šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2025-03-31

(1324) Epizodai, xliii: ruso ir ukrainiečio ginčas sovietiniam lagery 1970-tinių ir 1980-tinių sąvartoj

Prieš savaitę iš Mažvydo pasiskolinau dvitomį Lietuvos Helsinkio grupė; šį tą reikėjo pasitikslint. Pasitikslinęs nepuoliau grąžint, juk skolinama mėnesiui. Ėmiau skaityt taip ir nepajėgdamas prisiminti, ar jau esu šį leidinį skaitęs; tiksliau – pirmą tomą, išleistą 1999-ais (antro, išėjusio 2007-ais, tikrai neskaitęs).

— vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės signatarų Eitanas Finkelšteinas 1986-ų vasarą pašnekino prieš keletą mėnesių iš Sovietų Sąjungos pagaliau išleistą Maskvos Helsinkio grupės narį Anatolijų/Nataną Ščaranskį (pokalbis pirmąkart buvo paskelbtas Göteborge leistam žurnale Baltų forumas tais pačiais 1986-ais, t. 3, nr. 2). Daugiausia apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinius kalinius, sutiktus kalėjime ar lagery (su kitu LHG signataru Viktoru Petkum Ščaranskis vienoj kalėjimo kameroj praleido net 16 mėnesių). Bet ne „baltiškos“ pokalby užkabintos temos užkliuvo.
Vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą, agresijos priežasčių dažniausiai ieškoma XXI amžiuj, siejamos jos su Vladimiro Putino, KGBisto, asmeniu, su jo valdymu. O išties šaknys daug gilesnės.
E. F. Kaip tautinių respublikų disidentai žiūri į rusų disidentus, disidentus iš Maskvos? Ar jie tik prašo pagalbos, ar ir patys yra pasiruošę padėti?
A. Š. Apskritai kalbant, kaip kažkas (tikriausiai Solženicynas) yra teisingai pastebėjęs, baisiausias dalykas, kuris tau gali atsitikti lageryje, tai būti rusu... Ir iš tikrųjų tiek tautinių respublikų disidentų, tiek sionistų antirusiškos nuotaikos paprastai yra labai stiprios. Priežasčių toli ieškoti nereikia. Aš sutikau tik keletą rusų – vienas jų pravoslavų atstovas Vladimiras Porešas (beje, mes su juo visai neblogai susidraugavome), – kurie yra pasirengę teisingai suprasti ištisą problemų kompleksą ir nepaisydami visokių sunkumų siekia draugystės bei tarpusavio supratimo su kitų tautybių žmonėmis, pripažįsta istorinę rusų atsakomybę ir kaltę. Tačiau jie tai daro nežemindami savo tautinio orumo tokiais pasisakymais kaip: „Taip, aš esu rusas. Ką padarysi, visi rusai – niekšai...“ Tai lengviausias dalykas.
Santykiai su rusais, kaip ir požiūris į juos, yra labai sudėtingas reikalas. Kartą klausiausi pravoslavo ruso ir ukrainiečių nacionalisto ginčo. Abu jie buvo aiškiai demokratinių įsitikinimų, tačiau niekaip negalėjo susikalbėti, kadangi rusas nebuvo pasirengęs pripažinti, kad Ukraina šiandien turi teisę atsiskirti nuo Rusijos. Jis įrodinėjo, kad nueitas istorinis kelias yra toks ilgas ir kad tarpusavio ryšiai tokie stiprūs, jog dabar būtų tiesiog neįmanoma tų šalių atskirti vienos nuo kitos.
Man pabandžius įterpti žodelį, jie reagavo maždaug taip (bent jau ukrainietis): „Tu, Tolia, nelįsk. Pirmiausia pabandyk susitarti su Arafatu, tuomet galėsi mums ką nors sakyti! Man nė kiek ne lengviau susišnekėti su rusais negu jums su Arafatu!“ Aš, žinoma, su tokiu požiūriu sutikti negalėjau, kadangi nė vienas iš jų vis dėlto nesirengė imtis teroristinės veiklos. Bet šis pavyzdys rodo, kaip visi yra įsikarščiavę ir kaip sunku vieniems kitus suprasti. Pabandykite įsivaizduoti, kad du tokie žmonės yra metų metais laikomi vienoje kameroje ir kad, be viso kita, jie turi nuolat kovoti su bendru priešu – saugumu. Tai nėra lengva! (Lietuvos Helsinkio grupė: dokumentai, atsiminimai, laiškai, [t. 1], sudarė Viktoras Petkus, Živilė Raškauskaitė ir Mindaugas Uoka, 1999, p. 521)
P.S. Czesławo Miłoszo knygos apie Rusiją II tome yra jo laiško Jerziui Giedroycui, rašyto 1996 VIII 8 (praėjus pusmečiui su trupučiu nuo Josifo Brodskio mirties), ištrauka; gabaliukas pavadintas „Imperijos nostalgija“:
Brangus Jerzi,
Brodskis turėjo visus ruso refleksus, tačiau jokia jėga neprivers ruso pripažinti ukrainiečius atskira tauta. Net patys didžiausi liberalai, kad ir Isaiah Berlinas, ukrainiečių kalbą laiko rusų kalbos dialektu. Taip pat žiūri ir į baltarusių kalbą. Labai gaila, nes Lenkija yra suinteresuota nepriklausomos Ukrainos egzistavimu <...>. (p. 164)
Šioj ištraukoj svarbiausias žodis, man regis, refleksas.

2025-03-21

(1323) Rastinukai, xli: Коралис = Karalius

[seniai, labai seniai kas nors naujo buvo šitam tinklarašty paskelbta; tenkinaus kaupdamas medžiagą įrašams; o šiandien dingtelėjo: penktadienis, kiti darbai luktelės valandą kitą – nagi imk ir šį tą apie šį tą subaksnok]

Neseniai baigiau Czesławo Miłoszo tekstų apie Rusiją rinktinės II tomą, padovanotą Dariaus K. Perdovanojau bibliotekai. O vieno knygoj rasto dalyko vis nesisekė išmest iš galvos, vis sukiojos ten neduodamas ramybės. Na, gasiliūnai, kaip tavo paieškų įgūdžiai? gal apkerpėjo? Štai ir ėmiaus.

