(227) Dėl juoko: Big Brother is watching me and you

Pasirodo, tave ir išanalizuoja, ir dar doleriais įvertina:

We have estimated the price of virginijusg.blogspot.com analyzing realtime advertising rates, unique visitors and search traffic to $137 You can place our price widget on your site in order to get attention to your customers.

Dėl tų nuorodų nesupratau, bet ir nereikia. Per pigiai įvertintas pasijutau, tai puoliau tikrint, ko verti kitų tinklaraščiai, kuriuos skaitinėju; ogi lygiai tiek pat – $137 :))) O kiek verta tokia analizė? $1?

(226) Tarp kitko: kaip skambėtų šis Himno variantas?

Atvaizdas iš čia

Blogai, kai į natas žiūri lyg ožys į naujus vartus.
Toks Petras Stankevičius, vaikystėj giedojęs Vilniaus Katedros chore, mokęsis kunigaikščio Bogdano Oginskio globojamo orkestro mokykloj, trejetą metų studijavęs Maskvos konservatorijoj, po to pūtęs klarnetą Rietavo orkestre, o 1901-ais persikraustęs Rygon, be kita ko, praėjusio amžiaus pačioj pradžioj sukūrė savo melodiją Kudirkos Tautiškos giesmės tekstui – net tris variantus: solo su pianinu, 4 balsų mišriam ir 4 balsų vyrų chorams; išleido Rygoj Deubnerio natų knygynas (natas, deja, radau tik šitas, chorams skirtas).
Be Stankevičiaus, savas melodijas Himnui dar buvo sukomponavę Mikas Petrauskas ir Juozas Dryja-Visockis.
Va jei kas bent mėgėjiškai tas užmarštin nugrimzdusias melodijas paniūniuotų ir įkeltų virtualion erdvėn – o! bent man, tikrai labai įdomu būtų paklausyt.
P.S. Labai išsamią ir įdomią Tautiškos giesmės virsmo Himnu istoriją yra surašęs Vincas Maciūnas (žr. jo Rinktinius raštus, 2003, p. 580–601; storesnės knygos, viliuos, nebeteks redaguot), bet ten tik žodžiais fiksuojami įvykius, faktai, asmenvardžiai (be kitų, ir šitie jau minėti trys), jais operuojant kuriamas intriguojantis pasakojimas, bet apie melodijas nieko; dingojas, lyg kažkur būčiau skaitęs, esą Juozas Žilevičius ketinęs rašyt apie melodijas, bet tik tiek; deskripcijos (kai kurios) tikrai įdomios būna, bet norisi ir pačiam išgirst.

(225) Iš popieryno, i: apie Bronių Radzevičių

Į visokius aplankus ar dėžutes suguldytų ir pastalėj ar plačiose lentynose už knygų iškaišiotų popierių pluoštų neišeina vadint archyvu – popierynas, ir tiek. Pasipainiojo po ranka aplankas, kuriame tai, kas pasirašyta Pauliaus Tolvaišos ir kt. slapyvardžiais ir skelbta Šiaurės Atėnuos 1990–1993-ais.
1991-02-27, nr. 8(55), p. 3 buvo išspausdintas P.T. rašinys kvailokai skambančiu pavadinimu:

Laikas greitesnis už vandenį

50 būtų sukakę Broniui Radzevičiui 1990 metų gruodžio 24-ąją. Prieš dvidešimt metų išėjo pirmoji knyga. Prieš dešimtmetį [1980-10-10] – pats autorius. Prieš penketą išleisti rinktiniai raštai.
Kuklus buvo rašytojo prisiminimo vakaras Rašytojų sąjungos salikėje. Kelios dešimtys žmonių. Bet labai norėtųs, kad kai kurie ten ištarti žodžiai būtų išgirsti ir plačiau. Čia pateikiamos trumputės ištraukos iš to vakaro diktofoninio įrašo. (Iš karto atsiprašau, jei ką ne taip būsiu nugirdęs.)

