(545) Epizodai, iii: prancūzų dar lingua franca

Laikas: Pirmasis pasaulinis karas; vieta: Voronežas, į Rusijos imperijos gilumą pasitraukusių lietuvių gimnazijos bendrabutis.
Pas bendrabučio vedėją kun. Astrauską dažnai pietų ateidavęs pradedantis lotynų kalbos mokytojas Juozas Balčikonis. Gimnazistai bar bar bar į vedėjo duris. Balčikonis:
– Entrée!

Užfiksavo Salys Šemerys, ten mokęsis (Žmonės mano gyvenime, 1997, p. 10).
Reakcijos: (1) O kodėl ne lietuviškai? (2) Aaa, viskas aišku. Kas barbena į duris – nematai, nežinai, todėl geriausia pasitelkt lingua franca; prancūzų kalba tuolaik dar turėjo tokį statusą.
Smulkmena, aišku, bet visai smagu teisingai atsakyti.

(544) Visiškai tarp kitko: bostoniškė LE internete

Nežinojau, kad Bostone leistoji Lietuvių enciklopedija yra ir internete: lituapedija.net. Tik tiek, kad tikslingai ten reikia keliauti. Bet ir lkz.lt taip pat prieinamas.
P.S. Šiandien gavau dovanų Senelio knygą (ta proga).

(543) Užparaštė, lxxxi: paskutinė poeto svajonė

Kai pagalvoji, nėr jokių -pusybių, nei šia-, nei ana-; tai tik abstrakcijos; yra tik pusrutuliai – kairys ir dešinys.

Kai esu vežamas iš Vilniaus jūros link, artėjant prie Nemakščių žvilgsnis savaime nukrypsta kairėn, o grįžtant – dešinėn. Link Nemakščių kapinių, kur palaidotas Algirdas Verba, vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt (coll. Donata Mitaitė penktadienį priminė šitą įrašą). Ačiū Vladui Braziūnui, parodžiusiam vietą aptvertojoj erdvėj. Net pravažiuodamas mintyse stabteliu prie kapo.
Jei spręstumėm pagal eilėraščius, artyn mirties – vis tragiškyn, drastiškyn, atviryn, vis mažiau poezijos, vis daugiau žmogaus. Va du posmai iš jau post mortem išleisto (a.a. Valdo Kukulo parengto) A.V. rinkinio Plaštakės pleška (2001):

Lyg komuniją priimk viagrą,
Spindesys toks nuodėmės saldus.
Impotento varge, meilės verge,
Palydėk nutolstančius gandrus.

Jau tušti lizdai ir bergždžios įsčios.
Ir sudie, giedojęs vytury.
Tik ruduo tarsi šunytis inkščia,
Tiktai kraupūs lietūs krapuos kris.

(Juokaujant: krapai – egzistencinis augalas; r praleidus, lieka kapai.)
Nežinau, kaip įrodyt, kad eilėraščiai yra tikri, kad desperacija tikra, kad poetas toks atviras, jog visiems prieš TV kameras atviraujantiems reiktų slėptis krapuos, – kaip ir paskutinioji Algirdo Verbos svajonė, užfiksuota Gasparo Aleksos:

– Žinai, daktare, turiu vieną svajonę! Norėčiau sėsti į prabangų automobilį, šalia pasisodinti kokią nors Lietuvos gražuolę, užsirūkyti brangiausią cigaretę, kratyti pelenus pro langelį ir ilgai ilgai važiuoti Žemaičių plentu. (Nemunas, 2006-12-07, p. 12)

(542) Tataigi: jau post-

Štai viskas ir įvyko, ir baigės.
Kai – prisiklausius kalbų (kuriose buvo minimas ir Orwellas, ir Camus) – leido ir man tart žodį, išsitraukiau iš švarko vidinės kišenės tris prisirašytus lapelius, bet anie taip ir liko sulenkti.
– Po perkūnais, žinot, jaudinuos: ne tik žodžių prie grabo prisiklausiau, bet ir pats galiu tarti, o pabaigoj kalbėjusiems padėkoti. Kas dar yra tokią palaimą patyręs?
Tiesa, ne pats „pietų“ pakviečiau, bet čia jau smulkmena. 