    1974-ais Balsas iš choro pasirodė prancūziškai    
ir gavo Prix du Meilleur Livre Étranger
— CzM straipsnio „Terco klausimas“ viena pastraipa baigiasi taip:
... kalinamas [Andrejus] Siniavskis toliau rašė ir savo tekstus atskiromis dalimis siuntė žmonai. Taip, sakysim, atsirado savotiškas dienoraštis Golos iz chora (Balsas iš choro), kupinas makabriško humoro, pavyzdžiui, lagerio lavoninės prižiūrėtojas, senas lietuvis, skaitantis tik vieną knygą – Dantės Pragarą. (p. 269)
Argi galima tik perbėgt akim ir užmiršti? Kas ten tiksliai apie tą lietuvį Siniavskio-Terco 1966–1971 metų užrašuos (pirmąkart išleistuos Londone 1973-ais)? Internete yra šitos knygos vėlesnis elektroninis leidimas (München, 2006), ten ir sužvejojau (rašyta 1970-ų rugsėjį):
Служитель морга, потрошитель, долгосрочник-заключенный — Коралис. Аккуратный и черный старик из Литвы. Одинокий. Отдельная коечка в сторонке. Никто не желает спать рядом с Коралисом. У него колорит средневекового палача: смесь страха, уважения и какой-то преисподней гадливости. Не человек — дуборез. Он продался за диету. Отпив спирт, выданный от трупного яда, что-то поет неразборчивое в своей мастерской. В свободные часы иногда штудирует одну и ту же книгу — так не бывает в жизни: Коралис читает «Ад» Данте...
Его не любят еще за то, что у своих же товарищей мозги он зашивает вместе с кишками — в живот. И однажды хотели бить за украденную с мертвеца рубаху.
У ботинок Коралиса — инфернально черных — ярко оранжевая — какой не бывает — подкладка. (p. 130–131)
Lavoninės tarnautojas, skrodikas, kalinys ilgam – Koralis. Tvarkingas ir juodas senis[*] iš Lietuvos. Vienišius. Atskira lovelė nuošaly. Niekas nenori miegoti šalia Koralio. Primena Viduramžių budelį: baimės, pagarbos ir kažkokio pragariško pasibjaurėjimo mišinys. Ne žmogus – skerdikas. Parsidavė už dietą. Maktelėjęs spirito, skiriamo nuo lavonnuodžių, kažką niūniuoja savo dirbtuvėj. Turėdamas laisvo laiko studijuoja vieną ir tą pačią knygą – gyvenime taip nebūna: Koralis skaito Dantės Pragarą...
Jo nemėgsta dar todėl, kad net savo draugų smegenis užsiuva kartu su žarnomis – pilve. Ir vienąkart jį norėjo mušti dėl pavogtų numirėlio marškinių.
Koralio batų – juodų it iš pragaro – ryškiai oranžinis – kokio nebūna – pamušalas.
------------------------------------------------------------
[* черный старик – greičiausiai aliuzija į rusų literatūroje esantį įvaizdį черный человек (Puškino tragedijoje Mocartas ir Saljeris, t.p. Jesenino taip pavadintam eilėrašty) – apibendrintai tariant, nebūties pasiuntinys]
Apsirikta rašant asmenvardį; Koralis – nėr tokio vardo nei pavardės. Jei vardas, tai Karolis; bet ar kaliniai vadintų lavoninėj dirbantį vienišių senioką vardu? vargu. Jei pavardė, tai Karalis (retesnė) arba Karalius (daug dažnesnė). — Lietuvos gyventojų genocido VI tome radau Karalių, kuris, kaip ir Siniavskis, kalėjo Dubravlage; ir laikas tinka:
Karalius Jonas, Stasio, g. 1908, gyv. Panevėžyje, vet. gydyt. Suimtas 1966 11 15, kalintas Vilniuje. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas penkiolikai metų lagerio, išv. į lag. – 1967 10 13 Dubravlagas Potma, Mordovija; paleistas 1976 05 17. BBK KGB (p. 37)
Ne tik vieta ir laikas tinka; ir profesija – veterinarijos gydytojas – tinka žmogui, dirbančiam lavoninėj.
— — Kokia kalba Karalius skaitė Dantės Pragarą? Labai labai tikėtina, kad lietuviškai: 1968-ais „Vaga“ išleido Aleksio Churgino vertimą; 1970-ais tai dar buvo šviežiena (kas nors atsiuntė iš Lietuvos).
— — — Aišku, noris ir daugiau žinot, ne tik asmenvardį, kada gimęs, kur gyveno prieš suėmimą, profesiją. Už ką buvo nuteistas? ir pan., ir t.t. – jei pavyks ką nors išsiaiškinti, pridursiu.

Prieduras (2025 III 26) Išlindus trumpam laukan (sutraukt dūmo), kartais visai gerų klausimų galvoj išdygsta. — Joną Karalių teisė vieną ar tai buvo grupinė byla? Ctrl + F – ir atsakymas aiškus: 1967 IX 28 nuosprendžius išgirdo, be Karaliaus, dar trys kaltinamieji:
Grigas Stasys, Igno, g. 1917, gyv. Radviliškyje, darbin. Suimtas 1967 01 20. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas penkiolikai metų lagerio, išv. į lag. – 1967 10 13 Dubravlagas Baraševas, Mordovija; paleistas 1982 01 20. BBK KGB (p. 27)
Kriuka Danielius, Povilo, g. 1912, gyv. Pyragių k., Kupiškio r., kolūkietis. Suimtas 1966 11 15, kalintas Vilniuje. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas mirti, sušaudytas 1967 11 16 Vilniuje. BBK KGB (p. 41)
Šniukas Kazys, Vinco, g. 1918, gyv. Dargaičių k., Šiaulių r., kolūkietis. Suimtas 1967 06 14, kalintas Vilniuje. Aukšč. Teismo 1967 09 28 nuteistas mirti, sušaudytas 1967 11 16 Vilniuje. BBK KGB (p. 73)
Aha, jei du nuteisti net mirties bausme, vadinas, greičiausiai praeitis pasivijo, teisti dėl dalykų, vykusių nacių okupacijos laiku. 1960-tiniais tai būdavo parodomieji procesai, apie juos rašyta, net filmuota (pvz., Nebaigtas dienoraščio puslapis, 1964). Patikrinau Tiesoj. 1967 IX 29, nr. 228, p. 3:
Budeliai susilaukė atpildo
KUPIŠKIS, IX. 28. (ELTOS spec. koresp.). Rūsčios Didžiojo Tėvynės karo pirmosios dienos. Tarybinė liaudis pakilo į žūtbūtinę kovą, o nedidelė saujelė dezertyravusių iš Raudonosios Armijos Tėvynės išdavikų pasislėpė Šepetos kimsynuose. Užplūdus hitlerininkams, leitenantas Antanas Gudelevičius-Gudelis veda dezertyrus į Kupiškį, organizuoja baudėjų būrį, kuris ištikimai tarnauja Kupiškio komendantui Verneriui Liovei, buvusiam vietos gimnazijos mokytojui. Žydų ir laisvamanių kapinėse buržuaziniai nacionalistai sušaudė 7000 žmonių.
Į baudėjų būrį pateko ir vieno karinio dalinio veterinarijos viršila Jonas Karalius, jaunesnysis puskarininkis Stasys Grigas, eilinis Kazys Šniukas. Prie masinių žudynių prikišo nagus ir kupiškėnas Aleksas Malinauskas, ir buvęs hitlerinės okupacijos metais policininkas Danielius Kriūka. Pastarieji trys – Kazys Šniukas, Aleksas Malinauskas ir Danielius Kriūka – ištikimai su ginklu tarnavo okupantams iki pat Tarybų Lietuvos išvadavimo iš hitlerinių grobikų.
Daugelį šių šiurpių įvykių kaltininkų jau seniai pasiekė liaudies teisingumo ranka. Neišvengė teisingo atpildo ir likusieji penki, kurių teismo procesas vyko rugsėjo 25–28 dienomis Kupiškyje. Bylą nagrinėjo Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos išvažiuojamoji sesija. Keturias dienas pilnutėlė vietos kultūros namų salė klausėsi kraupaus nusikaltėlių ir liudytojų pasakojimo apie pasibaisėtinas piktadarybes. Apie tai teismo procese papasakojo liudytojos O. Sapornienė, J. Mackelienė, B. Lukšienė, kurių vyrus sušaudė buržuaziniai nacionalistai, L. Bernotavičiūtė. kurios tėvas ir du broliai žuvo nuo budelių rankos. Tai priminė liudytojai V. Murnikovas, P. Petrulis, P. Stankevičius, L. Barzdenys, patys patyrę visą siaubą Kupiškio daboklėje. O štai liudytojas A. Babachinas, tik per stebuklą likęs gyvas, papasakojo, kaip su grupe tarybinių žmonių, atvestų iš Rokiškio, žydų kapinėse buvo pastatytas prie duobės. Po šaudymo baudėjai, pribaigę sužeistas savo aukas, paliko jį net nepaliestą, manydami, kad jis jau nebegyvas. Kai baudėjai pasitraukė, karo belaisvių padedamas pabėgo iš žudynių vietos, perėjo frontą. Vėliau su ginklu rankose jis kovojo prieš fašistinius okupantus.
Šiandien paskelbtas teismo nuosprendis. Teisiamieji Kazys Šniukas, Aleksas Malinauskas ir Danielius Kriūka nuteisti aukščiausia bausme – sušaudyti, konfiskuojant visą turtą. Teisiamieji Jonas Karalius ir Stasys Grigas nuteisti po penkiolika metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo pataisos darbų kolonijoje ir konfiskuojant turtą.
Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas.
Teismas priėmė atskirą nutartį dėl žudynių Kupiškyje organizatoriaus, buvusio Kupiškio komendanto Vernerio Liovės, dabar gyvenančio Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje. Visa medžiaga apie jo nusikalstamą veiklą bus perduota VFR valdžios organams V. Liovės baudžiamajam persekiojimui.
Netrukus toj pačioj Tiesoj (1967 X 1, nr. 230, p. 4) buvo išspausdintas ir dokumentine apybraiža pavadintas tekstas „Gestapo agentas“ (kaip autoriai nurodyti Stasys Bistrickas ir Juozas Žukauskas, nors aišku, kad tai ne jų surinkti, o KGB pateikti duomenys). Daugiausia apie Vernerį Levę (ankstesniam tekste buv. Liovė): kad vokietis, Vokietijoje baigęs aukštuosius mokslus, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, vedęs lietuvę nuo Kauno, 1937-ais atvykęs Lietuvon, gerai pramokęs lietuviškai, vertęsis privačiomis vokiečių kalbos pamokomis; 1940-ais pasikeitus valdžiai, ją palaikęs, gavęs vokiečių kalbos mokytojo vietą Kupiškio gimnazijoj; užėjus vokiečiams, tapęs Kupiškio komendantu. Teksto pabaigoje nurodytas tuometinis Wernerio Loewo adresas („kad Federatyvinės Vokietijos valdžios organams nereiktų daug vargti, ieškant karinio nusikaltėlio“) , t.p. jo buv. adjutantų Petro Bernotavičiaus (JAV) ir Antano Jokanto (Australijoj) bei žudynių organizatoriaus Antano Gudelevičiaus-Gudelio (irgi Australijoj). — Daugiau apie Loewą ir žudynes Kupišky: Arūnas Bubnys, „Masinės sovietinių aktyvistų ir žydų žudynės Kupiškyje 1941 metais“, „Annihilation of the Jewish People in the Summer of 1941“ ir Alfredas Rukšėnas, „Panevėžio apskrities Kupiškio valsčiaus žydų žūtis 1941 m. vasarą ir rudenį
— — — — kokie konkrečiai nusikaltimai buvo inkriminuojami Jonui Karaliui iš aprašo Tiesoj neaišku; Bubnys knygos apie Kupiškio valsčių straipsny vienąkart pasiremia Karaliaus apklausos protokolu (daugiau jo pavardė neminima):
Nuo 1940 m. rudens Kupiškyje dislokavosi Raudonosios armijos 618-asis artilerijos pulkas. Dauguma pulko kareivių buvo lietuviai. 1941 m. gegužės mėnesį 618-asis artilerijos pulkas išvyko į Pabradės poligoną. Kupiškyje liko tik nedidelė pulko kariškių dalis (apie 25–30 žmonių) [tarp jų ir veterinarijos viršila Karalius?; Jono Karaliaus 1966 m. lapkričio 24 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47541/3, t. 1, l. 56]
(Tik nuojauta: Andrejus Siniavskis žinojo, už ką lagerin papuolė tas „juodas senis iš Lietuvos“, bet neužrašė. O Dantės Pragarą kas nors Karaliui galėjo atsiųsti tyčia.)

