— 1994-ais dramaturgas ir prozininkas Algirdas Landsbergis trečiąkart atskrido iš Amerikos pamatyt giminių, draugų, Lietuvos. Vienas draugų – Kazys Saja nusivedė AlgL Lietuvos aido redakcijon, pas vyriausiąjį redaktorių Saulių Šaltenį, tas pakvietė pavaldinį Sigitą Parulskį. Pasišnekėjo, SP parengė pokalbį, buvo išspaudintas LA 1994-03-24 numery, pradžia su nuotrauka pirmam puslapy, tęsinys trečiam. Kas sugalvojo pavadinimą? Greičiausiai vis dėlto parengėjas (o gal vyr. red. pasiūlė, nors mažai tikėtina; SŠ ir Seime reikalų turėjo, ir šiaip, kiek prisimenu, nebuvo iš tų vyr. red., kurie norėtų viską prižiūrėt, tik akį užmest teturėdavo laiko):
Krizės metu žmonės žiūri į menininkus
Iš AlgL pasvarstymų frazė išriedėjusi: „Man patinka V. Havelo požiūris, kad krizės periodais politikos išvengti neįmanoma. Tokia Rytų Europos rašytojų istorinė patirtis. Kai ištinka krizė, žmonės žiūri į menininkus ir sako: jūs ką nors darykit! Nepasitiki politikais profesionalais. Ir A. Mickevičius, ir vengrų Petefis – daugelis taip elgėsi.“ — Ir kodėl galvon lenda: „Negrįš ta diena, kur praėjo, / Ir upės neplauks atgalios“? Kazys Jakubėnas, 1940. Kartais upės grįžta, kilpą vaga padaro, meandra vadinasi. O istorija? Velniai žino, istorija mėgsta, švelniai tariant, šaipytis iš žmonių lūkesčių – tiek apie ją netuščiažodžiaujant galima pasakyt. Ir nebijo saulės šviesos.
Ir gerai, kad menininkai - nebe autoritetai. Nes tokia menininko padėtis - iš priespaudos, persekiojimų ir beviltiškumo.
AtsakytiPanaikinti