(464) Visiškai tarp kitko: apie homo sovieticus ir rašytojų žmonas

Vienas iš buvusių mokinių (buv. 22-ojoj vidurinėj Antakalny) baigęs istoriją dabar dirba Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse. Po darbo retsykiais susitinkam troleibusų stotelėj. Šnektelim. Kartą išėjo kalba apie ekspozicijas. Sako, rengiam naują, vadinsis „Homo sovieticus“; iš rašytojų pasirinkom Aleksandrą Gudaitį-Guzevičių. Paklausė, ką aš apie tokį pasirinkimą manąs. Sakau, vargu ar ką tinkamesnio būtų galima rast. Ir išsiskyrėm.
Važiuodamas namo, ėmiau prisimint visokius girdėtus ar skaitytus dalykus. Antano A. Jonyno pasakojimą apie juodą ZIMą ir iš jo išlipantį Gudaitį-Guzevičių juodu odiniu paltu; Margaritos Lankutytės pasakojimą, kaip garsusis kaimynas ateidavęs pasiteiraut, ar netrukdo vakarais jo tarškinama spausdinimo mašinėlė... Beje, 1980-tinių metų pradžioj rengtasi išleist solidžią atsiminimų apie jį knygą, bet neišėjo.
Ir dar prisiminiau vieną epizodą, užfiksuotą Vytauto Kubiliaus atsiminimuose apie Putiną:

[1967] metų birželio 7 dieną atėjo žinia: [Kačerginėje] mirė Putinas. Buvo saulėtas pavakarys. Tada gyvenom Antakalnio 8, prie Instituto. Mane apėmė toksai nerimas, kad nebuvo kur dėtis. Turbūt nė vienos mirties taip nebuvau išgyvenęs, kaip V. Mykolaičio-Putino. Išėjau į kiemą. Ten buvo nemaža žmonių – ant suoliuko sėdėjo Just. Marcinkevičius, A. Maldonis. Pasakiau jiems apie Putino mirtį. Visi nuščiuvo. Stojo nejauki tyla, visų supurtymas. Ir A. Gudaičio-Guzevičiaus žmona[*] pasakė: „Mirė paskutinis lietuvių rašytojas. Liko tik tarybiniai“. (Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, 1992, p. 393)

[*] Antroji Gudaičio-Guzevičiaus žmona, regis, rusų kalbos mokytoja (su pirmąja – Lena Mickevičiūte, Kapsuko dukra, išsiskyrė).

Ir vargu ar ji buvo skaičiusi Aisčio recenziją apie Putino Langą (1966), kurios pirmasis sakinys toks:

Vincas Mykolaitis-Putinas, be abejo, yra pats didžiausias gyvas lietuvis rašytojas (Draugas, 1966-08-06).

P.S. Manau, kad rašytojų žmonos kartais vertos ne mažesnio dėmesio negu patys rašytojai. Į juos žvelgusios iš labai arti ir sykiu iš šono. Deja, kol kas, bent jau pas mus, jomis l. mažai domimasi, nebent pačios būtų irgi rašytojos.
P.P.S. Dar kartą ačiū Ingai už citatos nuorodą.

(463) Dėl juoko: apie netikėtą malonumą

Niekad nemaniau, kad gali būt taip malonu plėšyti paklodę. Maždaug 2 cm pločio juostom (pomidorus kitą savaitgalį reiks pririšti).
Lyg liniuotum švarų popieriaus lapą. Stengdamasis, kad tarp linijų būtų kuo vienodesni atstumai.
Belieka perprast mazginio rašto principus ir imtis kurt Lovos istorijas. :)

