(1151) Aaktualijos, iii: Menschheitspartei laiškas lietuviams

[Kai gruodžio pabaigoj žiniasklaida ėmė ieškot įvykių, kuriuos galėtų pristatyt kaip metų svarbiausius, reikšmingiausius, kilo noras prisimint ką nors visai nereikšmingo. Pirmiausia prisiminiau, kad šičia trejus metus nebuvo įrašo, pavadinto aaktualija; blogai; kas iš pernai užkliuvusių dalykų tiktų kaip aktualijos priešingybė? Gal štai šitas straipsnelis, atsitiktinai pastebėtas Lietuvos Žiniose (1932 III 2, nr. 50, p. 2).]

Петър Дънов
(nuotr. iš adyulgerov.blogspot.com)

Vokietijos humanistų partija už taiką su Lietuva.
Šiuo momentu Vokietijos nacionalistų ir militaristų sudarytas ūpas, kad net pavojinga kartais ką nors pasakyti apie Lietuvą. Tačiau tam nesantaikos ūpui yra ir pasipriešinimo. Vakar mes rašėme apie Kelno radio stotį, kuri davė gražią apie Lietuvą paskaitą su koncertu [užvakar buvo rašyta, žr. LŽ, 1932 II 29, p. 5: „Kada vokiečių nacionalistų spauda siunta ir kursto prieš Lietuvą, Vokietijoj yra ir rimties ir nešališkumo. Pav. vakar 12 val. Kelno radio stoties buvo perduota paskaita apie Lietuvą: skaitė dr. Fainbergas; paskaita buvo pavaizduota lietuviškomis plokštelėmis. Tai malonus reiškinys“]. Dabar štai vokiečių humanistų partija (Menschheitspartei), kuri randasi su savo centru Hamburge, parašė šiokio turinio laišką į Lietuvos asmenis:
„Mielas drauge, dabartinio susijaudinimo metu, kuris vyksta Vokietijoj dėl įvykių Klaipėdoj [1932 II 6 gubernatoriui Antanui Merkiui atstatydinus Klaipėdos krašto direktorijos pirmininką Otto Böttcherį, Vokietijos Vyriausybė II 8 įteikė skundą Tautų Sąjungos Tarybai kaltindama Lietuvą šiurkščiai pažeidus Klaipėdos krašto konvenciją], mes neužmirškime, kad jūs ir mes esame žmonijos broliais ir kad mums negali būti jokių valstybių sienų ir priešų neapykantos. Mes prašome jūsų taipogi šiokioj dvasioj išsireikšti solidariai ir tvirtus politinius ryšius su mumis užmegzti nusistatant nekovoti prieš kitus tiek ūkio priemonėmis, tiek ginklu“. Pagaliau laišką baigia: „Junkitės su mumis ir junkit kitus“.

(Po teksteliu – nuotrauka: „Vokietijos fašistų vadas Hitleris, kaip kandidatas į Vokietijos prezidentus, sako pirmąją savo prakalbą per radio“.) — Nieko tokio neišgooglinau apie Humanistų partiją/sąjūdį, tik sakinį: „The German Menschheitspartei movement (1932) announced its belonging to the Universal White Brotherhood in Bulgaria and its respect to Master Peter Deunov.“ — Petyras Dynovas įrašytas knygon 100-те най-влиятелни българи в нашата история. — Ir dar dingtelėjo klausimas: Vydūnas būtų balsavęs už Menschheitspartei (sąsaja per die Menshlichkeit / žmoniškumą)? Jei nebūtų kito pasirinkimo? Per 1930-ų Reichstago rinkimus Menschheitspartei und neue Volksgemeinschaft gavo 1626 balsus, Preußisch-litauische Volkspartei – 666 (vienas jų – Vydūno?); taip mažai, kad net nemėginama paverst nuošimčiais. — Nykstamai mažas skaičius, – frazė, kurią pernai per radiją ištarė viceministras Giedrius Viliūnas, kalbėdamas apie ketinimus kai kuriuos socialinių mokslų institutus prijungt prie ministerijų (ten dirbančių žmonių skaičių turėjo omeny). Kodėl ją prisiminiau? Jaučiuos esąs iš nykstamųjų? Velniaižin. Gal. Bet tai jau susireikšminimas; blogai.

