(884) Visiškai tarp kitko: apie tikėjimą

Šiaip jau, kai pasvarstai, visus kuo nors tikinčius (tikėti ką palikim suskliaustą) ar ko nors besitikinčius galima pavadint naivuoliais, nes palygint tikrai dažnai žmogus nusivili, bet vis tiek jei ne tuo, tai kuo nors kitu vėl imi tikėt, ko nors viltis, ir viskas. Žmogaus prigimty tas noras tikėt tupi, vienų iškiša net daugiau negu galvą, kiti pajėgia jį bent jau kuriam laikui užspaust (ir loterijos bilietų neperka).

1: kad kils naujas pasaulinis karas
Ne kartą Lietuvos partizanai yra buvę išvadinti naivuoliais, nes tikėjosi, kad kils naujas rimtas karas, „ateis amerikonai ir išvaduos Lietuvą“. Bet ar naivuoliu taip viens du pultumėm vadint žmogų, atsidūrusį štai tokioj situacijoj: poilsiaudamas vienas prie ežero, nutaria perplaukt į kitą šoną; beplaukiant ima traukt vienos kojos raumenis, jau ir kitoj kažkas tokio jaučias, o iki kranto vien rankom vargu ar nusiirsi, apima baimė, baimė, kad tavęs nebeliks gyvo, ir žmogus pagalvoja: panašu, kitam krante yra kažkas panašaus į stovyklavietę, gal ims kas nors ir atvažiuos, ir pamatys mane, ir išgelbės? Taip, čia apie tą šiaudą. O partizanų atveju ar tas karo laukimas irgi nebuvo šiaudas, nes nieko kito nebebuvo likę?
Gerai, sakykim, kaimo jaunuoliai nesuvokė geopolitinės situacijos, nesuprato, kad tokių dalykų tikėtis beprasmiška, pareikalaukim iš jų tapt tiktai svarstančiais protais. Ar labai nuklysčiau kritišku svarstančiu protu pavadindamas kunigaikščių kilmės Gedimino ordino Didžiojo kryžiaus kavalierių Jurgį Giedraitį/Giedroycą, po Antrojo pasaulinio karo gyvenusį Londone, Romoj, nuo 1947-ų Paryžiuj?

„Šaltojo karo“ apogėjaus metais (1947–1954) būta akimirkų, kai Giedroycas iš tiesų tikėjo ginkluoto Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų konflikto su Sovietų Sąjunga perspektyva – šiaip ar taip, jis šios galimybės neatmetė, ypač tuoj po 1950 m. Korėjos karo. (Marek Kornat, „Jerzys Giedroycas ir XX amžiaus lenkų politinės idėjos“, vertė Vytautas Dekšnys, NŽ-A, 2009, nr. 7, p. 249)

2: kad įmanu bendraut su vėlėmis
(Šįmet išėjo Leono Peleckio-Kaktavičiaus knyga Ir dar kartą žodis: esė, pokalbiai, atklastai; įdomiausia, bent man, aišku, pokalbiai, nors reiktų patikslint: dalis – atsakymai raštu į klausimus, ne pokalbiai.)
2011-ų pavasarį Aldonai Elenai Puišytei už rinkinį Begaliniam kely buvo nuspręsta skirt Salomėjos Nėries premiją. Viską apsvarsčiusi, poetė Vilkaviškio miesto savivaldybei parašė: ačiū už įvertinimą, bet vis dėlto atsisakau. Po kurio laiko ėmė ir persigalvojo:

O viską pakeitė netikėtas sutapimas. Netrukus gavau iš žinomo etnologo Aleksandro Žarskaus (besidominčio pomirtiniu gyvenimu, išleidusio knygą „Mirties virsmas“) keistą tekstą – Nijolės Masteikaitės (pedagogės ir literatės) pokalbius su mirusiųjų vėlėmis. Radau juose graudų pokalbį ir su S. Nėries vėle. Skundžiasi ji N. Masteikaitei, kad ligi šiolei smerkiama daugiau už kitus: „Kodėl už kiekvieną mano žodį Lietuva į mane mėto po akmenį? Kodėl mane vadina išdavike, už ką?..“ N. Masteikaitei priminus, kad ji važiavo į Maskvą „Stalino saulės“ parvežti, atsako: „Juk ne aš viena rašiau apie Staliną ir ne viena važiavau tos „saulės“ parvežti. Kodėl niekas nemėto akmenų į Paleckį, į Venclovą, į Cvirką, į Liudą Girą, kodėl?..“ Iš tiesų, juk būtent Paleckis entuziastingu balsu šūkavo, kad važiuoja „Stalino saulės“ parvežti (liudija to meto TV įrašas [sic]). Ir Cvirka yra daugiau blogo padaręs. Pagaliau ir kiti sovietiniai veikėjai, po karo jau žinoję įvykdytas piktadarystes, kai kurie iš jų ir patys jose dalyvavę.
Iš pradžių nepatikliai žiūrėjau į tuos pokalbius su vėlėmis. Tačiau A. Žarskus vertino juos labai rimtai. Jis parašė platų aiškinantį įvadą ir parengė spaudai N. Masteikaitės pokalbių knygą „Pamokos iš Amžinybės“. Tada suabejojau: o jei iš tiesų tai tikra? Ar daug mes žinome apie mirusiųjų lemtį? Atsisakydama premijos gal suteikčiau S. Nėries vėlei papildomo sielvarto? Ji juk atliko išpažintį prieš mirtį, jai buvo atleista. Tad pakeičiau savo sprendimą ir parašiau naują pareiškimą spaudai, kodėl sutinku premiją priimti. Bet prisiminiau, kad esu atsakinga tik prieš Aukščiausiąjį ir šio pareiškimo nepaskelbiau. („Aldonai Elenai Puišytei kūryba – kaip pašaukimas“, p. 265)

Abu tekstai – ir atsisakymo priimt premiją, ir sutikimo – paskelbti minėtoj knygos. Poetė taip pat mini, kad jai apsispręst priimti padėję ir tai, kad premijos neatsisakė Kazys Bradūnas, Julija Švabaitė, Petronėlė Orintaitė, Vitalija Bogutaitė, t.y. egzodo poetai. Bet, kaip galima suprast, vis dėlto svarbiausias argumentas buvęs: kad nesuteiktų Nėries vėlei papildomo sielvarto.
Oi nežinau nežinau, bet labai jau visi tie pokalbiai su vėlėm primena ekstrasensų bitvas – yra, ir daug, tikinčių, kad ten viskas iš tikrųjų, o va aš niekaip negaliu užmiršt, kad tai TV show.