(613) Užparaštė, xci: beviltiškas pasvajojimas

prof. Balys Sruoga
Leo Kagano šaržas
Sekmadienis, 1933-02-12, p. 1

Pirmuose keturiuose š.m. Metų numeriuose paskelbtos šešios dešimtys Balio Sruogos laiškų žmonai Vandai Daugirdaitei-Sruogienei ir dukrai Daliai iš Stutthofo (pirmos dvi porcijos prieinamos jau ir internete: publikaciją parengusios Neringos Markevičienės įvadas; nr-y 1-am, nr-y 2-am). Laiškų vertimai ištisai skelbiami pirmąkart (originalai dar niekur neskelbti).
Originalai rašyti vokiškai (nes Stutthofo koncentracijos stovykloj nebuvo cenzoriaus, mokančio lietuviškai);  (at)versti į lietuvių kalbą žmogaus, kuris bene geriausiai pažinojo Balį Sruogą (ne tik kaip žmogų, bet ir kaip rašantį žmogų, ergo, jo stilių), – žmonos; jinai ir būtiniausius paaiškinimus pridėjo (ypač vertingi ezopinės kalbos – kad konc. lagerio cenzorius nesuprastų – „vertimai“). Dvigubai vertinga publikacija.

Jei kas paklaustų: tai ką tikrai įdomaus / egzistenciškai vertingo esi perskaitęs šiais [2014] metais? – nedvejodamas atsakyčiau: pirmiausia Sruogos laiškai iš Stutthofo.
Jei ir jūs perskaitėt/perskaitysit šią publikaciją, galbūt ir ir jums kils tokia mintis: va jei būtų galima perskaityt ne tik Sruogos laiškus, bet ir žmonos bei dukters laiškus Sruogai Stutthofan! – tai būtų toks non fiction kūrinys, kurį pagal moralinį poveikį drąsiai būtų galima gretinti su paveikiausiais pasauly žinomais šio žanro tekstais.
Sruoga savo laiškuos prašo ne siuntinių su lašiniais (labai ačiū už juos) ar taboka (labai labai ačiū), bet pirmiausia laiškų, nes „[k]iekvienas Tavo laiškas yra man kaip šventadienis!“ – Konc. lagerio šventadieniai – kas nenorėtų žinot, kas tai yra? – Kita vertus, jau kai žmona su dukra atsiduria Vokietijoj, vis prašoma: aprašyk, Vanduk, kaip atrodo aplinka, kurioj jūs gyvenate, – kad galėčiau įsivaizduoti esąs kartu su jumis; rašytojo vaizduotei reikia apmatų/apribų; ir jis juos gauna, kaip galima spręst iš tolesnių laiškų; santykiai su Dukra: irgi pakimba teperskaičius Tėvo žodžius; etc.
Kaip prasminga būt perskaičius visą susirašinėjimą, o ne tik Balio Sruogos laiškus žmonai ir dukrai! – Deja.

Iki Stutthofo konc. lagerio evakuacijos į Oldenburgą 1945-ų pradžioje žmonos ir dukros laiškai turėjo būt Sruogos žinioj. Ar kas nors galėjo uždraust juos pasiimti su savim? Vargu; juk cenzorius jau buvo peržiūrėjęs. Pasiėmė? Greičiausiai taip, nes tokių dalykų negali žmogus užmiršt pasiimti. Bet: ar jie buvo toj pačioj kuprinėj, kaip, tarkim, lagery parašytos dramos, kurias (iš)nešė bambizas nuo Biržų Jonas Šernas? Galima spėt – taip grubiai, žiauriai, kad žmonos ir dukters laiškai buvo ne kartu su kūrinių rankraščiais, o atskirai; ir pasimetė kažkur pakeliui – pakeliui link gyvybės; ir niekas niekur nemini jų, tų laiškų, žmonos ir dukters laiškų vyrui ir tėvui Stutthofan, likimo.
Taip maniau; šiandien dar šnektelėjau su publikaciją parengusia coll. Neringa M. – ir ji nieko nežino apie to laiko laiškų Sruogai tolesnį, po 1945-ų, likimą.

(612) Iš popieryno [ir pan.], xviii: apie eses

Vis mažiau lieka žmonių, į kuriuos kreipiuos Jūs + vardas; kaip Henriko Algio Čigriejaus sveikata? [Metais vėliau negu Henrikas gimęs Tėvas va ėmė ir numirė.]
Į Juozą Aputį  [*1936, †2010] irgi kreipdavaus: – Jūs, Juozai.

