(1115) Visiškai tarp kitko: nuotrupos apie Mariaus Buroko ir Radausko eilėraščius

1
Šeštadienį vežamas sodan per LRT radijo „Kultūros savaitę“ išklausiau, kaip Rimantas Kmita kalbina Marių Buroką, kurio eilėraščių rinkinys Švaraus buvimo dalyvauja Metų knygos rinkimuos. Besiklausant prisiminė beveik metų senumo dalykai.
Pernykščiam Vaškuos vykstančiam kūrybinės raiškos konkursui „Eilėraščio menas ir jo interpretacija“ keturi jaunuoliai iš Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos buvo pateikę video „lietuviai nr. 6“ – suvaidino ir nufilmavo, ką Marius Burokas yra (ap)rašęs ciklo „lietuviai“ šeštam eilėrašty (paraiškoj nurodyta, kad eilėraštis imtas iš tekstų.lt, ne iš Būsenų):

vėl sėdiesi užmoki ir važiuoji
vėl išlipi užmoki ir perki

tau suvynioja
tu įsidedi

vėl įlipi užmoki ir grįžti
vėl išlipi atsidarai ir užeini

o ten

atkemši arba supjaustai
apsirengi arba išverdi
matuojiesi arba kepi
geri arba grožiesi

taip dieną
savaitę
na mėnesį
arba metus
ištverti galima
priklauso nuo
kol vieną rytą
atsibundi
atsidarai
ir išeini

vėl sėdiesi užmoki ir važiuoji
vėl išlipi užmoki ir perki

Videodarbui stigo esminio dalyko: pačių jaunuolių kokio nors kūrybinio sprendimo, tebuvo iliustracija. Gaila, kad šio regioninio konkurso dalyviai tesusirenka keliom valandom, nebūna laiko su jais asmeniškai pabendraut; su šitais jaunuoliais norėjos persimest žodžiu: pagirt už teksto pasirinkimą (absoliuti dauguma pasirenka kūrinius, kuriem tinka epitetai lyrinis ar romantinis, o jie pasirinko visai a-romantinį, jų senelių ar net tėvų kartos kai kurie atstovai tokio net poezija nevadintų), pasakyt, ko pasigedau – na, tarkim, būtų per eilutę pavėlinę tekstą, nesusieję tiesiogiai su vaizdu, ir jau galėtum sakyt, kad ironizuoja: poezija ne kuriama, o nusirašoma nuo gyvenimo, jau šis tas ir jų būtų, ne tik MB-ko).

Eglė Matuzaitė, Radausko „Rytas geležinkelio stoty“, 2015

— Tąsyk galvoj pasisukiojo ir bendresnių mintigalių. Tarkim, ar ne per daug ryški lyrinės poezijos persvara mokyklinėse programose? Daugumai merginų toks pobūdis, spėčiau, tinkamas, o vaikinams – gal nelabai; gal juos sudomintų, sakykim taip: epinės prigimties eilėraščiai, kuriuos interpretuojant nereikia svarstyt temų, kurių nenorėtum viešai kabint, galėtum išsaugot distanciją? — Gal ir netiesa, bet lyg kažkur skaičiau, kad iš gyvų poetų mokyklinėj programoj tik vienintelis Aidas Marčėnas; norėtųs atsvaros, galimybės rinktis, kad dar kas būtų – gal Parulskis? — Esu vartinėjęs Instituto išleistus vadovėlius. Buvo šmėkštelėjęs toks klausimas: kurioj autorių išsikeltų klausimų sau sąrašo vietoj galėtų būt toks: ar šitas parinktas kūrinys turi šansų sudomint dabartinį jaunuolį, užkabint? Ar sprendžiama paprasčiau: reikia, kad tatai žinotų, ir viskas?

2
Ir dar vienas pastebėjimas iš tų nuo 2015-ų vykstančių konkursų, skirtų prof. Vandai Zaborskaitei atminti.
Eilėraščius galima interpretuot ir piešiniais. Jau beveik nedvejodamas galiu sakyt: įdomiausi, jei/kai pasirenkamas Henrikas Radauskas: jo eilėraščiai labiausiai skatina vaizduotę, be to, kas ne mažiau svarbu, piešinių pasaulis būna dinamiškas. Pridedu vieną pavyzdį.
(Jei pasirenkamas kitas poetas, beveik visad iliustratyvus, per daug iliustratyvus piešinys būna.)