(921) Užparaštė, cxxv: apie Nėries / ne Nėries eilėraščius

Vienas keistesnių S.N. atvaizdų
(Naujos knygos, 1984, nr. 12, viršelio 4 puslapis)
paaiškinamasis tekstas po atvaizdu:
Malonią staigmeną trečiosios lietuvių literatūros vertėjų ir leidėjų
konferencijos [vyko 1984-09] dalyviams pateikė turkmėnų poetas
ir vertėjas Saparmuratas Ovezberdyjevas – jis atsivežė į Vilnių savo
neseniai išverstą ir ką tik Ašchabade išleistą Salomėjos Nėries rinkinėlį.
Kol poetas susižavėjęs į turkmėnų kalbą vertė lietuvių poezijos lakštin-
galos posmus, jo žmona, ne mažiau įsijautusi, bandė atkurti poetės bruo-
žus... turkmėniško kilimo raštuose. Jos išaustas originalus Salomėjos
Nėries portretas buvo padovanotas Lietuvos TSR rašytojų sąjungai.

ežinau kodėl ėmiau ir prisiminiau Dariaus Kuolio studentę Jūratę Riepšaitę, dažnai ateidavusią LLTI bibliotekos rankraštynan studijuot Salomėjos Nėries dienoraščio fotokopijų – darbą rašė, kai kuriuos žodžius padėjau perskaityt; ir publikaciją to darbo pagrindu parengė. Rimtai į studijas žiūrintis žmogus, kas ypač patiko – regis, turi polinkį į perfekcionizmą, o šitas bruožas galimam tekstologui vos ne būtinas.
Tuolaik ir aš vos vos Nėries tekstais pasidomėjau; vėl skaitydamas Viktoro Aleknos prisiminimus knygoj Rašytojas ir cenzūra, buvau užkliuvęs už pastraipos ir pagalvojęs: ogi reiktų imt ir patikrint, palygint.
Aleknos pastraipa:

Ieškodamas neskelbtų kūrinių naujam [Raštų] leidimui, suradau, kad poetė dar 1921 m. du gana ilgus kūrinius, pasirašytus S.B., išspausdino savaitraštyje „Tėvynės sargas“ ir keliolika eilėraščių, pasirašytų Šešuolės slapyvardžiu, 1926–1928 metais „Ateityje“, „Naujojoje Vaidilutėje“ bei „Šaltinyje“. Šiuos kūrinius taip pat buvau įdėjęs į rankraštį. Bet išspausdinti jie nebuvo. Buvo paaiškinta, jog nepakankamai aišku, ar jie tikrai buvo S. Nėries parašyti. Kai kurie, kaip „Angelų giesmė“ – religinio turinio eilėraštis, tikriausiai netiko ir dėl turinio. („Sudarant S. Nėries ‘Raštų’ tritomį“, Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 201) 

(a) Dėl S.B. — Apie šitą suradimą Alekna papasakojo jau 1984-ais rašiny „Kaip rengiau Salomėjos Nėries raštus“:

1942 metų pabaigoje parašytoje autobiografijoje poetė rašė, kad „1922 m. moksleivių žurnale ‘Ateitis’ buvo išspausdinti pirmieji kūriniai“. Kruopščiai peržiūrėjus „Ateities“ 1922 metų komplektą, jokių jos kūrinių nerasta. Bet beveik tą patį poetė tvirtino ir anksčiau (1940.09.02 rašytoje autobiografijoje): „1922 metais pradėjau spausdintis laikraščiuose ir gauti redaktorių laiškų, kad prisiųsčiau jiems kuo daugiau eilėraščių“. Kas tai per laikraščiai?
Ir štai šį pavasarį, skaitinėdamas poetei rašytuosius laiškus, išlikusius jos archyve, radau ir Stasio Tijūnaičio laišką, rašytą 1935 metų rugsėjo pradžioje. St. Tijūnaitis, tuo metu gyvenęs Kėdainiuose ir redagavęs vaikų laikraštėlį „Kregždutė“, poetei rašo: „Atleiskit man už šitą laišką, jeigu ko nepataikiau. O rašau drąsiai į jus todėl, kad Jūs man nesvetima: kai Kaune kadais aš redagavau ‘Tėvynės Sargą’, tam laikraščiui davinėjot pirmųjų savo kūrinėlių“. Kur tas „Tėvynės sargas“ ir kada jį redagavo St. Tijūnaitis? Pasirodo, nuo 1920 metų gruodžio 15 d. iki 1922 m. kovo 1 d. (1–33 numerius). Peržiūrėjau visus tuos numerius ir radau du eiliuotus kūrinius – poemėlę „Tyli karžygė“ ir eilėraštį „Angelų giesmė“, atspausdintus 1921 metų pabaigoje ir pasirašytus kriptonimu „S.B.“. O juk tai Salomėja Bačinskaitė! (Naujos knygos, 1984, nr. 11, p. 37–38)

