Vakar paskelbtas Jolantos Zabarskaitės komentaras „Kalbinės manipuliacijos: kas buvo Lietuvos partizanai?“. Perskaitęs, ypač paskutinę pastraipą, tą laikrodžio dovanotą valandą ir panaudoju nuomonei užfiksuot. Komentaro pabaiga:
Visagalėje kalboje veikia ir kalbinio pasakojimo korekcijos mechanizmai. Gal atėjo laikas partizaninį karą nuosekliai vadinti Lietuvos pasipriešinimu, o Lietuvos laisvės kovotojus pradėti vadinti Lietuvos laisvės armija? Tai toliau stiprintų nacionalinę savigarbą ir padėtų geriau suvokti Lietuvos laisvės kovotojų idealizmo mastą.Pirmiausia: toliau stiprinti savigarbą, padėti geriau suvokti idealizmą – nežinau, man tokie skatiniai kaip gražbylystės apraiškos atrodo; gerbi save arba ne, ir nereiktų per daug įsijaust, nes nuo gerbimo ne taip toli iki garbinimo; ir kodėl su laisvės kovotojais sietinas tik idealizmas – kuo didesnio masto, tuo geriau? Ir kas turima omeny sakant idealizmas? Kad tik kilnūs idealai jiems terūpėjo? Taip, likt laisvam, kai aplinkui nelaisvė, kitiem rodyt pavyzdį, tatai prie idealizmo; o likt gyvam? o baimė papult gyvam į priešo rankas, baimė tapt išdaviku? o abejonės dėl savo pasirinkimo, o nevilties bent jau tarpsniai etc.? – Mėginys iš partizano daryt übermenschą – vienas iš blogesnių variantų. — Bet čia šiaip, irgi, taip sakant, komentaras.
Apie konkrečius siūlymus:
— Gal atėjo laikas partizaninį karą nuosekliai vadinti Lietuvos pasipriešinimu? — Ne. Ir laikas čia niekuo dėtas. Jei sakom Lietuvos pasipriešinimas, turim omeny pasipriešinimą, vykusį visą okupacijos laikotarpį, – ir ginkluotą pasipriešinimą nuo 1944-ų iki maždaug 1953-ių, ir neginkluotą – ir tuo pat laiku, ir vėliau – iki pat, galima sakyt, Kovo 11-osios; ir tai, ko ėmės politiniai pabėgėliai laisvajam pasauly, kad nebūtų pripažinta Lietuvos okupacija, ir tai įeina į sąvoką Lietuvos pasipriešinimas. Taigi: siūloma dalį, ir dar nuosekliai, vadint visumos vardu. Kam to reikia? Niekaip nesuprantu.
— Gal atėjo laikas Lietuvos laisvės kovotojus pradėti vadinti Lietuvos laisvės armija? — Ne. Ir laikas čia irgi niekuo dėtas. Bent kiek rimtėliau pasipriešinimo istoriją išmanantis žmogus žino, kas buvo LLA, jei nežino, gali pagooglinęs sužinot lt.wikipedijoj. Ir kam ieškot ko nepametęs, jei viskas aišku: buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, kuriam priklausė ne tik laisvės kovotojai, bet ir jų rėmėjai (partizanų statutuos yra vartojama sąvoka kovotojas-rėmėjas), ryšininkai; be to, minėt tik kovotojus, jiem ieškot kuo kilnesnių įvardų, manyčiau, iš principo negeras dalykas: be rėmėjų ir ryšininkų jie tebūt išsilaikę kiek?
— Ir dar vienas dalykas, dėl kurio nesutinku kaip filologas su filologe: žodis okupantas negali būt partizano antonimas, nes šie žodžiai priklauso skirtingiems prasminiams laukams; okupanto sinonimas gali būt pavergėjas, o antonimas – išlaisvintojas, išvaduotojas (okupantas = „išvaduotojas“, kabutės, apverčiančios reikšmę), tai išorinės kilmės subjektai; o partizanas, stribas – vidinės: vienas kovoja prieš okupantą, kitas jam padeda.
[Digresija: šeštadienį Šukonių kapinaitėse, kur guli daug giminių iš motinos pusės, teta ir sykiu krikšto mama: va čia tas Jono, dėdinos brolio, kapas, katrą nušovė su Zaziuku, kai bėgo iš Dobradziejūnų namų į mišką (buvo numesti Vabalninke, papirko stribus, atsivežė ir palaidojo kaip žmones: vieną šeimos kape, kitą – šalia, antkapį uždėjo, tik jokio nei paminkliuko, nei užrašo nėr); kol galėjau, prižiūrėjau, bet kiek čia man beliko, reiktų kaip nors patvarkyt, užrašyt, kieno čia kapas; dėl tokio dalyko sukt galvą, kaip čia viską sutvarkius, matau prasmės, o ginčai dėl sintaksinių konstruktų semantikos – nežinau; suprantu, ir tai svarbu, bet tesiaiškina viešieji intelektualai, tokie esantys irba tokiais laikomi, tebūnie tai jų pupos; tegu siuntinėja žinutes.]