2023-11-10

(1322) Pakeliui namo, lvi: kas buvo prieš atsiradant laukui

lauką kartkartėm išvadinu piktžodžiu, humanitarų (ir ne tik) šnekų ir rašinių amerikonka, galinsoga parviflora, – kur tik radęs vietos išdygsta nesėtas; kultūros laukas, literatūros laukas, veiklos laukas, tyrimų laukas etc. Bourdieu pasiūlė laukų teoriją, laukas jam buvo ne šiaip žodis, o sąvoka, kuria įvardijama „pagal savitą logiką ir taisykles veikiančių socialinių ryšių sistema“; bet ar visada būtent tai turim omeny tą žodį labai dažnai vartodami? Abejoju; dažnusyk atrodo, kad daug taiklesnis būtų koks nors kitas: tarkim, daržas ar darželis, dykra ar oazė, pelkė ar šabakštynas.
— — šiandien visai atsitiktinai perskaičiau rašinio pavadinimą – „Vertimų baruose“ (vertėjas Vytautas Visockas rašo apie kolegą Edvardą Viskantą, 75-mečio proga, Pergalė, 1977, nr. 3) ir dingtelėjo: kol neišniro laukas, buvo baras ir barai. Ryškiausias pavyzdys – nuo 1965-ų einantys Kultūros barai – juk omeny turima tas pat, ką dabar vadinam kultūros lauku. Dar pavyzdžių su barais, knygų pavadinimai: Lituanistikos baruose (Jurgio Lebedžio, 1972), Muzikologijos baruose (Juozo Gaudrimo, 1985), Kraštotyros baruose (Stasio Bulzgio, 1987), Lietuvių ir pasaulinės literatūros baruose (Alfonso Šešplaukio-Tyruolio, 1994). — Tas baras (veiklos, kūrybos) ar tie barai buvo ne ką geresni už lauką? Pastaruoju metu beveik nebešmėžuoja kalboj, tai atlaidžiau žvelgiam? Nežinau. — Oi, jau laikas lipt iš 19 troleibuso, tuoj Vilniaus rajono poliklinikos stotelė.

