(1305) Krivickiana: apie prisisapnavimus

[yr tinklarašty įrašų, kurių pavadinimai prasideda „Maironiana: ...“; pagalvojau, kad gali būt ir prasidedančių „Krivickiana: ...“ – galvoj ir popieryne tupi ir guli keli užfiksuotini, paviešintini dalykai]

— per YouTubę galima pasižiūrėt dviejų dalių filmą apie Bronių Krivicką (1 dalis, 2 dalis). Jau senokai sukas mintis dėl epizodo antroj daly (nuo ~9:20), filmuoto Raguvos miške, – reiktų šį tą užfiksuot. Ne dėl bunkerio, prie kurio kalbamasi, – šitam ar kitam žuvo BrKr, dėl kitko.

Dainininkas Algirdas Radzevičius: Kada jie [žuvusių BrKr ir Mykolo Blinkevičiaus kūnai] buvo rasti, kas juos rado, kaip palaidoti?

Istorikas Kęstutis Kilinskas: Šiaip čia yra sunkus klausimas ir abidvi versijos yra gana miglotos. Vienintelė versija, kuri yra užrašyta, užrašyta yra atsiminimų pagrindu (na įsivaizduojat, ką reiškia atsiminimai – kaip istorinis šaltinis, jis gali būti labai toks sunkiai suvaldomas, sunku pasakyt, kaip atsiminta, kodėl). Toje užrašytoje versijoje teigiama, kad vieno partizano tėvelis sapnuodavo vis, kad yra kažkur kūnai, ir va tarsi atėjo – rado. Tai šitą versiją kritiškai mėgint patikrint yra labai sudėtinga, nes tiesiog nėra už ko užsikabint – ką [?] sapnavo ir pan. Dabar kita versija, kurią mums sako p. Petras.

Petras Šileika, buv. Raguvos seniūnas: Tie kūnai gana pogreičiai buvo rasti [istorikas įsiterpia: „Tai reiškia, ne po metų, greičiau.“ Bet atkreiptinas dėmesys: pasakotojas gimęs 1962-ais, taigi tai net ne jo atsiminimai, o persakymas girdėtų dalykų] ir nakčia suorganizuotas jų nuvežimas į Putiliškių kapines ir palaidojimas. [etc.]

Na, jokios kitos versijos Petras Š. nepateikia, kaip tie kūnai buvo rasti (tik kad rasti pogreičiai, o ne po metų).

— kokius atsiminimus turėjo omeny istorikas KęstK? — Vlado Strigūno, kuriuos užrašė Romas Kaunietis 1993 XI 6 (pirmąkart paskelbti RomK parengtuose Aukštaitijos partizanų prisiminimuose, d. II, kn. 1: „Vyčio“ apygarda, 1998, p.433–434, dar kartą – Pasvalio Šiaurietiškuos atsivėrimuos 1999-ais, minint BrKr 80-metį; žr. ŠA, 1999 XI, nr. 8, p. 8; beje, ten yra ir VlStr nuotrauka, daryta aa. Vido Dulkės). Ne tėveliui ir ne sapnuodavos, šiek tiek kitaip pasakota: „ ... po metų, per patį bulviakasį, tokiam Povilui Šulskiui iš Raguvos prisisapnavo sapnas. Atėję pas jį tie du partizanai ir klausia jo, ko nieks jų neatkasa, nes visai netoli bunkerio jie esą pakavoti. Tada mes vėl keliese nueinam į tą pačią vietą ir randam iš po eglučių atkastą žvėrių žmogaus ranką.“ (Dėl detalių tie Strigūno atsiminimai, bent man, atrodo gan įtikinami.) — Suprantu, istorikas kiekvieną šaltinį turi stengtis kritiškai patikrinti; o kaip patikrinsi sapną? Ar gali būt argumentas už teiginį „taip galėjo būt“ štai toks dalykas: tai toli gražu ne vienintelis liudijimas, kad per sapną žmogus sužino, kas (kur, kaip) išties įvyko? Štai Justino Sajausko knygoj Ten, už lango yra net kelios miniatiūros apie prisisapnavimą:

Krosna

Atgimimas. Artimieji ieško trijų žuvusių kovotojų palaikų. Jauniausiai partizano Navicko seseriai prisisapnuoja žuvęs brolis.

– Mano galva tai ne ten, kur ieškot, – sako jis ir paaiškina, kur ieškoti.

Iš tiesų – atkasus palaikus, vieni jų buvo be galvos. (p. 53)

Jiestrakio miškas

Po kautynių šiame miške būrio vyrai pasigedo partizano Garnelio, ilgai ieškojo, bet nerado.

Po trijų mėnesių pradingėlis prisisapnavo broliui, partizanui Kazokui.

– Vaikščiojat, o manęs iš balos neištraukiat.

Žaliukai dar kartą grįžo j susišaudymo vietą – ir tikrai: pelkėje, tankumyne aptiko žuvusiojo palaikus. (p. 97)

Liudvinavas

Merkevičius sapnuoja žuvusį brolį – partizaną Dragūną.

– Guliu Bagdono namo griovy. Mane čia įmetė į tą dumblą, – sako kritusis gyvajam. (p. 220)

— nežinau, nesu pats tokio dalyko patyręs, kad kas prisisapnuotų ir pasakytų „teisybę“; bet tikiu, kad taip gali būt: tiek daug liudijimų negali būt „sugalvoti“; — beje, o ką jūs manot dėl tokių prisisapnavimų?