Kol kas tokios mintys nesavalaikės, po kiek laiko dar ir pavojingomis gali tapti.
AtsakytiPanaikintiKiek užtruko, kol tarybiniame kine atsirado nors vienas kitas filmas, kur karas buvo ne tik herojiškas, didvyriškas ar dar koks iš komiksų srities? Bene 30 metų prireikė, ir tai tik pavieniai pavyzdžiai. Dar teks mums palūkėti. Nors, kita vertus, kuo mažiau liudininkų lieka, tuo ryškiau girdisi kažką labai primentanti propagandinė "amžinai gyvi" retorika. Rezultatas, įtariu, primins žmonių požiūrį į visokius komunistinius didvyrius tarybiniais laikais: abejingumas ir atmetimas.
Beje, Lietuvoje turėtų būti daugiau stribų anūkų ir proanūkių, nei partizanų (vien dėl to, kad partizanų buvo mažiau).
Taip, dėl retorikos apibūdinimo visiškai sutinku.
PanaikintiIr dėl beje – logiką pasitelkus, taip, tokios proporcijos turėtų būt.
Mielas Virgi, ačiū, kad atkreipei dėmesį į mano mintis. Mane nuoširdžiai jaudina tai, kad partizanų pasakojime yra labai neapibrėžtas valstybės gynimo tikslas ir ginkluoto pasipriešinimo organizuotumas. Galim lažintis, kad aiškaus supratimo, įvertinimo, kas buvo Lietuvos partizanai, trūksta ir ne vienoje Lietuvos piliečio galvoje, todėl nuolat atsiranda visokių išplaukusių interpretacijų: pilietinis karas, partizanai kovojo prieš mokytojus ir kolūkiečius (komentaras po mano tekstu), vyrai ėjo į mišką bėgdami nuo mobilizacijos, etc. Nežinau, kaip Tau, bet valstybės nepriklausomybės gynimo ir valstybės tęstinumo idėja per organizuotą kovą man yra esminė. Visa kita - istorikų reikalas. Prancūzai ir norvegai savo partizaninį karą su visais ryšininkais ir pogrindžiu vadino pasipriešinimo karu. Mums reikėtų apsispręsti, ar organizuotas partizanų karas reiškė valstybės tęstinumą. Tada tai ne tie patys procesai, kurie vyko palaužus partizanus okupuotoje Lietuvoje ir išeivijoje, ir turėtų skirtis savo pavadinimais. Žinau, kad buvo LLA, žinau ir kai kurias abejones dėl jų santykio su žydais. Gal ir ne pats geriausias pavadinimas judėjimą vadinti Lietuvos laisvės armija, ypač dėl antrojo argumento. Komentuotojai siūlė Lietuvos laisvės kariuomenės pavadinimą. Kariuomenės semantika išryškintų valstybingumo tęsimo idėją, pasipriešinimo karas - okupaciją (juk netikime parvežta Stalino saule?). Kalbos mechanizmai suveiktų. Ar to reikia dėl Lietuvos istorinio pasakojimo - tam ir yra diskusija. Ir idealizmas su žmogiškomis abejonėmis man nesikerta. Jis neatrodo net retorika, tai kito laikmečio kita jausena, pamenu ją iš savo vyresniųjų šeimos narių. O pabaigai smalsu - o koks, Tavo manynu, okupanto antonimas? Ačiū Tau dar kartą, smagu gauti peno pamąstymui -NUOŠIRDŽIAI - Jolanta
AtsakytiPanaikintiMiela Jolanta, nė kiek neabejoju Tavo rūpesčio nuoširdumu; suabejojau tik siūlymų tikslingumu.
PanaikintiNegi manai, kad visų Lietuvos piliečių galvose atsiras aiškus ir objektyvus supratimas, kas buvo partizanai, jei kai ką imsim vadinti ne vienaip, o kitaip? Nemenkos dalies galvose chaosas buvo, yr ir bus, ir nieko nepadarysi.
