(969) Visiškai tarp kitko: pora mintigalių (paaiškėjus dokumentų saugojimo vietai) ir prieduras

[960 įrašo dalies laužtiniuos skliaustuos tęsinys] Na štai, tereikėjo tik parašyt el. laišką, nuvažiuot Vokietijon ir patikrint – pora dienų, ir aišku, kur yra vienas Vasario 16-osios Nutarimo originalus egzempliorius ir ne mažiau reikšmingas jo vertimas į vokiečių kalbą. (Įdomiausias dar neatsakytas klausimas – kieno ranka rašyti Vokietijos vyriausybei skirti raštai.)
(a) Būčiau linkęs atsargiau vartoti žodį rado:
– prof. Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą!
Tiksliai šnekant, išsiaiškino dokumento saugojimo vietą; dokumentas, apie kurį kalbame, niekur juk nebuvo dingęs, tad ir atsirasti negalėjo; archyve jis saugomas nuo 1918-ų kovo.
(b) Jau svarstomas antras žingsnis – kaip čia Lietuvon tą „radinį“ parsigabenus? Gal padovanos? Gal išpirkim? (Pastaroji mintis ypač kvaila.)
Manyčiau, telieka, kur yr. Per baisiausius XX amžiaus kataklizmus nieko blogo jam ten nenutiko, teguli ir toliau.
Negi taip svarbu turėt?
Sakot, svarbu. Ypač Tokį.
O kur tam dokumentui saugiau, ypač Tokiam? – atsakymas į šį klausimą turėtų būt lemiamas.
(Kad kitąmet kurį laiką dokumentas pasisvečiuotų Lietuvoj – gražu būtų; ir rodyt reiktų neišrištą iš bylos, kaip vieną iš dokumentų – prasmingiau būtų.)
P.S. O arogantiški („ateina tipas, apie kurį nesu girdėjęs“) Alfredo Bumblausko pasvarstymai apie „archyvų liūtus“ tikslintini: aptingę archyvų liūtai.
P.P.S. (10:00) Ta daili rašysena (spėčiau su šiuo tuo palyginęs) – greičiausiai Antano Smetonos. [03-31 20:30: Ne; Eligijus Raila, beveik neabejotina, teisus – Jurgio Šaulio; žr. komentaruos.]
Prieduras (03-31 06:30). Kol dar mintys aplink Aktą sukiojas, pamėginsiu užfiksuot, ką vaizduotė, nespjaudama logikos pusėn, galvoj sukurpė: kiek ko buvo ir kas kur galėjo pasidėt. Įsivaizduoju buvus maždaug taip:

(1) Suderinamas Nutarimo ruošinio tekstas (jo vaizdas turėjo būt kaip juodraščio, su pataisymais). Nutarimu vadint teksto, iš kurio neaišku, į ką Taryba kreipiasi (palikta vietos įrašyti, pažymint ją daugtaškiu), neišeina; tai tik Nutarimo ruošinys. Galbūt tas tekstas švariai ranka perrašomas, pasirašomas ir padovanojamas dr. Basanavičiui, pirmininkui, kaip pagarbos ir padėkos išraiška.
(2) Į ką pirmiausia Taryba turėtų kreiptis? Be abejo, į Vokietiją. Gebantis gražiai rašyt signataras sėda ir perrašo: (a) lietuvišką Nutarimo ruošinį [jei ir neskaitys, tai bent tegu žino, kad mes sprendimą priėmėm savo kalba], (b) iš anksto parengtą, t.y. išverstą, Nutarimo tekstą vokiškai, kuriame jau turėtų būt nelikę daugtaškio, turėtų būt įrašyta, kad kreipiamasi į Vokietijos vyriausybę. Bet, kaip matyt iš nuotraukų, daugtaškis likęs, tad tai nėra tikras nutarimas; na, ar bet kuri vyriausybė rimtai reaguos į raštą, kuriame nenurodyta, kad būtent į ją kreipiamasi? – Nutarimas vokiečius kalba be daugtaškių turėjo būt pirmas tikras Tarybos 02-16 priimtas Nutarimas. (Kadangi šiedu dokumentai, galima sakyt, jau žinomi, patikslinsiu savo spėjimą, kad jie greičiausiai rašyti Antano Smetonos ranka [rimtą išvadą, aišku, padarys ištyrę profesionalūs grafologai]; taip spėjau  ne tik dėl to, kad labai panašu į AS rašyseną, bet dar ir dėl to, kad į atsakingus raštininkus tiko dėl turimų filologinių polinkių.) — Kas tai per dokumentai, kurių saugojimo vietą išsiaiškimo prof. Mažylis? Nutarimo (Nepriklausomybės Akto) ruošiniai, nusiųsti Vokietijos vyriausybei susipažinti? Tekstas be daugtaškio (tikras Nutarimas, greičiausiai perrašytas mašinėle, bet be visų tikrų parašų, tik su poros žmonių, tarkim, Smetonos ir Šaulio [?]) išsiųstas vėliau, jo ieškoti reiktų to paties archyvo tolesnėse bylose?
(3) Antra vyriausybė, į kurią reikia kreiptis, Rusijos. Analogiškai: Nutarimo ruošinio nuorašas + Nutarimas rusiškai be jokių daugtaškių. Bent jau, logiškai galvojant, taip turėjo būt. – Nutarimas rusų kalba be daugtaškių turėjo būt antras tikras Tarybos 02-16 priimtas Nutarimas.
(4) Į Vokietiją kreiptasi, į Rusiją kreiptasi, kaip pranešt žinią lietuviams? Reiktų paskelbt spaudoje. Kaip? Išeitis – taikomasis Nutarimo ruošinio variantas. Nutarimo ruošinys perrašomas mašinėle – mašinėle rašytas tekstas lengviau skaitomas nei rankraštis, – pasirašomas; iš tokio teksto spaustuvėj parengiama klišė (kaip kokios nuotraukos), tinkama spausdinti – atvaizdas kaip abejonių nekelianti įrodymas (dėl spaustuvėj surinkto teksto galėtų kilt abejonių – gal cenzorius nagus prikišo? be to, gali įsivelti korektūros klaidų; gal ir nelabai ryšku atspaudus ant laikraštinio popieriaus, bet patikima. – Lapas su mašinėle perrašytu ir signatarų pasirašytu Nutarimo ruošiniu, spėčiau, bent jau pradžioj buvo atiduotas kuriam nors iš signatarų, susijusių spauda, jei prireiktų daryt klišę. – Gal šitas Akto variantas ir buvo saugomas vėliau Prezidentūroj, o okupavus Lietuvą – išvežtas Maskvon?

