(315) Užparaštė, xxxvii: apie himną, Kudirkos sudėstytą

Varpas, 1898, nr. 6, p. 95

yt vakare visiems norintiems siūloma, kad ir kur būtų, kartu pagiedot Tautišką giesmę. Jei esi kompanijoj, visai smagu – sykį Almajo paežerėj taip nutiko, vos nepražiopsojom 21:00, palapines statydami. Bet ne tai norėjau užfiksuot.
Prisiminiau ne per seniai Chicagos Drauge (2012-04-21, p. 3) skaitytą Leonido Rago (iš profesijos, regis, mediko) pasvarstymą „Tautinių giesmių, himnų tema“, su kurio pagrindine mintim visiškai sutinku.
Pasvarstęs, kad daug garsių kūrinių nėra visiškai originalūs, priminęs, tarkim, kad kompozitoriui ir muzikologui Juozui Žilevičiui „Lietuva, tėvyne mūsų“ kvepėjusi daugiau slavų dvasia nei lietuvių, nors, kita vertus, mūsų Tautiškos giesmės pirmųjų trijų taktų dvylika natų gaida į gaidą sutampa su 1811-ais Alberto Methfesselio sukurtosios „Deutsches Weihelied“, Leonidas Ragas siūlo visai logišką dalyką:

Visur teigiama, kad Kudirka himno muziką „sukūrė, parašė, [su] savo komponuotomis gaidomis išspausdino“, „žodžiai ir melodija – Vinco Kudirkos“ ir t.t. Bet paties Kudirkos paruoštos ir išspausdintos gaidos su prierašu „Gaidą ir žodžius sudėstė V.K.“ aiškiai nusako tikrąją veikalo autorystę. Jei neiškraipytume žodžio „sudėstė“ reikšmės, nebūtų priekaištų iš su savo giesmėmis gerai susipažinusių vokiečių – tokių kaip kadaise Austrijoje mokytojo, plačios apylinkės muzikinio gyvenimo spirtus movens prof. Ferdinand Folba pagrįstos pastabos, jog lietuviai savo himne savinasi ne vien jų vienų sukurtos melodijos autorystę. [...] Pristatydami Lietuvos himną pagal Vinco Kudirkos prieraše įrašytą atvirą „sudėstė“ nurodymą, išvengtume įtarinėjimų bei spėliojimų, susijusių su tikrąja mūsų himno autoryste.

Aišku, sukūrė skamba solidžiau negu sudėstė, bet pastarasis žodis ne tik tikslesnis – ir autoriaus valios neprošal būtų paisyti. (Beje, cituotoji frazė gal net į LKŽ kaip pavyzdys prie sudėstyti įrašytina.)

(226) Tarp kitko: kaip skambėtų šis Himno variantas?

Atvaizdas iš čia

Blogai, kai į natas žiūri lyg ožys į naujus vartus.
Toks Petras Stankevičius, vaikystėj giedojęs Vilniaus Katedros chore, mokęsis kunigaikščio Bogdano Oginskio globojamo orkestro mokykloj, trejetą metų studijavęs Maskvos konservatorijoj, po to pūtęs klarnetą Rietavo orkestre, o 1901-ais persikraustęs Rygon, be kita ko, praėjusio amžiaus pačioj pradžioj sukūrė savo melodiją Kudirkos Tautiškos giesmės tekstui – net tris variantus: solo su pianinu, 4 balsų mišriam ir 4 balsų vyrų chorams; išleido Rygoj Deubnerio natų knygynas (natas, deja, radau tik šitas, chorams skirtas).
Be Stankevičiaus, savas melodijas Himnui dar buvo sukomponavę Mikas Petrauskas ir Juozas Dryja-Visockis.
Va jei kas bent mėgėjiškai tas užmarštin nugrimzdusias melodijas paniūniuotų ir įkeltų virtualion erdvėn – o! bent man, tikrai labai įdomu būtų paklausyt.
P.S. Labai išsamią ir įdomią Tautiškos giesmės virsmo Himnu istoriją yra surašęs Vincas Maciūnas (žr. jo Rinktinius raštus, 2003, p. 580–601; storesnės knygos, viliuos, nebeteks redaguot), bet ten tik žodžiais fiksuojami įvykius, faktai, asmenvardžiai (be kitų, ir šitie jau minėti trys), jais operuojant kuriamas intriguojantis pasakojimas, bet apie melodijas nieko; dingojas, lyg kažkur būčiau skaitęs, esą Juozas Žilevičius ketinęs rašyt apie melodijas, bet tik tiek; deskripcijos (kai kurios) tikrai įdomios būna, bet norisi ir pačiam išgirst.