(462) Savivoka, iv

Esu per daug atlaidus obelims, o ypač kriaušėms. Iššalusioms slyvoms ir vyšnioms stengiaus būti kuo racionaliau žiaurus (be reikalo; raciją reikia atidėti į šoną).
Kriaušes reikėjo išpjaut jau praeitą rudenį, nes: ir nieko neveda, ir yra užsikrėtusios (lapai nueina taškais). Nepadariau nieko.
Šįvakar beveik valandą nešiau ir pyliau į šiukšlių vamzdį žieminius obuolius (pavadinimo nežinau). Jų liko labai daug. Kol buvo padorios kondicijos, net bendradarbiams nešiau ir siūliau valgyt. – Bet jų buvo per daug. – O išpjoviau tik kelias apatines šitos obels šakas. – Savaime suvokiama, per mažai. Perpus reikia išpjauti. Ne, daugiau. Gal šį rudenį?
Antaninius supuvusius išmečiau kovo pradžioj. Be abejonių, per daug buvo. – Antaninę išgenėjau kaip reikiant. Nors dar reiktų.
Genint privalu būt bejausmiškai žiauriam, t.y. elgtis pagal nurodymus. Atlaidumo, sentimentų – jokių! – Kuo žiauriau, tuo geriau.
Pala, čia savivoka? Jau vargu. Jau sodininko žinyno parafrazės.

(461) Visiškai tarp kitko: apie asociacijų pokyčius

Penktadienio vakaras, 30 km už Vilniaus.
– Klausyk – kas čia? Tavo mobilus taip garsiai vibruoja?
– Ne, čia perkūno oželis; anksčiau sakydavo: mekena.

(460) Užparaštė, lxiv: apie šunis

Rausdamasis popieryne, užtikau pokalbį su a.a. Skirmantu Valiuliu, o tame pokalby – du tokius sakinius:

Vienas amerikiečių fotografas padarė puikią knygą apie šunis. Aš ten radau daugiau Amerikos gyvenimo negu toje reklaminėje fotografijoje. (ŠA, 2008-06-13)

Reiktų pamėgint pasitikslint, apie kokį fotografą ir kokį albumą kalba Valiulis, – pagalvojau, bet atmintis priminė kitą dalyką, irgi penkerių metų senumo. Taigi buvau pradėjęs rinkt medžiagą šunotyros studijai. Susiradau tą didoką file’ą. Ir ko tik ten neprirankiota per tą mėnesį, kai šišas buvo pagavęs. O prasidėjo viskas taip.
2008-06-12, ketvirtadienį, coll. Dalia S., ką tik grįžusi iš dviejų mėnesių stažuotės Paryžiuj, pasakojo įspūdžius. Aišku, ir apie knygynus. Ir lyg tarp kitko paminėjo mačiusi tokią, kuri vadinasi Une histoire du chat. Metodas: kultūros studijos. – O kodėl nėr lietuviško šuns istorijos? Juk medžiagos tai per akis.
Perkeliu iš tos sankaupos šį tą šičion, gal kam bus įdomu.

Šią nuotrauką pastebėjau prie Violetos Šoblinskaitės straipsnio
apie Veliuonoj gyvenusį siuvėją, išradėją ir fotografą
Antaną Mickų (1898–1973) Nemune (2004-11-11).
Parašas: ,,Keliaujantis muzikantas su savo palydovais“.
Betgi galima vardu pavarde pasakyt: čia anykštėnas Juozas Ulba
su savo smuikolu ir legendiniais šunimis; Rimantas Vanagas
jį aprašęs knygoj Iš vieversių gyvenimo (2002). Paskambinau, pasakiau.
Kitam Nemuno numery buvo išspausdintas Vanago straipsnis,
kaip jis ieškojęs Ulbos fotografijų ir nė vienos prieš leisdamas knygą neradęs.
„Mickaus nuotraukoje jis užfiksuotas 1931–1932 m., kai jau buvo žmonos
išvytas iš namų už tai, kad lėktuvo gamybai išeikvojo visą jos kraitinę drobę.
Iškeliavo tada J. Ulba su savo šunimis į platųjį pasaulį.
Fotografuotis jis nemėgo, bet šioje nuotraukoje
atrodo kur kas geriau negu gyvenime.“
Buvau parengęs apie abu, Mickų ir Ulbą, radijo laidas,
transliuotas per Lietuvos radijo programą „Klasika“.
Gana.