2023-11-09

(1321) Susieji – ir [šį tą pasiaiškini], lxiii

(a) Naujam Literatūros ir meno numery – Anatolijaus Kuznecovo romano-dokumento Babyn Jaras pirmas skyrius, kuris vadinasi „Pelenai“. Babyn Jaras – tai Kyjivo Paneriai, – labai taiklus kūrinio vertėjo iš rusų kalbos istoriko Zigmo Vitkaus sugretinimas. To skyriaus pabaiga:
Tada nusprendžiau, kad reikia viską aprašyti nuo pat pradžių, kaip buvo iš tikrųjų, nieko nepraleidžiant ir nieko neišgalvojant.
Štai ir darau tai, nes žinau, kad privalau, nes, kaip pasakyta romane „Tilis Ulenšpygelis“, Klaso pelenai beldžiasi į mano širdį.
Taigi žodis DOKUMENTAS, užrašytas šio romano paantraštėje, reiškia, kad čia pateikiu tik tikrus faktus ir dokumentus ir nė mažiausio literatūrinio spėliojimo, kaip „galėjo būti“ arba „turėtų būti“, čia nėra. (LM, 2023 XI 3, nr. 19, p. 53)
(b) Beskaitant paskutinę pastraipą: taigi ir Dalia Grinkevičiūtė tuos pačius pelenus, Tilio Ulenšpygelio tėvo pelenus mini!
KGB tardytojas:
– ...Kam jūs tai parašėt? Jūs tai parašėt norėdama atkeršyti už šeimos išvežimą?
– O jūs ką turėjot prieš mūsų šeimą 1941 metais? Už ką jūs mums keršijot išveždami? / [...]
...Aš ginu nekaltai nukankintųjų teisę į atminimą – tai šventa teisė! O jūs? Jūs komunistas karininkas, deputatas, jūs – ką ginate? Berijos budelius? Kodėl jūs tapatinate save su jais?
... mano širdyje kaip Klaaso pelenai šaukia mirusieji, jie reikalauja, kad papasakočiau apie jų kančias ir beprasmę mirtį...
Jūs nenorit to klausyti? O juk jiems reikėjo numirti!
Jeigu jie turėjo numirti, mano akys turėjo tai matyti, tai jūsų ausys tegul nors išklauso... (iš Aldonos Šulskytės parengto pluošto „Minčių, pokalbių išlikę fragmentai“ in: DalG, Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros, laiškai, 1997, p. 272–273; pokalbį galima būtų datuoti ~1980 – didžioji dalis rusiškai rašytų DalG atsiminimų samizdatiniu būdu paskelbta 1977-ų rugpjūtį Maskvoj; tamizdatiniu – 1979-ais Paryžiuj [*]; tardymai prasidėjo po publikacijos Paryžiuj)
— XIX amžiaus prancūzakalbio belgų rašytojo Charles’io De Costero romanas ilgu pavadinimu La Légende et les Aventures héroïques, joyeuses et glorieuses d’Ulenspiegel et de Lamme Goedzak au pays de Flandres et ailleurs (1867, sutrumpintai – La Légende d’Ulenspiegel) pirmąkart rusiškai išleistas 1915-ais, buvo daug kitų leidimų, balažin, kurį vertimą skaitė Kuznecovas, – o gal net neskaitė (autoriaus nemini, romano pavadinimas – netikslus), gal šiaip, iš bendro išprusimo pasitelkė žinomą frazę „Пепел Клааса стучит в мое сердце“? Nežinau.
De Costero romano vertimas į lietuvių kalbą, Rožės Jankevičiūtės (dainuojamuosius įtarpus išvertė Eugenijus Matuzevičius), pasirodė 1954-ais; aišku, šitą knygą galėjo būt skaičiusi Grinkevičiūtė [2-as leidimas 1989-ais PLB serijoj; tos frazės, daug kartų tekste kartojamos, du variantu: – Klaso pelenai man beldžia į širdį / – Klaso pelenai man į krūtinę beldžia; nusakojamieji variantai: Ir pelenai subeldė jam į širdį / Klaso pelenai subeldė Ulenšpygeliui į krūtinę]. — Nors Tilio Ulenšpygelio tėvo vardas su sudvigubinta a (Klaaso pelenai) kreipia rusų kalbos link. Ar gali būt, kad DalG frazę apie tėvo pelenus, neleidžiančius niekad jo užmiršti, girdėjo teatro scenoj? Juk teatromanė buvo. Iš ru.wikedijoj esančio straipsnio iškapsčiau: 1970-ais Grigorijus Gorinas remdamasis romanu parašė pjesę Страсти по Тилю, kurią 1974-ais Lenkomo teatre pastatė Markas Zacharovas. Galėjo matyt tą spektaklį Grinkevičiūtė? Galėjo. Matė? Nežinau.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------
[* Labai daug kur minint pirmąją DalG atsiminimų publikaciją nurodoma: Paryžius, 1979, t.y. tik tamizdatinio perleidimo vieta ir metai, nors to perleidimo tituliniam puslapy juodai ant balto: Москва 1977 / Париж 1979. Mėginau ieškot, gal kur saugumas samizdatinis leidinys, t.y. spausdintas rašomąja mašinėle; deja, neradau; radau tik jo aprašą, paskelbtą kitam leidiny, – Хроника текущих событий, выпуск 51 (Москва, самиздат, 1 декабря 1978; переиздано: Нью-Йорк, издательство „Хроника“, 1979), skyrius „Новости самиздата“, p. 202–203 (aprašo kopija dešinėj); beje, atkreiptinas dėmesys, kad samizdatinės ir tamizdatinės publikacijos pavadinimai šiek tiek skiriasi: „Литовские ссыльные в Якутии. 1942–1943 гг.“ / „Литовские ссыльные в Якутии (отрывок из автобиографических записок)“. — Rašant ar kalbant apie pirmąją DalG publikaciją, mano supratimu, korektiškiausia būtų nurodyt: Maskva, 1977 (samizdatas) / Paryžius, 1979 (tamizdatas).]

Papildas (2023 XI 29) Paskelbęs įrašą, apie pelenus, beldžiančius į širdį, kaip bendrųjų žinių dalyką šnektelėjau su coll. Donata M. — Po kurio laiko ji atkreipė dėmesį į Justino Marcinkevičiaus Kraujo ir pelenų gabaliuką, kur pasitelkta apšnekėto įvaizdžio parafrazė (nežinau, gal ir netikslu sakyt: parafrazė):
Paskui tas karas prasidėjo.
Kai senis [t.y. Dzidorius] keletui dienų
Kažkur su reikalu užtruko,
Tai rado krūvą pelenų.
O jau sūnaus, mačios, anūko
Daugiau nematė niekada.
Kaip kalnas prislėgė skriauda –
„Už ką gi jie tave, sūneli?“ –
Apsiverkė prie pamatų.
Paskui jis pelenų karštų
Įsiuvo škaplierin žiupsnelį.
– Tai stebuklingi pelenai.
Jie man pradegino čionai
Didžiulę žaizdą palei širdį, –
Kalbėjo senis.
– Dievas girdi:
Kol neatlyginsiu už juos,
Žaizda kraujuos... žaizda kraujuos... (JustM, Raštai, t. II, 1982, p. 188)
— šitą citatą galima prijungt prie sąsajos kaip (c)?
— galima ir kita sąsaja – per škaplierius – su Jono Jisčio „Šilaine“:
Atmenu aš kartą, o seniai tai buvo,
Kai vyresnį brolį leido iš namų,
Kai mama šilainę škaplieriuosna siuvo,
Kai ramino guodė žodžiu neramiu: –

Argi daug šilainės škaplieriun paimsi?
Argi ten, už marių, bus tau jos gana?
Bet prie širdžiai jausi ir jau bus tau linksma:
Tu su ja atminsi brolį ir mane...

2023-10-31

(1320) Pakeliui į darbą, xxvi: iš pokalbių su tekstais

Naujas Nemuno numeris (2023, nr. 10); vos atsivertus – Redaktorės žodis; iš paskutinės pastraipos:
Kultūra, joje besiskleidžiantis menas, vis dar nėra kasdienių meditacijų ir žūtbūtinio poreikio – lyg rytinė kava – dalis mūsų gyvenimuose. [...] kada gi ateis tas laikas, kai žmogus, anot C. G. Jungo, supras, kaip pavojinga pamesti save išoriniame pasaulyje ir kaip gyvybiškai būtina turėti ir išlaikyti ryšį su savo gelmių dvasia? (Erika Drungytė, „Jungas ir ruduo“, p. 1; frazes paryškinau aš)
– Niekada neateis; progreso idėja, esą žmogus gali tobulėt ir tobulint pasaulį, viena bjauriausių chimerų, vis nubundančių mūsų galvose; žmogaus prigimtis nesikeičia; jon ta pati, skambiai tariant, gėrio ir blogio sėklų sauja įberta, ir kiekvienas kapstomės savo darže, kultivuojam, jei jaučiam poreikį tuo užsiimt; bet jokių garantijų, kad neprisiauginsim durnaropių ar drignių.
Įdomiausia publikacija – pokalbis su Linu Spurga jaunesniuoju apie kaligrafiją (dailyraštį); „mano kaligrafija pasiduoda grožio sąvokai, nes ji gali paprasčiausiai laikytis estetikos plotmėje ir kartu būti graži, nes yra kažkam daili“; [dailu irba gražu]); gal dėl to, kad filologas esu? (graikiškai κάλλος – grožis, o rusiškai кал – šūdas; asociacija irgi dėl to, kad filologas).

2023-10-06

(1319) Užparaštė, lvi: poros laiškų komentarai + JonM laiškas vg [ir digresija]

— pernai, minint Jono Meko 100-metį, „Dominicus lituanus“ išleido Ramūno Čičelio sudarytą knygą Draugystė: Jono Meko ir Antano Naujokaičio laiškai. Neapsisprendžiu, kaip suformuluot kitą sakinį; ai, tebūnie toks, susireikšminęs: kaip kelių JonM knygų, išleistų „Baltų lankų“, redaktorius, galiu šį tą patikslint, pakomentuoti.

