(282) Užparaštė, xxxi: apie autorystę ir Tautos namus

Prae scriptum. Išsiaiškint autorystę – vienas didžiųjų malonumų. Net maloniau, negu perskaityt Agathos Christie romaną. Tarkim: „99,9 nuošimčių, kad šitas pastabas vidinės recenzijos kairiam šone surašė Juozas Stepšys“, – tari sau, nes pažinai iš rašysenos, įsidėmėtos dirbant „Vagoje“, kai J.S. buvo vyriausias redaktorius (tai ir užfiksuoji rankraščio vad. marškinėlių grafoj „Pastabos“). Buvo kilus mintis sudaryt rašysenų katalogą, bet jis greičiausiai teliks galvoj (pažint iš rašysenos žmogų – gal net didesnis iššūkis negu iš balso, teištariančio tik „Sveikas!“).

1910 metais nuo sausio sykį kas mėnesį iš Kauno ėmė eit „pirmutinis Lietuvoje kultūrinis juokų ir satyros laikraštis“ Garnys. Adomo Jakšto projektas. Pirmam numery dar pasirašęs programinį eilėraštį „Garnys“ A. J., kitame jau įdėjo „atitaisymą“, esą tai korektūros klaida, turėję būt: J. A. = Juokų Akademikas. Pirmame numery pranešta ir apie tai, kad įsteigiama Juokų akademija, kurios įstatų pirmasai ir antrasai punktai skelbė:

1. „Juokų Akademijon“ priimama visi lietuviai, mokantieji padoriai juoktis ir kitus juokinti.
2. Įstojantieji „Juokų Akademijon“ turi išlaikyti ekzaminą, ištyrimui, dviejų dalykų: a) ar moka juokties ir b) ar žino, iš ko galima juokties, o iš ko ne. (p. 4)

Kas nors gal net bakalaurinį darbą šituo leidiniu remdamasis galėtų parašyt: iš ko, juokų akademiko Adomo Jakšto manymu, galima juokis ir iš ko ne, žodžiu, apie padorų juoką jo supratimu („Doras katalikas toks pat žmogus kaip ir nekatalikas ar laisvamanis. Jei laisvamanis daro sau juokus iš kunigijos, iš Bažnyčios, iš jos mokslo ir apeigų, tai kodėl katalikas negalėtų pasijuokti iš ‘liuosos minties’ ir jos prietarų, dėlko negalėtų siauraprotystę pavadinti siauraprotyste, paklydimą – paklydimu, kvailumą – kvailumu, ištvirkimą – ištvirkimu ir t.t.“, nr. 1, p. 3); aišku, gretinant su kitos pusės supratimu (kad ir su Kudirkos ar Žemaitės). (Kai pagalvoji, Jakštas teisus: visi, ne tik jis, kartkartėm būnam juokingi ir verti pašaipos. Atsiprašau už digresiją.)
Jau minėtam programiniam Jakšto eilėrašty yra ir toks posmas:

Garnys, Garnys
Ydas taisys
Juokais švelniais
Ir piešiniais.

Žodinių juokų, pasirašytų slapyvardžiais ar kriptonimais, autorystę bibliografai ėmėsi nustatinėt jau senokai, ir rezultatai visai neblogi. O va piešiniai (bent šitame leidiny)...

Lietuvystės Mozė
(Gerb. D-rui J. Basanavičiui sukakus 60 m.
su pagarba skiria „Garnys“)

Štai 1912 metų antram numery – Basanavičiaus karikatūra (žr. kairėj, plg. pozą su Michelangelo Mozės; trečiam – Lietuvystės Samsonas Davainis-Silvestraitis, ketvirtam – Lietuvos Kolumbas Tumas-Vaižgantas). Visai profesionalūs piešiniai. Kieno?

