(1306) Krivickiana: vienas paskutinių BrKr rašytų tekstų

— jau beveik prieš ketvirtį amžiaus, 1999-ais išleistų Broniaus Krivicko raštų seniai nebėr knygynuos, tad net nudžiugau praeitų metų kovo pabaigoj sulaukęs Kristupo Š. laiško-klausimo, ar sutinkąs, kad tos knygos kopija būtų paskelbta interneto svetainėj partizanai.org. Sutikau priminęs, kad reiktų ir leidėjo, LGGRTC, sutikimo. Ten paskelbta kopija ne tik pdf formatu, bet ir web formatu, tad paprašiau: šį tą pataisykit. Štai ta errata, jei kas norėtų pasitaisyt turimuos popieriniuos BrKr raštuos:

p. li, citata smulkesniu šriftu, 5 eilutė iš viršaus: Toji pati gamta → tamsa
p. 212, III pastraipa iš viršaus, 3 eilutė: viename ankščiau → aukščiau
p. 229, IV pastraipa iš viršaus, 1 eilutė: Baudelaire’o speeną → spleeną
p. 304, 5 eilutė iš apačios: žiedelį lepu → lepų
p. 422, paskutinio posmo 2 eilutė: Leidžia laiką jį → ji
p. 434, III posmas iš apačios, 3 eilutė: kvapas kai pasklista → pasklysta
p. 446, 5 eilutė iš viršaus: šviesa gesdamas → gesdama
p. 470, 2 eilutė iš apačios: pabaigoj ne ; [kabliataškis], o : [dvitaškis]
— Komentaruose
p. 564, 6 eilutė iš viršaus: 1944-ųjų 6-ajam → 7-ajam
p. 565, II pastraipa vieno sakinio: dovana buvo išsaugojo → išsaugota.
p. 570, 7 eilutė iš viršaus: – Aj, poža → roža
p. 571, 6 eilutė iš viršaus: Saturną manat → menat

(aišku, gal ir daugiau korektūros riktų yr, šie – pastebėti)

Raštams išėjus, išniro dar šis tas iš BrKr tekstų. Iš grožinės kūrybos – karo metais rašyta novelė „Žmonijos istorija“ (paskelbta Šiaurietiškuos atsivėrimuos, 2019, nr. 2, p. 42–43), iš kritikos – almanacho Pirmieji žingsniai (1940) recenzija (perskelbta šičia, tinklarašty); ir dar vienas tekstas yra, kuris turėtų būt Raštuos.

Raštų pabaigoj yra skyrelis „Iš laiškų“ (p. 549–560) – tik trys BrKr laiškai: du privatūs (Eugenijui Matuzevičiui ir Monikai Čalkauskaitei) ir vienas dalykinis, rašytas 1952-ų rudens pradžioj, – Broliui Viršininkui, LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadui Jonui Kimštui-Žygūnui (aišku, nieko nežinant apie jokius suėmimus ir išdavystes). Laiško ir priedo (trumpų nurodymš prokurorams) vertimą rusų kalbon radau LYA saugomos 14-tomės agentūrinės bylos „Vostok“ penktam tome; laiške minimą atsišaukimą į tautiečius gavau nusirašyt iš Romo Kauniečio; Raštuos trūksta trečio priedo – BrKr parengto atsišaukimo į partizanus; jį aptikau tarp suskaitmenintų dokumentų, Istorijos instituto perimtų iš buv. vad. Partijos istorijos instituto ir saugomų LII bibliotekos rankraštyne, F13 [adresas talpykla.istorija.lt, bet dabar, kai baksnoju klaviatūrą, neatsidaro]. Štai tas tekstas, kurio (ant A4 formato lapų) buvo atspausdinta 700 egz. [beje, pagal Nijolės Gaškaitės Pasipriešinimo istoriją, 1944–1953 metai (1997), 1952-ais partizanų bebuvo likę apie 550]:

Įrašas: BrKr-[kpt. Gintaras/]Vilnius Lietuvos partizanų memoriale Kryžkalny
[įspūdžiai iš apsilankymo – čia]; jei ten būdami ieškotumėt, nuoroda:
4-ta sekcija iš kairės, 7-ta eilė iš apačios, 3-ias kryžius iš dešinės
(Broniaus broliai Juozas ir Jonas įrašyti kitur: 5 sek. iš k., 3 eil. iš ap., 3 kr. iš k.)

Broliai Partizanai!

Aštuntus metus kovojame šioje bolševikų okupacijoje. Žvelgdami atgal į nueitąjį kovos kelią, matome ten dešimtis tūkstančių kraujo aukų, kurias sudėjo geriausieji Tėvynės sūnūs ir dukterys, kartu matome tą didžios dvasios, tą nepalaužiamo ryžto spindėjimą, kuris savo šviesa gaubia visą mūsų kovos kelią.

Didžioji partizano dvasia, jo milžino ryžtas šią kovą padarė nemirtingą. Ji įeis į mūsų tautos istoriją, kaip pats šviesiausias ir pats didingiausias padavimas, kuriuo tauta didžiuosis visais laikais ir iš kurio per amžius jos vaikai semsis sau stiprybės.