— Tai, kas čia surašyta, aišku, improvizacija, spėlionės. Gal kam kokių protingesnių minčių kils?

(968) Užparaštė, cxxx: apie pagrėbstus

Šie metai – (ir) Algirdo Juliaus Greimo metai. Tikrai gražiai ir prasmingai prisimenamas (jei netikit, žr. jo 100-mečio minėjimo planą; nebent kokio vieno ar dviejų punkų galėjo ir nebūt). [O va šiuos metus skelbt (ir) Lietuvių kalbos kultūros metais nelabai oi nelabai buvo prasmės – kokie du trečdaliai planuojamų dalykų – ir anksčiau vykdavo, ir jokių ypatingų paskelbimų nereikėdavo. Jei pažinčiau ką nors iš Seimo Kultūros komiteto, pasiūlyčiau: kai kas užsinori skelbt kokius metus, pirmiausia tepateikia planą, ką norima padaryt ir už kokius pinigus; dabar juokingai išeina – metai paskelbiami, ir tik tada imamas kurpt planas, ieškot eurų (dažniausiai nesėkmingai). Atsiprašau už nuklydimą į lankas.]
Visokių Greimo nuopelnų priminėjo Kęstutis Nastopka ir Loreta Mačianskaitė; skaitant tą pokalbį tik žybt – ogi į vieną dalyką garbieji greimininkai ir neatkreipė dėmesio, vieno nuopelno neįvardijo: AJG – tas, kuris nuodugniausiai apsvarstė pagrėbstų prasmę.
Tübingene ėjusio kultūros žurnalo Šviesa dviejuose numeriuose buvo tokia skiltis „Pagrėbstai“, pasirašyta slapyvardžiu Sirius (nr. 6, 1948, p. 23–24 ir nr. 7, 1949, p. 24–25; septintas numeris – paskutinis, 1949-ais beveik visi išsilakstė iš Vokietijos). Greimas pirmojoj skilty:

Jean-François Millet, Varpų rinkėjos
(1857, saugomas Orsay muziejuj)

