(1168) Iš popieryno, liii: Vydûnas ir Rimšos „Artojas“ Sudermanno akimis

1993-iais, minint Vydûno 125-ąsias gimimo metines, Literatūroj ir mene per du numeriu (nr. 12 ir 13, III 20 ir 27) buvo išspausdintas Jürgeno Storosto (Vydûnas – jo senelio, Jurgio Storosto, brolis) straipsnio „Zum Verhältnis zwischen Vydūnas und Sudermann“ vertimas su Vacio Bagdonavičiaus įvadu.
Ten pacituota, ir ką Hermannas Sudermannas užsirašęs dienoraštin apie pirmąjį jų susitikimą Tilžėj 1916 XI 15 „jam įprastu natūralistiniu, iš dalies cinišku stiliumi“:

atvaizdas iš limis.lt

Žvalus nuo spustelėjusio šaltuko, po išmiegotos nakties kėliausi važiuoti [iš Šilutės] į Tilžę [...] Storosta pasitinka mane stotyje. Mažas, liesas, išdžiūvęs žmogutis siauru, senu mąstytojo veidu, bebaigiąs ketvirtą dešimtį. Einame pas jį į namus. Beveik tris valandas užtrunka pokalbis, kurį aš rūpestingai užfiksuoju. Pasakoja man apie lietuvių vargus Rusijoje, užėjus mūsų kariuomenei, ir sakosi vidujai nusigręžęs nuo vokiečių, nebenori, kad Lietuva būtų vokiečių imperijos valda. Dabar dirbąs religinį filosofinį darbą. Ant sienų – mistinio pobūdžio paveikslai: Beklinas [Arnold Böcklin], Fidusas etc. ir graudinanti kuinu ariančio lietuvių valstiečio skulptūrėlė [die ergreifende Skulptur eines mit dürrer Schindmähre pflügenden litauischen Bauern] ant spintos, padaryta kažkokio lietuvio. Viskas skoninga, viskas labai asmeniška. Atsisveikinome draugiškai. („Apie Vydūno ir Zudermano santykius“, LM, 1993 III 20, p. 11; iš vokiečių kalbos vertė Jurgis Kunčinas)

Nekyla abejonių: ant spintos stovėjo Petro Rimšos „Artojas“ (1907) – „tiesiog šios dienos Lietuvos paminklas“, kaip Vydûnas jį apibūdino pamatęs II lietuvių dailės parodoj Vilniuj 1908-ais (vieną iš to „paminklo“ variantų tada išsivežė Tilžėn į vyksiančią parodą, o paskui nusipirko; plačiau apie Vydûną ir Vilnių žr. čia). — Kas graudino Sudermanną? Nemanau, kad basas artojas, – arklys, kuino vardo jau tik tevertas, – Sudermanno akis už jo pirmiausia užkliuvo. — Nežinau, man vis įdomu kitas/kitoks žvilgsnis; ypač į tai, į ką mes norom nenorom žvelgiam taip, kaip reikia; kad ir į šitą Rimšos lipdinį – kaip į Lietuvos alegoriją.
(Tą pačią dieną Sudermannas buvo susitikęs ir su Morta Raišukyte, tautinių rūbų audėja, Vydûno knygų leidėja ir bendraminte; įspūdis: „nyki trisdešimtmetė, švelniai, geraširdiškai kalbanti juodaplaukė, turi sarmatiškumo su tylia nihilizmo priegaide“.)
P.S. Straipsnio autorių Jürgeną Storostą tame Literatūros ir meno numery pristatęs Vacys Bagdonavičius paskutinėj įžangos pastraipoj užsimena, kad Vydūno draugijos garbės nario rašinius, skirtus senelio broliui, numatoma Lietuvoj atskira knyga išleisti. Neišėjo tokia knyga, bent kol kas. Trys JürgS-to rašiniai (minėtasis, „Vydūnas in Berlin“ ir „Vidūnas und Fidus“) įdėti Bagdonavičiaus sudaryton knygon Vydūnas und deutsche Kultur (2013-ais išleido LLTI); vertimai periodikoj išsibarstę:
▪ Vydūnas Berlyne, Pergalė, 1988, nr. 6, p. 152–162;
▪ Kryžkelėje [kai kurie visuomeninės-politinės Vydûno veiklos aspektai iki 1919 metų], Kultūros barai, 1990, nr. 3, p. 70–74;
▪ Vydūno tėvas, Ramuva, 1990, p. 26–34;
▪ Vydūnas ketvirtojo dešimtmečio vokiečių valdžios įstaigose ir spaudos organuose: do­ku­mentacija, Lituanistica, 1992, nr. 1(9), p. 113–143;
▪ Apie Vydūno ir Zudermano santykius, Literatūra ir menas, 1993 III 20, p. 11 ir III 27, p. 4, 5 ir 15;
▪ Vydūnas ir Fidus: kūrėjas ir jo knygų dailininkas, Kultūros barai, 1993, nr. 5, p. 57–62;
▪ Vydūnas ir kalba, in: Vydūnas lietuvių kultūroje, 1994, p. 179–190.
(Išsami dr. JürgS-to bibliografija – jo asmeninėj svetainėj.)