(541) Užparaštė, lxxx: apie klaidą, daugiau negu korektūros

2002-02-22 Jonas Mekas ėmė ir parašė laišką Literatūros ir meno redaktoriui:

1971-ais metais „Vagos“ leidykla išleido mano poezijos rinktinę „Poezija“. Manęs neatsiklausę leidyklos redaktoriai išėmė iš vieno eilėraščio vieną žodį, be kurio visas eilėraščio ritmas staiga griūva.
Dabartinė, ką tik išėjusi papildyta mano poezijos Rašytojų Sąjungos leidyklos laida tą klaidą pakartojo. Klaidos pakartojimo priežastis: leidykla manęs nepagerbė korektūros lapų peržiūra.
Kadangi šitos klaidos atitaisymas man yra labai svarbus, aš prašyčiau, kad „Literatūra ir menas“ atspausdintų tą eilėraštį taip, kaip jis turėtų būti. Klaidą – praleistą žodį „vis“, rasite naujosios laidos 175-tam puslapy. Trečioj strofoj, užuot

man visviena

turėtų būti:

man vis visviena.

Čia dabar duosiu visą eilėraštį [tai eilėraštis iš Jono Meko poezijos kanono, jei adekvačiai aš jį, J.M. poezijos kanoną, suvokiu]:

Einu aš vienas
ir nusiminęs,
ir plaukia aimanos
man iš krūtinės,

ir, rodos, viskas
pasauly juoda,
ir niekas širdžiai
džiaugsmo neduoda.

Vakarą, rytą,
naktį ir dieną,
žiemą ir vasarą –
man vis visviena:

širdis vis, rodos,
plyšta perpus,
ir vis galvoju
apie namus.

Esu redagavęs Meko knygų. Žinau, jis kartais būna be argumentų visažinis (atkreipkit dėmesį į autorinę valią:  Semeniškių idilės; Reminiscensijos (1997); kad ir kokius argumentus, mano manymu, nesugriaunamus, telkiaus, kad turėtų būt: reminiscencijos, niekas nesuveikė; J.M. į juos nereagavo). – O va šiuo prisimintu  atveju – esu visiškai Jono Meko pusėj: be to vis eilutės ritmas išties suklumpa, pritrūksta vieno skiemens, be to, nebelieka atliepo paskutiniame posme; kita vertus, suvokiu, kaip tas skiemuo dingo 1972-ais: užrašymas visviena yra taisytinas į vis viena (redaktorių, korektorių pareiga), tada eilutė tampa su dviem vis pagrečiui: „man vis vis viena“; nei šis, nei tas, ergo, vienas vis išbrauktinas (mėginu atkurt minties eigą). – Rašybos taisyklės, paisant logikos, iškastravusios ritmiką.
Išeitis? Būčiau palikęs netaisyklingą (kartu/atskirai) rašybą: man vis visviena; tuolab, kad šitas principas kaitaliotas (pvz., tur būt atskirai išskiriant kableliais vs turbūt kartu neišskiriant ir pan.). Esmė: sutrikdyt eilutės ritmą niekam nevalia; tada jau vietoj vis viena racionaliau siūlyt keisti į wszystko jedno :)

(540) Tarp kitko: apie baisiai komplikuotus dalykus

Prae scriptum. Va jau daugiau kaip savaitė svarstau, ar skelbt šitą įrašą, ar ne.
Už: kad ir kokia ji, teisybė, būtų, ne tik žinotina, bet ir apmąstytina [turėtų būt].
Prieš: skandalingų sensacijų besivaikantys vad. žurnalistai kultūrinės spaudos neskaito (čia jau aišku: burbulas būt išsipūtęs neilgtrukus, kai Lietuvos spaudos kioskuose pasirodė naujausias Metų numeris), o šitas tavo įrašas gal ims ir pasieks kurio iš jų akis, ir tada prasidės... – ir turėsi pasijust kaltas, kad a.a. Sigitas Geda taip kedenamas. Saugos instinktas pataria: rinkis pirmąjį variantą, tyla gera byla, o – nežinau, kaip įvardint, tebūnie: – tai sako: užfiksuok; tiesiog užfiksuok: perskaitei tai ir tai, sureagavau taip ir taip.