Suvest sudėtingą reiškinį į vieną idėją, gal ir esminę, priduriant: visa kita – istorikų reikalas, manyčiau, iš principo netikęs dalykas. Idėjom tikim arba ne, o suprast galim tik žinodami palygint daug apie kuo įvairesnius reiškinio aspektus ir aplinkybes.
Siūlai LLArmiją (užmirškim keliom minutėm, kad toks įvardas jau „užimtas“), siūlo LLKariuomenę. Kas negerai? Ogi tai, kad akcentuojamas tik militarinis aspektas, visai dingsta partizanų kova dėl žmonių protų. Jų spauda, atsišaukimai, jų bendravimas su žmonėm, jų skleidžiamos mintys, mano supratimu, stipriau tramdė okupacijos įsigalėjimą negu ginkluoti išpuoliai prieš stribus ar net okupacinės kariuomenės dalinius, ypač nuo kokių 1946–1947-ų, kai buvo aiškiai suvokta, kad patys ginklu okupanto iš Lietuvos neišvysim. O dėl valstybės ir jos tęstinumo – yra išoriniai valstybės atpažinimo ženklai, kariuomenė – vienas jų, bet, manyčiau, ne pamatinis; valstybingumo tęsėjas gali būt ir žmogus be šautuvo, ir tokių bešautuvių tęsėjų, gimusių „per vėlai“, pavėlavusių tapt partizanais, juk buvo, ir jų nuopelnai, kad valstybingumo idėja neužgeso, atkeliavo iki antrojo Lietuvos Atgimimo, nė kiek ne menkesni nei turėjusių ginklus. Laisvas žmogus laisvoj valstybėj – tatai, spėčiau, buvo svarbiausia ir rezistentui, ir disidentui, tatai yra siejanti, jungianti, tęsta ir tęstina gija.
Nelabai išmanau kalbos mechanizmų veikimo principus, nedrįstu ginčytis, bet dėl vieno neabejoju: reikia aiškintis ir aiškint, kokia yra Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio reikšmė ir prasmė, o ne ieškot naujų įvardų tikintis, kad tas naujasis kažkaip savaime atsiskleis, jo reikšmė ir prasmė savaime susivoks, ir dar visų galvose, be jokių pastangų.
Ir mintigalis dėl vad. Lietuvos istorinio pasakojimo: problema, manyčiau, ne ką pasakot, o kaip pasakot; reikia labai talentingo pasakotojo – ne tik kilnių norų ir daug žinių, bet ir talentą pasakot turinčio; aišku, dar gerai būtų, kad ir norinčių klausytis to pasakojimo atsirastų; ypač dabar, kai dauguma mano patys viską jau žinantys irba galintys sužinot.
P.S. Partizanai turėjo savo apdovanojimus, jie buvo dviejų rūšių. Bronius Krivickas buvo apdovanotas antros rūšies Laisvės Kovos Kryžium – su ąžuolo lapais (pirmos rūšies – su kardais). Kryžkalny kitąmet ketinamo pastatyt memorialo partizanams atminti akcentas, kaip matyt projekte, bus žemėn įbestas kalavijas. Gerai, tvarka, bet tai tik dalies kovos simbolis – pirmos rūšies, o norėtųs ir antros rūšies priminimo, norėtųs kardų ir ąžuolo lapų „jungtinio“ simbolio. Paminklai juk irgi priklauso vad. Lietuvos istoriniam pasakojimui, gal net įtakingesni negu knygos ar šiaip kas rašytinio.
PanaikintiAtsiprašau, norėjau paklausti, koks partizano antonimas? Dar kartą Jolanta
AtsakytiPanaikintiDar kartą miela Jolanta,
Panaikintijuk ir pati kuo puikiausiai supranti, kad šiuo atveju antonimo griežtąja prasme negali būt; geras–blogas tikri antonimai, o dėl partizano – na, gali būt stribas, gali būt parsidavėlis; per požiūrį į okupaciją/okupantą (svetimą tave užgrobusią jėgą) „antonimiškumas“ ryškėja.
Koks bolševiko antonimas? Menševikas ar anarchistas, o gal monarchistas?
