mane dominusiu klausimu? Ir bematant tokią vietą suradau:

Dar neseniai buvę ištikimi J. Baltušio skaitytojai plėšė ir degino jo knygas, nešė jas prie J. Baltušio namų durų, smerkė už kitokią nei daugumos nuomonę […]. (p. 15)

Žurnalistikos enciklopedija, 1997, p. 126

Taigi, M. Tamošaičio straipsnyje patvirtinama, kad knygos buvo deginamos. Remiamasi Felicijos Savičienės rašiniu antrašte: „Juozas Baltušis: šiukšliadėžėse degė „Juza“, o rašytojo širdyje žėrėjo kaitrūs tarybinės idilės laužai…“, išspausdintu laikraštyje „Europa“ (1996, Nr. 25, p. 3). Pačiame tekste apie viešą knygų deginimą rašoma šitaip:

Jis visa savo esybe stengėsi įtikinti laisvės ištroškusius, kad Lietuva gali gyventi tik socializmo šalyse. Nepriklausomybės geismas Baltušiui buvo tiesiog neįtikėtinas noras. Ir kai buvęs Lenino prospektas degė jo kūrybos laužais, Baltušis nuoširdžiai stebėjosi:
– Kodėl jie taip elgiasi, aš gi nieko blogo nepadariau?

Antraštė ir ši citata siūlo susidaryti tokį vaizdą: kažkieno buvo suorganizuota ir įvykdyta J. Baltušio knygų deginimo akcija anuometinio Lenino prospekto (dabar Gedimino) šiukšliadėžėse.
     Bet, vis dėlto, tai irgi tik teiginys, tik vaizdinys, tik noras įteigti, kad taip iš tikrųjų buvo, nes F. Savičienės (o tuo pačiu ir M. Tamošaičio) straipsnyje tai neparemta jokiais faktais, jokiais įrodymais.
     Vadinasi, tie straipsniai neįrodo, kad „buvęs Lenino prospektas degė“ Juozo Baltušio „kūrybos laužais“, kaip, beje, tokios galimybės nepaneigia ir mano individualus patyrimas ar asmeninis įsitikinimas.
     Todėl ryžausi atidžiai peržvelgti tų dienų centrinio jedinstvenikų laikraščio „Tarybų Lietuva“ puslapius: kur jau kur, o čia tikrai turėjo būti publikuojamos sąjūdininkų „fašistinį siautėjimą“ demaskuojančios nuotraukos, bent jau lakoniškas pranešimas apie konkretų Baltušio knygų deginimo faktą. Mat kaip tik šiame „organe“ 1990 m. balandžio 7 dieną, nepraėjus nė mėnesiui po Kovo 11-osios Akto paskelbimo, buvo publikuotas J. Baltušio pasisakymas, smerkiantis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir remiantis Michailo Gorbačiovo – „mūsų Prezidento“, kaip išsireiškė Baltušis, – „poziciją“. Būtent po šito pasisakymo, savaite anksčiau transliuoto per centrinę Sovietų Sąjungos televiziją, ir kilo Lietuvoje pasipiktinimo ir paniekos „liaudies rašytojui“, banga, turėjusi, jedinstvenikų supratimu, sukelti ir Baltušio knygų viešo deginimo ekscesus.
     Taigi, atidžiai pervertęs „Tarybų Lietuvos“ keturių mėnesių numerius, pradedant tuo, kuriame buvo paskelbtas jau minėtas skandalingas J. Baltušio pareiškimas, neradau nei knygų deginimą iliustruojančių nuotraukų, nei reportažo „iš įvykio vietos“, nei menkiausios informacinės žinutės apie Lenino prospekto šiukšliadėžėse degintas knygas. Aptikau tik du rašinius, kurių autoriai buvo suinteresuoti veikiau mito kūrimu, o ne faktų pateikimu. Vienas jų (M. Džiovenis) rašo:

Štai rašytojas J. Baltušis LTSR AT sesijoje pasakė atvirą ir labai nuoširdžią kalbą, labai pagrįstai kritikuodamas Sąjūdį. Atsaku į tai pasigirdo barbariški grasinimai naikinti jo puikiąsias, taip plačiai Lietuvoje žinomas ir mėgstamas knygas! (Tarybų Lietuva, 1990-04-21).

