(1120) Prieš darbą, i: gal atėjo laikas? – ne

[Ką, penktą pradėsi gert kavą? – šįryt paklausė draugė. – Geriu, kai atsikeliu, ir visai nesvarbu, ką laikrodis rodo: ar penktą, ar šeštą. – Laiko prieš darbą „daugiau“ turėdamas, įlindau paskaityt Lietuvos žinių.]
Vakar paskelbtas Jolantos Zabarskaitės komentaras „Kalbinės manipuliacijos: kas buvo Lietuvos partizanai?“. Perskaitęs, ypač paskutinę pastraipą, tą laikrodžio dovanotą valandą ir panaudoju nuomonei užfiksuot. Komentaro pabaiga:

Visagalėje kalboje veikia ir kalbinio pasakojimo korekcijos mechanizmai. Gal atėjo laikas partizaninį karą nuosekliai vadinti Lietuvos pasipriešinimu, o Lietuvos laisvės kovotojus pradėti vadinti Lietuvos laisvės armija? Tai toliau stiprintų nacionalinę savigarbą ir padėtų geriau suvokti Lietuvos laisvės kovotojų idealizmo mastą.

Pirmiausia: toliau stiprinti savigarbą, padėti geriau suvokti idealizmą – nežinau, man tokie skatiniai kaip gražbylystės apraiškos atrodo; gerbi save arba ne, ir nereiktų per daug įsijaust, nes nuo gerbimo ne taip toli iki garbinimo; ir kodėl su laisvės kovotojais sietinas tik idealizmas – kuo didesnio masto, tuo geriau? Ir kas turima omeny sakant idealizmas? Kad tik kilnūs idealai jiems terūpėjo? Taip, likt laisvam, kai aplinkui nelaisvė, kitiem rodyt pavyzdį, tatai prie idealizmo; o likt gyvam? o baimė papult gyvam į priešo rankas, baimė tapt išdaviku? o abejonės dėl savo pasirinkimo, o nevilties bent jau tarpsniai etc.? – Mėginys iš partizano daryt übermenschą – vienas iš blogesnių variantų. — Bet čia šiaip, irgi, taip sakant, komentaras.
Apie konkrečius siūlymus:
— Gal atėjo laikas partizaninį karą nuosekliai vadinti Lietuvos pasipriešinimu? — Ne. Ir laikas čia niekuo dėtas. Jei sakom Lietuvos pasipriešinimas, turim omeny pasipriešinimą, vykusį visą okupacijos laikotarpį, – ir ginkluotą pasipriešinimą nuo 1944-ų iki maždaug 1953-ių, ir neginkluotą – ir tuo pat laiku, ir vėliau – iki pat, galima sakyt, Kovo 11-osios; ir tai, ko ėmės politiniai pabėgėliai laisvajam pasauly, kad nebūtų pripažinta Lietuvos okupacija, ir tai įeina į sąvoką Lietuvos pasipriešinimas. Taigi: siūloma dalį, ir dar nuosekliai, vadint visumos vardu. Kam to reikia? Niekaip nesuprantu.
— Gal atėjo laikas Lietuvos laisvės kovotojus pradėti vadinti Lietuvos laisvės armija? — Ne. Ir laikas čia irgi niekuo dėtas. Bent kiek rimtėliau pasipriešinimo istoriją išmanantis žmogus žino, kas buvo LLA, jei nežino, gali pagooglinęs sužinot lt.wikipedijoj. Ir kam ieškot ko nepametęs, jei viskas aišku: buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, kuriam priklausė ne tik laisvės kovotojai, bet ir jų rėmėjai (partizanų statutuos yra vartojama sąvoka kovotojas-rėmėjas), ryšininkai; be to, minėt tik kovotojus, jiem ieškot kuo kilnesnių įvardų, manyčiau, iš principo negeras dalykas: be rėmėjų ir ryšininkų jie tebūt išsilaikę kiek?
— Ir dar vienas dalykas, dėl kurio nesutinku kaip filologas su filologe: žodis okupantas negali būt partizano antonimas, nes šie žodžiai priklauso skirtingiems prasminiams laukams; okupanto sinonimas gali būt pavergėjas, o antonimas – išlaisvintojas, išvaduotojas (okupantas = „išvaduotojas“, kabutės, apverčiančios reikšmę), tai išorinės kilmės subjektai; o partizanas, stribas – vidinės:  vienas kovoja prieš okupantą, kitas jam padeda.
[Digresija: šeštadienį Šukonių kapinaitėse, kur guli daug giminių iš motinos pusės, teta ir sykiu krikšto mama: va čia tas Jono, dėdinos brolio, kapas, katrą nušovė su Zaziuku, kai bėgo iš Dobradziejūnų namų į mišką (buvo numesti Vabalninke, papirko stribus, atsivežė ir palaidojo kaip žmones: vieną šeimos kape, kitą – šalia, antkapį uždėjo, tik jokio nei paminkliuko, nei užrašo nėr); kol galėjau, prižiūrėjau, bet kiek čia man beliko, reiktų kaip nors patvarkyt, užrašyt, kieno čia kapas; dėl tokio dalyko sukt galvą, kaip čia viską sutvarkius, matau prasmės, o ginčai dėl sintaksinių konstruktų semantikos – nežinau; suprantu, ir tai svarbu, bet tesiaiškina viešieji intelektualai, tokie esantys irba tokiais laikomi, tebūnie tai jų pupos; tegu siuntinėja žinutes.]