Popieryne radau išsiplėštą lapą iš Nemuno, dar spausdinto ant paprasto popieriaus, laikraštinio, – Jūratės Sprindytės „sukaktuvinį atviruką“ – impresiją rašytojo 70-mečio proga – „Ak, Aputi!: Kelios tezės ir vienas palinkėjimas“ (2006-06-15, p. 3). Gražus tekstas, tikrai gražus; dabar vėl skaitydamas užkliuvau už šito J.S. teiginio:

O knyga „Keleivio novelės“ (1985) buvo tikras dabartinės esė pranašas, nors jos pasirodymo metais niekas apie esė žanrą nė nekalbėjo.

Tuolaik ir apie multikultūralizmą nieks nekalbėjo.
-----------------------------------------------------------------------------
Taip, nelyg koks apsėdimas tos vis už akių užkliūvančios mintys apie eses.
Štai greičiausiai š.m. pradžioj Romas Daugirdas klausia Eugenijaus Ališankos, kaip tas suvokiąs šį žanrą; ats.:

Kas vis dėlto yra ta esė šiandien? Etimologinis šio žodžio aiškinimas veda į banalybių pelkes, kiti – į dykumas ar gentines nesantaikas, todėl siūlyčiau mūsų patriarcho versiją. Vargu ar jis girdėjo apie esė, rašydamas savo tekstą, bet jis galvojo apie tekstą, rašydamas savo gyvenimo istoriją. Turiu omeny Jono Basanavičiaus esė „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“. Taigi, mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, bene tiksliausias esė apibrėžimas, kokį šiandien galėčiau pasiūlyt savo tekstams. (Metai, 2014, nr. 4, p. 104)

P.S. Dr. Basanavičiaus išleistoji Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija pasiekia 1922 metus; jos pamatas – užrašų knygelės; paskutinių gyvenimo metų istorija tebetūno knygelėse, rašytose, galima sakyt, iki paskutinės gyvenimo dienos.

(611) Visiškai tarp kitko: apie prezidentus

Teisės studijas baigęs Antanas Smetona vs medicinos studijas baigęs Kazys Grinius

Š.m. Naujojo Židinio-Aidų nr. 2 yra labai geras Kęstučio Skrupskelio straipsnis „‘Galime šį tą nudirbti’: Visuomenės sveikatos būklė ir jos refleksijos prieškario Lietuvoje“. Apie vidutinę gyvenimo trukmę ir kūdikių mirtingumą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais – vienus patikimiausių visuomenės gerovės rodiklių.
Daug rašoma ir apie dr. Kazį Grinių.

Kalbant apie prezidentus, daugiausia dėmesio skiriama jų politinėms pažiūroms, valdymo pobūdžiui ir pan. O Skrupskelis atkreipia dėmesį į kitą aspektą – kaip pirmojoj įrašo eilutėj paminėti prezidentai bendravo su tauta (nebuvau niekad apie tai pagalvojęs):

Ir Grinius, ir Smetona savo rašiniuose mokydavo. Tik pastarasis mėgdavo filosofines bendrybes ir pamokslauti. O Grinius konkretus: kurdamas nepriklausomą, modernią Lietuvą, išmok nesispjaudyt, prauskis muilu, išsivalyk dantis, negirtuokliauk, bent kartą per savaitę keisk skalbinius. (p. 39–40)

Ir būsi sveikesnis, ir ilgiau gyvensi, ir tau pačiam, ir Lietuvai bus geriau. – Tarp dabartinių kandidatų į prezidentus nėr nė vieno mediciną baigusio (du inžinieriai, du ekonomistai, teisininkas, istorikas ir žurnalistas/verslininkas). – Ko gero jie gali pamokyt? :)

In memoriam mūrininkui

Mano Tėvas buvo mūrininkas.
Statė ne tik kolchozų kiaulides ir karvides, kurių dalis dabar jau sugriuvę.
Ir namus statė. Kuriuose tebegyvena žmonės.
Tėvo nebėr.
Viena paskutinių frazių: „Žinai, norėčiau numigt.“ Ir noras išsipildė.
O namai tebestovi. Ir juose tebegyvena žmonės.