Piešinių apačioj galima įžvelgt parašą Pr. Ž. Manau, tai Prano Žitkevičiaus (1870–1917) piešiniai; dailininko, studijavusio Münchene ir Züriche, 1899-ais įsikūrusio Paryžiuj, prisidėjusio rengiant Lietuvos skyrių 1900-ų pasaulinėje parodoje. Bostoniškėj LE nurodoma, kad jis nupaišė viršelį ir iliustracijas 1909 metais išėjusiam Jurgio Tilvyčio (slp. A. Žalvarnis) eiliavimų rinkiniui Dienelei brėkštant. Tilvytis šiuos savo „poetiškus bandymus“ skiria „paminėjimui 25 metų jubiliejaus raštiško darbo mylimiausio mano mokytojo prof. kun. A. Dambrausko“, kuris „teikėsi eiles pertaisyti ir daugelyje vietų mane pamokyti“. Taigi visai tikėtina, kad būtent Dienelei brėkštant pamatytieji piešiniai ir paskatino Jakštą kreiptis į Žitkevičių su pasiūlymu bendradarbiauti Garnyje. Be tų trijų minėtų karikatūrų, šiame leidiny yra ir daugiau tikrai gero lygio Žitkevičiaus ranka pieštų buitinių scenelių. Ką gi, LE t. XXXV, p. 366 esantis sakinys: „Smulkių jo grafikos darbų pasitaikydavo po 1905 lietuvių spaudoje“ šiek tiek sukonkretintas.
P.S. Viename straipsny radau ir tokį teiginį: esą Paryžiuj Žitkevičius „pasireiškė kaip gabus dailininkas-portretistas“. Ką tai galėtų reikšt? Kad pragyvenimui užsidirbdavo piešdamas portretus? Ar kas nors iš tų portretų kur nors išlikę? (Aišku, retoriniai klausimai.)

Ir dar apie Basanavičių. Dabar jau pajuokavimas. Garnio 1913-ų ketvirtam numery yra tekstukas, pavadintas „Ką veikia D-ras Basanavičius“ (p. 55). Esą bebaigiąs rašinį „Kaip aš nepatekau į Dumą“ ir tuoj imsiąs rašyt kitą, dar ilgesnį veikalą „Kaip aš nepastačiau Vilniuje Tautos Namų“. Ir net pateikiama, kaip atrodysiąs viršelis (žr. dešinėj).
Kas tam viršely įdomiausia, tai Tautos namų „projektas“, sukurtas Inžinieriaus-Architekto Grapo J.A. von Taukšt-Paukšt [= Adomo Jakšto] ir net išsamiai aprašytas (1910, nr. 6, p. 84–86; ne tik kokiame aukšte kas turėtų būt; ir himnas pasiūlytas: „Rambūs Tautiečiai, / Dėkit aukas, / Meskit šimtinę, / Ne kapeikas! [etc.]“).
Va pagalvojau: jei toks statinys būt atsiradęs ant Tauro kalno, ar ne aukščiau būt iškilęs net už dabartinius dangoraižius dešinėj Neries pusėj? :)

(281) Tarp kitko: kas suėdė LDK iki 3 milijonų ir apie Rūpintojėlį

Keistas dalykas – vėl atėjo noras parašyt apie politikus ir sykiu viltis, kad ryt iš ryto, dar kartą perskaitęs, šito įrašo neištrinsiu (ne vieną panašaus pobūdžio postą ištiko verdiktas: erase). Tikrai keista.
Jau kelintąkart per rinkimus balsuoju už Liberalų sąjūdį ir baigiantis kadencijai nesijaučiu jais nusivylęs; ketinu ir vėl balsuot [Dalia Kuodytė kalta, Dalia Kuodytė:)]. Gal ir balsuosiu.
Bet kai žmogus, kurį reitingavau kaip trečią (po Kuodytės ir Gentvilo) rašo [švelniai tariant] nei šį, nei tą, jaučiu pareigą reaguoti.
Gerb. Eligijau Masiuli, suvokdamas Jūsų tikslus, turiu pasakyti: nesišnekėjot poroj vietų.
Pirmiausia teigdamas, esą 2012-03-11 girdėtasis šūkis „Lietuva – lietuviams“ –

[t]ai mus ėdanti silpnumo bacila, kuri Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautą suėdė iki trijų milijon[ų] ir ėda toliau.