Naujausiam, 11-am, Metų numery yra a.a. Marcelijaus Martinaičio publikacija, parengta žmonos Gražinos Martinaitienės: keletas eilėraščių (perskaitęs pagalvojau: vargu ar juos M.M., gyvas būdamas, būtų paleidęs viešumon; dabar, kai M.M. a.a., tokia publikacija visiškai suprantama: kontekstas – post mortem – ją įprasmina) ir „Iš užrašų“.
Du tų užrašų fragmentai persekioja; ir persekios iki atminties gyvavimo pabaigos.
Pirmasis toks gan abstraktus, nors ir persmelktas sugestijos – parink pavyzdžių:

Pikti, nepakantūs, dažnai ir genialūs žmonės, nesutardami su savo ypač dideliu moraliniu reiklumu ir savo gyvenime daromais nežmoniškais doroviniais nusikaltimais, nekęsdami savęs, trumpinasi gyvenimą palaidumu, alkoholiu, narkotikais, įvairiais pomėgiais. Save baudžia baisiomis, nežmoniškomis bausmėmis, kurių negalėtų skirti joks teismas. Taip būna tada, kai niekšybė ir aukščiausieji žmogiškumo kriterijai kūryboje, politikoje, gyvenime ima reikštis viename ir tame pačiame žmoguje. Vieni paleidžia kulką sau į kaktą. Kiti visokiais būdais siekia degraduoti, nusibaigti arba fiziškai, arba morališkai. Dar kiti kuria. (p. 18)

Kitam fragmente užfiksuotos M.M. mintys, kilusios po išpuolio prieš prof. Viktoriją Daujotytę, pasirodžius jos knygai apie a.a. Sigitą Gedą (reakcija į išpuolį – čia):

Netikėjau, jog ši knyga galės sukelti tokias tamsias jėgas Lietuvoje. Kokie juodi yra komentatorių tekstai! Kaip ta knyga dar kartą pažadino nepakantumą, gal net kultūrinį žmonių tamsumą! Kaip tai anoniminei sąmonei vis reikia ką nors pamėtėti, kad ji pradėtų veikti. Kyla net kažkoks mistinis pojūtis, kad net po mirties iš ano pasaulio ir toliau veikia visus kiršindamas Geda, ką jis darė būdamas gyvas, daugelį žmonių įskaudindamas [etc.]

Ir pamini viską – ir prieš ką ranką kėlęs, ir dar šlykščiau pasielgęs.

Nieko nesakau apie kūrybą. Bet ji nepateisina ir neišteisina to, ką padarė ir kaip elgėsi meno žmogus, kuriam yra privalomi visi žmogiškieji elgsenos reikalavimai, o nusižengimai turi būti  žinomi ir įvertinami. Tik nežinau kada.  Esant gyvam, tuoj po mirties, po daugelio metų ar amžinybėje? Tik kūrinius reikėtų paskaityti užmiršus jo gyvenimiškąjį asmenybės vaizdinį. Kada nors kūryba tikriausiai atsiskirs nuo jo gyvenimo, ir tada bus suvokiama jos tikroji vertė. (ibidem)

Tai M.M. užsirašė sau, taip, bet: užrašė, o ne tik pagalvojo, nes turi būti žinoma. Į klausimą – kada? – atsakyta: dabar jau žinoma.
Bet kur dėt tokias žinias, tokią teisybę? (Tikiu, kad M.M. liudijimas tikras; tuo neabejojo ir Gražina Martinaitienė, jei šitą M.M. užrašų fragmentą pateikė Metams, ir žurnalo redaktorius, jį savo leidinyje nusprendęs paskelbt.) Siūlymas skaityt kūrinius užmiršus tai, ką žinai apie juos sukūrusį žmogų, gal ir kilnus, gražus, bet – utopinis (kol kas, ir dar ilgokai). Atmintis, kiek esu pastebėjęs, tik dar tvirčiau saugo tai, ką norėtum ir mėgini užmiršt, ir – vos tik atsiranda pretekstas – tai primena.
Įrašą pavadinau: apie baisiai komplikuotus dalykus; baisiai – ir labai reikšme, ir iš tikrųjų baisiai.
Ir kas toliau? Vertinti? Įvertinau (pagal savo supratimą; rašytinis vertinimas būtų profanacija). O toliau? – Tik mirusieji turi teisę viešai vertinti mirusiuosius? Bet kūrybą skaito ir vertina gyvieji. Kažkokia aklavietės situacija, kai etikos ir estetikos Gordijo mazgas.
P.S. „Argi tu skaitydamas François Villono eilėraščius svarstai, pagrįstai ar nepagrįstai jis buvo nuteistas pakart?“ – „Ne, bet ką aš išmanau apie XV amžiaus papročius ir vertybines nuostatas.“

(539) Tarp kitko: kaip protestuojama

LT vs RU (be komentarų).
P.S. Vertas dėmesio komentaras.