Dailininkas ir literatas Jonas Martinaitis (1898–1947; be kita ko, lietuviškų komiksų pradininkas, dailininko ir poeto Antano Martinaičio tėvas), po antrojo karo paguldytas ligoninėn, ėmėsi rašyt prisiminimus: buvo sugalvojęs parengt knygą Nuo dūminės pirkelės iki caro rūmų, bet iki mirties teparašė pirmąją jų dalį – Auksinė vaikystė. Štai kaip jis prisimena savo vaikystės šunis gimtajame Pavartyčių kaime prie Šeduvos:

Kaip paukšteliai vanago, taip vaikai kaime bijojo šunų, ir, kai man reikėdavo pereiti išilgai kaimo, viskas dingdavo iš galvos, o likdavo joje tik pikti, išsišiepę, su baisiai surauktomis nosimis, raudonais liežuviais ir aštriais smailiais dantimis šunys.
Nebuvo tokio drąsuolio, kuris be mieto būtų sutikęs pereiti kaimą. [...] Gatvę dažniausiai išdrįsdavo pereiti tik stiprūs vyrai su pilnomis akmenų kišenėmis, o baikštesni, moterys ir vaikai, taikydavosi pakluonėmis, ir tai ties sodybomis, kuriose buvo piktesni šunys, apsidairydami ir stipriau spausdami pagalį: žiūrėk, koks margis atšokuoja pro klojimą pastebėjęs savo auką. [...]
Nebėra dabar tokių šunų: išsigimė jie amžinai pririšti prie grandinės; amteli toks pamatęs praeivį ir lenda į būdą. Jis jau ir nutrūkęs netyčiomis nebemoka taip šuolinėti, vydamasis pakeleivingąjį, kaip anie mano laikų šunys, o tik pašokinėja prie būdos ir nurimsta. Yra kur-ne-kur likęs tik vienas kitas karštesnio kraujo šunelis, kuriame dar šioks toks bruoželis liko iš anų smarkių šunų, bet dauguma tai nebe šunys, o teliukai, tik kad vardas beliko. (Savaitraščio Nemunas metinis priedas – almanachas Kultūrinis Kaunas 2007, 2008, p. 133, 134)

Henrikas Gudavičius buvo labai įdomų straipsnį parašęs: pagr. mintis – reikia sudaryt šunų vardyną; kad viskas būt padaryta kaip reikiant, net anketą parengė. Yra tam tekste ir tokia pastraipa:

Pokario metais atokesnių vienkiemių gyventojai iš šuns lojimo suprasdavę, kas eina – partizanai ar stribai. Be to, tokie sumanūs šunys vienaip aplodavo neginkluotą žmogų ir kitaip – ginkluotą.

Ir vos ne kaip iliustracija – gabaliukas ir Antano Ramono apsakymo „Kalėdų žvaigždė“:

Jie [NKVD kareiviai] tingiai kratė aplinkines sodybas, daužė šautuvų buožėmis į duris. Šunys lojo dusdami iš pasiutimo. Visų kaimų šunys pašėlusiai nekentė jų. Tikriausiai erzino ginklų kvapas, o gal jautė šeimininkų baimę. (Ramybės kalva, 1997, p. 133)

Arba štai gabaliukas iš Gintauto Genio atsiminimų:

Prieš trisdešimt metų, jei visai tiksliai – 1977-ųjų balandžio pradžioje, kai pavasaris dar tik budo iš miego, o tos dienos vėlyvas rytmetys atrodė taip, tarsi apšviestas mėnulio šviesos, Paukščiuką ir Karalių Ūbą pirmasis pasitiko šuniukas Čamas. Jis galėjo krimstelti į koją, jei jo neklystama šuniška išmintis sakydavo, kad šalia stovi blogas žmogus, tačiau susitikęs su šviesiosios žmonijos atstovais rodė nevaldomą džiaugsmą, išsiliedavusį pačiais įmantriausiais šuniškais piruetais, dainavimu ir net siusiuko nesulaikymu, kas taip pat keldavo tam tikrą susižavėjimą.
Valentinas Masalskis (Paukščiukas) buvo sužavėtas Čamo meilės protrūkio. Aš nežinau, ar tą šunelį jis dar pamena, tačiau tuomet, po Alfredo Jarry absurdo pjesės „Karalius Ūbas“ premjeros, kai jis su mano tėveliu Kęstučiu Geniu (Ūbas) užsuko atsikvėpti po ilgos popremjerinės nakties, jie iš karto tapo draugais. Tėvelis ilgą laiką prasitardavo, kad Valentinas vis pasiteirauja, kaip laikosi jo bičiulis Čamas?
Tokios smulkmenos daugeliui nieko nereiškia, gal net atrodo kvailos, visiški niekai, bet man jos pasako daug. Labai daug. Tokie „niekai“ buvo svarbūs ir mano tėvui, kurio seniai nėra tarp mūsų. Čamas savo gyvenimą baigė liūdnai. Šungaudžiai jį nušovė gatvėje, visai šalia namų, įsimetė į savo šlykščią būdą ir nuvažiavo. Mano tėvas, sužinojęs apie šį įvykį, staiga išėjo iš namų ir grįžo tik vėlyvą naktį. Iš ryto virtuvėje ant stalo aš aptikau apvalų kartoninį „Rambyno“ aludės ženklą, ant kurio švariosios pusės buvo parašyta: „Vienišas, vienišas, vienišas... / Žmogus tu esi, ar šuva? / Jei žmogus turi sielą, / Tai be abejo turi šuva. / Myliu tave, mielas Čamai, / Nušautas mano šunie / Tavo ir mano gyvenimai – / Labai jau panašūs – sudie!“
To apvalaus kartono gabalėlio seniai nebėra, bet tos kelios eilutės įsirėžė mano atmintyje neištrinamai. Ne dėl poezijos ar meniškumo, o dėl skausmo. Dabar aš labai ryškiai matau, kaip tėvas, sėdėdamas tirštų dūmų debesyje, kuris visada kabėdavo „Rambyno“ salėse, prie bokalais apstatyto ir alumi nulaistyto stalo, su širdgėla ir beprasmiškai klaikia tuštuma akyse parašė šias eilutes savo mažojo draugo atminimui. (Nemunas, 2007 I 11)