(1119) Visiškai tarp kitko: kaip neradom, ko ieškojom

itais metais bus 80-osios Vilniaus grąžinimo metinės.
Vakar buvo lygiai 29-eri, kai atidengtas paminklinis akmuo tam įvykiui priminti ir – pasodinta ąžuolų giraitė.

Tiesa, 1989 X 29, sekmadienis, nr. 251, p. 1  →

Nors šeštadienio rytas buvo rūškanas, panašu, gali imt lyti, vis tiek įsėdęs sūnaus mašinon tariau: klausyk, norėčiau pasižiūrėt, kaip atrodo prieš maždaug 30 metų sodinta ąžuolų giraitė prie Maišiagalos. Tinklarašty  esu burbėjęs apie proginius ąžuoliukų sodinimus negalvojant apie ateitį, norėčiau pasižiūrėt, kaip šita giraitė atrodo. – Gerai, o tu žinai, kaip ten nuvažiuot? – Mėginau googlint, bet tik tiek teradau: daugiausia rašoma, kad Maišiagaloj, ir tiek, vienoj vietoj – kad Maišiagalos pakrašty, kitoj – kad prie Maišiagalos; ir kad kur ėjo demarkacinė linija, o ji turėjo eit iš Ukmergės pusės. Bet trijų metrų akmuo, ir tie ąžuolai jau turėtų būt kaip reikia paaugę, gal rasim. – Na gerai, galim pamėgint.
Išsukę iš autostrados pavažiavom iki pagrindinės miestelio sankryžos; kairėn, Vilniaus gatve suksi – prie bažnyčios ir piliakalnio nuvažiuosi; sakau, suk Širvintų gatve. Važiavom važiavom, kol baigės asfaltas, prieky laukai verias, bet jokios ąžuolų giraitės nematyt. – Gerai, grįžkim, pavažiuokim dar tiesiai Dūkštų link ir žiūrėkim mano pusėj, dešinėj. – Važiuojam, apsiniaukę, lietus ėmė lyt. Gal kokius tris kilometrus į priekį pavažiavom, nieko, sakau: gana, velniai nematę, sukamės ir grįžtam atgal. – Tai gal kur centre sustot, gal ko paklaust galima? – Manai, žinos? Ai, tiek to, važiuojam, šiandien dar tiek reikia apvažiuot.
Jau kai autostradon grįžom, ėmiau svarstyt: o Maišiagalos centre koks nors informacinis stendas su žemėlapiu yra? Akis užkliuvo; ir kur centras – prie krautuvės ar prie bažnyčios? O gal tas paminklinis akmuo kur prie senojo kelio stovi, kitoj autostrados pusėj, juk Lietuvos kariuomenė juo 1939-ų spalio pabaigoj Vilniun žygiavo? Autostrada žemiau negu senasis kelias eina, nieko gero nematyt.
Va taip ir neradom, ko ieškojom.
Kitąmet, kai bus 80/30, vis dėlto norėtųs rast. Tad:
— gal kas ten kada nors buvęs ar buvusi galėtumėt paaiškint, kaip nuvažiuot iki to paminklinio akmens ir ąžuolų giraitės?
Iš anksto nuoširdžiai ačiū!

(1118) Iš popieryno, li: Mekas ir Pessoa

ormandijoj vykstančiam Šiaurės šalių kultūrų festivaly „Les Boréales“ 2003-ių lapkričio pabaigoj Lietuva turėjo galimybę pristatyt savąją („iki šiol reprezentatyviausias Lietuvos kultūros pristatymas Prancūzijos publikai“, pasak tuolaikinės kultūros ministrės Romos Žakaitienės, l. keistai pavartojusios tą tarsi būdvardžio aukščiausią laipsnį).
Iš New Yorko buvo atskridęs ir Jonas Mekas, nes išėjo jo Laiškai iš niekur prancūziškai ir angliškai – Lettres de Nulle Part = Letters from Nowhere (vertė Marielle Vitureau ir Laima Sruoginis [dabar Vincė]). Valdas Papievis Paryžiuj pakalbino Meką. Kai pirmąkart skaičiau tą pokalbį, atsimenu, buvau užkliuvęs už Meko nuomonės apie kūrinius, parinktus novelių antologijai Des âmes dans le brouillard[*], o šįkart už kitko:

Ant tavo stalo matau Pessoa knygą...
Taip, dabar skaitau Pessoa knygą. Jis yra praeito šimtmečio portugalų poetas. Geriausias pastarųjų šimto metų portugalų poetas. Bet jo prozos aš nebuvau skaitęs. O čia, Paryžiuj, radau porą knygų. Čia – jo dienoraštis. Ir aš jį skaitau, lyg skaityčiau save. Jis buvo žinomas taip, kaip aš, jis net pasirašydavo trim keturiom pavardėm. O aš nepasirašau skirtingom pavardėm, bet mano visas gyvenimas suskilęs į kelias dalis. Literatūra, poezija, kinas, kuratorius, žurnalai... Aš nupiešiau net savo gyvenimo ir darbų medį. Ir čia tiek daug šakų...
Sakau, kai aš skaitau Pessoa, tai lyg skaityčiau savo paties dienoraščius. Labai keista. Jo dienoraščiai labai panašūs į mano. Net pavadinimas šitos knygos – „Neramumo knyga“. O mano dienoraščiai – „nervuoti dienoraščiai“. Beveik tas pats. Kai pastebėjau šitai, tariau sau, aš turiu būtinai nusipirkt šitą knygą. (Literatūra ir menas, 2004 V 7, nr. 19, p. 3)