Kitas autorius (Vladas Bikuličius) teigia, jog po J. Baltušio kalbos „per sąjunginę televiziją“

raginama deginti jo knygas, tarp kurių į daugelį kalbų išversta „Sakmė apie Juzą“. Prie rašytojo buto prireikė milicijos posto, kad apgintų garbingą senelį nuo „patriotų“. (Tarybų Lietuva, 1990-06-25)

Ritos Baltušytės sudarytoje knygoje „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ (Vilnius, 2010) išspausdintuose laiškuose apie jo knygų deginimą nėra rašoma, nors nekorektišku ar net drastišku buvusių jo gerbėjų elgesiu nusiskundžiama gan dažnai. Pats artimiausias mūsų temai sakinys būtų toks:

Susidėliojau savo knygas, kurias man sugrąžino [atsiųsdavo paštu arba palikdavo prie buto durų – P.V.] „dėkinga tauta“, kai kurias gerokai aplamdžiusi, tai pasižiūriu rytą kilęs, pasisemiu įkvėpimo dienai.

Tiesa, Baltušio podukra Dagnė Jakševičiūtė savo knygoje „Gyvenome socializme. Prisiminimai apie Juozą Baltušį“ (Vilnius, 2013) rašo, jog J. Baltušio bičiulis Povilas Zulonas jai teigęs, kad viename laiške J. Baltušis jam rašęs, jog kai kur deginamos jo knygos, o apie 400 knygų demonstratyviai atsiųsta paštu (p. 220).
     Pasitikrinau ir internete, į Google paieškos eilutę įvesdamas gairinius žodžius: „Juozas Baltušis / knyga / deginti“. Ir iš ten neišmetė jokios konkrečios informacijos apie viešą Juozo Baltušio knygos deginamą. Vien tik emociniai pasisakymai ir teiginiai, jog knygos buvo „netgi deginamos“.
     Beje, mūsų atveju būtinai reikia skirti viešą deginimą (tai būtų visuomeninis reiškinys) nuo deginimo buityje (tai jau privatus reikalas). Toks pat skirtumas būtų tarp Baltušio, dėstančio politines pažiūras privačiam rate, ir Baltušio, skelbiančio savo kolaborantišką poziciją per televiziją.
     Šiaip ar taip, šitam mitui reikia pakirsti šaknis. Arba aiškiai įrodant, kad J. Baltušio knygų deginimo ekscesai tikrai vyko – tada bus jau ne mitas, o praeities faktas. Arba, neatsiradus dokumentuotų, nesufalsifikuotų įrodymų, skelbti, kad tai buvo jedinstvenikų insinuacija, šmeižikiškas prasimanymas, propagandinis melas – ir tada šis mitas turėtų savaime išsikvėpti ir numirti. Juk, kad mitas įsišaknytų, išsikerotų, jis turi misti ne faktais, o nežinojimu, neaiškumu, gandais, tai yra, pats turi teikti peno žmonių fantazijoms, lūkesčiams, tikėjimams…
     Todėl siūlau žmonėms, ką nors žinantiems apie šį reikalą, pateikti ar nurodyti archyvinę medžiagą: nuotraukas, filmuotus duomenis, to meto informacinės spaudos pranešimus. Su liudininkų šiųdieniais prisiminimais, be abejonės, viskas žymiai sudėtingiau: informacinio karo troliai gali tiek visko „prisiminti“, jog galva apsisuks…

