(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

Rodomi pranešimai su žymėmis Agatha Christie. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Agatha Christie. Rodyti visus pranešimus

2012-03-30

(282) Užparaštė, xxxi: apie autorystę ir Tautos namus

Prae scriptum. Išsiaiškint autorystę – vienas didžiųjų malonumų. Net maloniau, negu perskaityt Agathos Christie romaną. Tarkim: „99,9 nuošimčių, kad šitas pastabas vidinės recenzijos kairiam šone surašė Juozas Stepšys“, – tari sau, nes pažinai iš rašysenos, įsidėmėtos dirbant „Vagoje“, kai J.S. buvo vyriausias redaktorius (tai ir užfiksuoji rankraščio vad. marškinėlių grafoj „Pastabos“). Buvo kilus mintis sudaryt rašysenų katalogą, bet jis greičiausiai teliks galvoj (pažint iš rašysenos žmogų – gal net didesnis iššūkis negu iš balso, teištariančio tik „Sveikas!“).

1910 metais nuo sausio sykį kas mėnesį iš Kauno ėmė eit „pirmutinis Lietuvoje kultūrinis juokų ir satyros laikraštis“ Garnys. Adomo Jakšto projektas. Pirmam numery dar pasirašęs programinį eilėraštį „Garnys“ A. J., kitame jau įdėjo „atitaisymą“, esą tai korektūros klaida, turėję būt: J. A. = Juokų Akademikas. Pirmame numery pranešta ir apie tai, kad įsteigiama Juokų akademija, kurios įstatų pirmasai ir antrasai punktai skelbė:
1. „Juokų Akademijon“ priimama visi lietuviai, mokantieji padoriai juoktis ir kitus juokinti.
2. Įstojantieji „Juokų Akademijon“ turi išlaikyti ekzaminą, ištyrimui, dviejų dalykų: a) ar moka juokties ir b) ar žino, iš ko galima juokties, o iš ko ne. (p. 4)
Kas nors gal net bakalaurinį darbą šituo leidiniu remdamasis galėtų parašyt: iš ko, juokų akademiko Adomo Jakšto manymu, galima juokis ir iš ko ne, žodžiu, apie padorų juoką jo supratimu („Doras katalikas toks pat žmogus kaip ir nekatalikas ar laisvamanis. Jei laisvamanis daro sau juokus iš kunigijos, iš Bažnyčios, iš jos mokslo ir apeigų, tai kodėl katalikas negalėtų pasijuokti iš ‘liuosos minties’ ir jos prietarų, dėlko negalėtų siauraprotystę pavadinti siauraprotyste, paklydimą – paklydimu, kvailumą – kvailumu, ištvirkimą – ištvirkimu ir t.t.“, nr. 1, p. 3); aišku, gretinant su kitos pusės supratimu (kad ir su Kudirkos ar Žemaitės). (Kai pagalvoji, Jakštas teisus: visi, ne tik jis, kartkartėm būnam juokingi ir verti pašaipos. Atsiprašau už digresiją.)
Jau minėtam programiniam Jakšto eilėrašty yra ir toks posmas:
Garnys, Garnys
Ydas taisys
Juokais švelniais
Ir piešiniais.
Žodinių juokų, pasirašytų slapyvardžiais ar kriptonimais, autorystę bibliografai ėmėsi nustatinėt jau senokai, ir rezultatai visai neblogi. O va piešiniai (bent šitame leidiny)...

Lietuvystės Mozė
(Gerb. D-rui J. Basanavičiui sukakus 60 m.
su pagarba skiria „Garnys“)
Štai 1912 metų antram numery – Basanavičiaus karikatūra (žr. kairėj, plg. pozą su Michelangelo Mozės; trečiam – Lietuvystės Samsonas Davainis-Silvestraitis, ketvirtam – Lietuvos Kolumbas Tumas-Vaižgantas). Visai profesionalūs piešiniai. Kieno?

