(1165) Vilniaus vaizdai, xxxv: Vilnius Stendhalio atminty

tendhalis Vilniuje – lyg ir viskas aišku: išsiaiškinta, kur buvo stabtelėjęs, memorialinė lenta prikabinta. Didžioji g-vė 1, kur įsikūręs Institut Français de Lituanie.
O jei apverstume: Vilnius Stendhaly, jo atminty su kuo Vilnius susikabino?
Antanas Vaičiulaitis studijėlėj „Stendhalis Lietuvoje“ (pirmąkart Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimo darbų VII tome 1974-ais paskelbtoj, 1991-ais Metuose perspausdintoj) yra pateikęs gabaliuko iš jo knygos Rome, Naples et Florence, užrašyto 1816-ais Milane, vertimą; autorius svarsto, kodėl jo akiai ir širdžiai Italijos Alpės mielesnės už Šveicarijos:

Šveicarijos kalnai, priešingai, man visados primena žmogaus silpnumą ir vargšą keliauninką, kurį nuneša sniego griūtis. Šie jausmai gal yra asmeniški. Rusijos kampanija atgrasė mane nuo sniego, ne dėl pavojų man, bet dėl šlykštaus pasibaisėtinų kančių vaizdo ir dėl stokos gailestingumo. Vilniuje skyles ligoninės sienoje užkamšiojo sušalusių lavonų gabalais. Kaip su tokiais atsiminimais rasti malonumo žiūrint į sniegą? (cit. iš: Metai, 1991, nr. 6, p. 101)

Jei kam prireiktų originalios citatos:

Les montagnes de la Suisse, au contraire, me rappellent toujours la faiblesse de l’homme et le pauvre diable de voyageur emporté par une avalanche. Ces sentiments sont probablement personnels. La campagne de Russie m’a brouillé avec la neige, non à cause de mes périls, mais par le spectacle hideux de l’horrible souffrance et du manque de pitié. A Wilna, on bouchait les trous dans le mur de l’hôpital avec des morceaux de cadavres gelés. Comment, avec ce souvenir, trouver du plaisir à voir la neige ? (Rome, Naples et Florence, 1919, t. I, p. 66)