Naujos knygos, spėtina, nepasitikrino „Vagoj“, ar tikrai tie kūriniai eis į Raštus, ir praleido. — Nerandu jokio pagrindo suabejot, kad tai, kas išspausdinta 1921-ų pabaigoj Tėvynės Sarge, – ne būsimosios Nėries, dar Bačinskaitės buvo sukurta. Nedėta į Raštus gal išties dėl tos „Angelo giesmės“ – kaip atrodytų socialistinio realizmo lietuvių poezijoj pradininkės (kaip skelbta nuo 1950-ų) Raštai, pradedami ar vos ne pradedami tokiu tekstu? Jei šito teksto atsisakyta, tai ir kito, kad nereiktų ko nors aiškint. — [12-01: Poemėlė Tyli karžygė – ne Salomėjos Bačinskaitės; žr. komentarus.]

(b) Dėl Šešuolės. — Ir Šešuolės slapyvardžiu pasirašyti eilėraščiai minimi tame 1984-ų Aleknos rašiny:

Vos tik atidaviau (1983 m. sausio mėn.) leidyklai Raštų mašinraštį, „Kultūros baruose“ perskaičiau A[lberto] Ruzgo straipsnį, kuriame jis skelbė, kad S. Nėris pasirašinėjusi dar ir lig tol negirdėtu „Šešuolės“ slapyvardžiu [„Nežinomi P. Cvirkos ir S. Nėries kūriniai“, KB, 1983, nr. 1, p. 55–56; be jokių argumentų tiesiog konstatuojama: „Be pirmųjų slapyvardžių Juraitė, Liūdytė ir Nėris, nuo 1928 m. ji dar pasirašinėjo slapyvardžiu Šešuolė, kuris iki šiol nebuvo žinomas“, ir nurodo, kur tų eilėraščių spausdinta]. Nuodugniai ištyręs šį reikalą, radau, kad tokiu slapyvardžiu poetė 1925–1930 metais „Ateityje“, „Naujojoje Vaidilutėje“ ir „Šaltinyje“ atspausdino net septyniolika eilėraščių. Jie į Raštus neįdėti. (Ibid., p. 37)

Leidyklos nurodyta priežastis, kaip pamenat: „nepakankamai aišku, ar jie tikrai buvo S. Nėries parašyti“. Bet 2004-ais išėjusiame Lietuviškųjų slapyvardžių sąvade, sudarytame ir parengtame Jono Mačiulio, Šešuolės slp. vis dėlto susietas su Nėrim – remiantis tik Aleknos S.N. gyvenimo ir kūrybos metraščiu (kn. I, p. 114), Ruzgo straipsnis nenurodomas; slapyvardininkams nekilo abejonių.
— O tie Bačinskaitei-Šešuolei priskiriami tekstai, ko jie verti? – Iki vieno ėmiau ir nusikasiau. To, kurio pavadinimą mini ir Ruzgas, kaip Nėries parašyto: „Pirmąkart matomos neramios, galingos, didingos jūros vaizdas Sūduvos lygumų dukrai S. Nėriai padarė didelį, neišdildomą įspūdį. Tą rodo po kelionės jos parašytas [...] penkių posmų eilėraštis ‘Naktis pajūry’.“
Toliau remsiuos „šį reikalą nuodugniai ištyrusio“ Viktoro Aleknos parengto Metraščio pirma knyga. Nurodytam 114 puslapy rašoma, kad 1925-06-21 rytą būrelis draugų – Jadvyga Laurinavičiūtė, Salomėja Bačinskaitė, Jonas Grinius, Juozas Paukštelis ir dar keletas – Kaune sėdę į traukinį ir išvažiavę Kretingon; iš Kretingos pėsti nuėję iki Palangos; buvęs jau pavakarys; vaikščioję pajūriu, po parką; nakvynės neieškoję, nes iš ryto ketinę grįžti atgal; pajūry sukūrę laužą, susėdę dainavę; paskui Laurinavičiūtė, Bačinskaitė ir Paukštelis ėję vėl pasivaikčiot palei jūrą, o kai auštant grįžę – radę draugus bemiegančius; iš ryto pėsti atgal į Kretingą, į traukinį, ir vakare jau vėl Kaune.
Tarp Nėries rankraščių, saugomų Nacionalinėj bibliotekos, yra 06-23 datuotas poetinis tekstas, pirmąkart paskelbtas būtent Aleknos sudarytų Raštų I tome (p. 264):