Na, vienas skirtumas vis dėlto aiškus net nieko neskaičius: Fernando Pessoa (1888–1935) buvo išgarsintas post mortem. — Meko Žmogaus be vietos (2000) 4-am puslapy įrašytas —vg— asmenvardis, dar atsimenu, kas tam dienorašty rašoma, o Pessoa lietuviškai tik eilėraščių tesu skaitęs (2009-ais išėjo Nijolės Simonos Pukinskaitės versta rinktinė; Arvydas Makštutis jo ezoterinių eilėraščių yra išvertęs, buvo Metuose); humanitas.lt siūlo Meko Paryžiuj pradėtą skaityt Livro do Desassossego angliškai už 15 eurų; ne, 544 puslapiai net rusiškai per daug būtų, ką jau ten angliškai; lauksiu, gal sulauksiu lietuviškai; vilties lyg ir yr: viena iš LLVS ekspertų, 2016-ais rinkusių geriausias praėjusių metų verstines knygas, Rūta Šlapkauskaitė, be kita ko, pasakė: „Viliuos, kad nereikės ilgai laukti ir Fernando Pessoa romano ‘Nerimo knyga’ vertimo.“ (Šlapkauskaitė: romanas, Mekas: dienoraštis; ir prisiminė, ką 2001 IV 24 užsirašė Sigitas Geda: „...Tagebuch Roman – dienoraštinis romanas. M. Roduner priskiria prie jų ir J. Savickio „Žemė dega“. Lietuviai galėtų įsivesti šį terminą“, ŠA, 2003 X 11, nr. 38, p. 5.)
— desassossego/disquiet/neramumas?/nerimas?/nerimastis?/??? Knyga nepakajaus, taip reiktų išverst :) — George’as Steineris, rašydamas apie The Book of Disquiet, yra pavadinęs Pessoa „a Portuguese teacher of Zen“; ar gali būt budistas nervuotas, kaip kad Mekas nurodė savo dienoraščių paantraštėj? Gal lietuviškas gali? — —
--------------------------------------------------------------------------------
[* „Per daug tame rinkiny naivių personažų. Visi tiktai geria, visi jie kvailiai, ne per daug protingi. Išimtis – gal trys, keturios, penkios novelės. Matai, jeigu rodai nenormalius, idiotus, tai turi būti kas nors literatūriškai įdomaus. Bet nėra, jos yra labai paprastai parašytos. Net ir Algirdo Landsbergio, kuris yra vienas įdomiausių savo formos ieškojimais, į knygą įdėta novelė yra apie idiotą, kurio paveikslu kritikuojamas komunizmas, Sovietų Sąjunga. Bet jeigu kritikas yra idiotas, tai kokios tada išvados? Negali juk tada į tą ironiją ir kritiką žiūrėti rimtai. Mano nuomone, Landsbergis yra parašęs ir kur kas geresnių novelių. Šita novelė buvo klaidingai parinkta. Pati jos esmė yra klaidinga. Į pagrindinį personažą negali rimtai žiūrėti. Jis toks... toks... beveik idiotas. Niekas nedraudžia rašyt apie idiotus, bet tada turi būti Dostojevskis“ (p. 2).]
P.S. (2018 XII 15) Lietuvos kultūros instituto svetainėj šniukštinėdamas sužinojau, kad šįmet festivaly visos trys Pabaltijo sesės in corpore – LT, LV ir EE, kaip mininčios savo 100-mečius, – buvom pristatomos. Bent jau šio Normandijoj vykstančio festivalio rengėjams Lietuva be Meko, matyt, nebeįsivaizduojama: vakar užsidarė paroda, kurios pavadinimas – asmenvardis; XI 17 buvo jo kino retrospektyva ir Jackie Raynal dokumentinio filmo Reminiscences of Jonas Mekas (2015) peržiūra. — Mes vis literatūrą kaip reprezentantę įsivaizduojam, o prancūzam, atrodo, įdomesnis le septième art – cinéma (ir Mekas pristatomas pirmiausia kaip „figure du cinéma underground il a révolutionné le cinéma avec ses ‘journaux intimes filmés’“; kaip écrivain irgi paminimas, bet tarsi tik tarp kitko; VLE-joj JonM įvardijamas kaip „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių poetas, kinematografininkas, kino kritikas“; kodėl tik JAV? Semeniškių idiles parašė būdamas DP Vokietijoj, pirmąkart išleistos 1948-ais Kassely; nežinau, toks žmogaus kūrybos tiesioginis siejimas su gyvenamąja vieta – ar dar ne atgyvena? kaip poetas – lietuvių egzodo, kaip filmininkas – gal irgi tiktų, nors šitoj srity kompilkuočiau; bet štai Jurgis Mačiūnas VLE-joj – tiesiog: lietuvių dailininkas avangardistas; jokių JAV, jokių egzodų.).

(1117) Rastinukai, xl: Steponas Gailevičius ne tik akmenis tašė, dar ir skraidė?