Panaudojama ir dar viena itin subtili, veidmainiška ir klastinga – o tarsi visai nekalta, skleidžiama tarsi kilniais sumetimais – Lietuvos partizanų diskreditavimo atmaina. Iš pradžių prieš mūsų akis iškeliamas kaip savaime suprantamas dalykas apibendrintas idealaus, tobulo Lietuvos partizano paveikslas. Jis suherojintas, sutaurintas. Po to imama piršti graži, o todėl tarsi neabejotina mintis, jog pavyzdiniai tokio herojaus bruožai privalėję būti būdingi, įprasti jei ne visiems, tai bent didžiumai Laisvės Karo dalyvių. Išskelbus atgaline data tokius patriotiškai žavius lūkesčius, einama toliau: imama įtaigauti, jog visi nukrypimai nuo idealaus, tobulo (o iš tikrųjų – nerealaus, netikroviško) partizanų vaizdo, visi neatitikimai įsivaizduojamam tauraus, dvasingo Laisvės Kario portretui privalo kelti mumyse susisielojimą, graužatį, nerimą, susierzinimą, abejones. Laimėjus šį „emocinį karą“, – mąsto apgaulingosios konstrukcijos autoriai, – jau galima pereiti prie nepasitenkinimo, nusivylimo, smerkimo, priekaištų reiškimo ir net mesti didesnio ar mažesnio bjaurumo kaltinimus Laisvės Kovos realijoms apskritai.
AtsakytiPanaikintiIšgalvotasis, paradiniu munduru vilkintis ir baltomis pirštinėmis mūvintis herojus priešpriešinamas realiomis aplinkybėmis gyvenusiam ir kariavusiam Lietuvos partizanui. Iš kaimo vyrų, kurie buvo ginkluoto pasipriešinimo stuburas, atgaline data imama reikalauti, jog jie, vaikomi, siaučiami ir žudomi sovietų kariuomenės eskadronų, provokuojami, alinami, kankinami šimtų NKVD „specų“, sekami, klaidinami, išdavinėjami tūkstančių šnipų, informatorių, persimetėlių ir parsidavėlių, dusdami žiemos sniego užmaskuotuose bunkeriuose, jog jie elgtųsi tik neklystamai ir oriai: rėžtų devynis kartus atmatavę ir būdami 100 procentų tikri, vadovaudamiesi visais teisės kanonais ir moralės dekalogais. Lyg jų žinioje būtų buvusios ištisos valstybinės institucijos su miniomis teisėjų, tardytojų, advokatų, žvalgų, patarėjų, ekspertų, psichiatrų, psichologų...
Pasipriešinimo karo dalyvių „išaukštintojai“ iš tikrųjų tesiekia pažeminti jų realios kovos prasmę.
Aprašytasis Lietuvos partizanų diskreditavimo mechanizmas yra vienas iš daugelio ir veikiausiai pats nekalčiausias. Nors ir jo drumzlina srovelė įsilieja į žymiai platesnį Lietuvos valstybės juodinimo, niekinimo ir menkinimo srutų srautą. (Ar ne su tuo susiję ir tie visi nenuoširdūs „ne dėl tokios Lietuvos mes kovojom“; ar ne iš čia ir tas begėdiškas dezertyravimas ieškoti „oraus“ gyvenimo pačiose turtingiausiose pasaulio šalyse?..)
Ačiū už komentarą, Pranai.
PanaikintiAr tai, ką aprašei, be abejonės šešėlio vadintina sąmoningai pasitelkiamu „partizanų diskreditavimo mechanizmu“? – štai toks klausimas kilo.
Gali būt, kad kai kas jo ir sąmoningai imas, bet gali būt, kad tai bendresnis dalykas. Na, tarkim, vyras susikuria moters idealą ir ima tokios ieškot realiam gyvenime; aišku, neranda, nes idealai būna tik galvose, ir vienas nedidelis žingsnelis lieka iki išvados, kad iš tų moterų apskritai nieko gero. Ar tai vadintina „moterų diskreditavimo mechanizmu“? Tas pats „mechanizmas“ – noras, kad realybė prilygtų idealui, – atveda ir prie ištaros „ne dėl tokios Lietuvos mes kovojom“.
Dėl „dezertyravimo“ iš Lietuvos, konkretaus veiksmo, spėčiau, sudėtingesni dalykai žmogaus galvoj daros, keli „mechanizmai“ suveikia: žmogui dažnai atrodo, kad jo situacija blogesnė negu išties yra; ten tikrai turėtų būt geriau negu čia (plg. kai kurių vyrų viltis, kad su antra žmona tikrai geriau seksis gyvent negu su pirmąja, nors visaip oi visaip atsitinka); tikriausiai ir dar kokie kiti „mechanizmai“ suveikia. (Kartais žmogaus veiksmus juk labiau lemia ne kokios nors konkrečios aplinkybės, o ход его мысли, t.y. tų aplinkybių suvokimas ir vertinimas; todėl vieni „dezertyruoja“, o kiti, labai panašioj situacijoj esantys, – lieka; vieni, užpulti šuns, pagalio akim ieško, o kiti susišnekėt mėgina.)