(841) Laiškų dėžę tuštinu, ii: Vytauto A. Jonyno atsiminimai apie Bronių Krivicką

isokių sumanymų būta; tiksliau tariant, visokiausių neįgyvendintų sumanymų.
Vienas jų, praeitam amžiui baigiantis sukiojęsis galvoj, buvo toks: parengt atsiminimų apie Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną rinkinį.
Nemažai buvo išspausdinta Sietyne, dalis – tik iššifruota, bet nesutvarkyta, be to, dar ėmiau prašinėt, kad parašytų.
Kreipiaus ir į istoriko prof. Igno Jonyno sūnų Vytautą A. Jonyną (†2004-03-24 Ottawoj) bei Moniką Bernotavičiūtę-Jonynienę (†2007-03-16 ten pat) prašydamas prisimint minėtus asmenis, su kuriais tuo pat metu studijavo, ir, jei tik išeitų, leistis į lankas – prisimint ir aplinkos žmones, jaunystės laikų nuotaikas, ir kt., taip pat klausiau, gal turi nuotraukų, tinkamų atsiminimų knygai.
Štai Jonyno laiškas ir jo atsiminimai (renkant tekstą pasigalvojo: ar yra dar kas užfiksavęs žvilgsnį į ateitininkus iš šono?; dažniausiai juk savi savus prisimena).

Montréalis 1999 birž. 9 d.

Gerb. pone Gasiliūnai,
Nekas išėjo, kaip matysit, iš mano bandymo papasakot skaitytojams apie tarpukario jaunimo nuotaikas bei mentalitetą. Pikčiausia tačiau, kad man nepavyko prikalbint Monikos parašyti savuosius atminimus. Girdi, jos plunksna pernelyg aprūdijusi, o berti trivialybių ji nenorinti. Net kai siūliau jai padėti, prasimanęs klausimų lapelį, vis vien jai pasimatė tai baisia laiko (kuris kuičia senatvėj) gaišatim.
     Žinoma, ji prisimena Bronių kaip labai mielą kolegą korporantą [t.y. ateitininką šatrijietį], pašnekovą, palydovą, ne, dink Dieve, kavalierių-dūsautoją. Aš vaizdavausi Bronių kaip jukinusį Moniką savo sąmojum, bet jai jis prisimena kaip Aisčio ir Radausko posmų deklamuotojas.
     Toji mano rašinio dalis, kurioj aš kalbu apie pažintį su Krivicku, Monikai pasimatė dalykiška, ne kokie fantazijos pramanai. Kai dėl bendros mano straipsnio trajektorijos, jos nuomone, tenka jį patikėti jūsų visiškai nuožiūrai. Su tuo aš pilnai sutinku.
     Tikiuosi, kad per daug nevėluoju ir neapviliu.
     Tiktai dabar man toptelėjo mintis, kad Bradūnai neabejotinai remia jūsų projektą. Perteikit Jiems mudviejų su Monika linkėjimus.
                                                                                                                                                                                                                        VytJonynas
P.S. Nuotraukų Monikai nepavyko išsaugoti.

Trumpa mano pažintis su Bronium Krivicku 
Neprisimenu kuris išminčius (o gal šiaip etiketo sergėtojas?) yra pareiškęs, kad apie save pliaukšti esą nekultūringa, nemandagu ir paprasčiausiai nepadoru; bet man kitaip neišeina. Kaip kiekvieno ilgiau užsibuvusio šioj žemėj piliečio, mano atminties koridoriuos apstu visokių dūlėsių bei trūnėsių. Deja, nekas iš jų susilipdo, norint prisiminti, kas dėjosi prieš penkiasdešimt su viršum metų. Tenka gudraut išprotavimais. Atstatinėt laiko ir vietos koordinates. Prisimint, kas tave, naivų jaunuolį, tuomet guodė, džiugino ar žeidė, kokiais prietarais tikėta, idant išryškėtų patikimesnis požvilgis, kaip sueita sąlytin su žmonėm, su kuriais, pagal visas logikos taisykles, nepriderėjo suartėt.
     Iš esmės manoji pažintis su Bronium Krivicku yra geriausias tokio atsitiktinumo pavyzdys. Užtat tikiuosi, kad visi mano lankstai, digresijos nepykins skaitytojo, nes tik jais vienais galiu atkurti laikmečio dvasią.