Petras Bražėnas: Kuo iš toliau žiūrime, tuo Broniaus Radzevičiaus kūryba tampa ryškesnė. „Priešaušrio vieškelių“ Juozas Daukintis – po Liudo Vasario ar nebus pirmasis mūsų literatūroje personažas su tokiu dvasinio pasaulio peizažu. Bet ir visi kiti veikėjai charakterizuojami taip, kad jų neužmirši. Sakysim, senas inteligentas, sutiktas Vingio parke ar Žvėryno gatvelėje. Jis užfiksuotas taip tiksliai, kad atsimenantys gali iškart atpažinti įspūdingą Kipro Petrausko figūrą. Joks fotografas negalėtų šito perteikt.
Mes nebuvom draugai. Nesėdėjom su juo kavinėse, nesilankėm dažnai vienas pas kitą. Mūsų santykiai buvo epizodiniai. Kai jis įteikė „Vagai“ savo „Priešaušrio vieškelius“, man pasiūlė recenzuot. Gal per reiklus, per kritiškas buvau, bet man tada pasirodė, kad tame rankrašty per daug to autobiografinio, apybraižinio, dienoraštinio lygmens, kuris, kaip kokie svarsčiai ant kojų, tempia šį kūrinį žemyn. Parašęs paskambinau, sakau: atvažiuok. Mes sėdėjom, gurkšnodami arbatą, ir visą pusdienį šnekėjom. Kritines pastabas jis priėmė labai atvirai. Ir man pasirodė, kad išėjo su visai nebloga nuotaika. Paskui praeina pusmetis, metai. Rankraščio leidyklon jis neatneša. Gal pusantrų metų sėdėjo prie pirmojo tomo ir taisė... [Priešaušrio vieškelių I dalis išėjo 1979-ais.]
Juozas Aputis: Man regis, apie Bronių Radzevičių niekada nebus pasakyta visa teisybė. Ji per didelė.
Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą: jam garsiai, ne itin artimoj kompanijoj buvo labai sunku suformuluoti ir apginti kokią savo idėją. Ir padariau išvadą, kad jis yra buvęs itin rašytojas. Aš taip įsivaizduoju: kada jis paimdavo tuščią baltą lapą, jis ir suformuluodavo – suformuluodavo puikiai, skaidriai, aiškiai. O kartais netgi, esu pajutęs, taip suformuluodavo, kad galėdavo kaip koks magikas imti ir pasakyti, kad va taip pasakė Goethe, taip Pascalis. Visai net nežinodamas, ar taip pasakė, ir jeigu patikrintum, ar tik nebūtų teisybė?
Kitas dalykas – atsiminimų rinkimo reikalas. Laikas eina, jau dešimt metų, bet dar gyva visa aplinka, draugų tebėr galybė, ir iš vaikystės, ir iš jaunystės. Reiktų kažkam iš jaunesnių žmonių imtis – sakykim tą negražų žodį – iniciatyvos ir rinkti. Suprantant, kad Radzevičius yra autobiografinis rašytojas, atsiminimai būtų pirmiausia kaip didelis langas į jo kūrybą.
Jonas Mikelinskas: Aš dažnai pamąstau: ką galima pastatyti šalia šito žmogaus? Šalia Broniaus Radzevičiaus ne tik iš dabartinės, bet iš visos mūsų literatūros? Turime Krėvės „Dangaus ir žemės sūnus“, Putino „Altorių šešėly“, turim dar daug kūrinių. Bet kai sulygini juos, peršasi gal vienintelė teisinga išvada: nematau kito tokio kūrinio, kuris būtų parašytas su tokia būtinybės našta, kaip „Priešaušrio vieškeliai“.

Daug neišrašytų minčių dar liko juostelėj. Bet viena, regis, ypač svarbi: jau laikas pradėt galvot apie visos Broniaus Radzevičiaus kūrybos paskelbimą. Parengti akademinius raštus – milžiniškas darbas. O štai išleisti darsyk „Priešaušrio vieškelius“ nėra per daug sudėtinga. Įstačius iš II tomo išgnybtus žodžius ar pastraipą (kaip pasakė redaktorė Donata Linčiuvienė, kupiūrų buvę tikrai ne tiek jau daug [turimas galvoj 1985-ų II dalies leidimas, parengtas Juozo Apučio]) ir, tarkim, I tomo pirmąjį variantą – „per daug autobiografinį, apybraižinį, dienoraštinį“. Antrojo varianto yra du leidimai. Beje, tokie ketinimai „Vagos“ leidykloje jau pradėti puoselėt. Tai būtų labai labai graži dovana dar skaitantiems.

Ką galima/reiktų pridurt po 20 metų?
Ar išsaugojau to paminėjimo įrašą, nežinau, – reiktų pasiknist po dėžutes, prifarširuotas kasečių; gal. Nebeatsimenu, ką turėjau galvoj rašydamas, esą „Vagoj“ puoselėjami ketinimai išleist Priešaušrio vieškelių I dalies pirminį variantą. Jo nėr iki šiol; antrojo jau keturi leidimai išėję (paskutinis 2008-ais LRS leidyklos serijoj „Lietuvių literatūros lobynas: XX amžius“).
Tekstologiniais II dalies tyrimais užsiima doktorantė Audinga Satkūnaitė, paskelbusi rimtą darbą „Nuo skaitytojų nuslėptos aistros, arba tikrieji ‘Priešaušrio vieškeliai’“ (NŽ-A, 2008, nr. 4/5, p. 165–173): sugretinusi Juozo Apučio parengtą variantą su mašinraščiu (saugomu Maironio lietuvių literatūros muziejuje), daro išvadą, esą pirminis romano variantas „gerokai kitoks“. (Gal ten pat, MLLM, saugomas ir I dalies mašinraštis, kurį recenzavo Petras Bražėnas?) O įdomiausia, manau, būtų skaityt Broniaus Radzevičiaus užrašų knygeles, iš kurių tik vos vos skelbta.
1989-ais Sietyne (VI, p. 55–121) buvo Valdo Papievio parengta publikacija „Kai įgyja prasmę likimai: Antanas Masionis ir Bronius Radzevičius“. Radzevičius pristatytas per Broniaus Kašelionio pokalbį su žmona Gene Radzevičiene ir nemažą pluoštą gabalų iš užrašų knygelių; paskelbtas ir priešmirtinis atsisveikinimo laiškas (1980-10-09: „Brangūs draugai! / Dėl mano mirties nieko nekaltinkite. Tai baltoji liga, šviesa tokia balta ir taip akina, pats tampu bekūnis, besvoris – o kiek ten... [...]“, p. 119).
Dukart paminėjus Priešaušrio vieškelių I dalies pirmąjį variantą, pacituotina Genė Radzevičienė:

Prisimenu, kaip jis baigė rašyti pirmą „Priešaušrio vieškelių“ dalį. Sako – parašiau. O veidas toks liūdnas, balsas – kažkoks prislėgtas. Klausiu, kodėl toks liūdnas, reikėtų džiaugtis. Tai matai, aš parašiau dešimčiai skaitytojų. Kodėl ne visiems? Sako – oi, ką tu. Tikrai ne visiems. Beveik niekam to nereikia. (p. 87)

Grįžtant prie Broniaus Radzevičiaus užrašų knygelių, kodėl jos vis neišeina iš galvos. Pirmiausia tikriausiai todėl, kad, tarkim, Camus užrašų knygelėse randu daugiau negu Krytyje ar Mare, daugiau to, kas skatina refleksiją. To paties pilna ir Radzevičiaus užrašuose – užfiksuoti minčių, vaizdų, jausmų gemalai, kuriuos gali daug laisviau interpretuoti negu užbaigtą kūrinį. Ir atsimenu Valdo Papievio pasakojimą apie tas knygeles: jų keli čemodanai, koks šimtas, rašysena praktiškai neįskaitoma, tik žmona gali (ji ir kitus vyro kūrinius perrašydavo iš rankraščių mašinėle).
Minint Radzevičiaus 60-metį, užrašų knygelių turtai pasitelkti publikacijoms Metuose (2000, nr. 12, p. 106–115; ten paskelbtam gabale „Savianalizė“ yra frazė, kuri, manau, labai tiktų kokiam pasvarstymui apie B.R. kūrybinį kelią: „Per žodžius jis keliavo į tylą...“) ir Naujojoj Romuvoj (2001, nr. 1, p. 26–32 ir nr. 2, p. 2–7; paskelbta to, kas pagal išorinę formą lyg ir vadintina poezija, nors Radzevičiaus atveju vargu ar įmanoma sakyt: čia jo proza, čia jo poetiniai tekstai; t.y. tiesiog Radzevičiaus kalbėjimas).
Palydint antrąją publikaciją NR, atkreiptas dėmesys (pateikus rankraščio faksimilę) į tai, kad įskaityti Radzevičiaus rankraščius – baisiai sunku, bet sykiu ir pareikšta vilties: esą darbas po truputį juda į priekį ir dar būsią naujų publikacijų. Deja, vėlesnių, po 2001-ų, nesu užfiksavęs (nors tai nereiškia, kad jų nebuvo).
Nežinau, net nedrįstu spėliot, kada galėtų būt parengti Broniaus Radzevičiaus Raštai. Turint galvoj apimtis (vien Priešaušrio vieškelių II dalies autorinis mašinraštis – apie 1500 puslapių, o dar užrašų knygelės), gal įmanoma galvot ne apie popierinį, o skaitmeninį Raštų variantą? Bet: kas galėtų imtis tokio darbo, kita vertus, ar verta dėl dešimties, kaip manė pats Radzevičius, na, gerai – šimto skaitytojų?

(169.1) Visiškai tarp kitko: garsaus karvedžio jubiliejus artėja (papildas)

Buvau šį tą užfiksavęs apie artėjantį feldmaršalo Barclayaus de Tolly, krikštyto Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioj, jubiliejų.
Estai jau išleido pašto ženklą ir voką, skirtus jo 250-osioms gimimo metinėms.
Žiemgalos muziejus ar ką darys, nepavyko sužinot. Na, gal bent tą pašto ženklą su voku kaip nors įsigis? Vis šis tas, t.y. eksponatas.
Gal metų pabaigoj koks įrašas atsiras Žeimelio miestelio svetainėj?

P.S. Irgi visiškai tarp kitko klausimas iš kitos operos: ar įmanoma tokia TV programa pas mus (pasižiūriu kartkartėm, nes apie šiuolaikinę rusų kultūrą lietuviškai praktiškai nieko nebūna; nebent iš dailės srities):

В программе «Решето» Кирилл Решетников беседует с наиболее интересными и значимыми представителями современной российской культуры – писателями, музыкантами, режиссерами, художниками, кураторами и критиками. Гости «Решета» – как всенародно известные мастера своего дела, так и те, кто только начинает свой путь, сверхновые звезды и культовые фигуры. Это люди, формирующие интеллектуальный ландшафт нынешней России.