Įjungiau atmintį. Oi daug tos lietuviškos medžiagos šunotyros studijai galima būtų sukaupt. Bet – jei kas parašytų – kaip disertacijos tokio darbo Lietuvoj greičiausiai neapsigintų, nebent – kuriam nors Paryžiaus universitete. :)
-----------------------------------------------------------------------------------------
Vakar mirė poetas Vytautas Skripka.

(459) Dėl juoko (nors nejuokinga), xxxvi: nėr teisybės ant šio svieto

delfi.lt print screenas

Stipriųjų alkoholinių gėrimų reklama per TV atsiranda tik nuo 22:30, lauke visai negalima reklamuot, o va delfi.lt lyg niekur nieko reklamuoja škotišką viskį nuo ankstaus ryto. Tai ir pagalvojau: kodėl jie gali, o va TV ar radijas – ne? Taigi ir tie, ir tie – žiniasklaida.
Bet tikriausiai yra kokių nors spragų tame Alkoholio kontrolės įstatyme. Paskaitinėjau (čia):

2. Alkoholio reklama draudžiama:
1) laikraščių ir jų savarankiškų priedų, žurnalų bei knygų išorinėse viršelių pusėse;
2) vaikams ir paaugliams skirtuose laikraščiuose, žurnaluose, knygose, televizijos ir radijo programose;
3) Lietuvos Respublikoje įregistruotų radijo ir televizijos stočių, kabelinio radijo ir kabelinės televizijos stočių transliuojamose ir retransliuojamose programose (išskyrus tiesiogiai ir ištisai iš užsienio retransliuojamas laidas) nuo 15 valandos iki 22 valandos 30 minučių, o šeštadieniais, sekmadieniais ir moksleivių atostogų dienomis – nuo 8 valandos iki 22 valandos 30 minučių (išskyrus alkoholinių gėrimų, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 22 procentų, reklamą);
4) koncertų, cirko, diskotekų, jaunimo sporto ir laisvalaikio renginių, kitų masinių renginių, teatro spektaklių, kino ir videofilmų demonstravimo vietose, išskyrus šių renginių vietose esančias prekybos vietas. Masiniuose renginiuose (išskyrus vaikams ir paaugliams iki 18 metų skirtus renginius) taip pat gali būti pateikiamas renginį remiančios ir alkoholinius gėrimus, kuriais leidžiama prekiauti masiniuose renginiuose, gaminančios arba jais prekiaujančios įmonės pavadinimas ir (ar) prekės ženklas, pagal turinį ir formą neprieštaraujantys teisės aktų reikalavimams;
5) švietimo, mokslo ir ugdymo įstaigose;
6) visose sveikatos priežiūros įstaigose;
7) visuomeninio transporto priemonių viduje ir išorėje;
8) degalinėse ir jų teritorijose, išskyrus jose esančias alkoholinių gėrimų prekybos vietas;
9) ant atvirlaiškių, vokų ir pašto ženklų.