1
Vienam laiške (p. 93–94) esu net pavarde paminėtas:
be datos
Jonai!
Tai jau išleido abi knygas iš karto – „Dienų raštus“ ir „Tris draugus“. Buvo pristatymas, kalbėjo tuo laiku į Vilnių atvažiavęs Almus Šalčius, kalbėjo Landsbergis ir kiti.
Dabar leidykla (Žukas) sako, kad pats laikas leisti Tavo dienoraščius „Be vietos“. Ar galėtum man kaip nors visus tos knygos rankraščius atsiųsti, perduoti? Reikėtų jau dabar rengti. Kad leidykla galėtų savo darbą rikiuoti, ar negalėtum man laišku ar faksu trumpai pranešti, ar sutinki ir kada galėtum tos knygos rankraščius pasiųsti. [...]
Kažin, kaip Tau atrodys Daliaus parvežtos Tavo knygos? Aš, pamatęs išleistus „Dienų raštus“, sutrikau – gi nuotraukos ne taip sudėtos, kaip buvo Tavo rankraštyje. Kodėl taip padarė – nesuprantu. Argi galėjo biržietis Gasiliūnas taip padaryti. Jis viską rikiavo, jis buvo redaktorius – visa knygos valdžia. „Trys draugai“ – vienur pavardės tokios, kaip reikia, o greta – jau sulietuvintos, iškraipytos. Kam vis ką nors keisti, padaryti kitaip, negu autoriaus – nesuprantu. „Tris draugus“ labai gerai perka, giria. O kitas dvi („Laiškai iš Niekur“ ir „Semeniškių idilės ir Reminiscencijos“) jau seniai išpirko. Aš – prieš bet kokį įsikišimą, taisymus, „tobulinimus“ to, ką autorius parašė. Jei dar man nepakėlei skrybėlės atsisveikinimui (už visokias nuodėmes ir nusižengimus) ir atsiųsi rankraščius, tai jei nori, kad kuo mažiau būtų intervencijos (įsikišimo) į knygą, pridėk savo raštelį Žukui, kad pavedi tik man knygą redaguoti. Čia Tavo valia.
[...]
Sėkmės Tau Tavo darbuose.
Ant.
patikslinimas ir kelios pastabos — (a) Laišką galima apytiksliai datuot (žr. dešinėj pridėtą kvietimą) – rašytas greičiausiai kitądien po pristatymo, tad [~ 1998 X 20]. — Prieš pastabas apie redaguotas knygas, šis tas apie Antaną Naujokaitį – Jono Meko reikalų patikėtinį, moderniau tariant, jo literatūros (bet ne tik) agentą. Nuostabus žmogus buvo. Jei ne jis, nebūt atsiradę Laiškai iš Niekur. Ir apskritai – daug menkiau būtų su Meku Lietuva pažįstama. Ėjo, siūlė, tarėsi, derino; skleidė. Taip darė, nes tikėjo Joną Meką esat didį (aišku, tai tik nuomonė). Mano supratimu, iš šitos nuostatos ir plaukė jo manymas, esą skelbiant Meko tekstus nieko nedera taisyt, „tobulint“;  be to: ar ginklanešys gali sau leist tokią prabangą – abejoti? Toliau apie laiške minimas knygas. — (b) Apie Dienų raštus. Knygos rankraštis yra viena, o maketas – kita; ypač kur atsiduria „iliustracijos“ maketuojant – ten, kur maketuotojui atrodo logiškiau dėt; tuolab kad šitoj knygoj „iliustracijos“, t.y. nuotraukos, atspindinčios Meko gyvenimo kelią, tiesiogiai nesusiję su konkrečiais eilėraščiais; eilėraščiai eina chronologiškai, nuotraukos – pagal tą patį principą. Toks aiškinimas gali pasirodyt ęsąs teisinimasis; ne, tai tik paaiškinimas. Knygos maketą, prieš jam iškeliaujant į spaustuvę, matė pats autorius, ką nors keist nepageidavo, vadinas, viskas gerai. O AntN, atnešęs Dienų raštų rankraštį leidyklai, knygą pamatė tik jai išėjus. Beje, atsakydamas į šį laišką (1998 XI 1) Mekas neužsimena apie jokį raštelį Sauliui Žukui, kad kitas jo knygas pavedąs redaguot AntN-čiui [ir Žmogų be vietos redagavau]. — (c) Dėl Trijų draugų, iš angliško rankraščio verstų Aušros Simanavičiūtės (Čižikienės). Tiesa sakant, perskaitęs šitą laiško gabaliuką – sutrikau: velnias, gal išties kas nors ten negerai? Ištraukiau knygą iš lentynos, pasižiūrėjau: viskas ten gerai, net „per gerai“ (vyrų asmenvardžių nominatyvai be galūnių); vienintelis asmenvardis, esantis ir viršely, sulietuvintas, t.y. atlietuvintas – ne George Maciunas, kaip rašoma angliškai, o Jurgis Mačiūnas.

2
Kitam laiške (p. 99) JonM piktai rašo apie „juos“, kalbos vadovėlintojus:
be datos
Antanai,
blogi reikalai su šitom korektūrom. Jie nori pakeist mano rašymo ritmą, pauzes, [rankraštyje neįskaitoma – sud. past.]. Jie nori mane suvadovėlinti. Bet tas jiems pavyks tik po mano mirties... O dabar, Antanai, aš viską uždedu ant tavo pečių, [rankraštyje neįskaitoma – sud. past.] negalės spausdint nieko be mano antspaudo, taip sakyt. Jeigu ne, trauksiu teisman užu sudarkymą mano dienoraščių, mano kalbos.
Šitaip: aš priimsiu jų pakeitimus, bet jie turės man įrodyt, atvejis po atvejo, kad aš neteisus: kad jie rašytojai, o aš tik šiaučius.
Problema, aš jaučiu, yra ta, kad jie nesupranta mano kalbos, rašymo ritmo. Jiems kabliukas čia tik gramatinis skirtukas, o man visai ne. Aš naudoju kablelius ritmui, pauzėms, kaip poezijoj. O tas jiems nesuprantama. Jie akademikai. O aš spjaunu ant akademikų!
Jie net taiso laiškų tekstus, laiškų, kurie buvo rašyti Budavui, pavyzdžiui, jau prieš penkiasdešimt metų, to laiko kalba. Jie nori perrašyt tuos laiškus šios dienos kalba. Nesuprantu, kur jų galvos.
Darbas prie „Žmogus be vietos“ laikinai sustojo, nes be mašinėlės aš kaip be akių. [...]
Tai tiek šiam kartui, nes labai vėla naktis.
Linkėjimai visiems pažįstamiems.
Jonas
duomenys išnašai — Kokias korektūras JonM turi omeny? Savo nervuotų dienoraščių pradžios. Gavęs pradžią, AntN ištrauką (1948–1949) pasiūlė Metams. Žurnalas (stilistė DG) parengė tekstą taip, kaip rengdavo kitus. Iš laiško matyt, kad toks parengimas autoriui netiko. Ištrauka vis dėlto buvo paskelbta (1999, nr. 12), su prierašu: Dienoraščių kalba netaisyta – Red. — Laišką galima būtų datuot [1999 X?].
„Baltos lankos“ Žmogų be vietos išleido 2000-ais; prierašo, koks buvo Metuos, nėr; Būdavas su ū.

3
Esu redagavęs ne tik JonM, ir kitų (jų knygas leidžiant – gyvų) ne Lietuvoj gyvenusių žmonių tekstus (Alfonso Nykos-Niliūno, Žibunto Mikšio), neatsimenu kilus kokių konfliktų. Pirmoji Meko knyga, kurią peržiūrėjau ir surašiau pastabas, buvo 1997-ais „Baltų lankų“ išleistos Semeniškių idilės ir Reminiscensijos (dvi knygos vienoj, dar ir pirmo Idilių leidimo su Vytauto Adamkevičiaus iliustracijom, išėjusio 1948-ais Kassely, kopijos pridėtos). Tų IX 25 baigtų rašyt pastabų buvo 5 lapai, išsiuntėm faksu; atsakymą gavom IX 30: prie vienų pastabų prirašė sutinkąs, prie kitų – „palikit kaip yra“; į vieną (kad vis dėlto Reminiscencijos, o ne Reminiscensijos) niekaip nesureagavo, tad liko kaip buvo 1972-ais New Yorke išėjusios knygos viršely (net plg. ratio – racija, ne rasija nesuveikė).
Manau, redaktorius su autorium tiesiog turi pasidalint mintim, kylančiom skaitant tekstą; jas formulot kaip abejones (pagrįsdamas, kodėl abejoja), kaip klausimus – ir viskas vyks sklandžiai. Paskutinis žodis – autoriaus, ir visai nesvarbu, ką apie jį, paskutinį žodį, mano redaktorius (geriausia tą nuomonę ir pasilikt sau).
Kartu su reakcijom į pastabas atėjo ir Meko laiškas (kopija dešinėj). — Kas pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats?