Pagrėbstai iš esmės yra menkas daiktas: nei grūdų, nei šiaudų. Tik avalynę nuplėši arba basas kojas susibadai, jeigu, žinoma, derlius nėra nuimamas kombainais. Bet tada nėra ir pagrėbstų [...] Tačiau mes kol kas dar tebegyvename senomis kategorijomis, užtat pas mus ir pagrėbstams dar yra vietos.
Rimtai moksliškai problemą nagrinėjant reikia pasakyti, kad yra dvi pažiūros į pagrėbstus: estetinė ir utilitarinė. Estetiškų palinkimų ūkininkas labai pyksta, jei čia pat po rugiapjūtės ar lietus užpuola, ar darbai ir rugienos lieka nenugrėbtos. „Na, matai, į ką panašus laukas, susivėlęs, kaip... penktadienio barzda. Gerai, kad dar toliau nuo kelio, o taip žmonės besijuoktų“. Net ir tam tikra paslėpta nauda suestetinama. „Kitas arimas. Ir šiaudai už žuobrio nesikabina, ir vaga išeina daug dailesnė“. Kitas utilitaristo ūkininko požiūris: jis gatavas ne tik kiekvieną šiaudą, bet net ir kiekvieną varpą surinkti. Nesuspėjo nužvangėti dalgiai, o jau tarška grėbliai.
Antra vertus, negalima būtų pasakyti, kad tarp tų dviejų požiūrių būtų kažkoks baisus esminis skirtumas: kad estetas turi iš to naudos, tai nei sakyti nereikia, bet kad ir utilitaristo darbuose yra tam tikros estetikos, vargu būtų galima nuginčyti. Juk ar ne vienas pačių gražiausių XIX a. paveikslų yra Millet „Varpų rinkėjos“.

--------------------------------

Kiekvienu atveju pagrėbstai turi savo vertę, kuriai nustatyti nereikia nei labai painių vertės teorijų, à la Casselio lygtys. Šiandien visokie niekai iš viso pasidarė labai mados dalyku. Niekis, niekybė, niekas net dažniau linksniuojami, negu tiesa, gėris, grožis. Dideli ir rimti filosofijos traktatai rašomi apie nieką, nebūtį, niekybę. Visokie tarptautiniai pasižadėjimai, sutartys, visokie iškilmingi aktai ir susitarimai skelbiami niekiniais arba tiesiog niekingais. Tarp skliaustelių tebus leista pasakyti, kad tarp niekinio ir niekingo yra šioks toks skirtumas, nors mūsų tėvai greičiausiai nei vieno, nei antro žodžio nevartojo. Mat, jie ir niekinti nebuvo tokie greiti. Jei kas ir atrodydavo jiems nesama arba net niekinga, tai jie greičiau palikdavo tai tam tikrai nežinojimo sferai ir greičiau prieš tokį reikalą atsidūrę patys save paniekindavo, kad jų protas dar to neišneša, o ne patį daiktą ar reiškinį apskelbdavo niekiniu arba niekingu. Ir kažin ar be tokio atlaidaus ir kuklaus jų nusiteikimo turėtume šiandien tuos puikius žmonijos fantazijos kūrinius: mitologijas, pasakas, epus. (nr. 6, p. 23)

Baisiai patinka man tie Greimo pasvarstymai apie pagrėbstus; gaila, kad pradėdamas rašyt tinklaraštį cituojamo teksto dar nebuvau užtikęs – būčiau ėmęs ir pasiskolinęs įvardą (vietoj: šis tas apie šį tą).
Pagrėbstinė digresija Jono Aisčio Raštų yra išėję trys tomai. Trečias, pasirodęs 2004-ais Amerikoj, buvo sykiu ir paskutinis Ateities Literatūros Fondo leidinys. Šiojo tomo parengėjos Aldona Grajauskaitė-Aistienė ir Viktorija Skrupskelytė pabaigos žody:

Čia spausdinamas beveik visas Aisčio recenzento ir literatūros vertintojo palikimas, išskyrus vieną kitą rašinėlį, dėl vietos stokos negalėjusį į šį tomą tilpti. Lieka neišspausdinta rankraščiuose išlikusi poezija ir dailiosios prozos fragmentai, taip pat periodikoj skelbta polemika, publicistika ir studijiniai straipsniai neliteratūrinėmis temomis. (p. 631)

Tatai, kas nepapuolė į Raštus, iš toliau žvelgiant, galima vadint pagrėbstais. Vienas toks rašinys, publicistinis, „Daugiau auklėkimės“ buvo paskelbtas Naujojoj Romuvoj 1933-01-01 (nr. 105, p. 16–17). Kossu iš pradžių dramatiškas: „Rusija poetus žudė. [...]  Lietuva ne žudo, bet tyčiojasi. Skaudžiai tyčiojasi. O juk ir poetui skauda.“ Įsibėgėjęs ir sarkazmą pasitelkia:

Kadaisia rašytojai nereikalavo honorarų ir džiaugės, kad juos neapmokamus talpino.
Bet kadaisia ir redaktoriai už redagavimą negaudavo atlyginimo, o kartais ir savo pridėdavo.
Prisiminkit Aušros redaktorių [Jurgį Mikšą], kuris prarado turtus ir ubagais išėjo, prisiminkit Vilniaus Žinių redaktorių.
Ir taip būdavę, bet mes linkę matyti krislus tik poetų sielose.
Jūs pasakysit, kad redaktoriaus darbas sunkus. Taip. O poetų? Ar jūs žinote, iš ko jie gyvena. Ar jūs žinote, kad jie dirba ne savo pašaukimo darbus, kurie dažnai palaužia jų jėgas, jų talentą.
Jūs norite, kad jie būtų optimistai, kad jus juokintų ir maloniai nuteiktų, jūs norite, kad jie vaikščiotų per lynas. Jūs norite, kad poetai skrajotų padangėmis, o jie tokie sulinkę ir kreivais pečiais.
Optimizmo užsimanėt!
Pigenybės! Vengrų!
Jūs norite, kad už du litu mūsų dailininkai paišytų natūralaus dydžio jūsų paveikslus.
Juk būtų daug maloniau, jei būtų už litą natūralaus didumo, gal tuomet jūs lietuvį pasirinktumėte, nes vengras už du litu paišo tik 30×40.
Mes, dailininkai, ne tokie, kaip tie vengrai, kurie per dieną kapą paveikslų nutapo.
Mažas patarimas:

Uždarykim meno mokyklą, išparduokim Čiurlionies kūrinius po 10 litų štuką ir parsigabenkim tą genijalų vengrą, o jis per metus nutapys ne tik mus visus, bet ir mūsų karves ir vištas, tuomet mes turėsim kuo pasidžiaugt ir pasididžiuot prieš kitus. (p. 16)

Kas tas vengras? Tarsi neabejotina, kad konkretus žmogus turimas omeny, o ne šiaip, tautos atstovas. Laiko turint, po 1932-ų laikraščių pasiknaisiojus, greičiausiai galima būtų rast, kas per paišantis vengras Lietuvon buvo atkakęs. Bet tatai būtų panašu į Millet nupaišytųjų darbą; XIX, gal XX pradžios, na, dar vidurio, bet ne XXI amžiaus užsiėmimas.

(967) Vilniaus vaizdai, xxx: benamių pavasaris

Pamatęs šitą vaizdą šiandien per pietus šalia Šv. Petro ir Povilo, kitaip – Meno mokyklos stotelės prisiminiau prieš keletą metų 15min.lt skaitytą ilgą rašinį apie benamį Vitą Joną Marcinkevičių; tiksliau – jo atsakymą į klausimą apie gyvenimo tikslą (radau, tiksli citata iš čia):

Savo gyvenimą Vitas leidžia vaikščiodamas po Vilniaus centrą, iš kurio niekada neišeina.
– Tai taip ir vaikštot visą dieną, be tikslo? – pabandau suprasti.
– Kaip be tikslo? Tikslas išgyventi.

(966) Visiškai tarp kitko: keli mintigaliai (rašinių apie Leipzigo knygų mugę paraštėse)

