Žmogus gali įprasti keltis penktą valandą ryto.O ketvirtą? – Chestertonas nebeatsakys, bet gimęs ar gimusi Lietuvoj greičiausiai atsakytų: na, sunkoka būtų, bet galima įprast.
Goryje, ten pat kur ir Stalinas, gimęs Merabas Mamardašvilis ne tik buvo mąstęs permąstęs René Descartes’o filosofiją, greičiausiai jautė šiam La Haye en Touraine (dabar Descartes) gimusiam žmogui ir empatiją, ir buvo įsitikinęs, kad verst keltis ketvirtą – nežmoniška:
Švedų karalienė Kristina, kurios rūmuose jis atsidūrė kaip mokytojas (ir kuriai, beje, parašė nuostabų laišką-traktatą apie meilės prigimtį), savo mylimą filosofą nužudė visai paprastai: ji liepė jam (o karalienės noras – dvariškiui įsakymas) skaityti filosofijos paskaitas penktą valandą (!) švediško ryto, ryto tokios šalies, kurioje beveik amžina tamsa, ledai, uolos ir meškos, – skaityti blaiviai karališkai galvai. Ir tai – Dekartui! Įsivaizduokite, kaip jis jautėsi – jis, įpratęs savo kasdieniame, normaliame gyvenime iki pusiaudienio lovoje atsidėti apmąstymams. Prancūzui, gimusiam po visai kitokiu dangumi, keltis ketvirtą darganoto ryto valandą tam, kad penktą skaitytų filosofijos paskaitas! Tiesiog šiurpas nukrečia, vien apie tai pagalvojus. Žinoma, jis neištvėrė ir numirė, o peršalimas ir gripas – tik išorinis postūmis. („Karteziškieji apmąstymai: antrasis“, vertė Austėja Merkevičiūtė, ŠA, 1999-09-25, nr. 37, p. 4)(Juokinga, aišku, bet visai smagu, kai galvoj Mamardašvilis ima vos ne „ginčytis“ su Chestertonu.)