Apie XIX amžiaus žemaitį akmentašį (ir ne tik) Steponą Gailevičių, jo gyvenimą, išlikusius darbus išsamiai surašyta Mažeikių krašto enciklopedijoj (MKE); ir apie Ukrinus rašant be Gailevičiaus niekaip. — Užvakar iš ryto Istorijos instituto bibliotekoj vartinėdamas Žemaičių žemės savaitraščio 1944 metų numerius (nors tereikėjo patikrint, koks numeris paskutinis, ar dar išėjo po birželio 25-os, kai vyko iškilmingas Rainių kankinių trečiųjų metinių minėjimas, per kurį Mačernis skaitė jiems dedikuotą eilėraštį), užtikau štai tokį Vlado Čilinsko[*] straipsnelį:

Pirmojo žemaičių „lakūno“ jubiliejus
Šiemet sukanka 80 m. kaip gražiam Žemaičių kampely — Ukrinuose (Mažeikių apskr.) užsimušė pirmasis toje apylinkėje ir, tur būt, visam krašte »lakūnas«. Tai buvo ukriniškis Stepas Gailius, kuris anuomet Ukrinų apylinkėje buvo populiarus ne tik kaip geras akmenkalis ir dailydė, bet ir kaip »lakūnas«. Aišku, neskraidė jis ten su kokiais cepelinais ar galingais daugmotoriniais lėktuvais, bet tik su tam tikrais skridimui pritaikintais sparnais, nes tada dar ir pasaulinėje aviacijos istorijoje tebuvo tik sprendžiamos helikopterių, orintopterių ir aeroplanų valdymo, varymo bei kit. problemos. O vis dėlto, kaip vietos seneliai pasakoja, jis apskrisdavęs aplink Ukrinus visai padoriai, gal neblogiau kaip Santos Doumont [= Santos-Dumont] aplink Eifelio bokštą... Bet Gailius, matyt, dar tais rezultatais nebuvo patenkintas. 1864 m. pasidarė patobulintus sparnus ir skrido į Ylakius. Buvo jau nuskridęs daugiau kaip 4 kilometrus už Ukrinų, bet skrisdamas pro medžių viršūnes kliudė beržą ir, sparnams sugedus, krisdamas žemėn užsimušė.
     Gailiaus atminimui prieš Ukrinų bažnyčios šventorių stovi iš mūsų laukų akmens meniškai iškaltas per 4 mtr. aukščio paminklas. Jo viršų puošia iš akmens padarytos koplytėlės su jose esančiom akmeninėm statulėlėm. Savo stilium ir savotiška išraiška jis yra vienas iš būdingesnių žemaičių liaudies meno kūrinių. Kaip matyti iš pjedestale esančio parašo ir vieno įrašo, jį padarė pats Gailius savo, kaip gabaus žemaičio, atminimui.
     Nors jau ir tiek metelių nuslinko į negrįžtamą praeitį, bet Ukrinų apylinkėje dar ir dabar Gailių mini, kaip anuomet buvusį nepaprastų meniškų bei meisteriškų gabumų žemaitį ir kaip pirmąjį žemaičių »lakūną«. (Žemaičių žemė, 1944 IV 29, nr. 17, p. 4)

Jokių abejonių: tas pats žmogus, o pavardės forma, manyčiau, net „teisingiau“ pasirinkta – Gailius, ne Gailevičius (plg. vysk. Valančius, ne Volončevskis). ŽŽ rašoma, kad StG užsimušė 1864-ais, o MKE-joj – kad mirė 1885 V 25 nuo sunkios širdies ligos; pastaroji data, kaip supratau, bažnyčios įrašuos aptikta, tad patikima turėtų būt. Bet štai kas neleidžia numot ranka į tą 1944-ų straipsnelį – na, nesitiki, kad kas iš ukriniškių būtų taip įtikinamai pajuokavęs, visišką pramaną apie Gailiaus skraidymus už gryną pinigą pardavęs. Gerai, rašinio autorių išdūrė, bet ŽŽ redaktorius straipsnelį dėdamas irgi žinios tikrumu nesuabejojo, bent jau abejonės ženklų kokio prierašo pavidalu nepaliko; ir ne balandžio 1-ą laikraštis išėjo. — Pasižiūrėjus į straipsnio MKE-joj šaltinius, nori nenori kyla klausimas: o anksčiau nieks nieko nėr rašęs apie Gailių/Gailevičių? Ką, sovietmečio „atradimas“? Bet jau per daug įsijaučiau, gal kitur yra fiksuota ir ankstesnių nei 1983-ių publikacijų.
[* Kas rašinio autorius? Gal kartais šitas žmogus: Čilinskas Vladas, Stasio, g. 1908, gyv. Užventyje, Kelmės r., stribas, partizanas. Suimtas 1947 02 17, Karo trib. 1947 03 29 nuteistas aštuoneriems metams, išv. į lag. – Sevvostlagas, Magadano sr., 1947 09 13 ten mirė. (Lietuvos gyventojų genocidas, t. II: 1944–1947, A–J, 1998, p. 34)? O gal ir kitas Vladas Čilinskas.]