Ir LDK ėmė pleišyti bei byrėt, trauktis, ir Abiejų Tautų Respublika žlugo tikrai ne dėl to, – tai vyko iki vad. Tautų Pavasario, iki moderniojo nacionalizmo gimimo – dar buvo likę jei ne marios, tai bent ežeras laiko, pusamžis.
Ir kitas dalykas man pasirodė visai visai nepagrįstas, t.y. Vyties ir Rūpintojėlio supriešinimas (apie kunigaikščių dvasią patylėsiu, nejaučiu tokios, tad ir kalbėt neturiu teisės):

Matau savo šalies herbe Vytį – drąsos ir veržlumo simbolį, o ne pakelėje susigūžusį Rūpintojėlį.
Tai mano šalies herbas.

Šitas supriešinimas neatlaiko jokios kritikos: (a) Rūpintojėlis niekada ir nepretendavo būt Lietuvos herbu; tai juk Kristus, kurio tikslas tikrai ne kardu ar kalaviju mojuot ir Tėvynės laisvę ginti; beje, jis ne susigūžęs, o rymantis, mąstantis, plg. Rodino „Mąstytoją“ ar tą Rūpintojėlį, kuris buvo eksponuotas 1937-ais Paryžiaus pasaulinėje parodoje; (b) neigdami meditatyvųjį savo pradą (mąstyt apie Dangų: „Dievuli mano, kas per šviesios naktys! / Ir kas plačių padangių per aukštumas! / O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos / Taip spindi, net graudu, Dievuli mano. // Etc.“, pasak Putino), išjungiam vieną nacionalinės kultūros pusrutulį (dešinįjį, regis). Abu, ir kairįjį, ir dešinįjį, juk pasitelkti būtų pravartu?
P.S. Iš Eligijaus Masiulio teksto kažkoks pseudopagoniškas militarizmas tvoskia, o tai man iš principo nepriimtina.

(280) Iš popieryno, vi: 120–100–141

dail. Henrikas  Mazūras
(Atgimimas, 1989-01-27, p. 6)

1989-01-27 Atgimime ar ne pirmą kartą (kada buvo pirmąkart pateikti LR Konstitucijos variantai piliečiams svarstyti?) žmonėms buvo pateikti du svarbiausio dokumento – Konstitucijos – variantai, atspindintys skirtingas nuostatas dėl Lietuvos kaip valstybės, siūlant diskutuoti, kuris priimtinesnis, labiau atitinkantis piliečių nuostatas.
Vieną parengė LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo darbo grupė; jis 1988-11-18 AT sesijoj buvo priimtas „už pagrindą tolesniam redagavimui“. Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės (vėliau – Seimo) Taryba, nepatenkinta šiuo variantu, 1988-11-20 pareiškė, „kad Sąjūdis savarankiškai tobulins Lietuvos Konstitucijos projektą, pabrėždamas Respublikos suverenitetą“; buvo sudaryta komisija, kuri ėmėsi darbo – parengė naujus variantus preambulės ir 33 straipsnių; jų formuluotės turėjo atspindėti Sąjūdžio šūkį: „Mūsų tikslas – suvereni valstybė“.
Tai ir buvo paskelbta Atgimime greta pateikiant AT parengtus variantus. Nors ir vienur, ir kitur Lietuva dar TSR, bet slinktis labai aiški. Plg. 1 straipsnį. Oficialusis siūlymas:

Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika yra suvereni socialistinė teisinė valstybė, išreiškianti Lietuvos liaudies bendrą valią bei interesus.

Sąjūdžio siūlymas:

Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika yra suvereni valstybė, išreiškianti Lietuvos tautos bendrą valią bei interesus.

Oficialiajame AT Prezidiumo darbo grupės variante buvo likęs atskirtas 6 straipsnis, kurio pirmame sakiny teigiama:

Lietuvos Komunistų partija tarnauja liaudžiai ir telkia visuomenę socializmui kurti.

Sąjūdis siūlė apskritai atsisakyti šito straipsnio, nes kitame apibrėžė visų politinių ir kt. organizacijų statusą ir jų veiklos principus.
Net filologui, nebūtinai teisės istorikui, įdomu gretinti tuos straipsnių variantus. Išties: Sąjūdžio siūlomi variantai – stipresnio suverenumo link. Bet vienas dalykas ėmė ir sutrikdė.
AT Prezidiumo darbo grupė siūlo:

98 straipsnis
Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba susideda iš 120 deputatų, išrinktų pagal rinkimines apygardas, turinčias vienodą gyventojų skaičių. [...]