vėl, kaip ir 2002-ais, „Lietuva: pasakojimas tęsiasi“

(1, bendresni) 2002-ais Lietuva kaip garbės viešnia dalyvavo Frankfurto knygų mugėj (skirtoj iš esmės leidėjams), dabar tokiu pačiu statusu – Leipzigo mugėj (daugiau skirtoj skaitytojams).
— „Susidomėjimas Lietuvos literatūra prieš šią mugę Vokietijos žiniasklaidoje buvo didelis.“ Prieš Frankfurto mugę buvo irgi nemažas. Dabar dėmesys „kur kas gilesnis“, anas buvęs mandagus, šitas tikresnis. Galbūt. Bet ar tai savaime reiškia, kad ta mūsų literatūra kuo nors ypatinga ar pasidarė ypatingesnė? Paprasčiausiai: vokiečių kultūros žurnalistai pareigingi ir gerai dirbantys, ir gerbiantys save bei savo skaitytojus, manyčiau. Štai ir visa paslaptis.
— Prieš 15 metų (nors pasirengimas vyko su komplikacijom) mugei vykstant ir dar kurį laiką po jos buvo kone visuotinai džiūgaujama: vokiečiai mus pagaliau pastebėjo! – Dabar vėl klausiam: „Ar Leipcigo knygų mugė gali tapti lietuvių literatūros pažinimo proveržiu?“
Bet ar apskritai yra bent menkiausias pagrindas svarstyt apie kokius nors proveržius, kokius staigius pokyčius? Jokio. Taip, nepalyginamai didesnė tikimybė, kad lietuviškai parašytas kūrinys bus išverstas į vokiečių kalbą nei į anglų ar prancūzų. Vokiečiai ar austrai, manau, paprasčiausiai smalsesni nei britai, prancūzai ar amerikiečiai (pastariesiems ir savų rašytojų per daug; žinau žinau, apibendrintai sakyt negalima, visur visokių žmonių yra). O kad sulauktumėm och! ach!, t.y. tiražo, didesnio negu kokių 20 tūkstančių egz., – tikimybė beveik nulinė. O ir kam? Kad galėtumėm pasigirt pasididžiuot? – Digresija (Šiaurės Atėnuos buvo rašyta): 2007-ais Latvijoj labai labai populiarus, populiariausias lietuvių autoriaus kūrinys buvo Edmundo Katano (= Žyginto Kačanausko, 1964–2012) romanas Moterys ir meilužiai – Sievietes un mīļākie. Ir kas iš to? Leidybinė sėkmė, populiarumas, matuojamas parduotų egzempliorių skaičium, tiesiogiai niekaip nesusiję su kūrinio menine verte. Visiškai sutinku su Claudia Sinnig: „jei rimti kritikai, žurnalistai atkreipia dėmesį į knygą, nori sužinoti apie ją daugiau, tai galbūt yra svarbiau nei masinis susidomėjimas“ (tą „galbūt“ galbūt galima būtų ir išbraukti).
— Bet vis tiek: noris, kad būtų knygų, kurias skaito daug. Amžiaus pradžioj kaip apie ypatingos sėkmės sulaukusius kalbėta apie Jurgos Ivanauskaitės, Renatos Šerelytės, Vandos Juknaitės knygų vertimus; moterys prozininkės nušluostė nosį vyrams poetams; iš vyrų gal tik Jurgis Kunčinas, tuolaik dar gyvas ir puikiai kalbantis vokiškai, galėjo bent jau gretintis prie minėtųjų kolegių. Deja, Ivanauskaitė ir Kunčinas numirė, taip ir netapę vokiškai skaitančiųjų žvaigždėmis. – Cornelius Hellis, nors būdamas „šiek tiek pesimistas“, vis tiek apie paties išverstą ir šįmet išleistą Undinės Radzevičiūtės romaną Žuvys ir drakonai – Fische und Drachen: „esu įsitikinęs, kad jis – pasaulinio lygio ir turėtų sulaukti sėkmės ne tik Lietuvoje“. Ir kaip neprisiminsi dar ir mūsų poezijos? Tikrai daug yra pasaulinio lygio; tik va ją, išverstą į vokiečių kalbą, teskaito, na, koks šimtas. Bet šimtas vokiškai skaitančių lietuvių poeziją žmonių, manyčiau, yra baisiai baisiai daug! [gana tų bendrojo pobūdžio svarstymų]
(2) Iš Linos Ever teksto „Leipcigo knygų mugėje lietuvių rašytojų naktiniai skaitymai vyko sausakimšoje salėje“:

Lietuvos literatūros nakties skaitymus baigė A. Škėmos „Baltos drobulės“ [Das weiße Leintuch] ir E. Ališankos eseistikos knygos „Risse“ pristatymai. Abi jas išvertusi vertėja Claudia Sinnig negailėjo pagyrų autoriams. A. Škėmos kūrinys jau iki šiol sulaukė labai teigiamų vertinimų svarbiausiuose Vokietijos leidiniuose ir net vadinamas šių metų knygų mugės atradimu.

Iš kultūros attachée VFR Ritos Valiukonytės pranešimo apie Škėmos romano pristatymą Berlyne:

Dėl įvairių konotacijų, mitologijos ir folkloro elementų prisodrintos kalbos romanas yra laikomas vienas sunkiausiai verčiamų kūrinių. Autorius tekste įpina lietuviškų sutartinių fragmentų, kurių skambesys, pasak vertėjos Claudios Sinnig, yra tiek pat svarbus, kiek ir pati kūrinio prasmė. Vertėja pabrėžė: „Nenorėdami prarasti savo ištakų Niujorke, Antanas Škėma, kaip ir Jonas Mekas, pasitelkdami lietuvių tautosakos ir mitologijos elementus, sukūrė naują modernistinį archajinį stilių. Šis literatūrinės raiškos būdas itin nustebino ir sužavėjo kritikus Vokietijoje, kur folkloro vartojimas kūryboje vis dar siejamas su nacionalistine propaganda“.
Leidėjas Sebastian Guggolz tikisi, kad A. Škėmos „Balta drobulė“ pagaliau pateks tarp žinomiausių dvidešimtojo šimtmečio klasikos kūrinių. „Vokietijos skaitytojams Antanas Škėma – tikras atradimas. Tokio balso čia dar nesame girdėję. Manau, kad šis romanas užpildo klasikinės modernios dvidešimtojo šimtmečio literatūros sampratą [?; užpildo spragą? praplečia sampratą?], atverdamas skaitytojams naują perspektyvą“. 