(196.1) Užparaštė, xvi: apie literatūros istoriją (prieduras)

pie alternatyvią mūsų literatūros istoriją minčių kyla įvairiose galvose – ne tik oniriką generuojančioje Žilvino Andriušio (apie Ž.A. onirinį kūrybos metodą žr. čia).
Prof. Viktorija Daujotytė 2011-06-22 Šv. Jonų bažnyčioj išėjimo į emiratūrą proga pasakytoj kalboj, lyg tarp kitko:

Lietuvių literatūros tyrėjai (ir ne tik) galėtų parašyti atnaujintą pasakojimą apie priklausomybės laiko kūrybą, jei pabandytų iššifruoti santrumpą „ir kt.“. Kas buvo, kas galėjo būti tie, suskliausti į santrumpą „ir kt.“ („Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti“, Metai, 2011, nr. 10, p. 4)

Taip, įdomus pasakojimas galėtų susiklostyt, bet: ar atsirastų bent vienas iš jaunųjų, t.y. jau nepriklausomybės laiku brendusių, kuriam būtų įdomu aiškintis, kas tie priklausomybės laiko „kiti“ (jam/jai jau „kiti“ kvadratu)? Didžių didžiausiai abejoju.

(224) Tarp kitko: tikėtina, non omnis moriar?

ibliotekon atkeliavo Naujosios Romuvos nr. 3. Pradžioj – du straipsniai apie Karłowiczius: Krystynos Rutkowskos apie Janą K., kalbotyrininką, etnografą, gimusį ten pat kur ir Vincas Krėvė – Subartonyse (nieko tikrai naujo perskaitęs nesužinojau) ir Anatolijaus Lapinsko apie Jano K. sūnų Mieczysławą, kompozitorių (apie šį žmogų nieko nežinojau). Būtent jo mirties vietoj Tatruose stovi atminimo akmuo su Horacijaus fraze „Non omnis moriar“ (Carminum liber tertius, XXX, 6).
Daugiausia rašoma apie M.K. Lietuviškąją rapsodiją, sukurtą 1906-ais. Pasak Lapinsko, „tai, ko gero, vienintelis pasaulyje ne lietuvio sukurtas simfoninis kūrinys, kuriame ne tik skamba autentiškos liaudies melodijos, bet šviečia ir bendra lietuviškos dvasios aura, kurią kompozitorius sugėrė kūdikystės ir vaikystės metais“ (p. 9).
Perklausiau tą Rapsodią litewską. Visai patiko (pirmiausia dėl žemo diapazono), ir pradžios interpretacijai būčiau linkęs pritart: esą pro ostinatinį bosą bando prasiveržt gamtos, nors greičiau – tolimų prisiminimų garsai, spėtina – gimtojo Višniavo (p. 7) – gimtojo ir Izraelio Prezidentui Šimonui Peresui.

Prieduras (vis apie tą Horacijaus frazę sukiojantis). 1934-ais Jonas Senkus MIC, norėdamas primint kun. Antaną Kaupą, mirusį prieš 20 metų nuo vėžio vos 43-ejų, visuomenės veikėją, publicistą, sociologą, savo rašinį pradėjo taip:

Klaidinga mūsų visuomenės taktika. Jeigu ji kurį nors politikos, mokslo, kultūros ar visuomenės veikėją dar gyvą tebesantį pastebi, jo darbus supranta ir įvertina, tai jam ir mirusiam visokiais minėjimais ramybės neduoda. Ji visur ir visados į aukštybes iškelia mirusiojo asmenybę, idealizuoja jo nuveiktus darbus, o gyvuosius skatina eiti jo nurodytais keliais. Tačiau jeigu visuomenė dar gyvo nepastebi, kad ir žymaus bet kurios šakos darbininko, tai jam mirus, jį mažai kas atmena, jo niekas nemini, niekas viešumon neiškelia jo didžių darbų, iš kurių galima tikrai daug ko pasimokyti. Atrodo, kad mirus žymiajam veikėjui, drauge miršta ir jo dideli darbai.
Tokio nedėkingo likimo iš mūsų visuomenės susilaukė [kun. Antanas Kaupas etc.] (Vairas, 1934, nr. 1, p. 104)

Yra tiesos šiame pastebėjime, ir daug tiesos. Patvirtinimas: Vladas Pruskus 2005-ais: „Deja, išsamesnių studijų apie šio iškilaus katalikų veikėjo veiklą ir jo socialines pažiūras ligi šiol neturime.“

(223) Užparaštė, xxiii: apie eiliuotas tiesas

levelando Lietuvių apšvietos draugija, pradėdama leist ankstesniam įraše minėtąjį mėnraštį Artojas, turėjo ambicijų. Štai pirmojo numerio, išėjusio 1920-ų rugsėjį, įžanginiam tekste „‘Artoją’ išleidžiant“, be kita ko, rašoma:

Musų literatura savo grože, minties blaivumu, kalbos turtingumu ir kitomis geromis ypatybėmis netoli liekasi nuo didžiųjų tautų literaturos, tečiau, negalima užginti, yra visai menkutė, labai menkutė! Mokslo veikalų beveik nesiranda. Terminologija visai šluba. Žodžiu, kur nepažvelgsi, – ten spraga.
[...]
Matydamas daugybes panašių spragų-spragelių, gimė “Artojas”. Jo tikslas bus arti piktžolėmis užžėlusius Lietuvių dirvonus ir paversti juos į geriausias dirvas. Svarbiausias obalsis bus – Mokslas ir Literatura.
Trumpai sakant, “Artojas” talpins poezijos, literaturos, istorijos, dailės, filosofijos mokslo ir tolygius veikalus. Tarpe sandarbininkų rasime geriausias musų spėkas, – pirmuosius žiedus.