(538) Dėl juoko: ką naktimis veikia garbūs žmonės?

Skaitydamas šios dienos Literatūrą ir meną sužinojau:

Pažįstu daug garbių žmonių, naktimis nemiegančių dėl to, kad tuštėja mūsų gatvės, retėja miškai, nyksta kalba. (p. 35)

Suprantu, R.P.V. kuo stipriau norėjo pasakyt, o išėjo... kad daug garbių žmonių dienomis miega. Negarbus žmogus esu, naktimis miegu, nes dienomis neišeina, dirbt reikia; ir jums siūlau apie savigarbą pamąstyti.
Va svarstau: gal bet vieną naktį per savaitę derėtų nemiegoti, apie retėjančius miškus pagalvoti? Vis šis tas, o dabar – prieš žmones gėda, akių nėr kur dėt.

(537) Tarp kitko: postliteratūra, ir nieko čia baisaus

Audingai Peluritytei visai pagrįstai buvo kilęs klausimas:

Kaip reaguoti į knygą, kuri nėra nei grynoji proza, nei poezija, nei dienoraštis, nei eseistika, o tik labiau mintys apie šį bei tą, bet po truputį, ir kuri pati reaguoja į kitų žmonių mintis, šiek tiek ir po truputį, ir jei tos mintys taip pat nėra „grynos“? Percituotos, perfrazuotos, permąstytos. (LM, 2013-09-20, p. 10)

Klausimas suformuluotas Donaldo Kajoko Lapės gaudymo recenzijos pradžioje. Toks pat gali kilt ir skaitant kitą knygą – Aido Marčėno Sakinius.
Išties, kaip reaguoti, t.y. į kokią vazą merkti šias tekstų puokštes? Kas tai? Nes ir Lapės gaudymo paantraštė „eseistinės užsklandėlės“, ir Sakinių – „menkoji eseistika“ regis radęsi norint išsisukti iš keblokos padėties: na, ne eseistika tai, bet ką čia tokio sugalvojus?
Ir prisiminiau prieš penketą metų Šiaurės Atėnuose buvusį Lauros Laurušaitės straipsnį apie latvių literatūros problemas „Nauja fazė – postliteratūra?“ (2008-04-11, p. 3). Esą rašytojai kuria ne literatūrą, o tekstus; kultūros padangėje atsiranda NLO – neatpažįstamų literatūrinių objektų, žanriškai neidentifikuojamų kūrinių; ir tai įvardijama kaip postliteratūra. Latvių literatūros vertintojai į šitą post- tada žvelgė skeptiškai. Bet ir jau mūsų kultūrinėj spaudoj 2006-ų pabaigoje kilusioje diskusijoje apie postfotografiją buvo klausiama, ar post- karalius neliks nuogas.
Keblu, sunku tiksliai įvardinti reiškinius, bet vis dėlto be vardų vargu ar galima apsieiti. Agnė Narušytė tada pastebėjo, kad postfotografijos kūrėjams įdomiau ne fotografuoti, o mąstyti apie fotografavimo procesą. Perfrazuojant galima būtų formuluoti taip: postliteratūra – tai pačių rašytojų mąstymai apie savo ir kitų tekstus – ir rašytinius, ir sakytinius, ir sapnuotinius, ir gyventinius.
Postliteratūra prasmę įgauna per santykį su literatūra; tai ne vertinamasis apibūdinimas, – greičiau erdvinis; juk post scriptum turi prasmę tik tada, kai yra scriptum – kūrinys, laiškas ar kokia kita užrašyta ir perskaityta žinia.
Painokai susidėliojo mintys, sunkokai sekės ieškot atsako į Audingos Peluritytės iškeltą klausimą, bet norėjos pamėginti.

(536) Visiškai tarp kitko: apie sureikšminimą

Prano Kniūkštos rinkinio Tarp gramatikos ir politikos anotacija skelbia, esą straipsniuose „svarstomi visuomenei svarbūs kalbos dalykai“.
O jei kukliau tarus: „autoriui svarbūs kalbos dalykai“? Ar ne tiksliau?