Pats niekur nesu radęs rimto liudijimo, kad tikrai Baltušio knygos būt buvę viešai deginamos. Gal Jūs prisimenate kur nors tokį liudijimą skaitęs ar skaičiusi, o gal net matęs ar mačiusi tą barbarybės apraišką? Kaip ir Pranas V., manau, kad tai ne kokia Atgimimo istorijos smulkmena, o labai rimtas klausimas: ar mūsų ėjimas į laisvę pažymėtas šita vienprasmiškai vertintina gėdos žyme? (Kad kritikas, poetas ir prozininkas Algimantas Bučys savo namo Žvėryne balkone degino savo knygas – neabejotinas faktas, bet tai visai ką kita reiškiantis veiksmas: sąskaitų su asmenine praeitim suvedimas, privatus reikalas.)
O apie knygų deginimą šiukšliadėžėse galima šį tą pasakyt remiantis paprasčiausia logika: knygos taip paprastai nedega, tai ne suglamžytas laikraštis, prie kurio gana prikišt užžiebtą degtuką; norint sudeginti knygą be katalizatoriaus, tektų pirmiausia ją suplėšyt lapais ir dar juos suglamžyt; jei net būtų sušlakstytos, tarkim, benzinu, vis tiek šiukšliadėžėse neįsidegtų – ten nėra traukos; įkurtoj krosny ar lauže knygos tedega. (Jei kas iš pykčio įgrūdo kokį Parduotų vasarų tomą savo įsidegusian pečiun, tai  kas kita negu viešas knygų deginimas.)
Ir dar toks klausimas sušmėžavo galvoj: o viešų raginimų deginti Baltušio knygas buvo?  Kas, kur, kada?
P.S. Žinau, kad kartkartėm tinklaraščio įrašų nuorodomis pasidalinama facebooke, iš kurio esu pabėgęs; jei kiltų noras šitą įrašą paplatint, būčiau labai dėkingas, tik prašyčiau: praneškit (ar el. paštu, ar kitaip), jei kas nors ką nors reikšminga prisimintų komentaruose.

Prieduras (09-12)  Prašymas buvo išgirstas. Rimantas Kmita atsiuntė raportą su printscreenais:

Sveiks, Virgi,

aš ir Palmira pasidalinom tuo įrašu apie Baltušį, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, jokių liudytojų neatsirado. Komentarus prisegu. Bandau suprast, iš kur ta legenda, nes net ir aš, žiūriu, esu tą minėjęs. Man atrodo, kad čia vos ne nuo universiteto paskaitų tas „faktas“ figūruoja.

— Ačiū, Rimai. Nors kova su tokiais „faktais“ labai primena kovą su korektūros klaidom :)
--------------------------
P.S. (2017-01-02) Gali abejot kiek širdis geidžia kai kuriais „teiginiais“; paplito, ir plinta. Štai Mindaugas Klusas delfyje.lt: „Paskutiniais gyvenimo metais J. Baltušis nelengvai ir gal kiek neadekvačiai pergyveno politines permainas, Lietuvos nepriklausomybės siekius. Ištikimi jo skaitytojai masiškai atsisakė rašytojo knygų, siuntė į namus ir Rašytojų sąjungą, net degino.“
--------------------------
Prieduras II (2018 XII 24) Atsiranda, kai ne(be)ieškai: atsitiktinai į rankas papuolusiuos Broniaus Jauniškio atsiminimuos pasakojimas apie Baltušį „Ir garbintas, ir keiktas“ pradedamas taip:

Einu nuo Vyriausybės rūmų ir džiaugsmu nesitveriu. Tai ilga [= Ta ilgai] trokšta Lietuvos Nepriklausomybė – realybė. Tiktai kas čia? Gedimino prospekto šaligatvio šiukšlių urnoje dega knygos. Koks autorius aukojamas? Sunku įskaityti, tik iš gerai žinomų viršelių supratau, jog tai Juozo Baltušio knygos “Su kuo valgyta druska”, “Sakmė apie Juzą”... (Tokius juos pažinau: memuarai, 2001, p. 29)

Toks liudijimas; tikėt ar netikėt – mūsų reikalas. O kodėl būtų galima netikėt? – paklausit. Smulkmena: šalia titulinio, kairėj, puslapis nuotraukų, kuriose atsiminimų autorius su kuo nors. Parašas po viena: „E. Mieželaitį sveikina Br. Jauniškis, perskaitęs poeto ‘Žmogų’. Vilnius. 1980.“ Žmogų perskaitė tik 1980-ais? Ar pagražino parašą?