Viskas aišku, jokie internetiniai naujienų portalai neminimi, ergo, galima.

15min.lt print screenas

Bet (prisiminiau): Tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba yra reikalavusi iš tinklaraščio dansu.lt išimt degtinės reklamos pavyzdžius. Net pavyzdžius, o ne pačią reklamą.
Tai kaip čia išeina? Kontrolieriai skaito dansu.lt bet neskaito delfi.lt? Neskaito ir 15min.lt – degtinę reklamuojančio naujienų portalo?

(458) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxv

– Ar jūs suvokiat, ką darot, t.y. ką sakot?!
– Sakau, ką manau.
– O žmogus, tas, apie kurį jūs sakot, jo jausmai, savivertė, savigarba? Negi jums nesvarbu, kaip jis pasijus?
– Yra toks posakis: teisybė akis bado; pirmiausia uždrauskit, ištrinkit jį – kaip niekinamą ir sadistinį; jei jo neliks, neliks ir moralinio pagrindo sakyt, ką manai. (Jaunystėj patirdavau empatiją girdėdamas: „[...] плевал я с эйфелевой башни на головы беспечных парижан“, – taip, klaikaus nevisavertiškumo simptomas.) Taip, suvokiu, ką sakau, ir noriu nebijot to pasakyti.
P.S. Norėčiau, kad tai būtų ne įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa.

(455.1) Visiškai tarp kitko: dar šis tas apie Donelaitį (prieduras)

Jei jau donelaitiškan šūdan įmyniau...
Neabejojant teigiama, esą Donelaičiui gyvam esant išspausdintos tebuvo dvi jo poezijos eilutės – 267 ir 268 iš „Vasaros darbų“:

Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,
Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?

Jas Donelaitis įterpęs versdamas lietuvių kalbon brošiūrą apie separacijos, t.y. kaimo ir dvaro žemių atidalijimo, naudą, kuri buvusi išleista 1769-ais. Bet: mes kol kas net tikro tos brošiūros pavadinimo nežinome – 1977-ais išleistų Raštų rengėjai pasirinko nusakomąjį leidinio įvardijimo būdą, o Vaclovas Biržiška, remdamasis vokiškais panašių raštų pavadinimais ir imituodamas tų laikų lietuvių kalbą, buvo sukūręs [Gromata vieno gaspadoriaus būrams apie ganyklų perdalijimo naudą], nes:

Vienintelis turimas leidinio egzempliorius [saugomas Vrublevskių bibliotekoj] defektinis: stinga titulinio, 1–2, 4–5 [sic! bet taip negali būt – jei yra p. 3, tai kitoj lapo pusėj turi būt p. 4; spėtina: gal p. 4 ir 5 tiesiog buvo/yra sulipę?], 15–16, 35–38 puslapių ir pabaigos (nuo p. 42) [spėjama, kad kelių puslapių, nors: o kodėl ne keliolikos?]. (Raštai, 1977, p. 393)

Taigi: ar galim neabejodami tvirtinti, kad tebuvo paskelbtos tik dvi K.D. poezijos eilutės, jei nieks nėra matęs visos tos brošiūros? Kitas klausimas: ar tikėtina, kad pasauly tėra išlikęs tas vienintelis, defektinis, brošiūros egzempliorius? – Sunkiai. Vokietijoj reiktų ieškot, tik neaišku ko, nes leidinio pavadinimo nežinom.

(457) Tarp kitko: a.a. Tomą Arūną Rudoką prisiminiau

Lygiai prieš metus mirė Tomas Arūnas Rudokas. Vėjo brolis (ir vėjo pamušalas). Paskutinis Antakalnio nepalikęs (čia gimęs ir miręs) romantikas.
Nebuvom bičiuliai ar draugai, tiesiog pažįstami. Retkarčiais užsukdavo pakeliui į centrą Institutan – pasišnekėt. Pakeikdavo valdžią, kad per mažai rūpinasi menininkais, „pasiskolindavo“ litą kitą.
Suprantu, kiekvienas esam unikalus, bet kartais mėgindamas nusakyt žmogų imi ir pasitelki kokius kultūriškai žymėtus sandus. T.A.R. – Jesenino brodiaga / Tarkovskio Stalkeris / irgi Antakalny gyvenusiam ir mirusiam Širviui giminingas lyrikas su Morrisono prieskoniu (Come on baby light my fire!). 
Literatūroj ir mene 2006-06-16 buvo išspausdintas Širviui dedikuotas Rudoko eilėraštis, kuris man tada pasirodė visai tikras pinigas:

Lauko gėlelės

                         P. Š.

Kare nebuvau –
Nežinau, ką žinau.
Jau viskas po visko,
Pasaulio žmogau...