Nors leidinio paantraštė skelbė, kad tai mokslo, literatūros ir satyros mėnesinis laikraštis, pirmasis numeris pradedamas poezija, vienposmiu „Rytojum“:

Niekados negeik rytojaus,
Nes jis visad yr’ ši dien’.
Kiekviena diena užstojus
Taip pradings kaip vakar dien’.

Perskaitęs šyptelėjau; o kai pamačiau, kas autorius: Metafizikas – ir vyptelėjau; pretenzingesnio slapyvardžio lietuvių poezijos istorijoj neteko sutikt. Strykt aukščiau bambos! Patikrinau visus prieinamas slapyvardžių atskleistuves – niekur neradau, kas taip pasirašinėjo (klausimas nr. 1 lieka neatsakytas).
Štai dar keli mūsojo Metafiziko baigiamieji posmai iš apyilgių eilių, pavadintų „Medis“:

Žmogus taipgi, kurs ant žemės
Medžio vietoj prariogsoja,
Kada spėkų jau netenka –
Kelią tik kitam užstoja.

Iš visų pražusta tarpo
Kaip lyg butų neregėtas,
Ir jo vardas pasilieka
Žmonių lupom neminėtas.

Tiktai tas palieka save
Amžiams ainiams jo minėti,
Kas takus, kuriais vaikščiojo,
Pasistengė pažymėti.

Nei čia poezijos, nei metafizikos. Ir kodėl tokia, švelniai tariant, keista „literatūra“ pradedamas pirmasis numeris? Įtariu, kad galėjo lemt redaktoriaus skonis – dr. Jono Vitkaus (1891–1984), tuolaik bebaigiančio Loyolos universiteto Medicinos mokyklą (vėliau Clevelande vertėsi privačia gydytojo praktika).
Bet kakta ėmė rauktis, o tai reiškia, kad galvoj search paleidau: su kuo būtų galima tokio pobūdžio eiliavimus susiet, iš ko kildint, turint galvoj praėjusio amžiaus antro ir trečio dešimtmečių sankabą, iš ko gi tas Metafizikas galėjo pasimokyt, кому подрожать? – There were no names found. Do you want to quit seaching? – No. O apskritai kas iš lietuvių eiliuotojų tokių pomėgių – gyvenimo tiesas įpoetint – turėjo? – Tik aforizmus, maksimas ar sentencijas kurpt mėgusiųjų asmenvardžius paieška parodė: Romas Striupas ir pan.

Gana to pseudodetektyvo (ir klausimas nr. 2 kol kas lieka neatsakytas), nors ir smagu. Viskas paprasta. Artojo tų pačių metų nr. 3, p. 4 kairės skilties viršuj užrašyta: „Tiesos žodeliai poezijoje / (iš William A. Alderson) / Surašė Metafizikas“; o eiliavimų pobūdis jau pažįstamas:

Jieškoki gero pas kiekvieną,
Kalbėk geriausia apie juos,
Tada visi paaugštins tave
Ir vardą priderantį duos.
— — — — — — — — — —
Gyvenam skyrium, bet ne vieni;
Su lygiais sau, nepatėmėti;
Geriausios mintįs, kokias turim,
Mumyse liek’, nėr kur jų dėti.

Kas tas Metafiziko įkvėpėjas William A. Alderson? Kongreso bibliotekoj štai ką radau: Alderson, William Atkinson, Toasts and sentiments gay and grave (1904). Spėtina, kad būtent iš čia versta (beje, knyga suskaitmeninta, jei kam kiltų noras paskaitinėt). O apie autorių va tiek teradau puslapy genealogybiography.com:

Alderson, William Atkinson, lawyer; born at St. Charles, Mo., Oct. 1, 1856; son of Benjamin Amos and Mary L. (Baker) A. Educated at public and private schools, St.. Charles, Mo.; West Nottingham Academy, Maryland; graduate of Lafayette College, Easton, Pa., 1878; studied law in office of T. F. McDearmon, St. Charles. Married Maude V. Webster, Jan. 1, 1907. Moved to California in 1900. Member, Masons, K. of P., Loyal Order of Moose. Residence, 1227 Leighton Ave.; office, 207 S. Broadway, Los Angeles, Cal.

Jei Kongreso biblioteka nesužvejojo mirties datos, tai, matyt, tas advokatas, vos perfrazuojant Metafiziką, „Iš visų pražuvo tarpo / Kaip lyg būtų neregėtas, / Ir jo vardas pasiliko / Žmonių lūpom neminėtas.“ – Na ir kaip kitaip galima pavadint šitą tinklaraščio įrašą, jei ne užparašte?