(882) Tarp kitko: apie kontekstą ir prasmę

ėl prisiminiau jau cituotą Gintaro Beresnevičiaus mintį iš jo esės „Sniegas ir žmonės“: „Kontekstas, pagalvojus, tai toks daiktas, nuo kurio viskas priklauso. Jis tiesiog pasaulio valdovas [...].“ Štai pavyzdys, įrodantis konteksto visavaldystę.
— Poetė Elena Mezginaitė [ak, tie nelemtieji Rašytojų sąjungos laiptai į apačią] Atgimimo laiku daug rašė Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos leidžiamam Laisvam žody – ne apie aukštąsias materijas dauguma straipsnių, apie konkrečias tuolaik kylančias problemas.
Vienas jos rašinys – apie komunistų „ant TSKP platformos“ nuo 1990-ų kovo iki 1991-ų rugpjūčio leistą gazietą Tarybų Lietuva, tiksliau, kelis numerius, ne jos nusipirktus Panevėžio kariniam knygyne. Pabaiga:

Taip, rasite „Tar. Liet.“ ir poezijos. Graudžios, pranašingos:

Paimk, poete, savo lyrą,
Paliesk pavargusias stygas,
Nors dienos ašaromis byra,
Nors laužo liūdesys rankas.

Praeis audra, nutils griaustiniai,
Sugrįš saulutė į laukus,
Ir tie, kas mulkina tėvynę,
Praeis, kaip debesys klaikus.

Šventi žodžiai, po kuriais ir aš pasirašyčiau. Tik ištaisiusi klaidą: lietuviškai „debesies“ vienaskaita yra „debesis“. Betgi nežinau autorės (ar autoriaus) tautybės, nors ji (jis) E. Cemnolonskiene įvardintas. Tad negaliu žinoti, ir kurią tėvynę „tie“ mulkina – mūsų ar savo? („Baltoji karštinė, o tautiškai – ‘belogoriačka’“, Laisvas žodis, 1991-02-15, p. 3)

Pirmiausia dėl autorystės. Maždaug tokiu nuošimčiu, kokiu „rinkimus“ sovietmečiu „laimėdavo“ komunistų ir nepartinių blokas, esu įsitikinęs, kad tai ne slapyvardis, o tikras asmenvardis: yra toks žmogus Elena Cemnolonskienė, tiksliau – Elena Ramona Adomaitytė-Cemnolonskienė, *1930 Radvilišky, VU su vad. Justino Marcinkevičiaus kursu baigusi lituanistė; pasak Radviliškio viešosios bibliotekos žinių, eiliuoti pradėjusi mokykliniais metais, eilėraščiai publikuoti periodiniuos leidiniuos.
Kitkas įdomiau – kaip tas eilėraštis atsirado Tarybų Lietuvoj? (Čia jau nesiryžtu spręst, kuri tikimybė didesnė, kuri mažesnė.) Galėjo pati autorė kokiu nors keliu/būdu savo sueiliavimą pasiūlyt redakcijai. Bet nė kiek ne menkesnė tikimybė, kad Tarybų Lietuva tą sueiliavimą ir pasivogė – rado kur nors (na, pvz., kad ir kokiame Sąjūdžio leidinuke) ir be autorės žinios įsidėjo. Ten tas eilėraštis viena reiškė, o išspausdintas antisąjūdiniam leidiny – jau visai ką kita, jau išeina, kad kiti mulkina tėvynę. – Konteksto visavaldystė.