P.S. Šyptelėjau skaitydamas sakinį Draugystės sudarytojo pratarmėj:
Publikuojami laiškai redaguoti minimaliai, daugiausia taisant nenorminę skyrybą. (p. 6–7)
Abu laiškų autoriai mirę, knygos maketo jiems rodyt nebereikia; tikimybė, kad bus sureaguota pasitelkus nenorminę leksiką, lygi nuliui. 

[Dar norėjau šį tą užfiksuot apie Marijaus Gailiaus rašinį „Kautynės dėl poetų, arba Paskutinis priespaudos atodūsis“, kur bemėginant suprast save per Justiną Marcinkevičių vožtelima Mekui (pradžioj visi visą tekstą galėjo perskaityt [atsispausdinau], dabar tik 15min prenumeratoriai, tad pacituosiu, kas labai dideliu šriftu buvo užrašyta: „Jeigu tai tiesa, kas iškilo aikštėn, tai J. Mekas ne tik prisitaikė, bet ir buvo angažuotas tironijos dalyvis ir propagandistas, tik jau kitos – nacių.“); tik tiek: arba MarG neskaito 7 meno dienų, arba atmintis trumpa, nes ne tik angliškai apie Michaelio Caspero mestą kaltinimą rašyta, ir lietuviškai; Agnė Narušytė praeitą rudenį rašė:
Į sceną išėjus olandų kino režisieriui ir rašytojui Peteriui Delpeutui, atmosfera pastebimai įkaito. Gal ir todėl, kad auditorijoje žmonės jau nebetilpo. Traukė ne tik kalbėtojas, bet ir tema – Jonas Mekas ir jo skandalas. „Nuo studijų laikų labai žaviuosi Jonu Meku (1922–2019), – pradeda Peteris, – todėl buvau labai sukrėstas, kai 2018-ųjų birželį istorikas Michaelas Casperis žurnale „The New York Review of Books“ pareiškė, kad Mekas sąmoningai pamiršo arba neteisingai pateikė informaciją apie 2400 žydų nužudymą 1941-ųjų rugpjūčio 8 d. jo gimtuosiuose Biržuose. Casperis nerado jokių įrodymų, kad Mekas būtų dalyvavęs šiose žudynėse. Jis ragino atsakyti ne tiek dėl jo veiksmų, kiek dėl savo atminimo: Mekas „pamiršo“ tai, ko neturėjo pamiršti.“ Peteriui – kaip ir daugeliui Meko gerbėjų – iškilo dilema: pasmerkti ar išteisinti? Jis ėmėsi tyrimo. Nuvyko į Biržus, į aplinkinius kaimus ir patyrė vakariečiams neįprastas tuščias erdves tarp gyvenviečių. Perskaitė Meko tekstus ir rado užuominą į Astravo kaimą, kuriame ir įvyko žudynės. Mekas rašė negalįs galvoti apie ten glūdinčias juodumas. Kaltas ar ne? [čia paties PetD pernykštis tekstas] („Tik dienoraštis: tarptautinis fotografų simpoziumas ‘Nida. Sutikti fotografiją’“, 7MD, 2022 IX 23, nr. 29, p. 8) 
Panašiai šito kaltinimo esmę suprato ir Robertas van Vorenas: „... he is guilty because he doesn’t remember, distorts his own memory, or refuses to remember what happened at a time when he was nineteen years of age. In other words: his guilt is compliance.“ (Galima pasiskaityt ir ilgą Karolio Vyšniausko pokalbį el. laiškais su MichC.)
„Quo vadis, skaitytojau, lietuvi?“ klausia MarG. – Tik jau ne ta kryptim, kokia siūloma, – apie dalykus spręst neįsigilinus, pateikiant kaip sensaciją.]

2023-10-04

(1318) Pakeliui į darbą, xxv: akis ar ausis?

[draugė sako: neturiu laiko tokių ilgų tų tavo įrašų skaityt; sakau: taip, suprantu]
— pagalvojau: kas (man) gražiau – ašara Dievo aky ar auskaras Dievo ausy?
Pirmas žodžių junginys gal net daugumos lietuvių galvose tupi; ar antras daugumos latvių – abejoju, nes jis ne iš eilėraščio, iš prozinio (bet poetiško) teksto; dabar skaitau [frazė pavartota p. 72]. 
(Imanto Ziedonio Epifanijų atitikmuo JustM kūryboj gal būtų Dienoraštis be datų.)
P.S. 1979-ais išėjo Joninos Lipskienės parengti Lietuvių kalbos somatiniai posakiai. Viršely pavadinimas netikslus, tituliniam puslapy patikslinta: (Su galvos dalių pavadinimais). Įvade atkreiptas dėmesys į įdomų dalyką – esą vienoj Logano P. Smitho knygos Anglų kalbos frazeologija [= English Idioms, 1923 ?] išnašoj nurodoma, kad visų kalbų somatinėje frazeologijoje svarbiausias vaidmuo tenkąs rankai; JonL priduria: „Turimoji lietuviškoji medžiaga rodo, jog mūsų kalboje bene didžiausią somatinių frazeologizmų grupę sudaro pastovūs junginiai su žodžiu akis“ (p. 11).
— — aišku, niekuo negrįstas retorinis klausimas, pusiau juokais: gal lietuviams Dievas/dievas pirmiausia visa regintis, o latviams – visa girdintis?

2023-09-28

(1317) Susieji – ir [skambiai tariant, mirę atgyja], xlii

rugsėjo 19-ą buvau Pasvaly; pirmas autobusas iš Vilniaus atvažiuoja be 20 devynios, o krašto muziejuj turėjau apsireikšt apie dešimtą;
kur dėtis? turgaus antradienį nėr, vadinas, – į kapines, senąsias;
jei įeini iš rytų pusės, iškart pamatai nugarą didžiulio akmens,
pastatyto raudonojo teroro aukoms atminti (foto kairėj);
kapinėse akys ėmė kibt už akmeninių kryžių, primenančių medžius, štai tokių:


kodėl – tuoj pasakysiu; prieš tai dar žvilgtelėkit dešinėn –
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus tvoroj yra tokia lyg išpjova, stovi medinis kryžius, apačioj šlifuotam akmeny iškalta: Šioje vietoje pokario metais buvo niekinami žuvusių Lietuvos partizanų kūnai — — —