P.S. (2016-03-17) Metafizikas – Kazio S. Karpavičiaus-Karpiaus slapyvardis; atsitiktinai paaiškėjo: varčiau K.S.K. 1920-ais [baigta spausdinti 1921-ais, kaip nurodyta viršelio IV puslapy] eilių ir deklamacijų knygelę Trimitas – žiūriu, ogi tie patys tekstai, kurie buvę ir Artojuj.

(222) Tarp kitko: apie asmenvardžių rašymą ir tarimą

Clevelande, OH, 1920–1925 metais Lietuvių apšvietos draugija leido mokslo, literatūros ir satyros mėnesinį laikraštį Artojas. Jame 1925, nr. 5/6, p. 9 buvo išspausdinta dešinėj esanti nuotrauka su tokiu parašu:

KAROLIS POŽELA, Lietuvis čampionas ristikas, pasižymėjęs imtynėse Europoj, Azijoj ir Amerikoj, turės imtynes Clevelande, Rugpj.-August. 11, Lietuvių svetainėje.

Amerikoj Karolis Požela tapo imtynininku profesionalu, [čia jau mano pamąstymai prasideda] bet, priešingai negu JAV gimęs boksininkas Juozas Žukauskas, tapęs Sharkey, norėjo, kad prieš kovą pranešėjas visai salei paskelbtų kuo lietuviškiau skambančią jo pavardę: POJELLO; na, vardas Karolis = Karl, viskas gerai, lietuviai Washingtoną vadino Jurgiu ir nesuko sau galvos. (Ar būtų keitęs asmenvardžio grafinį vaizdą, jei būtų buvęs ne imtynininkas profesionalas, o, tarkim, angliakasys, kas ten žino; juokaujant galima tart, kad šitaip, tapdamas Pojello afišose, išliko ≈ Požela salėse.)

P.S. Apie Karolio Poželos ir Ernesto Johno Harrisono (apie Lietuvą net tris knygas išleidusio) santykius čia šiek tiek rašoma; pagooglinus: Karl Pojello, beveik 1000 rezultatų; wikipedijoj (nei en., nei lt.) Karolio Poželos = Karl Pojello kol kas nėr (o Žukauskas = Sharkey net 11 kalbų pristatytas).
P.P.S. Beje, kaip tikriausiai ir jūs, pamatęs parašytą asmenvardį Karolis Požela, pirmiausia, aišku, pagalvojau apie revoliucionierių K.P., vieną iš keturių komunarų, kuris gimęs Bardiškiuose; imtynininkas K.P. gimęs Steigviliuose; vienas kaimas nuo kito nutolęs tik per 2 km; visai įmanomas variantas, kad jie gal net giminės. [2017-04-21: Aleksas Pašuškevičius patikslino, kad ne giminės; žr. komentarus.]
P.P.P.S. (2012-06-29). Daugiau apie K.P. galima pasiskaityt serijos „Lietuvos valsčiai“ knygoj Žeimelis (d. II, p. 587–603).

(221) Dėl juoko: ką pirkčiau šiandien, jei pinigų turėčiau

Va šitą 1974-ais Frankfurte prie Maino Possev-Verlag išleistą Nikolajaus Arsenjevo atsiminimų knygą – Дары и встречи жизненного пути, nes ten tikrai turėtų būt ir apie žmoną Mariją Šilkarskytę-Arsenjevą, gimusią 1886 Júodžionių dvare, mirusią 1921-06-27, Juodžionių kapuose palaidotą. Vladimiro Šilkarskio seserį; baigusią Mintaujos gimnaziją, 1904–1910 studijavusią Sorbonoj; nuo 1916 Maskvos universiteto Romanų literatūros katedros privatdocentę, nuo 1918 – profesorę; 1919 ištekėjusią už filosofo Arsenjevo (rašiusio rusiškai, vokiškai, angliškai ir prancūziškai), 1920 su vyru išvykusią iš Rusijos Karaliaučiun.
Bet neturiu, tad viskas išsisprendžia savaime. Ir nereikia nervintis, kad „сейчас этого издания книги в продаже нет“.

(220) Užparaštė, xxii: vėl apie žodynus

kaitinėju Jono Palionio parengtą XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankinį žodyną (2004). Apie 10 tūkstančių žodžių – darybos ir reikšmės archaizmų bei istorizmų. Indyvnų (wunderlich, efficax) yra, kad ir ilgalūkis, t.y. ilgas laukimas.
Pratarmėj prof. Palionis teisinasi, kodėl tik atrankinis (sudorojo medžiagą, kurią buvo sukaupęs), kad ne visas atrinkųjų žodžių reikšmes galėjęs užfiksuot, kad šis jo darbas tikrai neatstoja istorinio lietuvių kalbos žodyno – ir išreiškia viltį: gal tokį, baigęs LKŽ, ims rengt Lietuvių kalbos institutas; tame žodyne, jo galva, „turėtų būti sudėti visi senuosiuose mūsų raštuose užfiksuoti žodžiai, visos jų formos ir reikšmės“.
Žvilgtelėjau į LKI Leksikografijos centro puslapį – ne, nė žodžio apie bent ketinamą rengt istorinį LKŽ. Ir mintis stryktelėjo prie Greimo tokiu retoriniu klausimu: kokia tikimybė, kad dar pamatysiu, tarkim, Senosios lietuvių kalbos žodyną – panašų į tą, kurį yra parengęs Greimas: Dictionnaire de l’ancien français (1968; viena iš žodyno recenzijų)? Ilgalūkis gresia, gal ir nesulūkis (čia jau mano naujažodis).