Numirsiu kaip žiogas –
Tik žalias žmogelis.
Nė kapo – nė kvapo,
Tik lauko gėlelės...

(456) Susieji – ir [pagalvoji apie esminius dalykus], xii

Regis, šiame tinklarašty jau esu citavęs paskutinį Henriko Radausko eilėraščio „Vakaras“ (iš rinkinio Strėlė danguj, Chicago, 1950) posmą, moku atmintinai, dažnai prisimenu:

Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.

Jį, šitą posmą, ėmiau ir prisiminiau skaitydamas Vinco Mykolaičio-Putino Dienoraščio 1963-07-03 įrašą:

Šiandien priešpiet ir popiet ištisas valandas išsidėjau [Kačerginės] pušų pavėsyje, nieko neveikdamas, nieko nemąstydamas, tik jausdamas širdy nesuprantamą maudulį.

(Kylantį iš to, kad bijoma mirt?) Visi mes tik žmonės.
P.S. Nežinau, ar kas dar yra susiejęs šias Aisčio Radausko ir Putino savijautas.

(455) Visiškai tarp kitko: dar šis tas apie Donelaitį

Sakinys iš Vinco Kuzmicko ir Vytauto Vitkausko straipsnio „Menant Donelaičio mįslę“ – išplėstinės K.D. Raštų (1977) recenzijos:

Primintina, kad šūdleterės [mėšlui vežti iš išilginių lentų sukaltos kripės (gardys)] yra tik hibridas, o ne tikras germanizmas (p. 329), nes šūdas, kaip rodo sanskrito ir kitų indoeuropiečių kalbų atitikmenys, yra neskolintas žodis. (Pergalė, 1979, nr 3, p. 130)

Skaitydamas šį sakinį prisiminiau: kartkartėm, kai manau, kad nieko doro neišeis, bus nei šis, nei tas, imu ir lepteliu: šūds su bruknėm. Ir iš kur šitas posakis mano galvoj? Niekaip neatkapstau.

O rimčiau šnekant, tas straipsnis, manau, visai nepelnytai primirštas. Nemažai Kosto Doveikos Įvade išsakytų nuomonių, kurios nebekvestionuojamai pripažįstamos, ten gana pagrįstai paneigiamos.
Kad ir dėl pasakėčių sukūrimo laiko. Štai ir naujausioj chrestomatijoj Literatūra 11 klasei: Renesansas, Barokas, Apšvieta (2012) rašoma:

Manoma, kad lietuviškas pasakėčias K. Donelaitis parašė dar jaunystėje. (d. I, p. 330)

Taip manė Doveika, o Kuzmickas tikrai pagrįstai teigė (argumentacijos čia nekartosiu), kad pasakėčios kurtos tuo pat metu kaip ir Metai:

Naivu būtų manyti, kad pasakėčias, kupinas ironijos, gyvenimo pažinimo ir išminties, parašė dvidešimt šešerių metų vaikinas, vadovavęs Stalupėnų mokinių chorui. Pasakėčios dvelkia autoriaus pasitikėjimu savimi, pasitenkinimu tvirta ir nusistovėjusia padėtimi visuomenėje, kurią poetas pasišovęs auklėti ir taisyti. [...] Mintijimo struktūra, poetiniais tropais, vaizdais ir sentencijomis pasakėčios siejasi su „Metais“, o tai verčia manyti, kad yra sukurtos poeto brandos metais, giliai įleidus šaknis į Tolminkiemio žemę. (p. 125)

Beje, kad pasakėčios – ne K.D. jaunystės kūrinys, stengėsi pagrįst ir dr. Dalia Dilytė-Staškevičienė per XI Jurgio Lebedžio skaitymus (2012-11-23), kurie buvo pavadinti „Naujausi lituanistikos atradimai ir šiuolaikinė istorinė vaizduotė“.