     Tai va, nebuvo jokio logiško pagrindo mums sueiti ir suartėti. Pernelyg daug kas mus skyrė, nors gyvenom tuose pačiuose miestuose. Ir socialinė padėtis, ir pasirinktas studijų objektas, ir pasaulėžiūriniai dalykai ar, sakysim, užsiangažavimas visuomeninei veiklai. Aš buvau vienišius miesčioniukas, taurus Žaliojo Kalno sūnus. Bronius augo ir mokėsi provincijoj, Biržų, jei neklystu, gimnazijoj. Mano pasirinktoji studijų šaka buvo romanistika, atseit prancūzų kalba ir literatūra. Bronius studijavo (net ne tam pačiam fakultete) būriškąją lituanistiką. Manęs nesugundė nei skautai, nei jokios madingos korporacijos. Tuo tarpu Bronius nuo pat gimnazijos dienų priklausė pusiau pogrindinei ateitininkų organizacijai. Vėliau pasirinkdamas bene pažangiausią jos padalinį – „Šatrijos“ korporaciją.
     Kitaip sakant, maišėmės skirtinguos mikrokosmuos, nors aš priklausymo ideologiniam vienetui reikšmingumą ėmiau suvokti gana vėlai. Būtent, kai įstojęs į Karo Mokyklą kandidatu į aspirantus, buvau nugrūstas atlikti pirmojo apmokymo pėstininkų pulke Kėdainiuos. Jei ne toji karinė prievolė, būčiau galėjęs ir toliau ignoruoti Teologijos-filosofijos fakulteto auklėtinius bei auklėtines. Mano draugų ir pažįstamų tarpe to katalikiškojo fakulteto reputacija buvo nekokia ir į jo studentus žvelgėm pašaipiai. Netgi silpnoji lytis netraukė savęspi. Nespėjusios įsisavinti flirto ir koketavimo menų kresnutės pirmakursės trenkė mums, kaip sakydavom, „kaimiška sveikata“. Bet jų mutacija būdavo nuostabiai greita. Retai kuri po devynių dešimties mėnesių kuo skirdavos tiek rėdysena, tiek stotu nuo mūsų Laikinosios Sostinės aušrokių ar kazimieriečių.
     Kitaip buvo vyrų atveju. Jų rėdysena ir laikysena išlikdavo nepasikeitusios. Dažnai jie pasilaikydavo net tarmišką tarseną, ypač broliai žemaitėliai. Bet užvis labiau pasižymėdavo konformizmu, prieraišumu prie tradicinio mintijimo, keliaklupsčiavimo prieš autoritetus, ypač dvasininkijos šulų atveju. Žodžiu, jie puikiai atatiko stereotipą, sakantį, jog „jie išėję iš kaimo, bet kaimas iš jų neišdvankęs“.
     Visa tai atsivėrė man atsidūrus pirmą kartą apskrities mieste, stažuojant pulke ir susidūrus su mažaraščių puskarininkių mailium. Gera prisiminti, kad Lietuvos kariuomenėj „diedovščinos“, bent tokios kaip raudonojoj armijoj, nebuvo, bet šūksniai à la „Čia tau ne universitetas!!!“ skardėdavo dažnokai. Mes, naujokai („šlapumas“, kaip sakydavo baigiantys prievolę), sudarėme gana mišrią publiką ir daug kas buvo nauja. Kadangi tuo metu dar tebesiautė Ispanijoj pilietinis karas, atokvėpio tarp pratimų metu užvirdavo debatai ir neišvengiamai atsiskleisdavo visame plotyje ideologinė sklaida; ar, teisingiau, jos nebuvimas. Ir, žinoma, nepakanta skirtingai nuomonei.
     Savaime aišku, bematant išsiskyrė rėksmingumu pats atžagareiviškiausias elementas, nustelbdamas nuosaikiau, kritiškiau galvojančius.  Jų elgsena vien patvirtindavo mano išankstinius įsitikinimus. Paradoksalu, kai aš užsiminiau vėliau Monikai apie tuos šatrijiečius, jinai sutiko, kad tai buvę „trenkti“ vyrukai, bet paaiškino man, kad jie neturėję jokio svorio korporacijoj. Visi, girdi, iš jų šaipęsi, ypač iš pasinešusių į  prievaizdas ir drausminimą, varinėjimą išpažinčių.