(881) Iš popieryno, xxxii: apie tekstasklaidą

Nežinau, kas ten išties tame Lietuvių kalbos institute vyksta, kokios perturbacijos, bet jei reiktų pasakyt vieną gerą dalyką – pasakyčiau, kad Ritos Miliūnaitės tvarkomas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas yra tikrai prasmingas darbas. (Ir ne tik todėl, kad jo dėka žodis batauti net rusų–lietuvių kalbų žodynan pateko.) Reikia, privalu fiksuot, kaupt, sistemint. Tai bet kokio mokslo pamatas.
Šįryt el. paštu išsiunčiau vakarykštį radinį:

Naujažodis: tekstasklaida
Reikšmė: tekstų viešinimas tam tikru būdu [gal tiksliau: kokiu nors būdu?]
Vartosenos pavyzdys: Savaitraščio Literatūra ir menas vyr. redaktorius Kornelijus Platelis: „Mes [t.y. savaitraštis] esame ne žiniasklaida, o tekstasklaida – pateikiame visus geriausius tekstus, kuriuos savo ubagystėje galime sugraibyti.“
Šaltinis: „Misija: išsaugoti tekstų kultūrą“ [pokalbis apie kultūrinės spaudos tendencijas], Park@s, nr. 51, 2007-04, p. 1 (priedas prie: Literatūra ir menas, 2007-04-27).
Kita informacija: Sėkmės!

— Įdomus tas šiauliečių rengiamas Park@s buvo. O gal tebėr, gal tik nerandu, kur jis pasidėjo? (Vigmantas Butkus, vienas iš aktyviųjų mėnraščio bendradarbių, turėtų viską žinot, gal komentaru atsilieps.) O Šiauliuos – išleidus 50 Parko numerių – surengtas pokalbis, kuriame Kornelijaus P. naujažodį sužvejojau, dabar skaitant keletą mintigalių prišaukė.

Gintautas Mažeikis: Kur yra skaitytojas ir kaip jis randamas? Mūsų kartais klausia, kodėl „Park@s“ nebeleidžiamas su „Šiaulių kraštu“, su kuriuo buvo leidžiamas trejus metus. Bet tada laikraštis dažniau buvo ne skaitomas, o naudojamas pakuroms. Kai pokalbis vyksta ne su tais žmonėmis, jis yra beprasmiškas ir tuščias. Geriau vienas skaitantis laikraštį, nei 10 tūkstančių, naudojančių jį tik pečiui pakurti. (p. 3)

Teisybė, kol ėjo su Šiaulių kraštu – neskaitydavau, tik dėl tų pakurų nesinorėtų sutikt – ir jų reikia, todėl labai džiaugiuos, kad Literatūra ir menas spausdinamas ant „gamtai draugiško popieriaus“ (nors kažkaip keistai tas apibūdinimas skamba), o va Nemunas, turiu pasakyt, labai blogai dega, ir perdengt nokinamų pomidorų sluoksniams netinkamas, bent taip atrodo.
Jei jau apie LM užsiminiau, visiškai pritariu Alvydui Šlepikui:

Aš pats džiaugiuosi „1 eilėraščio“ rubrika – taip į eilėraštį labiau įsižiūrima, kita vertus, tai įpareigoja autorių pateikti tokį eilėraštį, kuris gali skambėti vienas nepriklausomai nuo knygos konteksto. Jis turi būti labiau koncentruotas, galų gale turėti tuos stebuklingus dėmenis – pradžią, vidurį ir pabaigą. (p. 1)

Na, dėl stebuklingų dėmenų – vargu ar jų visad reiktų jų norėti, bet kad pradžioj ir tik vienas – labai gerai: tai ir būna vienintelis eilėraštis, kurį – atvirai šnekant – išties perskaitai nepaisydamas autoriaus pavardės. Poezijos publikacijas dažniausiai perbėgi, tik retkarčiais stabtelėdamas prie kokio konkretaus eilėraščio.
Ir Herkaus Kunčiaus pasvarstymų baigiamasis akcentas teisingas:

Straipsnio ar esė stimulas turi būti kibirkštis, žiežirba – kad nepatinka, kad skauda – tokie patys banaliausi dalykai. Nors ir laikausi tokio principo – Rastauskas mane yra išmokęs: negalima teksto rašyt įpykus, reikia palaukti kokią savaitę, kažkaip kitaip tada visi tie dalykai susiklosto. Prieš kelis mėnesius bandžiau galvoti, kokios temos galėtų būti įdomios ir atsitiktinai pamačiau propagandinę Rusijos TV laidą (Rusijos TV man dar sugeba įžiebti tą žiežirbą – aš pradedu piktintis ir pan.), kurioje buvo paminėtas lietuvis [Bronius Maigys], 1985 m. Ermitaže sieros rūgštimi apipylęs Rembrandto „Danają“. Pasirodo, žmogus gulėjo Černiachovskio [= Černiachovsko psichiatrinėj] ligoninėj, o dabar gyvena Lietuvoje. Bet man įdomus buvo kitas faktas: Ermitažo generalinis direktorius Petrovskis [= Piotrovskis] sako: „Man žmogaus gyvybė palyginus su meno kūriniu nėra tokia svarbi.“ Būtų galima svarstyti apie tai – apie meno kūrinių naikinimą, žmonių naikinimą, esu sau pasižadėjęs tai padaryti, bet paprasčiausiai... tingiu. (p. 3) — [Apie tai pasvarstyta po trejų metų rašytam tekste: H.K., „Apie atsitiktinumo logiką ir teisę gyventi“, Kultūros barai, 2010, nr. 5, p. 2–7.]

Skaitydamas samprotavimus, esą trūksta autorių, sunku priprašyt galinčių ką nors parašyti todėl, kad kultūriniai leidiniai nepajėgūs mokėt bent kiek padoresnių honorarų, vis pagalvoju: arba honorarai turi būt dideli, arba tikrai turi norėt parašyti; honorarai dideli (bent jau 100 eurų į sąskaitą už straipsnį) vargu ar įsivaizduojamoj ateity bus, lieka tas noras – norėt tai noris, bet kad tingis rašyt, va kur šuo pakastas. Kad sąžinė per daug negraužtų ką nors pabaksnoji be įsipareigojimo, ir toliau sau durnių volioji. Ir nešokinėji trečią nakties prakaito išpiltas – nesisapnuoja, kad be tavo rašalų lietuvių kultūra bedugnėn garma.
(Tinklaraštis – irgi ne žiniasklaidos, o tekstasklaidos priemonė. Nors Inga greičiausiai parašys, kad turėtų būt tekstosklaidos.)

(880) Susieji – ir [pagalvoji apie gimimo vietą], xxiv

Kensingtone gimęs G.K. Chestertonas žaismingoj esėj „Apie drybsojimą lovoje“ (vertė Rasa Drazdauskienė, ŠA, 2004-09-18, nr. 35, p. 8), manau, nė kiek neabejodamas esąs teisus, ėmė ir parašė:

Žmogus gali įprasti keltis penktą valandą ryto.

O ketvirtą? – Chestertonas nebeatsakys, bet gimęs ar gimusi Lietuvoj greičiausiai atsakytų: na, sunkoka būtų, bet galima įprast.
Goryje, ten pat kur ir Stalinas, gimęs Merabas Mamardašvilis ne tik buvo mąstęs permąstęs René Descartes’o filosofiją, greičiausiai jautė šiam La Haye en Touraine (dabar Descartes) gimusiam žmogui ir empatiją, ir buvo įsitikinęs, kad verst keltis ketvirtą – nežmoniška:

Švedų karalienė Kristina, kurios rūmuose jis atsidūrė kaip mokytojas (ir kuriai, beje, parašė nuostabų laišką-traktatą apie meilės prigimtį), savo mylimą filosofą nužudė visai paprastai: ji liepė jam (o karalienės noras – dvariškiui įsakymas) skaityti filosofijos paskaitas penktą valandą (!) švediško ryto, ryto tokios šalies, kurioje beveik amžina tamsa, ledai, uolos ir meškos, – skaityti blaiviai karališkai galvai. Ir tai – Dekartui! Įsivaizduokite, kaip jis jautėsi – jis, įpratęs savo kasdieniame, normaliame gyvenime iki pusiaudienio lovoje atsidėti apmąstymams. Prancūzui, gimusiam po visai kitokiu dangumi, keltis ketvirtą darganoto ryto valandą tam, kad penktą skaitytų filosofijos paskaitas! Tiesiog šiurpas nukrečia, vien apie tai pagalvojus. Žinoma, jis neištvėrė ir numirė, o peršalimas ir gripas – tik išorinis postūmis. („Karteziškieji apmąstymai: antrasis“, vertė Austėja Merkevičiūtė, ŠA, 1999-09-25, nr. 37, p. 4)

(Juokinga, aišku, bet visai smagu, kai galvoj Mamardašvilis ima vos ne „ginčytis“ su Chestertonu.)

(879) Visiškai tarp kitko: 2017-ų jubiliejai, apvalios datos

kaitinėdamas š.m. Poezijos pavasarį buvau pagalvojęs: o kam nuliai kitąmet? Jei bent jau kai kurie būtų pri(si)minti almanache, gražu būtų.
Pirmiausia 100 – Kaziui Bradūnui, Jurgiui Blekaičiui, Eugenijui Matuzevičiui (prasideda kitos poetų kartos, postneoromantikų, šimtmečiai); 90 – Liūnei Sutemai, 80 – Juditai Vaičiūnaitei (ir Tomui Venclovai, bet almanache, manau, jubiliejų proga turėtų būt pri(si)menami tik a.a.; dar gyviem gal žurnalo ar laikraščio puslapių gana), 70 – Jurgiui Kunčinui. (Gal ką vertą paminėt ir praleidau; Brazdžioniui 110, bet vargu ar ką naujo prasmingo įmanu išspaust.)

— Atsimenu, Kazį Bradūną kalbinau rengdamas radijo laidų ciklą, skirtą Aisčio 100-mečiui. Pasitikslinau: 2004-06-09. Kai jau buvo pripasakojęs apie Aistį, klustelėjau, ar teberašąs, gal naujų eilėraščių paskaitytų – įrašyčiau. Du parašęs. Paskaitė, bet pradžioj pasipasako:

– Turiu tokį sumanymą. Išėjo du tomai mano Sutelktinės, tai sudėjau visa, ką parašiau. Net ir nenorėdamas taisyt. Mačiau, kur silpna, bet man brangu, palikau; visai mažai kai kur pataisiau. Dabar žiūrau, žinai, – didelis griozdas, du toki tomai. Ir brangu nusipirk žmonėm, bet ir sunku surast eilėraščius, kuriuos norės, tokioj makalynėj. Tas turinys dar ne pagal puslapius, bet pagal eilėraščių vardus padarytas jų pačių – aš labai nustebau, man nieko nebuvo pasakę, kad jie turinį kažkaip moderniai darys. Tai dabar tie du tomai labiau bibliografijai kokiai nors negu paprastam skaitytojui.
Dabar aš galvoju, ar nepadaryt teip: atrink šimtą geriausių eilėraščių [Kazimiera Bradūnienė patikslina: pačiam būdingiausių gal] ir sudėt į vieną rinkinuką, ir pavadint šimtas atrinkųjų. Ar kaip kitaip, palauk? Viršely užrašyt: Šimtas atrinkųjų, žemiau – eilėraščiai. Tai būtų dar keli papildomi, kuriuos naujai parašiau. [Kazimiera B.: Rodos, Atrinktoji šimtinė pavadinsi.] O je, matai, geriau atsiminė negu aš: Atrinktoji šimtinė: eilėraščiai. Ir dabar tokis du, nežinau, dėt ar nedėt:

– Gal jau koks leidėjas užsikabino už Jūsų šitos minties, kam nors jau esat sakęs?
– Reikia pirmiausia neaplenkt tų, kurie išleido tuos du tomus [turima omeny „Aidų“ leidykla, Sutelktinę išleidusi 2001-ais]. Užsiminiau jiem, bet jie entuziazmo nerodo didelio. Aš tesu tik atrinkęs eilėraščius iš to dvitomio. Pažymėjau puslapį – pažymėtam puslapy esančius eilėraščius dėti, kad šimtinė susidarytų.
– O ar sunku buvo atrinkt?
– Sunku. Labai sunku. Dėl kiekvieno reikia abejot. Geriau būtų, kad koks svetimas literatūrologas būtų atrinkęs.
– Bet jis būtų pagal save atrinkęs, o Jūs savo – pagal save.
– Pagal save. Ir turiu, kas būtų parašyta – lyg ir įvadukas:

Įvadinė užuomina
Šios knygos šimtas eilėraščių yra atsijoti iš autoriaus poezijos visumos. Parankiai vienon vieton čia sutelkti eilėraščiai, kuriuos galima laikyti autoriui ypač būdingais temų ir išraiškos formų atžvilgiu.

Va tik tiek.
– O jei kas užklaustų, tai kas labiausiai būdinga Bradūno poezijai? Pagal ką Jūs rinkot, kurie Jums atrodė būdingiausi, kai skaitėt vėl iš naujo visą save – juk iš kokio tūkstančio eilėraščių rinkot tą šimtinę.
– Vienu sakiniu sunku pasakyt, kas tas Bradūnas yra. Aš nesu toks vientisas. Nežinau, kaip čia pasakyt: nesu vieno užmojo, vieno veido. Vieno veido, bet tame veide yra daug... [Kazimiera B.: grimasų (juokiasi)] gerų grimasų ir nereikalingų... Na va, klausimą uždavėt, į kurį neina atsakyt (juokiasi).

Rinktinė Paberti grūdai: eilėraščių šimtinė išėjo 2007-ais, išleido LRS leidykla. Įvadinė užuomina, šiek tiek pakitusi, atsidūrė viršelio 4-am puslapy. Eilėraštis apie ratus ir batus, datuotas 2004-03-15, priešpaskutinis; patingėjau kruopščiai tikrint, ar kitas rinktinėn pateko; pabaigoj jo nėr.
Ir dar pagalvojau vėl klausydamasis įrašo: Bradūnai buvo ne tik bendravardžiai; kitoks būt buvęs Kazimieras be linkusios į kriticizmą (?) Kazimieros, kitoks.

(878) Visiškai tarp kitko: apie paskutinį Pauliaus Jurkaus darbą

Po atostogų tikrindamas el. paštą, radau kvietimą į jau įvykusį renginį – 2016-07-28 Maironio lietuvių literatūros muziejuj buvo paminėtos rašytojo ir redaktoriaus Pauliaus Jurkaus 100-osios gimimo metinės.
1991-ų pabaigoj buvau jam parašęs laišką su visokiais klausimais ir prašymais. 1992-01-31 rašyto atsakymo pastraipa:

Apie Vytautą Mačernį rašau ne romaną, bet knygą. Jis buvo mano artimas bičiulis, man pirmam skaitė savo eiles, kalbėjo, kodėl tai parašė. Esu parašęs pirmą redakciją. Galvoju, kad šiemet padarysiu antrąją redakciją. Gal būtų prasminga tai padaryti kokios apysakos forma. Apie tai esu pagalvojęs, bet dar sprendimo neturiu.

Spėtina, kad tas darbas taip ir liko nebaigtas, nes knyga neišėjo. Reikia tikėtis, rankraštis, kad ir tos pirmosios redakcijos, likęs.
P.S. Parašęs pagalvojau: taigi reikia imt ir paklaust Virginijos P., ji juk turėtų žinot. – Jurkaus knygos apie Mačernį yra du rankraštiniai variantai; jojo archyvas Maironio muziejuj. O enciklopedijose reiktų pridurt: 2016-07-27 perlaidotas Žemaičių Kalvarijoje.