Manyčiau, tikrai vertėtų apžvelgt, ką vokiečiai jau prišnekėjo ir dar prišnekės (kol tai šiokia tokia naujiena) apie Škėmos romaną; ir mums patiems būtų gerai dar kartą įsitikint, kad į gerą kūrinį galima žvelgti iš įvairių taškų; ir tie požiūriai „galiojantys“ (kad ir mintis apie modernistinį archajinį stilių). Ims, tarkim, 15min.lt ir padarys tai, ko tikėtumeis ir kokio Litmenio?
------------------
(04-04) Der „litauische Camus“; (05-19) Gerhardo Gnaucko „Aš, absurdo žmogus“ ir Ulricho Rüdenauerio „Prašnek, keltuvininke, prašnek“; (09-05) Jocheno Schimmango „Įtempti fanatiko raumenys“; ...
(3) Audriaus Ožalo rašinys „Kaip [su] literatūros pagalba buvo kuriami mitai sovietinėje Lietuvoje ir Rytų Vokietijoje?“ (apie diskusiją „Chiffren, Mythen und Schweigen in sowjetlitauischer und DDR-Literatur“) baigiamas:

[...] T. Venclova [der Lyriker und Menschenrechtler, turėjęs (kaip vis primenama pristatant) engen Kontakten zu den Nobelpreisträgern Joseph Brodsky und Czeslaw Milosz] sakė, kad pokaryje buvo šiek tiek disidentinės literatūros, kurią rašė partizanai, lageriuose įkalinti žmonės, tačiau literatūrine prasme tai nėra labai vertingi kūriniai. Paklaustas, ar jis žino nors vieną stiprų literatūrinį tų laikų disidentinį kūrinį, jis atsakė: „Aš tokių nežinau.“ 

Matyt, tokiu akcentu ir baigės renginys. Na, jei jau toks žmogus nežino, pagalvočiau būdamas mugės renginio lankytojas, tai greičiausiai nieko verto žinot ir nebuvo. Kas ten beprisimins, ką prieš 15 metų Frankfurte kalbėjo Vytautas Landsbergis, irgi pasauly žinomas žmogus, apie Bronių Krivicką; ar kad Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai ir į vokiečių kalbą išversti – Die Litauer an der Laptewsee (2002, bet: Hüttenfelde, leidėjas – Litauisches Gymnasium).
P.S. Grigorijaus Kanovičiaus romanų populiarumas Vokietijoj, domėjimasis Tomo Venclovos biografija ir eseistika (ir poezija, kaip papildomuoju dalyku) – kitų naratyvų dalis; knygų mugės, kuriose Lietuva – garbės viešnia, lemiamo vaidmens čia nevaidina.
P.P.S. (dėl juoko) Audriaus Ožalo klausimas – Corneliaus Hellio atsakymas:

– Kai žvelgiate į lietuvių literatūrą, ko, jūsų nuomone, pas mus labiausiai trūksta?
– Manau, kad trūksta lietuvių autorių parašytų detektyvų. Man pačiam šio žanro knygos visai neįdomios, tačiau žiūrint iš rinkos pusės, jei pateiktume gerą detektyvą iš Lietuvos, gal tai ir būtų įdomu. Tačiau bendro recepto, manau, nėra.

Ir aš manau, kad jei jau norim išgarsėt, turėtumėm imtis rašyt detektyvus.

(965) Epizodai, xvii: „Tykus buvo vakarėlis“ 1944-ų vasarą tarp apkasų netoli Kelmės

(Pradėjau skaityt pernai išleistą Jono Juškaičio Trauktis atsišaudant – pokalbių su atsiminimų inkliuzais [atsakymas į klausimą dažnusyk virsta pasipasakojimu] ir įv. rašinių rinkinį.)
Juškaitis prisimena Paulių Širvį, pagyrusį už eilutę „tautos verkia dainomis“, – jo vertinimu, žmogų su įgimta inteligencija, sudaužytą kare ir girtuoklių padarytą girtuokliu; ir perpasakoja tokį epizodą:

1944 m. vasarą, atmintiną ir man, patraukus 16-ąją diviziją į apkasus kažkur anapus Kelmės, jo ironišku apibūdinimu, „išlaisvintojų politrukai įsakė dainuoti lietuviškai, kelti patriotinius jausmus prieš pavergėjus“. Kareiviams uždainavus „Tykus buvo vakarėlis [, skaisčiai švietė mėnesėlis etc.]“, iš visų vokiečių apkasų pasigirdo tos dainos tęsinys „O tokioj tamsioj naktelėj [bijo eiti per lieptelį etc.]“. „Įsivaizduok, – sako man Širvys, sausindamas akis atbula ranka, – taip ir dainavom per naktį. Lietuvis prieš lietuvį.“ (p. 38)

Pamatytum tokį epizodą kokiam filme, dar imtum ir pasakytum: dirbtina, pritempta; nors vis tiek – jautresniam akis drėkinantis epizodas.