— ir šitie atminimo ženklai susisiejo (be pastangų, tad gal netikslu sakyt, kad susiejau, nors įrašo pavadinime nesangrąžinė forma pavartota); juos susiejo neseniai vėl perskaitytas Eugenijos Karoblienės 1992-ų pačioj pradžioj paskelbtas tekstas – „Prisiminimai Pasvalio aikštėje“, kur papasakoti trys epizodai apie viešus niekinimus; kryžiai minimi pirmam epizode:
Kartą atėjusi į Pasvalio bažnyčią po karo, pamačiau turgaus aikštėje pulkelį žmonių, šnibždančių: kas čia toks? Pažiūrėjau į tą pusę – o varge! Juk tai Dermontas, Pasvalio kryžių meistras, nušautas ir pasodintas ant šaligatvio prie bažnyčios šventoriaus vartų, atremtas į mūrinę tvorą. Vėjas taršo gelsvus plaukus, užsimerkęs, pageltęs jau, be kraujo lašo, rankos ant šaligatvio tysojo bejėgės, lyg pavargęs po didelių darbų, rodosi, jis ilsėjosi. O man iš karto pasigirdo jo plaktuko dūžiai iš vaikystės dienų. Dar saulei netekėjus jis imdavo kalti Pamūšėje mūsų Erškėtynės pievoje, – lyg genys, lyg lakštutė plaka, tik tik tik, kala akmenį, blizgina, šlifuoja švitriniu popieriumi. Kiek daug gražių kryžių jis iškalė iš akmenų, kurie čia pievoje ir pakrantėje riogsojo. Kiti stovėjo piestu kaip žirgai, šuoliui pasiruošę. Rodos, užmautum blizgančias kamanas, įkinkytum į brikelį ir lėktum per sodžių į atlaidus ar piršliuosna su skambančiais žvangučiais! Oi kokius gražius kryžius Dermontas iškaldavo – tai aukštą, tiesų ar lyg nulūžusį medį, ar su šonuos nulaužtomis šakomis (jas mūsų motulė vadindavo Sopuliais). Mes, vaikai, sutūpę apie kalantį meistrą, žiūrėdavome kaip jisai sukioja kaltą ir vis plaka ir plaka plaktuku per kalto koto viršų, o kai pasidaro akmenyje duobutė, tada meistras įpila truputį vandens į skylę ir vėl pliekia, pliekia plaktuku sušilęs, prisidengęs galvą balta šiaudine skrybėle, prakaitas bėga per veidą. Tak tak, – skamba pliaukši aidas pamūšio krantuose ir Paberžių beržynėlyje. Iš vakarų pusės, nuo Vaitiekos senojo malūno pylimo ledai atnešdavo daug akmenų pro senąsias Šimonių kapinaites su ledų išgriautu krantu, kur alyvų krūmų suveltos šaknys lyg raganų plaukai karo kalne, o iš kapų kalno kyšo karstų lentos, lavonų kaulai, o kaukolės iššiepusios dantis gąsdina praeivius. Ledai nieko negaili, neša kalno krantus su kapų lavonais, neša ant mūsų Erškėtynės pievos, pridrabsto kaulų, medžių ir velėnų su švendrių gabalais, pritupdo lyg vištų lizdų. O mes pavasarį viską turime išvalyti. Kai Mūša čia po ledonešio atslūgsta, kai prie Ustukių tilto išsikiša ledai, tai Mūša užlieja mūsų ir Vilimo pievas. Vanduo marma, grūdasi ledai, veržiasi su trenksmu, rodos, nuneš mūsų trobesius su kalnu. Taip tankiai ir lėkdavo lytys susikorę viena ant kitos mūsų ir Vilimo pievoje tarp dviejų Mūšos posūkių. Tėtė sakydavo, kad Mūša patręšė pievas, prinešdama dumblo, maurų ir tų gražių akmenų. Mes meldus, maurus, geldeles išvalydavome, kaulus motulė liepdavo nunešti į kapus ir užkasti, kad kiaulės netampytų. Rasdavome mes ir žalvarinių pinigėlių kapų pakalnėje – tikriausiai seniau žmonės įdėdavo mirusiems. Taip sutvarkę pievą, laukdavome pavasarį kryžių meistro, kada jis vėl ims kalti akmenis savo kietais instrumentais ir auksinėmis rankomis darys stebuklingus kryžius, kurių sustodavo kaimynai pažiūrėti, eidami į Mūšą maudytis.
O dabar tas kryžių meistras sėdi nušautas, bejėgis, atlikęs didelį darbą žmonėms. Miške nušovė ar namie? – spėliojo žmonės. Kiti šnibždėjosi, kad jisai kažkur buvo bunkeryje. Garsiai kalbėtis bijojo, nes aplinkui slankiojo stribai, o kairėje buvo milicijos būstinė, iš ten pro langą stribai stebėjo, kaip žmonės elgsis, atėję į bažnyčią. Gal tarp žmonių ir buvo Dermontą pažinusių, bet visi tik tyliai šnibždėjosi, bijodami patekti į milicijos viršininko rankas. (Šiaurės Atėnai, 1992 VII 10, nr. 28, p. 4)
— — gal ir per skambiai užrašiau pavadinime, esą – ir mirę atgyja; tik vaizduotėj atgyja, bet ko daugiau gali žmogus tikėtis, kol dar neatėjo Paskutinio Teismo diena?

Prieduras Pernai buvo Eugenijos Karoblienės 100-metis (kaip ir prof. Vandos Zaborskaitės); gražiai EugK priminta Šiaurietiškuos atsivėrimuos (mokyt. Reginos Grubinskienės rašinys + jos eilėraščių, žr. p. 14–19). Kaip seniai apsišaukęs aprogininkas, imsiu šį tą ir pridursiu, ką gal derėjo padaryt pernai. — EugK palydovai literatūron buvo per Pasvalį su ja susiję Kazys Saja ir Mykolas Karčiauskas, o krikštatėvis – Šiaurės Atėnų redaktorius Saulius Šaltenis. Būtent jis pakrikštijo EugK Aukštaitijos Žemaitės vardu, visaip reiškė prielankumą jos rašiniams. Pirmoji jos publikacija „Iš Lėvens Ir Mūšos Pakrančių“ [sic! visi žodžiai prasideda didžiosiom] pasirodė ŠA 1992 I 3, pirmam numery, su tokiu SŠ pristatymu ir autorės portretu:
Esam laimingi, galėdami Lietuvą supažindint su įstabiu liaudišku talentu nuo Mūšos ir Lėvens pakrančių – Eugenija Karobliene. “Gyvenimas man nepašykštėjo juoko ir ašarų”, – rašė 1987 m. ši tikra “Aukštaitijos Žemaitė”. “O aš pripratusi prie tokių staigmenų nuo mažens, daug juokiausi kvatojau... (mano charakteris nesuvaldomas, linksmas), daug ką ir supykindavau. O ašarų ašarėlių – argi kas jas skaičiuoja?.. Kaune buvau rašytojo Sajos vakare. Ten aš jį kaip kokia kvaiša užkalbinau su savo rašinėjimais, o jis, puikus žmogus, atsišaukė, rašė laiškus, linkėjo sėkmės, bandė prastumti truputį mano kūrybos į kokį žurnalą. Deja, jam nepavyko, nepriėmė senų prisiminimų, niekas nenori skaityti nemokytos bobelės...”
Pradėjau skaityt jos kūrybą, rašytą ne plunksną visą gyvenimą laikiusia ranka, su daugybe gramatinių klaidų, ir nepastebėjau, kaip praėjo naktis. Pasirodo, Lietuvoj teka stebuklingos upės ir upeliai. Eugenijos Karoblienės, šitos daug vargo mačiusios moters, dėka Mūša, Lėvuo ir jų pakrančių gyventojai atgyja kaip talentinga meistro ranka išdrožti smūtkeliai – šventieji, nusidėjėliai, aukos ir budeliai.
Kai Eugenija Karoblienė-Gugaitė, kuri 1942 spalio 14 Levanišky sutiko savąjį numylėtinį ir parašė eilėraštį vedybų sukakčiai, rašydama nepaskęsta siaurai asmeniškose buities detalėse, kai jos talentas lyg Mūša, apsivalęs nuo kasdienybės šiukšlių ir dumblo, prasiveržia skaidria srove – tada skaitai ir galvoji: nors dėk šitą ar tą gabaliuką į chrestomatijas, lyg tai būtų klasiko ranka parašyta: o, kaip bėga Lėvuo, koks jis gyvas, kaip auga ritmas lyg Ravelio “Bolero”, kaip kratosi maurai “lyg sena čigono barzda” ir akmenys drybso kaip paršai, per karščius sulindę į vandenį!
... Dieve, galvoju, kodėl šiai moteriai davei tik kelias klases pradžiamokslio ir tiek daug vargo vargelio? (p. 4)
EugK atsiliepė laišku, kuris buvo paskelbtas prie kito jos rašinio – „Lėvens krantų užkurinių“, su SŠ atliepu (1992 I 31, nr. 5, p. 4):
Šiandiena pirkau pirmą numerį Šiaurės Atėnų, tai perskaičiau aš savo kūrybą ir apsiverkiau. Ten taip gražiai apibūdinta mano vaikystė, kad nenoromis rieda ašaros, prisiminus visus vargus... Dabar aš gal vėl ką parašysiu, buvau metusi rašyti, kad niekas nenori spausdinti, o dar vienas supykęs rėkė: rašytoja iš patvorio ir jinai mat susigalvojo terlioti popierių! Kas žino, gal ir kritikos sulauksiu, juk pavydo akys plačios. Šiemet gegužės 9 švęsiu 70 metų, o spalio 14 dieną – 50 metų kaip vedę, tai jūs man suteikėte didžiausią dovaną mano gyvenime... tenai laikraščio nuotraukoje aš buvau 48 metų, tada ir rašiau, o dabar aš tokia stora, negraži bobutė, net baisu į veidrodį pažiūrėti, ale svarbu, kad dar veikia protas ir dirba rankos rašant. Tegul jus saugo Dievas.
Eugenija Karoblienė