(1116) Visiškai tarp kitko: du įvardu su anti-

[Jei kas nors tiksliai įvardinta, nebereikia jokių vedžiojimų išvedžiojimų pavedžiojimų; ne gera pradžia, o tikslus įvardas – pusė darbo. Nelabai rimtai nusiteikęs šiuos sakinius subaksnojau, bet, manyčiau, yr juose tiesos, yr.]
— — Vitalijaus Butyrino fotomontažus, bent jau tokie seneliai kaip aš, prisimenam iš anų laikų Nemuno (aktai vesdavo į terra nullius, o fotomontažai į terra incognita – ne tik žemę, ir vandenis, ir dangų; lavino jaunuolio vaizduotę, rengė susitikimui su rašytiniu magiškuoju realizmu). Savaitraščiu virtusiam Nemune, 2005 VIII 25, nr. 33, p. 4–5, buvo Vidmanto Kiaušo publikacija „Paslaptingai sava terra incognita“: daug VitB-no nuotraukų ir pluoštas pasvarstymų; vienas jų:

Vitalijus Butyrinas apie... / ...montažą: „Vengdamas standartų fotografuodavau šiukšlynus, man patiko antisocialistinis realizmas, tačiau mačiau, kad žurnalistų dokumentalistų neaplenksiu. ieškodamas savojo kelio, pabandžiau montažus. Sudomino, patiko... (p. 4)

Socialistinis realizmas vs antisocialistinis realizmas; kas per daiktas buvo soc. realizmas, bent jau teoriškai, daugmaž aišku: liaudiškumas, partiškumas, nac. forma, soc. turinys etc., nors daug rašytojų ir nepajėgė perprast, ko išties iš jų norima; o antisoc. realizmą pirmiausia reiktų pamėgint apibrėžti – štai ir tema sovietmečio studijomis užsiimantiems: buvo toks ar nebuvo, jei buvo, kas per daiktas etc.
— — Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras 1997-ais išleido Algirdo Šerėno (1930–1998) knygą Vorkutos mirties lageriai. Pranas Morkus recenziją-pasvarstymą apie ją / jos užvestom temom pavadino „Lietuvių antitarybinė enciklopedija, I tomas“ (Šiaurės Atėnai, 1997 X 31, nr. 42, p. 10). Dėl tomo galima kibt – serija „Lietuvos kovų ir kančių istorija“ pradėta 1994-ais, Mokslo ir enciklopedijų l-kla išleido dokumentų rinkinį Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945–1952 m., – bet tatai būtų kabinėjimasis dėl kabinėjimosi, negražu.
Antitarybinė enciklopedija – štai šita frazė pasirodė verta dėmesio; yra dvylikatomė LTE, yra keturtomė TLE (šitą savo bibliotekoj tebelaikau, praverčia); o jei atsirastų, na, nežinau, kad ir vienatomė LantiTE? Reiktų, pravartu būtų toks leidinys, ir popieriniu pavidalu, ir internete. Bet ar apsimokėtų? Greičiausiai – ne.

(1115) Visiškai tarp kitko: nuotrupos apie Mariaus Buroko ir Radausko eilėraščius

1
Šeštadienį vežamas sodan per LRT radijo „Kultūros savaitę“ išklausiau, kaip Rimantas Kmita kalbina Marių Buroką, kurio eilėraščių rinkinys Švaraus buvimo dalyvauja Metų knygos rinkimuos. Besiklausant prisiminė beveik metų senumo dalykai.
Pernykščiam Vaškuos vykstančiam kūrybinės raiškos konkursui „Eilėraščio menas ir jo interpretacija“ keturi jaunuoliai iš Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos buvo pateikę video „lietuviai nr. 6“ – suvaidino ir nufilmavo, ką Marius Burokas yra (ap)rašęs ciklo „lietuviai“ šeštam eilėrašty (paraiškoj nurodyta, kad eilėraštis imtas iš tekstų.lt, ne iš Būsenų):

vėl sėdiesi užmoki ir važiuoji
vėl išlipi užmoki ir perki

tau suvynioja
tu įsidedi

vėl įlipi užmoki ir grįžti
vėl išlipi atsidarai ir užeini

o ten

atkemši arba supjaustai
apsirengi arba išverdi
matuojiesi arba kepi
geri arba grožiesi

taip dieną
savaitę
na mėnesį
arba metus
ištverti galima
priklauso nuo
kol vieną rytą
atsibundi
atsidarai
ir išeini

vėl sėdiesi užmoki ir važiuoji
vėl išlipi užmoki ir perki

Videodarbui stigo esminio dalyko: pačių jaunuolių kokio nors kūrybinio sprendimo, tebuvo iliustracija. Gaila, kad šio regioninio konkurso dalyviai tesusirenka keliom valandom, nebūna laiko su jais asmeniškai pabendraut; su šitais jaunuoliais norėjos persimest žodžiu: pagirt už teksto pasirinkimą (absoliuti dauguma pasirenka kūrinius, kuriem tinka epitetai lyrinis ar romantinis, o jie pasirinko visai a-romantinį, jų senelių ar net tėvų kartos kai kurie atstovai tokio net poezija nevadintų), pasakyt, ko pasigedau – na, tarkim, būtų per eilutę pavėlinę tekstą, nesusieję tiesiogiai su vaizdu, ir jau galėtum sakyt, kad ironizuoja: poezija ne kuriama, o nusirašoma nuo gyvenimo, jau šis tas ir jų būtų, ne tik MB-ko).