     Buvo, kaip netrukus pastebėjau, dar kita grupė ateitininkų, su kuria man nesisekė užmegzti patvaresnio ryšio. Ją sudarė nebe karštakošiai ekstremistai ar sielų žvejai, bet ramūs, paslaugūs ir kupini panabažnystės šventos jaunuoliai. Tą polinkį į dievotumą, jei ne mistiškumą, jie, matyt, buvo įsigiję nuo mažens, natūraliai. Nuo mažens nebuvo jiems atgrasi ir kunigija, kaip kad man, kauniečiui šaligatvio padarui. Nelaimei, ilgainiui visa tai išsivystydavo į užsisklendimą viename siaurame rate. Jie bodėjosi kitų pakraipų spauda ar tezėmis; daugiau mažiau baidėsi veikalų, įrašytų Indeksan, ir apskritai jų apsiskaitymas būdavo vienakryptis.
     Kita vertus, tas konformizmas turėjo neginčytinų pliusų. Ir tada, ir vėliau, kai buvome nublokšti stažuot į toliausias pagaires, aš įsitikinau, kaip paveikiai, be jokios trinties tie zakristijose brendę žmonės įsijungdavo į vietinę bendruomenę. Kai mes, vienišiai, nuobodžiaudavom nežinodami kur dėtis ir ką veikti, jie būdavo kviečiami į vaišes, šokius ar jaukias pavakares klebonijoj. Kaip savi žmonės, įkinkyti į tuos pačius pavalkus. Ar, teisingiau, nelinkę iš jų ištrūkti.
     Paradoksalu, bet manoji nuomonė apie katalikiškojo fakulteto auklėtinius, pačioj pradžioj nekitusi, tolydžio pradėjo aižėti. Priežastis buvo to landaus jaunimo polinkiai į savišvietą ir saviveiklą. Pradžioj kažkas (Bradūnas?) paskolino man Antruosius Vainikus. Ėmė regztis pašnekesiai nebe apie respublikonus ir Alcázaro didvyrius, bet apie savo raštiją. Kažkas susimokė su pulko auklėtiniu, grojančius orkestre, Juozu Padleckiu (vėliau pasivadinusiu Indra ir tapusiu solistu ir kompozitorium), ir susitvėrė mūsų sekstetai/oktetai. Tų entuziastų dėka – jų tarpe buvo studijuojantys konservatorijoj dainininkai bei instrumentalistai, netgi vienas vilnietis Juodosios Magijos Maestro – rudeniop buvo surengtas Kėdainių visuomenei visai šaunus literatūros ir meno vakaras, kuriame dalyvavo ir mūsų literatai.
     Apmaudu, kad mano atmintis tiek sušlubavusi, kad nebežinau, kas jie tokie buvo. Esu tikras, kad kartu su manim Kėdainiuose kareiviavo Pranas Kozulis – gerokas originalas, bet užvis pagarsėjęs savo „mutiniu“, tokiu plutų ir pasaldinto vandens srėbalu. Bet ar susipažinau su Kaziu Bradūnu tenai, ar vėliau, nebeprisimenu. Panašiai su Eugenijum Matuzevičium. Prisimenu jį bampsint kažkokį dvieilį per šūdoplaką (taip mes vadindavom tankinę rikiuotę). Skambėjo tarytum kažkas rašyto bažnytine slavų kalba, kol supratau, kad tai tarmiška erotinė talaluška. Žinau tik tiek, kad nebūtinai buvojimas būryje suartina žmones. Manojoj laidoj aspirantais buvo Kazys Bradūnas, Paulius Jurkus, Eugenijus Matuzevičius, Pranas Kozulis, Julius Kaupas ir kiti, bet faktiškai per tuos metus susibičiuliavau vien su Julium Kaupu. Kitos pažintys liko kepurinės.
     Kai grįžom į Aukštosios Panemunės kareivines, visi tie debiutuojantys rašytojai ir toliau rodė tą patį veržlumą uzurpuodami Kariūno puslapių erdvę, kartais prasikalsdami kokčia propaganda. Neįtikėtinas jų nuopelnas tačiau buvo tai, kad jie išsiprašė iš Mokyklos vadovybės, kad leistų mums vykti visu būriu į valstybinės literatūros premijos įteikimo vakarą, nors laureatė – Saliomėja Nėris  – jame ir nepasirodė.