Mes irgi linkim sėkmės ir svarbiausia sveikatos ir, spausdindami jos kūrybą, stengiamės kiek įmanoma mažiau redaguoti šitaip paties likimo graudžiai suredaguotus žmonių gyvenimus. Mylinčiomis sesers akimis piešiamas gražuolis brolis Fėlas tikrai įstabus su savo užkurinėmis. (Jam Eugenija Karoblienė paskyrė ne vieną eilėraštį – “Feliksai, Tu išėjai iš savo namo...” arba “Tu išėjai į mirusiųjų uostą”). Net ligos, kuriom jis sirgo, skamba ypatingai ryškiai. Kaip tinka Fėlui tas FLEVARITAS! Tai ne koks duslus ir menkas pleuritas. Visoj šitoj monumentalioj kaip liaudies sakmės ar pasakos istorijoj negailestingas laikas teka kaip upė Lėvuo, sulygindamas visas gražias ar prastas užkurines ir jų nepasiekiamus kaip svajonė jaunikius...
Saulius Šaltenis
Jei ko nepražiūrėjau, trečias SŠ žodis apie EugK buvo prie teksto, kurio pradžią jau citavau, prie „Prisiminimų Pasvalio aikštėje“ (1992 VII 10, nr. 28, p. 4):
Nuo Eugenijos Karoblienės, tos mūsų Aukštaitijos Žemaitės debiuto ir kitų publikacijų “Šiaurės Atėnuose” ne tiek daug laiko nutekėjo pačia gražiausia pasaulyje autorei Mūšos upe, tačiau per tą laiką ši talentinga pasakotoja įžengė į aštuntą dešimtį, palaidojo savo vyrą. Taigi...
Skaitydamas Eugenijos Karoblienės vaizdingą pasakojimą apie pašautą mirštantį žmogų, pamestą ant grindinio miestelio aikštėje – su sūriu ant krūtinės, kirviu prispaustu rašteliu ir varna, tupinčia medyje, vis su kartėliu galvoju, koks neteisingas gyvenimas, kiek talentų nuskandino varge ir rūpesčiuose, kai, rodos, iki “tikro” rašytojo buvo tik vienas žingsnelis – gal reikėjo šiek tiek mokslo, šiek tiek knygų, šiek tiek laisvesnio laiko...
Tas Šalteniui įstrigęs vaizdas su sūriu, kirviu ir varna – iš trečio prisiminimų epizodo; ai, įrašas jau vis tiek ilgas, jei kas iki čia atsikasėt, manau, dar vienam gabaliukui užteks kantrybės:
Mačiau ir tris – du negyvi auksiniais dantimis, o trečias – Franka Mikas – dar vaitojo. Žmonės šnibždėjo, kad Mikas buvo ryšininkas. Jis buvo ir mano jaunystės draugas. Gyveno Pasvalio rajone, Levaniškio kaime prie Levaniškio miško. Jo tėvas, Franka Kazys, gavo 12 hektarų žemės, kai dalijo vieną iš Karpio dvarų. Išaugino dukrą ir trejetą sūnų. Dukra ištekėjo už Migonių Ūso, greit mirė, o vienas sūnus mirė Lietuvos kariuomenėje atlikdamas būtinąją tarnybą. Antras sūnus mirė Urugvajuje, išvykęs ieškoti darbo. Mikas dirbo tėvo ūkelyje, tėvo malūne ir važinėjo kulti javų su svainiu Ūsu, nes tėvas su žentu buvo pirkę kūlimo mašiną. Mikas buvo mandagus ūkininkaitis, gražus, lieknas kaip berželis. 1944 metais Miką pašaukė į karą. Grįžus frontui, kariaudamas nuėjo iki Vengrijos, ten ir sutiko pergalę. Demobilizuotas grįžo į tėvų namus. Vėl dirbo ramiai jis tėvo ūkelyje. O kai 1946-ųjų žiemą nuėjo į mišką pasikirsti gniutelių stogui remontuoti, tai pietums įsidėjo kišenėn sūrio gabalą. Per pietus pagraužęs to sūrio, užsinorėjo gerti, tai ir nuėjo į Daukšos vienkiemį pamiškėje. O tame kieme ėmė šaudyti iš kulkosvaidžių kryžmine ugnimi. Mikas pakėlė rankas ir krito žemėn peršautas. Dar ten žuvo senukas su vaiku, važiavę per kiemą iš miško su žabų vežimu. Žuvo ir to kiemo šeimininkė Daukšienė, tvarkiusi šiaudus stirtoje. O po to ūkio tvartu susisprogdino bunkeryje du vyrai. Kas jie? Žmonės vis kalbėjo, kad vienas iš jų – su auksiniais dantimis lakūnas – Pyragis nuo Daujėnų. Pyragiai dabar pasitraukę į užsienį. Ūkininkų sūnus Daukša studijavo tąsyk Kaune, aš nežinau, koks jo likimas. Tas vienkiemis – antroje Levaniškio miško pusėje, rodos, Jurgeniškių kaime. O Miką ir visus žuvusius atvežė į Pasvalį ir paguldė Vytauto aikštėje prie šventoriaus, ir gulėjo jie su rašteliais ant krūtinių kartu su susisprogdinusiais. Senukas su kailinėmis kelnėmis ir susirietęs piemenėlis, ir Mikas buvo vadinami banditų rėmėjais. Mikui ant jo krūtinės kirviu (juo Mikas kirto gniuteles stogui) prispaustas raštelis ir sūrio likutis nuo pietų. Raštelyje parašyta, kad jis nešė banditams maistą. Mikas dar buvo gyvas, dejavo. Tėvų ir kitų žmonių neprileido artyn ir pagalbos neleido suteikti. O ir lavono tėvams neatidavė. Taip ir mirė Mikas ant leduoto bruko sniege, šaltyje, tas karo veteranas, nuėjęs su frontu į Vengriją, o čia žuvo pragaro ugnyje ir gulėjo numestas prie šventoriaus Pasvalyje, kad matytų geri ir pikti žmonės – va, žiūrėkite, banditai. O varnos šventoriaus medžių viršūnėse skraidė, rėkė, laukė, kada išsiskirstys nustebusių ir išsigandusių žmonių minia. Tada jos ir pagriebs gabalėlį sūrio nuo Miko krūtinės. Ir iškapos Miko mėlynas kaip dangus akis, kurios vaikystėje ir jaunystėje matė šioje aikštėje didelius turgus, kermošius. O Mikas vaikščiodavo linksmas, tiesus, gražuolių merginų akimis varstomas, visų jo kaimynų ir draugų gerbiamas.
O dabar tėvų rauda aidėjo tokia gaili Lėvens ir Svalios krantuose, praradus paskutinįjį sūnų, kurio ir laidoti kapuose neleidžia. O Miko lavoną, sako, draugai surado ir palaidojo kapuose dar tėvams gyviems esant, gal ir buvo jis ryšininkas, jei draugai žuvusiu pasirūpino.
Tai va koks likimas žmonių, su kuriais šokau, dainavau jaunystėje. (p. 5)
— — — kodėl Šaltenis taip gražiai apie Karoblienę ir jos rašinius kalbėjo? – todėl, kad tie pasakojimai jam patiko;  — kodėl patiko? – nes jų pobūdis (daug raiškių detalių, nebijoma atvirai jausmus parodyt ir kt.) panašus į Šaltenio to laiko rašinių; neskaičiau dabar iš naujo jo Pokalbių prieš aušrą, skelbtų ŠA pirmuos puslapiuos, 1995-ais knygon sudėtų, atmintim remiuos, kuri linkus apgaudinėt; o jums kaip atrodo – kodėl?