Eglė Matuzaitė, Radausko „Rytas geležinkelio stoty“, 2015

— Tąsyk galvoj pasisukiojo ir bendresnių mintigalių. Tarkim, ar ne per daug ryški lyrinės poezijos persvara mokyklinėse programose? Daugumai merginų toks pobūdis, spėčiau, tinkamas, o vaikinams – gal nelabai; gal juos sudomintų, sakykim taip: epinės prigimties eilėraščiai, kuriuos interpretuojant nereikia svarstyt temų, kurių nenorėtum viešai kabint, galėtum išsaugot distanciją? — Gal ir netiesa, bet lyg kažkur skaičiau, kad iš gyvų poetų mokyklinėj programoj tik vienintelis Aidas Marčėnas; norėtųs atsvaros, galimybės rinktis, kad dar kas būtų – gal Parulskis? — Esu vartinėjęs Instituto išleistus vadovėlius. Buvo šmėkštelėjęs toks klausimas: kurioj autorių išsikeltų klausimų sau sąrašo vietoj galėtų būt toks: ar šitas parinktas kūrinys turi šansų sudomint dabartinį jaunuolį, užkabint? Ar sprendžiama paprasčiau: reikia, kad tatai žinotų, ir viskas?

2
Ir dar vienas pastebėjimas iš tų nuo 2015-ų vykstančių konkursų, skirtų prof. Vandai Zaborskaitei atminti.
Eilėraščius galima interpretuot ir piešiniais. Jau beveik nedvejodamas galiu sakyt: įdomiausi, jei/kai pasirenkamas Henrikas Radauskas: jo eilėraščiai labiausiai skatina vaizduotę, be to, kas ne mažiau svarbu, piešinių pasaulis būna dinamiškas. Pridedu vieną pavyzdį.
(Jei pasirenkamas kitas poetas, beveik visad iliustratyvus, per daug iliustratyvus piešinys būna.)

(1114) Užparaštė, cxliii: kaip Uptonui Sinclairiui pravertė Cvirka

ebuvau užsifiksavęs galvoj, kad prieškarinių Lietuvos žinių šeštadienio numerio penktas puslapis eidavo su nuolatine antrašte „Menas ir literatūra“ (į pabaigą puslapis pervadintas „Kultūra, menas, literatūra“; jei netilpdavo į p. 5, kartais ir p. 6 tam būdavo atiduodamas). Peržiūrėjau nuo 1939-ų pradžios iki 1940-ų liepos pabaigos (paskutinis LŽ nr. išėjo 1940 VIII 1).
Ieškojau vieno žmogaus eilėraščių, bet pakeliui, aišku, dar įv. įdomybių, bent mano supratimu, radau. (Iš skaitinėjimų šitie rašinėjimai, taip.)
Štai viena jų – iš 1940 V 11, nr. 106, p. 6:

Eptono Sinklerio laiškas, liečiąs Lietuvą
1939 m. lapkričio mėn. įžymusis Amerikos rašytojas E. Sinkleris daugeliui savo draugų išsiuntinėjo tokio turinio laišką:
     „Brangus drauge,
     Daugiau kaip metai praėjo nuo to laiko, kai aš jums rašiau. Aš smarkiai dirbau prie ilgiausio savo romano, kurio veiksmas vyksta Europoje per paskutiniuosius 25 metus. Sąlyginis jo pavadinimas – „Pasaulio galas“ [World’s End išėjo 1940-ais]. Tuo tarpu esu parašęs 800 pusl., bet tepriėjau prie 1919 m. Taikos konferencijos Paryžiuje. Draugai, perskaitę rankraštį, – V.I. Vudvord, Elen Vudvord, Liuis Braun, Fulton, Oursler, Irving Stoun – juo sužavėti, tačiau istorija kuriasi greičiau, negu aš ją galiu išdėstyti popieriuje“.
     Toliau E. Sinkleris rašo apie savo romanų paplitimą įvairiuose pasaulio kraštuose ir, tarp kitko, sako: „Šiomis dienomis lietuvių dienraščio, leidžiamo Brukline, „Laisvės“ redaktorius [Rojus Mizara tuolaik redaktorius buvo] atsiuntė man ištrauką iš jauno lietuvių rašytojo straipsnio, kuriame sakoma: „Vienas valstiečių vaikas iš gimtojo mano kaimo ranka persirašė E. Sinklerio „Raistą“, kad šią knygą galėtų turėti pats ir skaityti ją kitiems, nes jos nusipirkti jis negalėjo“. Panašūs faktai paaiškina, kodėl ilgomis nemigo naktimis aš galvoju, kaip padaryti, kad mano knygas galėtų skaityti vargo žmonės“.
     Nuo savęs pažymėsime, kad E. Sinklerio laiške minimas lietuvių rašytojas – P e t r a s   C v i r k a, o straipsnis, iš kurio paimta Sinklerio laiške iškeliama citata, buvo išspausdintas 1936 m. „Literatūros“ žurnale Nr. 1, ir vadinosi „M a n o   k a i m a s“.