(610) Tarp kitko: Karaliaučiaus krašto genius loci

dar kartą ačiū
parengėjui ir leidėjui už dovaną

Vis dar svarstau, ar teisingai pasielgiau nepaisydamas siūlymo su grupe žmonių vykt į Karaliaučiaus kraštą (primo: Tolminkiemis/Donelaitis; etc.). Nesu ten buvęs; vargu ar bebus kita proga, turint galvoj dab. Rusijos Federacijos politiką; kelionė kainuotų nemažai (firma organizuoja), bet ne pinigai esmė: nemėgstu (švelniausiai tariant) būt „grupės narys“; manau, kad tokiu atveju beveik gana perskaityt atitinkamus spausdintinio kelionių vadovo puslapius; tikrenybė atsiskleidžia išsukus iš turistinių maršrutų, nedovanotinai atsilikus/nuklydus, nes: užsižiūrėjai į realybės fragmentą, kuris liks „neapipasakotas“ gido ar apskritai „nevertas dėmesio“, ir jau tampi „problema“.
— Saviguoda, taip, suprantu.

Kita vertus, kas dabar [daugmaž] yra Karaliaučiaus kraštas, kokia jo genius loci, suvokiau iš publikacijos Nemune prieš n metų – Dalios Bielskytės [neseniai išleidusios jau trečią eilėraščių rinkinį] „Domšaitiados“ (2006-06-15, p. 8–9).
2006 metais margas būrys dailininkų savaitę blaškės po Karaliaučiaus sritį, „likusius istorijos griuvėsius“, ieškodami „stebuklingosios krašto dvasios, spalvomis išsiliejusios ankstyvosiose P[rano] Domšaičio drobėse“. Kropynų kaime prie gimtosios dailininko sodybos namo buvo pritvirtinta memorialinė lenta rusų ir lietuvių kalbomis su atitinkamo turinio užrašu. — Ar tebėr? ar namas tebestovi? — Klausimai, nes:

Nusklemtastogė troba lyg gūžėsi, bijodama, kad neišlaikys granitinės lentos svorio. Prieš penkerius metus priglaudusi atvykėlių armėnų šeimą, senutė pirkia beveik niekuo ir neprimena, kad joje kadaise gyveno klestinčio ūkininko, kurio sūnų paviliojo menas, šeima. Nupilkėjęs tinkas byrėjo, dusliai dunksėjo sienos, dailininkams keliant į šviesą sunkų atminimo ženklą. Suklypusios kopėčios, apšnerkštas kiemas, vištos, besikapstančios po mėšlyną, smarkiai kontrastavo su prabangia granito lenta, baltu audeklu, šampano purslais. Tylus susikaupimas suvokiančiųjų, kad stovima strimgalviais lekiančiame istorijos vežime...

Genius loci link:

Fantasmagoriški kirchių griuvėsiai, merdėjančios kapinės (jose pridygę skardinių paminklų, tarsi praradimo ženklu pažymėtų penkiakampėmis žvaigždėmis), plastikiniai langai XII a. pilies sienoje – klestėjimo ir žūties mozaika, meilės ir neapykantos eklektika. Sielos susidvejinimas tilpo vienoje banalioje frazėje – Rusijos protu nesuprasi... Tik šioje lygtyje dar buvo vienas nežinomasis – Mažosios Lietuvos dvasia, kuri žvelgė pro aklus bažnyčių langus, žiopčiojo patvoryje besimėtančių kaukolių burnomis, nykstančiais krikštais stiebėsi iš kapinių varputynų. Mažosios Lietuvos dvasia – it paukščio šešėlis ant kirchės bokšto užritinto cerkvės kupolo.

Ar ką nors panašaus lemta suvokt, jei būsi „ekskursijos dalyvis“? Vargu. Todėl ir nevažiuosiu.

(609) Der Zeitgeist: 1952 vs 1955

IV sąjunginė taikos šalininkų [сторонников мира]
konferencija prasidėjo 1952-12-02. Ant delegato bilieto
buvo Stalino profilis Lenino fone. [žr. kairėj]

V sąjunginė taikos šalininkų konferencija
prasidėjo 1955-05-10. Ant kviečiamojo bilieto
buvo Lenino profilis Stalino fone. [žr. dešinėj]

Kada tiksliai įvyko šis vizualinis=ideologinis lūžis:
žmonės, įpratę matyt Stalino ausį, išvydo Lenino ausį?

Kada len-Stalino atvaizdas buvo pakeistas stal-Lenino atvaizdu?
[1954? – 1954-03-14 laikrašty pastebėjau: dar Stalino ausis]

Manau, tai galėtų būt tam tikro virsmo ženklas.

[ar buvo aptarinėjama, kuo skiriasi Stalino ir Lenino ausys?]