(964) Visiškai tarp kitko: apie eilėraštį iš sieninio kalendoriaus birželio 26 dienos lapelio

(Vis rankioju tekstus, susijusius su konkrečia diena; metai nesvarbu. Sumanymas, kurį vargu ar pavyks įgyvendint. Dar tik kokį šeštadalį ar net mažiau turiu (o reiktų 365-ių). Toks Dienynas būtų – kiekvienai dienai po istoriją; bet po tokią, kuri nebūtų nutrinta; sritis – aišku, kultūros istorija.)

Vileišių rūmų kiemas, 2017-03-23

Institute keletą metų vyko Sovietmečio seminarai. 2012-03-20 Jurgita Raškevičiūtė skaitė pranešimą „Janinos Degutytės poezijos recepcija sovietmečiu“; epigrafu pasirinko Antano Banaičio iš Ariogalos 1972-ais rašytą laišką:

Gerbiamoji Janina Degutyte,
eilėraščių nelabai mėgstu, labiau patinka man apsakymai. Bet šių metų birželio mėnesio 26 dienos kalendoriaus lapelyje perskaičiau Jūsų eilėraštį „Gimtoji kalba“ [ar reikėjo mokykloj išmokt atmintinai, ar savaime įstrigo? „Iš kopų šnabždesio su debesim ir prošvaistėm, / Iš marių virpulio ir ežerų nendrėtų, / Iš duonos kvapo ir miškų giesmės / Kalba gimtoji lūposna įdėta“ etc.], kurio minties ir žodžių prasmingumas pritrenkė mane iki širdies gelmių. Mums, lietuviams, šis eilėraštis neįkainojamas, aš nemoku žodžiais išreikšti jo brangumo. Tebūnie jis mums kaip kasdienė malda.
Ačiū už tokią brangią dovaną „Gimtoji kalba“.

Kas tas Antanas Banaitis? – aišku, labai įdomu būtų žinot. Nežinau, bent kol kas; „Lietuvos valsčių“ serijos monografija apie Ariogalą dar tik numatyta rengti.
— Taip, dar nėr dienos istorijos. Nors pats faktas – eilėraštis iš kalendoriaus lapelio, būtent šis eilėraštis, reakcija jį perskaičius, – kaip čia pasakius? – jau šis tas.
Kodėl atkreipiau į tatai dėmesį? Gal ir klystu, greičiausiai klystu manydamas, kad daugėja žmonių, kuriems atrodo: sovietmečiu tebuvo vienas vertas prisimint Poetas, ir gerumo, ir tautiškumo išmokęs, ir į Atgimimą atvedęs; o kiti tuolaik kūrę – „ir kt.“ teverti. Buvo Maironis, buvo Marcinkevičius, visa kita – nebent mėgstantiems meną menui. Ir dar: regis, nė vienas po karo laisvajam pasauly atsidūręs ir ten atsiskleidęs išties talentingas poetas nėr reiškęs tokios pagarbos okupuotoj Lietuvoj likusiam collegai, kaip Liūnė Sutema – pirmiausia Degutytei: „dvi moteris – J. Degutytę ir S. Nėrį turiu savo širdyje, jos man išskirtinės, vienintelės... Jeigu kam ir pavydėjau – tai joms ir dar Marcelijui Martinaičiui“ („Tegu kalba mano poezija“, kalbina Virginija Paplauskienė, Nemunas, 2008-05-22, p. 4).

(963) Dėl juoko: jei Gyvenimo stebėtojo knygas būtų leidęs Antano Kniūkštos „Sakalas“

1973-12-04 Juozas Jasaitis užrašė Antano Kniūkštos atsiminimų apie „Sakalo“ leidyklą. Be kita ko leidėjas prisiminė, kokius honorarus jis mokėdavęs už originalius kūrinius:

„Sakalo“ honorarai autoriams buvo nusistovėję – už originalius dalykus mokėdavome 15% nuo brutto sumos. Pavyzdžiui, jei knygos tiražas buvo 3000 egz., knygos kaina 2 litai, tai nuo brutto 6000 litų autorius gaudavo 900 litų. Už premijuotas knygas mokėdavome 20–25%.