(209) Užparaštė, xix: apie sudurus

ai yra sudurtinius žodžius, suprantamai dviem leksemom sakant.

Paironizuot norėdamas, buvau susidūręs šiukšliotyrą (kad skambėtų panašiai kaip šaltiniotyra), bet darybą išmanantys žmonės ėmė priekaištaut, kad -io- šiuo atveju netinka, nes šiukšlė – mot. g., taigi turi būt šiukšlėtyra (kaip dailėtyra). Bet pasvarstęs palikau netaisyklingą sudurą – o man toks gražiau ir prasmingiau atrodo. Dabar ir rimtą kontrargumentą turėsiu: jei šiukšliotyra netinka, tai ko prie pasaulėžiūros, tą pačią bėdą turinčios, nekimbat?

Vakar vakare, kaip kad dažniausiai ir būna, užsiėmiau niekais: rankiojau paišytas raides – inicialus – iš Vairo (epavelde.lt; sugalvojau, kad jais, kiek išsiaiškinau, Petro Rimšos paišytais, „išgražinsiu“ užparaštės įrašus). Ir užkliuvo akis už vieno teksto – Adomo Jakšto poleminio rašinio „Pasaulėžiūra, pasauliožiūra, pasauližiūra“ (1929, nr. 2, p. 178–179).
Žodis pasaulėžiūra atsiradęs norint pasakyt tai, ką vokiečiai turi galvoj vartodami die Weltanschauung. Bet po kurio laiko pastebėta, kad duriamasis balsis ne tas, nes bendrinėj kalboj ne pasaulė, o pasaulis („jei pasaulės nieks iš mūsų kalbos nebūtų vijęs, tai, be abejo, ir pasaulėžiūra būtų prigijus ir užsilikus“); vieni siūlė pasauliožiūrą, kiti – pasauližiūrą. Logiką ir sistemingumą mėgęs Jakštas į šiuos siūlymus žiūri skeptiškai:

Kalbant lietuviškai, apie juodu galima pasakyti: meška su lokiu abudu tokiu, o lotyniškai – ambo pejores. Nes jei jau remtis tokiais neabejojamais dvilypiais žodžiais, k.š. kurmarausa, rugiapiūtė ir k., tai iš pasaulis ir žiūra turėtumėm gauti pasauliažiūrą, o ne pasauliožiūrą nei pasauližiūrą. (p. 178)

Bet ir šito suduro, nors taisyklingo, Jakštas nelaiko vykusiu, nes:

Lietuviškas pasaulis visų pirma neatsako vok. žodžiui die Welt. Pasaulis – tai visa, kas yra po saule, kas pareina nuo saulės, vadinas, tuo žodžiu reiškiama saulės planetų sistema. Tuo tarpu die Welt apima ne tik mūsų saulę su jos planetomis, bet ir visas kitas saules, įeinančias į paukščių kelio sistemą, o taip pat ir kitas žvaigždžių krūvas ir toliausius debesynus. Vadinas, vok. die Welt yra milioną kartų didesnis už mūsų pasaulį. Todėliai žodžiui die Welt kur kas labiau atsako mūsų visata. (p. 178–179)

Jakšto galva, die Weltanschauung = visatažiūra; bet kadangi tai ilgokas žodis, siūlo trumpesnį terminą: visažiūra, kurio „prasmė yra dar platesnė, nes ji apima ne tik visatą, bet ir jos Kūrėją Dievą ir Dievo santykius su pasauliu ir žmogum, trumpai tarus, viską. Tinkamesnio žodžio tai prasmei, mano išmanymu, nėr ir negali būti“ (p. 179).
Nebesiknisau, neieškojau, ar kas reagavo į šį Adomo Jakšto siūlymą, – mano galva, logišką ir taisyklingą.
Dėl vieno dalyko apmaudu: LKŽ XIX tome, kur jam būtų vieta, toks žodis neužfiksuotas.