(535) Der Zeitgeist: 1991-ų pati pradžia

Kultūros barų 1991 metų nr. 3 pradedamas Jono Taugino (1946–1999), gamtininko, ekologo, „Žaliosios plunksnos“ klubo (buvo toks) nario tekstu „Resistentia et existentia“ (rašytu, spėtina, 1991-ų pačioj pradžioj); vadinas, ir redakcija manė, kad tai tinkamas numerio pradžiai – atverties, ergo, der Zeitgeist atspindintis, tekstas. Jame yra ir tokie sakiniai:

Mes tampame pasiryžę aukai ir žygdarbiui Tėvynės labui. Mus aplanko absoliuti laimė, nes jaučiame savyje Dievą. Mes esame absoliučiai teisūs, nes kovojame dėl laisvės, mūsų pasiryžimas aukotis nuplauna ankstesnes nuodėmes, ir mes tampame skaistūs bei gražūs. Mus lydi nemirtingumo jausmas, nes kiekvieno mūsų dvasia ir kūnas susilieja su nemirtinga tautos dvasia ir kūnu. (p. 2)

Dabar skaitai tokį tekstą ir svarstai:
– Kas mums buvo atsitikę? – Nes skaitydamas suvoki: tai žodžiai iš „neadekvataus“ laiko (ir vėl dilema: tada buvo neadekvatus laikas ar dabar?)
– Manėm, ne, ką ten manėm, tada – tikėjom – o! nepakaltinamas šv. naivume! – kad, keičiantis politinei santvarkai ir valstybei susigrąžinant natūralų būvį – nepriklausomybę, ir žmonės gali, ką ten gali – turi pasikeist.
– Cha!
O žmonės, deja, nesikeičia; nebent vos-vos-vos-vos-vos, bet iš esmės – nesikeičia. Na, nesikeičia.

(534) Užparaštė, lxxix: apie neišspausdintus Žemaitės kūrinius

per Vėlines vėl pražydęs lubinas

Ši užparaštė gali būt laikoma ankstesnės, apie kritinį realizmą, tęsiniu, bet gali ir nebūt.

Antradienį (10-29) LLTI vykusioj konferencijoj „Tai kaip kalbėti apie sovietmetį?“ vienas iš pranešėjų, nagrinėjęs Ezopo kalbą, ėmė ir pateikė Kosto Korsako citatą. 1956-ais svarstant Žemaitės Raštų trečią tomą K.K. jos „Pirmųjų mano žingsnių“ sakinį „Supratau, jog lenkai mus pavergę, paniekinę lietuvių kalbą, daug mūsų sulenkinę, labiausiai bajorų“ siūlė pakomentuoti taip:

Šios apybraižos pabaigoje Žemaitė, kalbėdama apie lenkus, turi galvoje lenkų feodalus, bajorus, o ne visą lenkų tautą.
[Juozas Žiugžda ir Antanas Venclova pritaria.]

Nemaža dalis klausytojų nesuvokė, kaip tai susiję su Ezopo kalba, ir aš; bet pasižymėjau, kad reiktų perskaityt visą svarstybų protokolą.
Ketvirtadienį ir ėmiaus skaityt (tiksliai rašant) Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Žemaitės Raštų redakcinės komisijos posėdžio, įvykusio 1956-11-21, protokolą (paskelbtas rinkiny Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 494–502).
Svarstytas Raštų trečias tomas, kurį turėjo sudaryt dalis jau skelbtų kūrinių, o dalis – iš rankraščių, dar nespausdintų. Nespausdintieji buvo narstomi ypač atidžiai. Kai perskaičiau „Vokiečio laidotuvių“ aptarimą, sukirbėjo mintis: o gal net gimnazistus galima sudomint Žemaite, jei išradingesni būtume? Tarkim, tokia introdukcija (aišku, reiktų komentarų, kas toksai buvo Juozas Žiugžda, kas Jurgis Tornau, gal net kas Korsakas ar Antanas Venclova):