(454) Užparaštė, lxiii: apie Donelaitį 250-mečio proga

Galima palygint su KD300 logotipu

Igorio Piekuro (1935–2006) sukurta KD monograma
(kn. Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai aplankas)

Norėjau pradėt: keistas dalykas, bet netikslus būtų toks epitetas; tad apsieisiu be jo.
Skaitai prieš amžių rašytą tekstą ir – nepaisant kai kurių kalbos ir rašybos skirtumų – vis dėlto tarsi girdi jo autoriaus balsą, savaimingą jo balsą.
Skaitai prieš pusamžį rašytą tekstą ir – nors pasitelkta lyg ir ta pati bendrinė kalba kaip dabar, ir rašyba beveik ta pati – tiesiog negali priimt jo kaip galimai autentiško; tik kaip bendrinio diskurso veidrodinį atspindį. Pvz., kaip rašyta ir kalbėta 1964-ais (manau, ir iš tiek galima perprast to laiko oficialiojo diskurso pobūdį):

Rugpiūčio 6 d. į Čystyje Prudy gyvenvietę (buv. Tolminkiemį), kur kadaise gyveno, kūrė ir mirė Kristijonas Donelaitis, rinkosi kūrybinė inteligentija, partiniai ir tarybiniai darbuotojai, darbininkai, kolūkiečiai, moksleiviai. Čia turėjo įvykti paminklinio akmens Donelaičiui atidengimas.
Šešioliktą valandą kalvos viršūnę ir šlaitus užpildė minios žmonių. Prie dar uždengto paminklinio akmens atsistoja svečiai iš Lietuvos – LKP CK sekretorius A. Barkauskas [etc.]. Čia atvyko ir TSKP Kaliningrado srities komiteto sekretorius D. Nikitinas [etc.]
Nesterovo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas S. Pisarevas:

Daugiau, kaip 36 metus gyveno ir kūrė šioje vietovėje didysis dainius, kurio kūryba šiandieną keliauja po visas tarybines respublikas, po žemės rutulį, šlovindama žmogaus grožį, jo darbus ir didybę.

[...] Kaliningrado srities kultūros valdybos viršininkas V. Machovas:

[...] Pažangi, kraujo ryšiais susijusi su liaudies gyvenimu Donelaičio kūryba šiandieną pelnytai užima garbingiausią vietą žymiausių tarybinių tautų literatūrinių paminklų tarpe.

Nesterovo gamybinės valdybos partinio komiteto sekretoriaus pavaduotojas V. Gluškovas:

[...] Įžymiosios poemos „Metai“ kūrėjas pasirinko herojumi liaudį. Jis atvirai kalbėjo apie sunkią Lietuvos valstiečių dalią, plakė dvarininkiją, ryškiomis varsomis piešė valstiečių buitį ir darbą, drąsiai gindamas jų žmogiškas ir pilietines teises. Tai poema, kuri skiepijo neapykantą išnaudojimui ir priespaudai, viskam, kas žemina žmogaus orumą ir grožį. [...] Ji padeda mokyti žmones gėrio ir skatina kovai su blogiu, ji stiprina internacionalinius ryšius, taiką ir draugystę. (Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai, 1965, p. 146–148)

Tą popietę kalbėjo ir Kostas Korsakas, aišku, neišvengdamas privalomųjų frazių, bet vad. sovietinio diskurso grynuolių jo tekste praktiškai nėra. Nespėta išmokti? Sąmoningai vengta? Abi priežastys lėmė?
Nežinau, kokia Jūsų reakcija skaitant tokio pobūdžio tekstas; aš tai nesąmoningai imu šypsotis.