Straipsnelis nepasirašytas (gal net pats PC, su LŽ bendradarbiavęs, surašė? gal ir ne, gal kas kitas). PC-kos „Mano kaimo“ tiksli pastraipa, kurios antra dalis – raštu angliškai perpasakota – iki Sinclairio laiško nukeliavo:

Girdėjau esantį Kaune vieną seną kavalierių, kuris pats iš savo nuosavos knygos „Vedybų technika“ gražiu rankraščiu perrašė nuo pradžios iki galo puslapis į puslapį. Gal tas viengungis valdininkas pergyveno daug „saldžių valandėlių“, bet aš žinau kitą, valstiečio vaiką iš mano kaimo, dabar besimokantį kurpiaus amato, kuris puslapis į puslapį persirašė Upton Sinclair’io „Raistą“, negalėdamas jo įsigyti ir norėdamas tokiu būdu dar kitiems jį perskaityti... (p. 4–5)

Kodėl negalėjo įsigyt? — The Jungle (1906) vertimas į lietuvių kalbą, Vinco Daukšio, pavadinimu Raistas pirmąkart išleistas 1908-ais Chicagoj, 2-as leidimas 1912-ais ten pat; 3-ią, pataisytą ir papildytą, 1939-ais išleido Sinclairio laiške minimas dienraštis Laisvė 1939-ais Brooklyne, NY. (Tiesa, irgi 1908-ais Vilniuj išėjo Kazio Puidos vertimas pavadinimu Pelkės, bet Cvirka mini Raistą. Dabar įprastu pavadinimu – Džiunglės – romano vertimas išleistas tik 1948-ais.) — Paprasčiausiai nepasiekiamas Raistas buvo, nebent kas grįždamas iš Amerikos parsivežė ar kam atsiuntė; persirašė vaikas, nes nei Veliuonos, nei Kauno knygyne jo net pinigų turėdamas paprasčiausiai negalėjai nusipirkt.
— Sinclairis pasiglostė savimeilę: štai kaip reikia žmonėm mano kūrybos – net ranka mano knygas persirašinėja (ką laiško skaitytojai pagalvojo apie Lietuvą, kur XX amžiui artėjant prie vidurio žmonės knygas ranka persirašinėja, irgi galima būtų paspėliot).
— Ir Cvirkos savimeilė buvo paglostyta: mane Sinclairis cituoja.
— O knygą ranka perrašęs žmogus liko „brangios atminimų salos“ (taip PC pavadino gimtuosius Klangius) bevardžiu personažu, nors šiaip – jis visoj šitoj istorijoj juk svarbiausias.

(1113) Pakeliui į darbą, xix: apie debesis ir StS

nuo Žirmūnų tilto, 2018 IX 20

2018 X 8

T-19; NŽ-A, 2005, nr. 7/8: Vaclovas Aliulis MIC, „Dvasinėje sanatorijoje“: užrašai svečiuojantis benediktinų vienuolyne Palendriuos. Iš to, kas užsirašyta 2005 VII 1, penktadienį:

Žvelgdamas pro bet kurį vienuolyno langą, aikčioju matydamas žavingiausių meno kūrinių ekspoziciją, kasdien po kelis sykius keičiamą. Tėvas Mykolas patvirtino, kad Prancūzijos debesims toliausiai toli iki Lietuvos debesų grožio (jau buvau tą skirtumą pastebėjęs Italijoje). Neturime kalnų, turime debesis. (p. 310)

— — — kolegė Dalia ėmė tvarkyt popierinę a.a. poeto, eseisto, žurnalisto Stasio Stacevičiaus archyvo dalį, aš skaitmeninę. Be kita ko (akmenų, šunų, kapų, žmonių), net du CD nuotraukų, fiksuojančių dangų (dažniausiai saulei leidžiantis) virš tėvų sodybos netoli Merkinės, kurion grįždamas pasiklydo pūgoj 2012-iems baigiantis.
Pasigalvojo: kitąmet StS-čiui būt buvę 60 (*1959 XI 19); visad atkakdavo į Poetinį Druskininkų rudenį; gal per PDR galima būtų rast kokį gerą pusvalandį vakarop ir padaryt prisiminimus apie /paskaitymus iš? O ant sienos parodyt jo nuotraukų – debesų, akmenų, Bedugnio, kt. Gražu būtų prisimint žmogų stabtelėjus, nes šiaip – vis prabėgom, prabėgom, prabėgom.

(1112) Iš popieryno, l: dar apie rašytojų stalčius

[Tai galėtų būt papildas 1101 įrašo, prasidedančio Danutės Kalinauskaitės citata: „[...] daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti.“]

ar tebegalima – nežinau

— 2005 IX 8 išėjusiam Nemuno numery buvo tikrai ilgas, kaip savaitračiui, Birutės Mackonytės rašinys „Metai su Vitu Žvirdausku“ (p. 1, 3–5). Apie prozininką ir poetą VitŽ-ką (1929–1985); gyvam esant, teišėjo apysaka Vandenyno druska (1968), post mortem – du eilėraščių rinkiniai ir prozos rinktinė, apie kurią čia ir bus daugiausia. —  BirM:

Kiek žinau, niekas iš mūsų literatūros ekspertų giliau nenagrinėjo V. Žvirdausko tekstų. Nes jo pavardės nebuvo Rašytojų sąjungos narių sąrašuose. Ar paprasčiausiai nenorėta pripažinti, jog sovietmečiu jis bene vienintelis rašė „į stalčių“, išskyrus kai kurių politikų ir visuomenės veikėjų dienoraščius.
     Trečiaisiais nepriklausomybės metais „Nemuno“ redakcijos veteranai, tie patys, su kuriais Vitas Žvirdauskas kadaise šį žurnalą kūrė, išleido jo prozos rinktinę. Visi jie: Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis, Romas Rakauskas, – buvo įsitikinę, kad knyga grąžins jų bendražygį iš užmaršties ir ištaisys neteisybę, kuri lydėjo Vitą visą gyvenimą tarsi lemtinga žvaigždė. / [...]
     Iš atmestų ir daugelio kitų periodikai nebesiūlytų rankraščių susidarė nemažas tomas. „Nemuno“ leidėjai jį kruopščiai parengė ir apipavidalino. „Tikimės, – [knygos Pabaigos žody] teigė A. Mikuta, – kad ši knyga sulauks deramo skaitytojų ir literatūros specialistų dėmesio, pastariesiems užkraudama ir savotišką galvosūkį – kokiam gi periodui ji priklauso. Juk ne tarybiniam, – anų laikų ideologinė cenzūra šios knygos nebūtų toleravusi, bet parašyta ji kaip tik tada, nepaisant jokių konjunktūrinių reikalavimų, niekam nepataikaujant ir su niekuo nesitaikstant“.
     Deja, pateikiant knygų pardavėjams bei pirkėjams mažai žinomo autoriaus kūrybą, reikėjo dar šio bei to, apie ką nepagalvota. V. Voverienės viršelio grafika dvelkė tradicine Lietuvos kaimo nostalgija, kuri šiandienos skaitytojo seniai nebejaudina. Pavadinimas „Šeštasis keleivis“ – nieko nesakantis, atsitiktinis, kaip ir pasmerkta atsitiktinė keleivė iš taip pavadinto apsakymėlio. Nebuvo pasirūpinta išsamesniu knygos pristatymu, nepasirodė įdomesnių recenzijų, išskyrus V. Kukulo „Kūryba eina paskui legendą“ „Lietuvos ryte“. Devyniasdešimt trečiaisiais tik nedaugelis suvokė rinkodaros reikšmę. Knygų leidyboje svarbiausia vis dar atrodė išleisti.
     Kai maždaug po pusmečio Kauno centriniame knygyne pasiteiravau „Šeštojo keleivio“, pardavėja truktelėjo pečiais ir mandagiai tarė: „Niekas šitos knygos neperka“. Prarijau kartėlį. Kaip ir leidėjai, tikėjausi, jog ilgainiui Žvirdauską atras – jeigu ne visuomenė, tai bent mūsų literatūros kritikai, kurie kartais išgarsina kur kas smulkesnius debiutantus. Kai sandėliuose taip ir liko didžioji tiražo dalis [tiražas buvo 6000 egz.], tapo aišku, jog nesėkmė lydi Vitą ir po mirties.
     Gal kaip tik todėl, kad jis buvo kitoks? (p. 3)

Deja, nesu skaitęs šitos knygos (taip, taip, gėda, bet: jau pasiėmiau, jau kuprinėj), tad čia tegaliu pacituot, kokia BirM-tės nuomonė apie VitŽ-ko prozą:

[...] kai imdavau į rankas jo naują apsakymą, mane kas kartą nustebindavo gebėjimas piešti žmones, įvykius, jausmų ar nuotaikų svyravimus lengvais kelių žodžių akordais. Iš visų mūsų rašytojų man tai priminė tik Jurgį Savickį. Ir čia, tarsi nerūpestingai, punktyrais vos nužymėtas vaizdas lieka atminty ryškus ir sodrus. [...]
     Skubri pasakojimo tėkmė anuomet stipriai skyrėsi nuo įprastos, tąsios lietuviškos prozos, kartais akivaizdžiai kuriamos vien tam, kad būtų dar ne kartą parodyti mūsų kalbos lobiai. Brisdamas per tokių kūrinių verbalinius labirintus, neretai pasigendi įdomesnio charakterio, situacijos ar intrigos. (Kas be ko, sovietmečiu gyvenimo tiesa buvo uždrausta ir mene, ir moksle, tad garbingiems literatams beliko kalbos grožis.) Užtat V. Žvirdausko prozai niekada netrūko nei druskos, nei kraujo. Jis rašė, kaip šiandien sakytume, kietai – apie tikrus dalykus. (ibid.)

Reiks paskaityt, ką Kukulas rašė (LR, 1993 XI 3, p. 41); be to, dar trys žmonės, kurių nuomonės domintų, yra rašę apie VitŽ-ko prozą (Sigitas Parulskis Metuose, 1994, nr. 2, ir Vygantas Šiukščius Lietuvos aide 1994 I 29) ir eilėraščius (Antanas Ramonas Metuose, 1992, nr. 11). — [priedurus mėgstu]
(2014-ais Metuose, nr. 11, buvo dar viena BirM-tės publikacija – atsiminimai apie VitŽ-ką su inkliuzais „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“.)
P.S. Yra toks Aido Marčėno sonetas „Literatų gatvė“, visą projektą įkvėpęs; sintezė:

štai jau trečią dešimtmetį teka
ir užtikrina tvirtą trajaką
talentas, kad ir ne ovič [-owicz]

bet mane mažutėlį įpieš gal
gatvėje literatų, gdzie mieszkał
Mickiewicz i Jakimowicz

Būtų ne sonetas, paprastas eilėraštis, būt galima pridurti dar vieną eilutę, kad ir nesirimuojanczią: a jeszcze Żwirdowski – ir Žvirdauskas tame pat name, Literatų 6, gyveno, ir net pro tą patį langą, kaip Mickevičius, žvalgės (BirM rašo, kad išsiaiškino pagal Bułhako nuotrauką). — Beje, MMC yra parengęs rekomenduojamąjį sąrašas, kam gerai būtų sukurt ir pakabint memorialinius ženklus Literatų gatvėj – dukart peržiūrėjau, Vito Žvirdausko nėr; o galėtų būt, tikrai galėtų.