(608) Užparaštė, xc: apie skylę (1940–1970)

Šiandien identifikuojant nuotraukas iškilo klausimas: antroj fotografijos pusėj teužrašyta „‘Duobėje’ O. Rymaitė.“ – Kada? Kieno? Kas režisavo?
Iš atminties: Duobėje = Prieblandoje, tai yra Žukausko-Vienuolio drama. Kada pastatyta? Google:

"Dauboje" ("Prieblandoje") – Valstybės teatre Vilniuje (režisierius Borisas Dauguvietis, 1941 m., atnaujinimo režisierius Petras Kubertavičius, 1943 m.)

Nuotrauka Onos Rymaitės; ar ji ir 1941-ais, ir 1943-iais vaidino? – Kaip datuoti?
Išeitis būtų Lietuvių teatro istorija, pradėta leist 2000-ais, kur (kaip priedai) pateikiami ir repertuarų sąrašai, ir kas ką vaidino užfiksuota. Deja deja:

kn. 1: 1929–1935 (2000);
kn. 2: 1935–1940 (2002);
kn. 3: 1970–1980 (2006);
kn. 4: 1980–1990 (2009);

va tokius tomus (su skyle 1940–1970) pajėgė parengt buv. Kultūros, filosofijos ir meno instituto mokslo bendradarbiai; ar dab. Lietuvos kultūros tyrimų instituto bendradarbiai ketina užlopyt skylę, ar tęs Lietuvių teatro istorijos rašymo darbą, ar jis vyksta? – ne-ži-nau (abejoju, ar vyksta; jaunajai ir vidurinei tyrėjų kartai faktus fiksuot tikriausiai nebeatrodo vertas mokslininko titulo darbas).

(607) Tarp kitko: ką daro iš žmonių?

Lygiai prieš metus buvo palaidotas Marcelijaus M. kūnas.
Nuo vakar vakaro galvoj vis girdžiu kažkodėl poeto balsu tariamą klausimą ir atsakymą – pomirtinės knygos Nenoriu nieko neveikti p. 23 esančio eilėraščio „Ką pagalvojo senas žmogus“ paskutinį posmą:

Iš senų kalendorių,
laikraščių,
iš vadovėlių,
[...]
daro ugnį.

Iš sudaužytų stiklų,
fortepijonų,
šeimyninių fotografijų,
[...]
daro šiukšlynus.

O iš žmonių?
Iš žmonių
daro kapines.

22-am puslapy – teksto, atspausdinto mašinėle, atvaizdas; taigi spėtina, kad eilėraštis parašytas ne paskutiniais gyvenimo metais. M.M. buvo jau pasirinkęs kitą eilėraščio kelią: rankraštis → kompiuter. txt.

(606) Visiškai tarp kitko: apie atpažinimo džiaugsmą ir pan.

Šios dienos Literatūros ir meno numery yra Rimanto Gučo detektyvinė esė apie A5 formato lapą, rastą buv. Garelio gatvėj prieš keletą dešimtmečių. Tam lapigaly –  mašinėle spausdintas tekstas, ko reiktų prašyt iš Ministrų Tarybos rašytojų labui, o ranka rašyta – poezija. Ir esės autorius prašo (1) nemėtyt pro langą rankraščių, taip pat (2) atsiliept poetą, išmetusį pro langą tą popiergalį.
Perskaitęs publikaciją ir vos užmetęs akį į iliustracijas (nuskenuoti ir pateikti to A5 lapelio recto ir verso), pasakiau sau: matyta rašysena; po poros minučių patikslinau: nebegalės atsiliept, a.a., Juozas Macevičius (99,9 proc.).
Sureaguot galėsiu tik kitą trečiadienį, kai šitas LM numeris bus paskelbtas ir internete. – Va dabar pagalvojau: ar beverta bus rašyt komentarą? [04-10: vis dėlto parašiau]; pasakiau ką perpratęs collegei D.M., ta paskambino J.M. našlei Ramutei Skučaitei, kad nusipirktų šitą LM numerį.

Atpažinti rašyseną, susieti tekstą su konkrečiu žmogum, – tai vienas iš rankraščius globojančio asmens privalomų bruožų; tokios mintys sukiojos galvoj ir atsakinėjant į Antano Šimkaus klausimus. Pokalbis buvo išspausdintas prieš knygų mugę išėjusioj Kelionėj su Bernardinais.lt (2014, nr. 1(24), p. 74–77; čia; pavadinimai su kabutėm, o ne italicu iš pagarbos leidiniui).