Sąjūdis šiame straipsny tesiūlo pakeist tik skaičių: susideda iš 100 deputatų.
Va ir sutrikau: o kada, kaip ir kodėl įvyko pokytis – +41 – ir referendumui, vykusiam 1992-10-25, buvo pateikta:

55 straipsnis
Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. [...]

Paklausiau teisę studijuojančio sūnaus draugo – nežino, aš tuolab nežinau. Gal kas žino?
Dėl juoko pateikiu savo atsakymo variantą: tai tiesiog korektūros klaida, kurią padarė tekstą spausdinantis žmogus: turėjo būt 101, išspausdino 141, ir niekas to nepastebėjo.

(279) Vilniaus vaizdai, xii

Važiuodamas darban, jei neužsiskaitydavau, vis žvilgtelėdavau pro troleibuso langą į Konstitucijos pr. griaunamą monstrą. Šiandien žiūriu – viena sekcija testovi, vadinas, iki savaitės pabaigos tikrai nieko nebeliks.
Ir prisiminiau ne taip jau seniai ten buvus visokių propelerių; ir paišytojai galėjo reikštis nieko nepiktindami.
Dar vienas sovietmetį menantis statinys с глаз долой.

(278) Vėl apie viešmenį: street art ir grafomanija

Kalvarijų 49, netoli turgaus

Vaižganto ir Goštauto g-vių kampas, buv. ligoninės siena?

Perskaičius Troyaus pasipasakojimą, kaip gaudė solomoniukus ir kuo viskas jam baigės, galvoj ėmė klostytis šitas įrašas – įsijungė atmintis.
Prisiminiau Algio Ramanausko inicijuotą akciją „Pagauti Solomoną“, pinigų rinkimą pagaviko premijai ir kuo viskas baigės; apie tai esu svarstęs (žr. antrą įrašo dalį) ir nuomonė nepasikeitė.
Prisiminiau, regis, „G&G Sindikato“ personos Svaro inicijuotą ne pelno siekiančią organizaciją „Laikas keistis“, kurios veiklos pradžia sutapo su pabaiga.
Prisiminiau ir dailėtyrininko Virginijaus Kinčinaičio tinklaraštį „Mental Image“, kurį vaizduojamojo meno istorijos pažinimo tikslais sekdamas užfiksavau štai šitą sankaupą – „street art & graffiti Paris“. – Mano supratimu, užfiksuota tai, kas kūrybiška ir laikytina menu. Va todėl kairėj ir dešinėj įdėjau nutraukimus to, kas irgi (+/-), mano akim žiūrint, laikytina menu ir už ką, esu įsitikinęs, nereiktų grasint perlaužt ranką (prisimenat viešosios reklamos akciją su perlaužta ir kraujuojančia ranka, laikančia aerozolinių dažų flakonėlį, kurią rėmė ir Vilniaus savivaldybė ir, regis, policija?).
Kai kurie dalykai visai nieko, – manau, tokią išlygą gal padarys ir tagintojų, kuriuos vadinu parašininkais, nekentėjai à la Troy. (Jie, tagų rašytojai, būtent paraše ieško profesionalumo, stiliaus ir pan. apraiškų; žr. čia.) O mano akis pritraukia ne viešosios kaligrafijos (regis, pagarbus apibūdinimas?) pavyzdžiai, o su homo susiję piešiniai; turiu nutraukimų kolekciją, aišku, toli gražu ne išsamią, ir net buvo šmėkštelėjusi mintis viešint tokių atvaizdų galeriją, pavadinus „žmogai ir žmogos ar jų dalys ant sienų, tvorų ir pan.“, kaip medžiagą socioantropologijos studijoms.
Ir kokia paralelė susidėstė, apie tai besvarstant? Ogi:

• tagintojai/parašininkai – mėgėjai rašyt, kuriuos literatūros tyrinėtojai (ne)visada pagrįstai pavadina grafomanais (pradžioj baisiai keikė, o dabar, regis, pripažįsta kaip reiškinį, – kaip savaime suprantamą); [išimtis, kurią liudiju, – 209; tagai, peržengiantys saviraišką; socialūs pranešimai apie savo nuostatas];
• atvaizdų paišytojai (street artininkai) – rašytojai, kurių tekstai dažniau pavadinami menu, o ne grafomanija; įvairūs lygmenys.