Aha, Gyvenimo stebėtojo visų trijų knygų tiražas vienodas – 2000 egz. Skaičiuojam remdamiesi leidyklos puslapy nurodoma kaina [ir taip, kaip patarė Inga, – teisingai, o ne kaip pamanė vg]:

• Gyvenimo stebėtojo užrašai (2017) – 7 × 2000 × 0,15 = 2100 eurų;
• Bronislovas ir imperatorius (2016) – 9 × 2000 × 0,15 = 2700 eurų;
• Vilniaus plovas (2015) – 10 × 2000 × 0,15 = 3000 eurų.

Honoraras už tris knygas 7800 eurų (aišku, neatskaičius mokesčių). Beveik kalnas pinigų, jei su dabartiniais honorarais lyginsim?
Bet lyginimas tik spėjamas, nes dabar, regis, autorinėse sutartyse yra punktas, kad honoraro dydis – konfidenciali info.

(962) Visiškai tarp kitko: apie „tai, ko nebebus“

atkreipęs Sony dėmesį mėgstamiausias TK kadras:
Laumėnai

Praeitą pirmadienį VDA „Titanike“; vos įėjus, kairėj; žiūriu – koks 10 nematyto leidinio egzempliorių. 370, nr. 52, 2017, kovas (nežinojau, kad toks leidžiamas; tiražas – 10 000 [oho!]). Vieną įsimečiau kuprinėn (nors ir per senas esu: leidėjai jį skiria „socialiai aktyviems 16–36 metų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojams“).
— Leidinio redaktorės Jurgitos Kviliūtės pokalbis su fotografu ir dizaineriu Tadu Kazakevičium „Tikslas – įamžinti Lietuvą, kokios jau nebebus“ (pretekstas – į vieną TK kuriamos serijos „Tai, ko nebebus / Soon to be Gone“ nuotrauką [žr. dešinėj] atkreipė dėmesį konkurso „Sony World Photography Awards“ rengėjai, visa serija atrinkta į „LensCulture Exposure Awards 2017“ finalą).
Paklaustas, kaip ėmė rastis minima serija (ir kodėl man noris vartot žodį ciklas?), Kazakevičius paaiškina, kad jį traukiąs lietuviškas kaimas, nes: „būtent provincijoje aš randu tai, ko, atrodo, visada ir ieškojau. Ten sulėtėja laikas, viskas kitaip.“
Toks atvadas iki atsakymo į klausimą „Kur ieškai inspiracijų: keliauji, skaitai knygas, žiūri filmus?“:

– Viskas susideda. Kas mane pažįsta, žino, kaip aistringai į viską pasineriu. Būtent toks beprotiškas pasinėrimas į Didžiosios depresijos apimtos Amerikos istoriją ir sukūrė mintį pasileisti per nykstančius kaimus. O kai randi, rodos, siūlo galą, tada ir prasideda viskas iš eilės: pradedi domėtis to laikmečio (ar bendrai srities) fotografija, tapyba, muzika, literatūra, kinu... Perskaitykite Johno Steinbecko „Rūstybės kekes“ ir tada, manau, mano kadruose įžiūrėsite kai kuriuos veikėjus iš šios knygos. Juk iš dalies aš ir teigiu, kad šiuo metu Lietuvoje vyksta panaši migracija kaip tuometės Vidurio Amerikos regionuose. O be anuomet dirbusių ir archyvą kūrusių fotografų tūlas amerikonas ir nežinotų, kaip jo šalis atrodė, kai žmonės tiesiog dirbo žemę. (p. 4)

Štai taip žmogus įsivaizduoja savo kūrybos kontekstą.
Bet jei interviu skaitytojui 36+ metų, jis ima ir pagalvoja: taip, jei esi vietinis, tau pranašu savam kaime nelemta tapt.
Žmogus atranda Ameriką tiesiogine ir perkeltine reikšme.
Tarsi nebūtų vėlyvuoju, postmelioraciniu sovietmečiu Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Eugenijaus Ignatavičiaus ir kt. sukurtų novelių; tarsi nebūtų Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio ir kt. fotografų sukurtų nuotraukų ciklų. – Juk jų kūriniams irgi kuo puikiausiai tinka įvardas „tai, ko nebebus“.
Maniau, Rimaldo Vikšraičio fotografijos – jau paskutinis žodis apie tą Lietuvą; nebeištariamas, tik vaizdu užfiksuojamas žodis. Дальше некуда.
Pasirodo, klydau, – trūkt ar tik trukt už vadžių, ir vėl iš pradžių.