Mūsų kova ir mūsų dvasios ryžtas taip galingai sužvilgo šioje laikų tamsoje, kad jos šviesa prasiveržė pro visas geležines uždangas ir, savo spinduliais pasiekusi laisvąjį pasaulį, privertė jį nustebti ir susižavėti lietuvio dvasios didybe. Minint Vasario 16 (ypatingai šiais metais) ir kitomis progomis daug kartų girdėjome, kaip žymieji laisvojo pasaulio atstovai ir per juos jų nacijos su pagarba lenkia galvas prieš mūsų tautą dėl jos išdidžios ir nenugalimos pasipriešinimo kovos, kurios naštą savo pečiais pirmiausia neša lietuvis partizanas.

Broliai Partizanai, mūsų kova ne tik pateisino mūsų tautą prieš pasaulį, kaip tikrai vertą laisvės ir nepriklausomybės, bet ir išaukštino ją tarp kitų tautų, parodydama jos neprilygstamą laisvės meilę ir neprilygstamą dvasios didybę. Mūsų kova ne tik sukūrė didingąją Partizano legendą būsimosioms tautos kartoms, bet kartu šiais sunkiaisiais okupacijos metais ji visą laiką buvo tai, kas teikė tautai daugiausia pasitikėjimo savimi ir daugiausia ryžto išlaikyti nepalūžusį lietuviškąjį nusistatymą.

Ir šiuo metu pagrindinis dalykas, kuris įkvepia tautai ryžtą savo dvasioje priešintis okupantui ir ištvermingai laukti laisvės dienų, kaip tik yra mūsų kova ir mūsų veikla. Kur mūsų veikimas stipresnis, ten atsparesnė ir tautos dvasia.

Broliai Partizanai, mes būtini tautai šiuo metu taip pat, kaip buvome jai būtini praėjusias metais. Todėl nedvejodami tęskime savo kovą ir savo veiklą. Būkime švyturiu tautai jos kelyje į laisvę, kaip buvome juo dar tuo metu, kai tas kelias į laisvę buvo dar labai tolimas.

Laikai kinta. Pasaulio nuotaikos mainosi. Nebetoli tie įvykiai, kurie atneš mūsų tautai galutinį laimėjimą. Šiuo metu aiškiai matosi, kad partizanui būsimose laisvės dienose nebus lemta būti tik praeities padavimu. Įvykiai rodo, kad mūsų kova nebus pertraukta iki galutinės savo fazės ir kad mums savo rankomis bus lemta išnešti kovos vėliavą į skaisčiąsias laisvės dienas ir dalyvauti naujojo Tėvynės rytojaus kūrime.

Tat suprasdami savo kovos svarbą, išmintingai taupydami savo ir mums talkinančiųjų tautiečių gyvąsias jėgas, bet nesilpnindami savo veikimo, ženkime tolyn tiesiuoju partizano keliu, kurs veda mūsų tautą į laisvę ir didybę.

                                                                                     LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDIS

                                                                                                        Rytų Lietuvos Taryba

Krėva

1952 m. vasara

— ką turėjo omeny BrKr rašydamas, kad laikai kinta ir pasaulio nuotaikos mainosi? Pirmiausia – Korėjos karą (žr. jo rašinį „Kremliaus politikų tragedija“ Raštų p. 510–514); tai buvo laikas, kai rimtai šnekėta apie galimą trečią pasaulinį, kuris galbūt pasiektų ir Lietuvą.

Digresija Nežinau, kiek lietuvių kariavo Korėjoj; vieną žinau – prof. Algį Mickūną. Jo pernai išleistuos  Atsiminimų punktyruos, beje, yra toks šiek tiek nustebinęs gabaliukas:

... būdamas Japonijoje, jiems sužinojus, kad esu lietuvių kilmės, patapau pakeltas į aukštybes. Mat japonų mokyklose yra dėstoma Antrojo pasaulinio karo istorija, ir joje yra rašoma apie lietuvių partizanų kovas prieš Sovietų imperiją. Partizanai kovojo, žuvo, bet nepasidavė – japonams jie buvo samurajai. Taigi Japonijoje tapau žmogumi iš samurajų šalies. (p. 241)

(Kad japonų istorijos vadovėliuos Lietuvos partizanai minimi – tas šiek tiek nustebino.)

P.S. Prof. Mickūnas savo požiūrį į partizanus bene plačiausiai yra išskleidęs rašydamas apie Antano Šileikos romaną Underground (2011) = Pogrindis (2012, iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė) –„Pasaulinė kova: Dovydas prieš Galijotą“ (Kultūros barai, 2013, nr. 2, p. 16–22); prie BrKr parengto atsišaukimo į partizanus, pagalvojau, kaip kontekstas tiktų šita Mickūno rašinio pastraipa:

Lietuvos partizanai suvokė vakarietiškos civilizacijos esmę, savo pareigą viešumai, pareigą skleisti žinias, stengdamiesi bent per bunkerių spaudą atremti totalų imperijos melą, pasivadinusį absoliučia tiesa. Panašiai kaip atėniečiai ir spartiečiai prieš tūkstančius metų, jie pakluso pareigai ginti tėvynės laisvę, kultūrą, istoriją. Partizanų ryžtas sietinas ir su gynimu Vakarų civilizacijos lopšio, išugdžiusio viešą visuotinumą, racionalumą, teises ir atsakomybę. Šios sąvokos tapo visuotinės tuo atžvilgiu, kad kitos civilizacijos irgi suvokė norinčios tapti vakarietiškomis. Vadinasi, Vakarai – ne geografinė vieta, bet filosofinė idėja. (p. 19)