Suprantu, komplikuota, bet gretint skirtingus menus man rodos prasminga (pvz.: Buračas ir Simonaitytė); tebūnie – hipotezė; plėtotė, tikslinimas – atskiro įrašo reikalas.

(277) Tarp kitko: degraduojanti žiema, grįžtanti tikrovė

Pastarosiom dienom vis prisimenu 7 meno dienų praėjusių metų paskutiniame numery (2011-12-23) skaitytą Agnės Narušytės esę „Snigs“.
Apie ilgesį to, kas padėtų patikėt iliuzija; apie tai, kad kartais fantazijos mūsų atminty tampa tikresnės už realiai nutikusius dalykus.

Visose žieminėse svajonėse ir pasakose sniegas ne tiek paslepia, kiek panaikina kasdienybę, apibendrina pasaulį, spindinčiu dangčiu prislegia jo ištižimą, išbalina aikštes ir pievas lyg ką tik išskalbtas drobes. Sniegas bekvapis. Ir begarsis, tik moka girgždėti po kojomis. Sniegas viską pataisys: nebebus nei duobių, nei šiukšlių, nei vasaros mirties įrodymų. Stogai nebeskylėti. Medžiai nebesurūdiję. Batai nebešliurpsi. Visur gražu, viskas tobula, ypač kol tų paklodžių nepripėdavo diena. Ir niekas dar nenori galvoti apie būsimą pajuodusį kiautą, kuriuo visą žiemą uždengtos gatvės atrodys lyg Marso laukai. Iš pradžių bus tiesiog balta. Pauzės tuštuma. Tokiame pasaulyje rimtai dirbti neįmanoma – tai tiesiausias kelias į šventę. Štai apie ką svajoja valytojos [Vilniaus dailės akademijoje prie tualetų]. Ir visi kiti. Apie mažytę laisvės iliuziją, plonesnį ar storesnį svajonės sluoksnį – tik paslėpkite nuo mūsų tikrovę!

Jau kovas, ir Šv. Kazimieras – post. Daugumos akys jau ieško to, kas ateina, ženklų (pvz.), o manosios vis kabinas į to, kas praeina, likučius, į tirpsmą, į nyksmą; į tai, kas (galbūt) tikriau.
Grunge. Nutraukimai [sėkmingos kelionės šiam Gyčio Norvilo naujažodžiui, kaip ir paišui, va šitan duomenynan] prie gėlių turgelio Simono Konstantino Juozapo Ignoto Konarskio gatvėj.

P.S. Beje, regis, radau batavimo pradininką.

(276) Užparaštė, xxx: apie knygų rengėją ir leidėją Vytautą Saulių

Rezignacinis prae scriptum: Kiek žmogus ketini padaryt prasmingų (= gerų?) darbų ir nepadarai, kiek mėgini nepri(si)šiukšlint, o pri(si)šiukšlini! Ir kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau ketintų, bet nepadarytų darbų; tuo [suvoki esąs] daugiau pri(si)šiukšlinęs [rezignacijos pabaiga].
Va iš dėželės su visokiais laiškais (vienos iš dėželių) ištraukiau lapą, daugiau kaip prieš dešimtmetį rašytą,  – 2000-12-12 laišką Alfonsui Nykai-Niliūnui (atsispausdinau 2 egz., vieną pasilikau). Prisistatęs kas esąs, ėmiau dėstyt:

Gal Jums teko girdėti, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas baigia rengti Lietuvių literatūros enciklopediją. Ir manęs vieno kito straipsniuko paprašo. Ir va visai neseniai susigriebė, kad neblogai būtų įtraukus knygų rengėją ir leidėją Vytautą Saulių. Paprašė paieškoti duomenų ir parašyti (esą man ir derėtų, be to, esam gimę to paties mėnesio tą pačią dieną – svaresnį argumentą vargu ar besugalvotum). Kad toks buvo, žinojau jau seniai, ir jo leistų knygų esu skaitęs, žiūrėjęs (ir į vandenženklius prieš šviesą), čiupinėjęs, bet kai pradėjau kapstyti ieškodamas konkretesnių dalykų – beveik nieko neradau, išskyrus Leonardo Andriekaus vėluojantį lyg ir nekrologą Aiduose...
Straipsniuką atsisakiau rašyti (būtų tiek pat žinių, kiek yra rašinėly Knygotyros enciklopedijoj), bet ramybėj šios temos nenoriu palikti, o gal ji manęs nepalieka. Tada ir pagalvojau, kad reikia kreiptis į Jus – juk ir Jūsų porą knygų [Orfėjaus medį ir Balandžio vigiliją] Saulius išleido, vadinas, pažinojot.
Jeigu pavyktų tiksliau atkurti jo gyvenimo eigą (tarkim, gimęs Rygoj, o kur pradžios ir vidurinį mokslą ėjo, kur Lietuvoj gyveno, kada ir kokiam fakultete Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose mokėsi etc., etc.), apie jį kaip žmogų, kaip leidėją (jo santykius su autoriais), kaip bibliofilą (jo biblioteką) ką nors daugiau sužinoti – būtų galima ir straipsnį parašyti.
Tad ir kreipiuosi į Jus dvejopos talkos: gal galėtumėt apie Vytautą Saulių ką nors iš asmeninės patirties prisiminti? O kitas dalykas – gal prisimenat, kur buvo kas nors apie Saulių rašyta (jam gyvam esant ar jau po mirties)?

Jokio atsakymo į šį laišką nesulaukiau. „Žmogus, kuriam už viską labiau rūpėjo grožinio rašto estetinis spausdinimas“, liko nepaminėtas LLE. Mano kaltė. O gal kas galėtų pasirūpint padoria V.S. biobibliograma? Sauliuvienė buvo, gal ir Saulių Jr. (bent vienas/-a) yra? Gal juos galima rast ir dar ką nors sužinoti?
P.S. Subjektyvius pastebėjimus fiksuojantis žmogus visai neseniai klausė:

Norisi paklausti, kiekvieno, kuris rašo asmeninį tinklaraštį, nebūtinai kažkam labai plačiai, kad būtinai būtų masės gerbėjų, narciziškumo apraiškos ir susireikšminimo, to garbės troškimo ir t.t., koks rašymo tikslas? Kodėl ir iš kur tas poreikis rašyti? [etc.]

Atsakau: be kita ko, ir iš noro išpažint savo nuodėmes.

(275) Visiškai tarp kitko: apie vieną antologiją ir Google sugestiją

2012-02-24 Maskvoj, Jurgio Baltrušaičio namuos, buvo pristatyta Georgijaus Jefremovo lietuvių poezijos vertimų antologija („nuo Antano Strazdo ir Juliaus Janonio iki Tomo Venclovos ir Neringos Abrutytės“). Kaip vadinas, radau paties vertėjo svetainėj – В начале – муравей.^[*^] Beliko išsiaiškint, kur, kas ir su kokia data išleido (vis dar kaupiu bibliografiją, kuri praverstų rengiant 300 Baltic Writers 2-ą leidimą ar internetinę versiją). Pagooglinau. Radau viršelio atvaizdą ir net įžangą, ir koks tiražas. Nedega, vėliau sužvejosiu trūkstamus duomenis, kai bibliotekos knygą įtrauks į savo katalogus.
O vienas galvoj besisukiojantis klausimas vis vertė šypsotis: ir kas gi išmokė Googlę vietoj lietuvių siūlyt latvių??? Sakytum, žodį литовской būčiau surinkęs klaidingai, bet kad ne – teisingai; tai kodėl siūlo?

^[*^] Antologijos, dedikuotos a.a. Jonui Strielkūnui, pavadinimas atverstinas: Pradėsim nuo skruzdės – deja deja, jau irgi a.a. Albino Bernoto (mirė likus 10 dienų iki antologijos pristatymo) eilutė.