O begaline, o nemarioji, neilstančioji,
Tu mane šauki, tu mane moji
Pulti į glėbį, į žydrą gelmę.
Ak, aš ir pulsiu į platų glėbį,
Mylima jūra stipriai, aistringai
Spaus prie galingos savo krūtinės.
Tirpsiu, sutirpsiu ir susiliesiu
Su jūružėlės banga laisvąja.
Ai, ir pavirsiu melsva bangyte,
Oi, šoksiu, siausiu, bėgsiu į krantą,
Su žemės vėju dainas dainuosiu.
Tu, Karalaiti mano Baltasis [= Jonas Grinius],
Eisi pajūrin gintarų rinkti,
Eisi, kai saulė stebuklų juostoms
Puoš lyg martelė mylimą jūrą.
Tu čia ateisi godų svajoti,
Gražiąją jūrą švelniai mylėti.
Ak, ar žinai, kaip jūrą tu myli,
Jūrą audringą, šėlstančią, baisią,
Dar labiau myli ramią, svajingą.

Paskui Nėris patvarkė pirminį, spontaniškąjį eilėraščio variantą, pavadino ir atidavė Ateities žurnalui; išspausdintas buvo tų pačių 1925 metų pirmam rudeniniam numery (nr. 9/10, p. 389):

Vakaras pajūry
O begaline, jūra plačioji, neilstančioji,
Tu mane šauki, tu mane moji
Pulti į Tavo tamsųjį glėbį.

Oi aš ir pulsiu į juodą gelmę.
Tirpsiu, sutirpsiu ir susiliesiu
Su jūružėlės banga laisvąja.
Oi ir pavirsiu melsva bangyte.
Šoksiu ir žaisiu, bėgsiu į krantą,
Su žemės vėju dainas dainuosiu.

O Tu, gododams saulės godelę,
Eisi pajūrin gintarų rinkti.
Kai saulužėlė, skęsdama jūron,
Purpuro juostomis puoš jos paviršių,
Tu čia ateisi godų svajoti,
Ilgesio dainą jūrai dainuoti.

O, aš žinau, kaip jūrą Tu myli,
Jūrą audringą, šėlstančią, baisią,
Dar labiau myli ramią, svajingą.

Vakaro vėjas pučia nuo kranto,
Ritasi bangos toliman tolin.
Liki, sudievu, baltas sveteli! –
Man patalėlis — jūros dugnelis.

Tau žemės grožis, žydinčios pievos,
Tau žemės dainos, meilė ugninga;
O man klajonė, mėlynas tolis,
Jūra beribė amžius klajoti.

Aš išbučiuosiu krantą smiltinį,
Kur Tavo kojos vakar ilsėjos;
Amžius kartosiu ilgesio dainą,
Kurią Tu vakar jūrai kalbėjai.

„Vakaras pajūry“ rinkinyje Anksti rytą (1927) virto „Jūrų pasaka“. — Aprašęs tai, ką perpasakojau, Alekna priduria:

J. Laurinavičiūtės teigimu, šios kelionės įspūdžių paveikta, [Nėris] parašė dar vieną eilėr. – „Naktis pajūry“, kuris Šešuolės slapyvardžiu buvo spausdintas „Naujojoje Vaidilutėje“ tik 1928 m. (Nr. 3, p. 66).

Pavadinimas tikrai šliejasi prie „Vakaro pajūry“, bet tekstas, – na, spręskit patys:

Naktis pajūry
Sunkiai alsuoja galinga jūra
Tyroj paskendus mėnesienoj.
Plačioj beribėj mirgančios žvaigždės
Meldžiasi dangui nakties tyloj.