Užparaštė, xv: apie žodyną

(219) Rastinukai, xxii: Antano Smetonos raidinis portretas

1937-ais prieš Antanines savaitraščio Sekmadienis redakcija iš Rygos gavo Jūdos Jūlijaus Frīdmanio sukurtą – iš lietuviško teksto apie A.S. gyvenimą raidžių – Lietuvos Prezidento portretą.
Paskelbė 1937-06-13 pirmame puslapy su nuoroda: ŽIŪRĖK IŠ TOLO!

Nebuvau matęs tokio A.S. portreto; apie dailininką (Jūda Jūlijs Frīdmanis, daiļdarbu burtlicis, *1888 Rygoj, – Latvijas PSR mazā enciklopēdija, t. 1, 1967, p. 547) irgi nieko nežinojau.

(218) Visiškai tarp kitko: apie beprasmį norą fiksuoti

Na, pagriaudė – nutilo, kruša bemat ištirpo, tas debesis plaukė nuplaukė, kitas atplauks, ir viskas, ir nieko čia juk tokio.
Bet va išgirdęs griaustinį puoli prie lango: o! kaip aptemo; čiumpi fotoaparatą ir mėgini iš tarpdurio užfiksuot dar matomus ledukus – lyg tai būtų svarbu ne tik šią popietę, bet ir bent jau ryt. Juokinga, kai/jei pagalvoji.
Rimtai šnekant, išties juokingas dalykas tas gyvenimas (ir nereikia jokių patikslinimų, kaip antai: sub specie æternitatis).

(104.3) Vilniaus vaizdai, vi (tęsinio tęsinys)

— Tęsiant 2011-01-25 įrašą.
Šįryt važiuodamas darban prisiminiau kelionę troleibusu Kaune; prieš savaitę buvau:

• švieslentės veikia, o Vilniuj kam jos tereikalingos, man regis, tiksliai pasakiau nuotrauka; buvo šmėkštelėjusi mintis vėl rašyt laišką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Informacinių technologijų skyriaus vedėjui Rimvydui Jančiauskui ir klaust, kaip sekasi tvarkyt šitą reikalą, bet nusprendžiau: nėr naudos iš tokių laiškelių; negi nieks, turintis įgaliojimų pareikalaut atsiskaityti, neatkreips dėmesio į lipdukus su raidėm BPD ir ES vėliava?
• įlipama pro priekines duris; buvau įpratęs, spėjau atprasti, tad pataikiau įlipt Kaune tik iš antro karto; dėl Vilniaus varianto – pikčiausia, kad kaitaliojama; čia taip, čia jau kitaip; ir kas garantuotas, kad neteks vėl pratintis lipti pro priekines?
• važiuojant suteikiama papildomos informacijos: ne tik kokia kita stotelė, bet ir kas maždaug toj vietoj yra; tarkim, išlipkite x stotelėje, jei norite nueiti į Sporto rūmus (netiksliai cituoju, bet mintis ta).

Išvada: Kauno viešasis transportas tolokai lenkia Vilniaus; ir vos pigesnis (vienkartinio bilieto kaina – 1.80 Lt; Vilniuj – 2 Lt, jei kas nežinotumėt).

P.S. Šiandien, 10-19, po darbo artėdamas prie Tuskulėnų rimties parko stotelės žiūriu – o! – švieslentė veikia, rodo, kada kuris troleibusas atvažiuos. Ilgam? Peržiemos (regis, visos bėdos dėl šalčio buvo kilusios)?

(217) Užparaštė, xxi: vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt

Nuotraukos iš Nemuno fragmentas

Ketvirtadienio Nemune Gasparas Aleksa per du puslapius 70-mečio proga primena a.a. Algirdą Verbą: pokalbis ir 8 neskelbti eilėraščiai + jų rankraščių faksimilės (internetinė versija čia; net keista, kaip operatyviai šįkart atsirado numerio medžiaga virtualioj erdvėj).
Suprantu, kad visokios etiketės niekai, bet kartais, kai reikia ką pasakyt striukai drūtai, visai praverčia. Verba – vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt išsikristalizavo iš jo paties minties (1996-03-30):

Mane gelbsti geležinė ritmika, klasikinė forma. Aš niekada nebūsiu Strielkūnas. Jis savo lygį išlaiko. Mano kelias kitas. Mane žavi Baudelair[e’]as. Kaimas iš mano gyvenimo dingo – tiu tiū!.. Teisybė, Žvėryne rytais gieda gaidžiai, o dieną gali pamatyti triušius, palaidus šunis ir... daug girtuoklių!