J. Žiugžda. Mano nuomonė aiški: geriau [„Vokiečio laidotuves“] išmesti. Ar gali būti kas dar šlykštesnio?
J. Tornau. Labai geras dalykas, stipriai parašytas. Kažin ar yra kur dar geriau pavaizduotas kaimo tamsumas ir idiotizmas, kaip šiame kūrinyje.
A. Venclova. Šio kūrinio yda ta, kad autorė nerodo savo nusistatymo, duoda lyg ir fotografiją.
K. Korsakas. Sutinku su drg. J. Tornau, kad čia ryškiausiai parodytas kaimo idiotizmas: bambizas, iš viso kito tikėjimo atstovas – jau nebe žmogus, lygus gyvuliui. Per daug nuogai tas idiotizmas vaizduojamas, antra, žymu katalikų tikėjimo primatas.
J. Žiugžda. Mes turime žiūrėti, kaip skaitytojas šį kūrinį skaitys, kaip jį veiks toks kūrinys. Į karikatūrą kaimo žmonės paverčiami, koktu mums už Žemaitę.
Nutarta „Vokiečio laidotuvių“ nespausdinti. (p. 497)

Ar jums būtų įdomu perskaityt lietuvių literatūros tekstą, kuriame bene geriausiai pavaizduotas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kaimo tamsumas ir idiotizmas (tas idiotizmas ypač intriguoja)?
Iš 1956–1957-ais išėjusių Žemaitės Raštų šešiatomio tas tekstas išimtas; greičiausiai ir kitose sovietmečiu išleistose Žemaitės apsakymų rinktinėse jo nebus; reikia žiūrėt į naujuosius Raštus, pradėtus leist 1995-ais. – Du kartu perėjau akim šitų naujųjų Žemaitės Raštų pirmus keturis tomus, kuriuose skelbiama jos grožinė kūryba, t.y. jų turinius. Nėr „Vokiečio laidotuvių“.
Nėr ir dar trijų grožiniais vadintinų Žemaitės tekstų: „Perkrikštas“, „Popo pašventimas“ ir „Staigus pravoslavas“; jie irgi „iškrito“ 1956-ais (aptarti buvo kartu dėl tos pačios tematikos):

K. Korsakas. Žemaitė tyčiojasi iš popų – galėtume sakyti, kad gerai: tyčiojasi iš religininkų. Bet iš tikrųjų: popas jai žemesnis už kunigą. Iš katalikybės pozicijų žiūri į bažnytinį gyvenimą. Turim žiūrėti, kad nekiršintume prieš kitus tikėjimus. Kas būtų, jei šiuos kūrinius kas išverstų į rusų kalbą – visi popai pakeltų lermą.
J. Tornau. Tokio pavojaus nėra: į rusų kalbą tikrai niekas jų nevers. Mes kartais perdėtai jautrūs. Kai tik kur randam paminėtus pravoslavus rusus, tuoj rankas nuleidžiame.
A. Venclova. Šie vaizdeliai tikrai nepatogūs. Viską su jais galima daryti: koks nors nacionalistiškai nusiteikęs mokytojas ims dar ir perskaitys juos viešai, sakykim, per Žemaitės minėjimą.
J. Tornau. Tikrai jų neskaitys. Nemanykim blogai apie mokytojus.
K. Korsakas. Juos lengvai gali persispausdinti kokia katalikiškoji antologija – turinys jiems tinkamas.
[...]
J. Tornau. Nelaiminga lietuvių tauta – ji niekad negali savųjų klasikų pilnų leidimų išleisti: vienam režimui viena netinka, kitam kita. Ir nekalčiausias dalykas kartais gali provokacija kvepėti. Pvz., tegu kas atsistojęs eilėje sušunka: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – juk tokį suims, o šūkis mums visų brangiausias. (p. 499–500)

Šitas argumentas nieko nenusvėrė. Pasisvaidžius replikom, nutariama:

„Popo pašventimas“, „Perkrikštas“, „Staigus pravoslavas“ – išimti. (p. 501)

Išimtì iki šiol. Kaip ir minėtos „Vokiečio laidotuvės“.
P.S. Protokolo pati pabaiga:

Peržiūrėjus tomą, K. Korsakas konstatuoja, kad ne tiek daug išimta: keturi smulkūs vaizdeliai, iš viso 19 psl.
J. Žiugžda priduria: Buvau manęs, kad daugiau bus išimta. Aš būčiau daugiau išmetęs. (p. 502)

Užfiksavau. Gal kas ir atkreips dėmesį, o gal viskas taip ir liks.