Didžiulės vilnys sūkuriu pinas
Ir švelniai glosto smėlio krantus.
O, jūra, jūra! Tu pini vėliai
Mano krūtinėj naujus sapnus!

O čia kaip gera, didu slaptinga –
Nauji pasauliai mano širdy.
Banguok, sūpuokis, jūra galinga —
Šiandieną ilsiuos tavo glėby.

Juodos padangės žvaigždėti sostai
Lūkesio juostoms supa mane.
Poilsio šventę gyvenu sieloj,
Bet ko taip ilgu — nebežinau.

Gal nesvajotų rytinių aušrų,
Ar stebuklingos paukščių dainos.
O gal didingų žvaigždėtų tolių,
Virpančios aido miško raudos...

Kad nėr jokių atšvaitų tos nakties iš birželio 21-os į 22-ą – laužo, dainų, vaikštynių, – dar kaip nors pakentėt galima, bet kad jokios žymės ir jausmo – meilės, Jo nėr, nors ir nėjusio kartu pasivaikščiot, užmigusio prie laužo; ir poezijos nėr šiuos posmuos – poetinės klišės.
— Kas sueiliavo šį tekstą, jei ne Nėris? Manau, tikroji ir vienintelė Šešuolė, apie kurią Alekna rašo pristatydamas 1925 metų Ateities 11-ą numerį, nors galėjo ir anksčiau: nr. 9/10, kur buvo paskelbtas cituotasis tikrai Nėries eilėraštis [beje, turiny atskleistas slapyvardis: 2. Neris (S. Bačinskaitė). Vakaras pajūry (eilės) 389], irgi buvo Šešuolės slapyvardžiu pasirašytas eilėraštis (p. 408) – Marijampolėj 1925-09-04 parašytas „[Aš laimę pyniau išsvajotą]“ – irgi be individualybės ženklų. Viktoras Alekna:

Lapkričio pabaigoje išėjusiame „Ateities“ Nr. 11 išsp. eilėr. „Pajiesy“ bei „Jiesios krantus dengia sniegas“ ir vaizdelis „Saulės taku“ (p. 451–453), pasirašyti Neries slapyvardžiu, o eilėr. „Žydėkite, gėlės!“ pasirašytas Šešuolės slapyvardžiu.
Šešuolė – tai marijampolietės moksleivės Kotrynos Kuncaitės slapyvardis. Jai SN rašė atsakymus dėl [Ateičiai] atsiųstų eilėr., du jos eilėr. ir buvo išspausdinti 1925 m. „Ateityje“. Jų skiriamoji žymė – po eilėr. nurodyta vieta ir data. Kad Šešuolės slapyvardžiu vėliau pasirašinėjo S. Nėris, prisimena J. Laurinavičiūtė. Kodėl Salomėja pasisavino kito asmens slapyvardį – sunku suprasti ir paaiškinti. (Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 1, p. 130)

Taigi, motyvo – nėr. Liudinininkė – viena (artima draugė). Skiriamoji žymė – labai silpnas argumentas: Kuncaitė pradžioj galėjo rašyt po savo eilėmis vietą ir datą, o paskui neberašyt – kodėl būtinai turėjo būt nuosekli? Dar vienas dalykas: tarp Salomėjos Nėries rankraščių nėr nė vieno eilėraščio, esą skelbiant pasirašyto Šešuolės slapyvardžiu, autografo – Alekna rengdamas Raštus sakosi viską peržiūrėjęs, ir būtų susiejęs, ir tai būtų buvęs vos ne nepaneigiamas argumentas, kad Nėris naudojo ir šį slapyvardį.
Aišku, teigt, kad leidėjai buvo visiškai teisūs neįleisdami Šešuolės tekstų į Nėries Raštus vos vieną eilėraštį aptarus, – nerimta, bet nuojauta sako: ne, ne Bačinskaitės šitas slapyvardis.
Norint galutinai įsitikinti, reiktų vėl surinkt tuos Aleknos minėtus 17 esą Nėries→Šešuolės eilėraščių ir pasižiūrėt, ar bent viename yra kokia nors tikros poezijos bent jau žiežirba, ar jie bent kuo nors panašūs į Nėries, ar tokio pat lygio kaip tie du, tikrai priskirtini Kotrynai Kuncaitei.
(Gal koks bakalauras ar magistras, turintis polinkį tekstologijon, užsiimtų? tema juk gan įdomi.)