Ir šešių eilučių iš rankraščio:

Ak, tie dūdų orkestrai!
Vėl į kalnelį nubliaus.
Dėjau ant jų aš skersą,
Dar pagyvensim, brolau.
— — — — — — — — — —
Aš norėjau numirti ant kryžiaus,
O greičiausiai – užteks pagriovy...

Ne pagriovy, Raseinių ligoninėj mirė, 2000-ais. Taip, paskutinis gyvenimo dešimtmetis jau priklauso postsovietiniam laikui, bet jis tebuvo sovietinio tąsa, apie A.V. gyvenseną ir poeziją šnekant.
(Tarpukario Baudelaire.lt – Leonas Skabeika; jei kas imtų gretint su Verba, kad ir pasaulėvokos lygmenis, gal kas įdomaus išeitų?)
Alfas Pakėnas bernardinuos.lt sieja Verbą ir Širvį. Nežinau; kad abu ugnį gesino ugnim, t.y. buvo girtuokliai („aлкоголизм – излечим, пьянство – нет“, prisimenant Sergejų Dovlatovą), – taip, bet jų poetika, ergo, ir pasaulėvoka, vis dėlto skiriasi, ir stipriai.
Man Verba kaip poetas prasidėjo nuo mokyklos baigimo metais išėjusio rinkinio Aprišu obelį (1980). Iki šiol atsimenu:

Krapnoja įstrižai. Tai šiaurė rūksta,
Nuodinga lyg sieros rūgšties garai.
Tai prakaitas iš geležies, tai druską
Iškėlė surūdiję ežerai.

Bet čia tik šiaip.

(216) Visiškai tarp kitko: apie tai, kaip gelbstimasi nuo depresijos

Dar vienas radinys Kauno bienalės Tekstilė’11 kataloge. Menininkė iš Pietų Korėjos Kyung-ae Wang (cituoju angliškai, nes vertimas į lietuvių pasirodė prastas):

Now my husband in heaven, but he has been sick for 20 years because of combination illness of diabetes. While he struggled against to disease his was atrophied, not only physically but also mentally. To try to understand this circumstance, I read psychology and psychoanalysis books. Every time when I felt exhausted in this situation I would run away to my studio. And always the fabric cured and protected me softly. The time I make my work always purifies all the pressure and conflict. Through all the experience I wrote PhD thesis Women[’s] psychology is immanent in quilting. (p. 149)

Apie skiautinių siuvimą perskaitęs, kaip čia neprisiminsi istorijos, kuri suburbuliavo po prof. Šliogerio frazės: „Mergaitėms – mezgimo vadovėlis, vaikinams – Plutarchas.“
Ir dar pagalvojau: ar įmanoma Pietų Korėjoj apginti PhD tezę „Lithuanian Men’s Psychology is Immanent in Working vs Drinking“? Savižudiškų polinkių gal ir neminint. (Lietuvoj, manau, šansų nėr, net jei būtum dar ir menininkas.)

(215) Visiškai tarp kitko: apie kvapus (lyg medaus ir lyg žemės)

Kolegė grįždama po pietų parsinešė puokštelę baltų lobuliarijų (lobularia maritima) iš gėlyno priešais Vileišio rūmų baliustradą. Kuo kvepia? Medum. Lyg medus.
Ir iškart prisiminiau, ką skaičiau važiuodamas darban:

Tuo metu ji buvo tik ketverių metų mergaitė, ir senelio pabučiavimas prieš einant į lovą jai atrodė gąsdinanti perspektyva. Liesa kaip griaučiai ranka išsitiesė ir palietė jos petį, kai ji palinko į priekį, ir būtent tada ji užuodė kvapą. Viskas iškart susimaišė su šiuo kvapu, panašiu į žemės. [...] Staiga seno žmogaus kvapas jai sukėlė pasibjaurėjimą ir nevalingai jos bučinys virto užspringimu. Per tą sekundės dalį praeitis ir dabartis susidūrė ir, sėdint prie to paties lango, jos kūną vėl fiziškai sukrėtė tas vaikiškas pasibjaurėjimas.

Šita citata iš teksto, lydinčio Naujosios Zelandijos menininkų Susan Jowsey ir Marcuso Williamso darbą „The Camellia“ (2010), eksponuojamą Kauno bienalėj Tekstilė’11 (katalogas, p. 93).
Prisimintas kvapas išties gali smigt ligi pasąmonės, tave tarsi teleportuodamas į praeitį. Visi tikriausiai esame tą patyrę.
P.S. Niekada nemaniau, kad gali būti taip įdomu skaityt parodos, ir dar tekstilės, katalogą (ačiū už dovaną, Dovile!).

Prieduras. Posmas iš Valdo Daškevičiaus eilėraščio „kvapas“ šios dienos (10-07) Literatūroj ir mene:

malonėkite dezodorantą
subalansuotą
kūnui kuris nuo gimimo
skleidžia
molžemio kvapą