P.S. Jei jau apie Donelaitį pradėta kalba: yra interneto svetainės, skirtos Donelaičiui, itališkai ir rusiškai (ypač vertas dėmesio pastarojoj esantis План мероприятий по подготовке и празднованию 300-летия со дня рождения К. Донелайтиса – solidžiai priplanuota). O donelaitis.lt kol kas svajonėse.lt.
P.P.S. Manau, prasminga būtų 2015-ų pradžioj (pavasariop, pavasarį, vasarop) peržvelgt LR Vyriausybės 2013-02-06 priimtą nutarimą nr. 121, t.y. svajones.lt, ir pasižiūrėt, kas įgyvendinta iš pridėtojo priemonių plano. Manau, kad tai būtų tikrasis dab. valstybės požiūrio į kultūrą [nepersonifikuoju: vyriausybės – iš principo, nes kad ir kas būtų valdžioj, požiūris į kultūrą toks pat] adekvačiausias atspindys. (Jei šitas tinklaraštis tuolaik dar gyvuos, prašyčiau primint šitą ketinimą; jei ne – gal kas kitas tai padarys.) 

(453) Vilniaus vaizdai, xix

Patinka triptikai, patinka laiptai, nes patinka jaust ritmą?

(452) Tarp kitko: a.a. Bronį Savukyną prisiminiau

B.S., 2005-03-15

Bevartinėdamas garbingai dėžėse senstančius ir greičiausiai nejaučiančius didelio noro tapt išmestais į makulatūrą Kultūros barų numerius, 2008-ų birželiniam užėjau kompozitoriaus Šarūno Nako tekstą, kuriame autorius pristato savo kūrinį, skirtą Broniui Savukynui atminti (p. 23 – pristatymas, p. 24–25 – kūrinio partitūra):

Relikvijorius: In memoriam Bronys Savukynas
Elektrinėms kanklėms, obojui ir mecosopranui
Tekstas Johanneso Bobrowskio, verstas Bronio Savukyno
Premjera 2008 m. gegužės 25 d. Liškiavos bažnyčioje
Atliko „Subtilusis trio“: Aistė Bružaitė, Tomas Bieliauskas ir Rita Mačiliūnaitė

Nebuvau 2008-05-25 Liškiavos bažnyčioj, negirdėjau. Visur nesuspėsi.

– Lithuanian intellectual Bronys Savukynas dies at 78, – tokia žinia buvo paskelbta angliškai eurozine.com 2008-ais (†2008-04-20). Jau šešti metai prasidėjo, kaip B.S. – a.a. Tas laikas švilpte švilpia, banaliai, t.y. nuoširdžiai tariant. Nako Relikvijoriaus negirdėjau, negaliu pasiūlyt ir Jums linko to kūrinio link, bet kaip Bronys Savukynas skaito Bobrowskio ir ne tik vertimus – galiu, esu įrašęs.
B.S. priklausė prie tų kultūros žmonių, kuriuos galima būtų įvardinti taip: daug žinantys, bet mažai rašantys (skeptiškai žiūrintys į mažai žinančius, bet daug rašančius). Aišku, B.S. galima įvardint ir kitaip: vertėją, pirmiausia Johanneso Bobrowskio, be to, Czesławo Miłoszo ir kitų, prie kurio vis prilimpa/prilipdomas koks poetas, Sigitas Geda ar Almis Grybauskas; taip jis ir prisistato 2005-03-15 Šv. Kryžiaus namuos pateikdamas savąją poezijos antologiją.

P.S. Poezija yra ritmas, tebūnie – kartkartėm persimušantis ritmas, bet ritmas.

(451) Visiškai tarp kitko: kirčiavimas susijęs su pasaulėvoka?

– Šyta problėma yra žymiai sudėtingesnė... – draugės virtuvėj perspausdindamas pokalbio su a.a. Marcelijum Martinaičiu iššifruotą tekstą išgirdau iš gretimo kambario atsklindančio Algimanto Matulevičiaus sakinio pradžią. Per Info TV buvo kartojama laida „Diagnozė: valdžia“, kurios tema: „Ašaromis ir krauju sulaistyta pedofilijos byla: ar artėja atpildo valanda?“.
Ir pagalvojau: kas, kurie yra labiau linkę išpažint sąmokslo teorijas? Ar tie, kurie sako (vns. vardininkas) problėma,  ar problema?
Aišku, kaip ir nurodyta įrašo pavadinime, tai pagalvojimas visiškai tarp kitko.
P.S. Oficialiai 05-01 – tarptautinė darbo diena; per pietus mačiau eitynes per Žaliąjį tiltą (eitynių fragmentą) – de facto tai socialdemokratų, valdančiosios partijos diena. Būdamas ne socialdemokratas, šiandien dirbu. :)