Piešinių apačioj galima įžvelgt parašą Pr. Ž. Manau, tai Prano Žitkevičiaus (1870–1917) piešiniai; dailininko, studijavusio Münchene ir Züriche, 1899-ais įsikūrusio Paryžiuj, prisidėjusio rengiant Lietuvos skyrių 1900-ų pasaulinėje parodoje. Bostoniškėj LE nurodoma, kad jis nupaišė viršelį ir iliustracijas 1909 metais išėjusiam Jurgio Tilvyčio (slp. A. Žalvarnis) eiliavimų rinkiniui Dienelei brėkštant. Tilvytis šiuos savo „poetiškus bandymus“ skiria „paminėjimui 25 metų jubiliejaus raštiško darbo mylimiausio mano mokytojo prof. kun. A. Dambrausko“, kuris „teikėsi eiles pertaisyti ir daugelyje vietų mane pamokyti“. Taigi visai tikėtina, kad būtent Dienelei brėkštant pamatytieji piešiniai ir paskatino Jakštą kreiptis į Žitkevičių su pasiūlymu bendradarbiauti Garnyje. Be tų trijų minėtų karikatūrų, šiame leidiny yra ir daugiau tikrai gero lygio Žitkevičiaus ranka pieštų buitinių scenelių. Ką gi, LE t. XXXV, p. 366 esantis sakinys: „Smulkių jo grafikos darbų pasitaikydavo po 1905 lietuvių spaudoje“ šiek tiek sukonkretintas.
P.S. Viename straipsny radau ir tokį teiginį: esą Paryžiuj Žitkevičius „pasireiškė kaip gabus dailininkas-portretistas“. Ką tai galėtų reikšt? Kad pragyvenimui užsidirbdavo piešdamas portretus? Ar kas nors iš tų portretų kur nors išlikę? (Aišku, retoriniai klausimai.)

Ir dar apie Basanavičių. Dabar jau pajuokavimas. Garnio 1913-ų ketvirtam numery yra tekstukas, pavadintas „Ką veikia D-ras Basanavičius“ (p. 55). Esą bebaigiąs rašinį „Kaip aš nepatekau į Dumą“ ir tuoj imsiąs rašyt kitą, dar ilgesnį veikalą „Kaip aš nepastačiau Vilniuje Tautos Namų“. Ir net pateikiama, kaip atrodysiąs viršelis (žr. dešinėj).
Kas tam viršely įdomiausia, tai Tautos namų „projektas“, sukurtas Inžinieriaus-Architekto Grapo J.A. von Taukšt-Paukšt [= Adomo Jakšto] ir net išsamiai aprašytas (1910, nr. 6, p. 84–86; ne tik kokiame aukšte kas turėtų būt; ir himnas pasiūlytas: „Rambūs Tautiečiai, / Dėkit aukas, / Meskit šimtinę, / Ne kapeikas! [etc.]“).
Va pagalvojau: jei toks statinys būt atsiradęs ant Tauro kalno, ar ne aukščiau būt iškilęs net už dabartinius dangoraižius dešinėj Neries pusėj? :)

2010-07-07

(77) Tarp kitko: Suchet–Tryškiai–Poirot

nuotr. iš: Tryskiai Jewish Cemetery
Sekmadieniais kartais pataikau įjungt LTV, kai rodo britų serialą Agatha Christie’s Poirot. Ir vis prisimenu per Viasat History matytą BBC parengtą dokumentinę laidą apie Davidą Suchet iš ciklo Who Do You Think You Are?
Sekdamas tėvo giminės liniją, iš Londono per Prancūziją, Pietų Afriką, Vokietiją atkanka aktorius Lietuvon (Klaipėdon). TV kameros atlydi jį iki toliausio giminės taško – Tryškių. Stovi Suchet prie Tryškių žydų kapinių vartų ir nustebęs klausia: „Kam tokiam mažam miesteliui tokios didelės kapinės?“ – Štai tau ir Hercule’is Poirot be Agathos Christie teksto!
P.S. Istorijos perpasakojime cituoto sakinio neradau, bet tikrai toks buvo ištartas.