(1112) Iš popieryno, l: dar apie rašytojų stalčius

[Tai galėtų būt papildas 1101 įrašo, prasidedančio Danutės Kalinauskaitės citata: „[...] daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti.“]

ar tebegalima – nežinau

— 2005 IX 8 išėjusiam Nemuno numery buvo tikrai ilgas, kaip savaitračiui, Birutės Mackonytės rašinys „Metai su Vitu Žvirdausku“ (p. 1, 3–5). Apie prozininką ir poetą VitŽ-ką (1929–1985); gyvam esant, teišėjo apysaka Vandenyno druska (1968), post mortem – du eilėraščių rinkiniai ir prozos rinktinė, apie kurią čia ir bus daugiausia. —  BirM:

Kiek žinau, niekas iš mūsų literatūros ekspertų giliau nenagrinėjo V. Žvirdausko tekstų. Nes jo pavardės nebuvo Rašytojų sąjungos narių sąrašuose. Ar paprasčiausiai nenorėta pripažinti, jog sovietmečiu jis bene vienintelis rašė „į stalčių“, išskyrus kai kurių politikų ir visuomenės veikėjų dienoraščius.
     Trečiaisiais nepriklausomybės metais „Nemuno“ redakcijos veteranai, tie patys, su kuriais Vitas Žvirdauskas kadaise šį žurnalą kūrė, išleido jo prozos rinktinę. Visi jie: Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis, Romas Rakauskas, – buvo įsitikinę, kad knyga grąžins jų bendražygį iš užmaršties ir ištaisys neteisybę, kuri lydėjo Vitą visą gyvenimą tarsi lemtinga žvaigždė. / [...]
     Iš atmestų ir daugelio kitų periodikai nebesiūlytų rankraščių susidarė nemažas tomas. „Nemuno“ leidėjai jį kruopščiai parengė ir apipavidalino. „Tikimės, – [knygos Pabaigos žody] teigė A. Mikuta, – kad ši knyga sulauks deramo skaitytojų ir literatūros specialistų dėmesio, pastariesiems užkraudama ir savotišką galvosūkį – kokiam gi periodui ji priklauso. Juk ne tarybiniam, – anų laikų ideologinė cenzūra šios knygos nebūtų toleravusi, bet parašyta ji kaip tik tada, nepaisant jokių konjunktūrinių reikalavimų, niekam nepataikaujant ir su niekuo nesitaikstant“.
     Deja, pateikiant knygų pardavėjams bei pirkėjams mažai žinomo autoriaus kūrybą, reikėjo dar šio bei to, apie ką nepagalvota. V. Voverienės viršelio grafika dvelkė tradicine Lietuvos kaimo nostalgija, kuri šiandienos skaitytojo seniai nebejaudina. Pavadinimas „Šeštasis keleivis“ – nieko nesakantis, atsitiktinis, kaip ir pasmerkta atsitiktinė keleivė iš taip pavadinto apsakymėlio. Nebuvo pasirūpinta išsamesniu knygos pristatymu, nepasirodė įdomesnių recenzijų, išskyrus V. Kukulo „Kūryba eina paskui legendą“ „Lietuvos ryte“. Devyniasdešimt trečiaisiais tik nedaugelis suvokė rinkodaros reikšmę. Knygų leidyboje svarbiausia vis dar atrodė išleisti.
     Kai maždaug po pusmečio Kauno centriniame knygyne pasiteiravau „Šeštojo keleivio“, pardavėja truktelėjo pečiais ir mandagiai tarė: „Niekas šitos knygos neperka“. Prarijau kartėlį. Kaip ir leidėjai, tikėjausi, jog ilgainiui Žvirdauską atras – jeigu ne visuomenė, tai bent mūsų literatūros kritikai, kurie kartais išgarsina kur kas smulkesnius debiutantus. Kai sandėliuose taip ir liko didžioji tiražo dalis [tiražas buvo 6000 egz.], tapo aišku, jog nesėkmė lydi Vitą ir po mirties.
     Gal kaip tik todėl, kad jis buvo kitoks? (p. 3)

Deja, nesu skaitęs šitos knygos (taip, taip, gėda, bet: jau pasiėmiau, jau kuprinėj), tad čia tegaliu pacituot, kokia BirM-tės nuomonė apie VitŽ-ko prozą:

[...] kai imdavau į rankas jo naują apsakymą, mane kas kartą nustebindavo gebėjimas piešti žmones, įvykius, jausmų ar nuotaikų svyravimus lengvais kelių žodžių akordais. Iš visų mūsų rašytojų man tai priminė tik Jurgį Savickį. Ir čia, tarsi nerūpestingai, punktyrais vos nužymėtas vaizdas lieka atminty ryškus ir sodrus. [...]
     Skubri pasakojimo tėkmė anuomet stipriai skyrėsi nuo įprastos, tąsios lietuviškos prozos, kartais akivaizdžiai kuriamos vien tam, kad būtų dar ne kartą parodyti mūsų kalbos lobiai. Brisdamas per tokių kūrinių verbalinius labirintus, neretai pasigendi įdomesnio charakterio, situacijos ar intrigos. (Kas be ko, sovietmečiu gyvenimo tiesa buvo uždrausta ir mene, ir moksle, tad garbingiems literatams beliko kalbos grožis.) Užtat V. Žvirdausko prozai niekada netrūko nei druskos, nei kraujo. Jis rašė, kaip šiandien sakytume, kietai – apie tikrus dalykus. (ibid.)

Reiks paskaityt, ką Kukulas rašė (LR, 1993 XI 3, p. 41); be to, dar trys žmonės, kurių nuomonės domintų, yra rašę apie VitŽ-ko prozą (Sigitas Parulskis Metuose, 1994, nr. 2, ir Vygantas Šiukščius Lietuvos aide 1994 I 29) ir eilėraščius (Antanas Ramonas Metuose, 1992, nr. 11). — [priedurus mėgstu]
(2014-ais Metuose, nr. 11, buvo dar viena BirM-tės publikacija – atsiminimai apie VitŽ-ką su inkliuzais „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“.)
P.S. Yra toks Aido Marčėno sonetas „Literatų gatvė“, visą projektą įkvėpęs; sintezė:

štai jau trečią dešimtmetį teka
ir užtikrina tvirtą trajaką
talentas, kad ir ne ovič [-owicz]

bet mane mažutėlį įpieš gal
gatvėje literatų, gdzie mieszkał
Mickiewicz i Jakimowicz

Būtų ne sonetas, paprastas eilėraštis, būt galima pridurti dar vieną eilutę, kad ir nesirimuojanczią: a jeszcze Żwirdowski – ir Žvirdauskas tame pat name, Literatų 6, gyveno, ir net pro tą patį langą, kaip Mickevičius, žvalgės (BirM rašo, kad išsiaiškino pagal Bułhako nuotrauką). — Beje, MMC yra parengęs rekomenduojamąjį sąrašas, kam gerai būtų sukurt ir pakabint memorialinius ženklus Literatų gatvėj – dukart peržiūrėjau, Vito Žvirdausko nėr; o galėtų būt, tikrai galėtų.