(882) Tarp kitko: apie kontekstą ir prasmę

ėl prisiminiau jau cituotą Gintaro Beresnevičiaus mintį iš jo esės „Sniegas ir žmonės“: „Kontekstas, pagalvojus, tai toks daiktas, nuo kurio viskas priklauso. Jis tiesiog pasaulio valdovas [...].“ Štai pavyzdys, įrodantis konteksto visavaldystę.
— Poetė Elena Mezginaitė [ak, tie nelemtieji Rašytojų sąjungos laiptai į apačią] Atgimimo laiku daug rašė Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos leidžiamam Laisvam žody – ne apie aukštąsias materijas dauguma straipsnių, apie konkrečias tuolaik kylančias problemas.
Vienas jos rašinys – apie komunistų „ant TSKP platformos“ nuo 1990-ų kovo iki 1991-ų rugpjūčio leistą gazietą Tarybų Lietuva, tiksliau, kelis numerius, ne jos nusipirktus Panevėžio kariniam knygyne. Pabaiga:

Taip, rasite „Tar. Liet.“ ir poezijos. Graudžios, pranašingos:

Paimk, poete, savo lyrą,
Paliesk pavargusias stygas,
Nors dienos ašaromis byra,
Nors laužo liūdesys rankas.

Praeis audra, nutils griaustiniai,
Sugrįš saulutė į laukus,
Ir tie, kas mulkina tėvynę,
Praeis, kaip debesys klaikus.

Šventi žodžiai, po kuriais ir aš pasirašyčiau. Tik ištaisiusi klaidą: lietuviškai „debesies“ vienaskaita yra „debesis“. Betgi nežinau autorės (ar autoriaus) tautybės, nors ji (jis) E. Cemnolonskiene įvardintas. Tad negaliu žinoti, ir kurią tėvynę „tie“ mulkina – mūsų ar savo? („Baltoji karštinė, o tautiškai – ‘belogoriačka’“, Laisvas žodis, 1991-02-15, p. 3)

Pirmiausia dėl autorystės. Maždaug tokiu nuošimčiu, kokiu „rinkimus“ sovietmečiu „laimėdavo“ komunistų ir nepartinių blokas, esu įsitikinęs, kad tai ne slapyvardis, o tikras asmenvardis: yra toks žmogus Elena Cemnolonskienė, tiksliau – Elena Ramona Adomaitytė-Cemnolonskienė, *1930 Radvilišky, VU su vad. Justino Marcinkevičiaus kursu baigusi lituanistė; pasak Radviliškio viešosios bibliotekos žinių, eiliuoti pradėjusi mokykliniais metais, eilėraščiai publikuoti periodiniuos leidiniuos.
Kitkas įdomiau – kaip tas eilėraštis atsirado Tarybų Lietuvoj? (Čia jau nesiryžtu spręst, kuri tikimybė didesnė, kuri mažesnė.) Galėjo pati autorė kokiu nors keliu/būdu savo sueiliavimą pasiūlyt redakcijai. Bet nė kiek ne menkesnė tikimybė, kad Tarybų Lietuva tą sueiliavimą ir pasivogė – rado kur nors (na, pvz., kad ir kokiame Sąjūdžio leidinuke) ir be autorės žinios įsidėjo. Ten tas eilėraštis viena reiškė, o išspausdintas antisąjūdiniam leidiny – jau visai ką kita, jau išeina, kad kiti mulkina tėvynę. – Konteksto visavaldystė.