(805) Aaktualijos, ii: autoportretas poezijoj

Šios dienos Literatūroj ir mene – didoka (p. 28–29) pernai mirusio Tadeuszo Różewicziaus eilėraščių publikacija (vertė Eugenijus Ališanka; jei gerai supratau įvadinį žodį, turėtų išeit ir vertimų rinktinė).
Eilėraščio „Namų darbai“ pabaiga:

lenkų poezijoje
nesu aptikęs
gero autoportreto

Aišku, koks klausimas iškilo: o lietuvių poezijoj gerų autoportretų yra?
Jei kas iškils atminty, pateiksiu kaip komentarą.
Ir: kviečiu kolaboruoti – knistis po atmintį juk visai įdomu.

(778) Aaktualijos, i: apie pacifistų simbolį ir slankas

Seniai seniai, 2004-ais, kai Nemunas iš žurnalo virto laikraščiu, Donaldas Kajokas siūlė tapt savaitraščio kampininku: kad ir kartą per mėnesį ką nors parašyt – visai nesvarbu ką, šiaip; visai nesvarbu kiek, nebūtina skiltį per visą puslapį; kurio nors puslapio kampe įdės tai ir tiek, ką atsiųsiu el. paštu.
– Tavo galvoj juk visokių minčių sukiojas. – Sukiojas, bet atsisakiau, nes išsigandau, kad neturėsiu ką raštu užfiksuoti – jei jau spaudai, tai juk reikia ne apie niekus šnekėti?
Iš to laiko liko puslapio kampui sugalvota antraštė: Aaktualijos. Pagalvojau – gera antraštė, tinkanti tam, kas man įdomiausia, t.y. jei fiksuoji visokius niekus.

۩   ۩   ۩
Rugpjūčio paskutinį savaitgalį teko paplaukt baidare Žeimena. Nedaug, apie 18 km, nuo Kaltanėnų iki Švenčionėlių.
Plaukimas buvo įstaiginis (dalyvavau tik kaip reikalingoji antroji pusė [irkluojančioji, t.y. sėdinčioji baidarės gale]). Oi, net nebeatsimenu, kiek baidarių turėjo plaukt (per 10 tikrai). Taigi: kol visus suvežė, kol žmonės išsidalino, kas su kuo plauks etc., – laiko, gali sakyt, buvo marios.
Apžiūrėjau apylinkes, – bent jau sau taip mėgstu įvardint pasivaikščiojimą, kai viliuos rast kur nors pamestą batą (batautojo instinktas).
Apžiūrėjau ir tilto per Žeimeną apačią – patiltę, o ten pamačiau pacifistų simbolį (žr. dešinėj; ars memorativa), – –
ir iki šiol, iki spalio pradžios, galvoj vis kirba retorinis klausimas: kas aerozoliniais dažais patiltėj per Žeimeną į Kaltanėnus šitą ženklą išpurškė? – Neįsivaizduoju, nepajėgiu sukurti to žmogaus (o toks tikrai yra!) psichologinio ir egzistencinio portreto.
Ir dar: tas žalias fonas. Juk jis nebūtinas. Bet jis tos pačios – žalios spalvos kaip ir vietovardžio užrašas ten, kur stabteli autobusai (žr. kairėj).
----------------------------------------------------------
Žurnale Krantai 1993-iais buvo paskelbti Vytauto Marijošiaus atsiminimai, parengti Loretos Venclauskienės. – 25-am atsiminimų gabaliuky, paskutiniam, pasakyta/užrašyta:

1945 metais [ne, vis dėlto 1944-ais], išvykstant iš okupuotos Lietuvos, mano širdis nujautė, kad išvykstu suvisam.
Kaip gaila, kad [...] [n]ebepamatysiu jau ir slankų skrendant. (Krantai, 1993, nr. 4/6, p. 87)

– Jūs esat matę slankas skrendant?
– Aš – ne.
– Gal girdėję?
– Aš – ne.
(Nors šį tą ir pasiskaičiau, bet tai – surogatas [toks pat, kaip žiūrėti į puantilistinį paveikslą monitoriaus ekrane].)
Štai koks tarpinis (ne svarbiausias ir ne galutinis) mano gyvenimo tikslas:
– Pamatyti (ir išgirsti) skrendančias slankas. – Savo akim pamatyti ir savo ausim išgirsti skrendančias slankas.
— — — Ogi ėmiau ir sugalvojau (tai tik kalbinė figūra, kad įtikinamiau atrodytų; nežinau, ar taip ir padarysiu):
El. laišku imsiu ir paklausiu Saliamono Paltanavičiaus: kaip pamatyti ir išgirsti slankas? – Ir galbūt atsiras proga pamatyti ir išgirsti skrendančias slankas? – Tai, ko ne(be)pamatė ir ne(be)išgirdo JAV atsidūręs ir atsiminimuosna įpuolęs Vytautas Marijošius.
– Gal ir jūs norėtumėt (aišku, jei nesat matę ir girdėję)?