     Jei tenka pasiklysti visose šiose digresijose, tai pirmiausia todėl, kad volens nolens turiu prisipažinti, kad, nežiūrint susidarytų pažinčių su pavieniais asmenimis, ateitininkijos pasaulis liko man svetimas. Kai vokietmetyje jie vėl atkuto imdami rengti savo literatūrines popietes, aš jų nelankiau. Faktiškai galutinai nuo prietarų apie šatrijiečių „dogmatiškumą“ mane išgydė Monika ir Alfas Nyka-Niliūnas, supažindindamas su savo draugais. Taip pat Teatro seminaro sueigos, kuriosna buvę šatrijiečiai lankėsi dar bolševikmetyje.
     Pirm sutikęs Bronių Krivicką žinojau, kad jo esama aštrios plunksnos eseisto, laimėjusio pripažinimą savo straipsniu apie Joną Kossu-Aleksandriškį. Studentės mėgdavo pabrėžti, jog tą straipsnį labai išgyręs prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, pramatydamas Krivicką savo asistentu. Reikia pripažinti, kad visa tai anaiptol nepaskatino Broniaus puikybėn ar kokion retorikon ex cathedra. Bent man Krivickas niekad nesudarydavo įspūdžio, jog jo esama siaurų pažiūrų asmens. Brukančio kitiem savo kategoriškus teiginius.
     Žvelgiant iš nūdienės perspektyvos, beveik daros graudu, kaip anuomet mažai buvo galimybių įsisiausti neklaidingumo apsiautalan. Juk nebuvo tada jokių prašmatnių egzistencializmo, struktūralizmo, postmodernizmo ar semiotikos altorėlių, kad, pasisavinus liturginę jų kalbą, būtų galima mistifikuoti auditoriją. Daugių daugiausia buvo galima blykstelt savo erudicija  pacitavus Walzelio, Ermatingerio, na, dar Benedetto Crocės pavardes, kurių šiandien niekas nebemini.   
     Taigi dažniausiai sutikdavau Krivicką Teatro seminaro sueigose, nors tikriausiai jis maišydavos ir kitur; auditorijose, kuriose skaitydavo  nuostabius savo kursus apie Gogolį ir Dostojevskį Motiejus Miškinis. Gal buvo jis Paryžiaus Komunos minėjime, kur meninę dalį atliko būsimojo Švedo ansamblio branduolys. Gal užsukdavo į prof. Karsavino filosofijos įvadą, nežinau.
    Maloniai nustebinusioj mane savo atsiminimų knygutėj Dana Rutkutė rašo, kad šalimais jos vienu metu gyvenę du, jos akimis, labai rimti vyrai biržiečiai – Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas. „Jie buvo išsilavinę, bendraudavo su žymiaisiais to meto literatūros žmonėmis, žinodavo, kas įdomaus ir vertingo vyksta universiteto auditorijose“ [Mano jaunystės teatras, 1994, p. 8]. Nesunku sutikti su šia atestacija, nors mano atmintyje Broniaus Krivicko figūra toli gražu nesigiminiuoja su Eugenijum Matuzevičium, bet veikiau su Mamertu Indriliūnu. Ištikimu jo „ginklanešiu“ ir geraširdžiu vaikinu, pelniusiu visų prielankumą savo W.B. Yeatso vertimais, kuriuos kažkaip visi mokėjom atmintinai, ypatingai „Innisfree“. Juos dažniausiai visur matydavai drauge.
     Niekas turbūt negalėtų prisiminti, ką kiekvienas yra porinęs Teatro seminaro posėdžiuos ar ką dėstęs savo referate. Niekas neišliko atmintyje nei iš tos popietės, kurioj Krivickas skaitė savo pjesę Pušį ant kalno – išskyrus tai, kad ją sukirto prof. Balys Sruoga. Man ji buvo irgi svetima savo buitiškumu ir dvasia. Pernelyg primenanti panašaus sukirpimo natūralistines pjeses kaip Blaumanio Indranai (Sruogai toks natūralizmas buvo peilis). Aš pats tikriausiai nebuvau jos gynėjas. Nerodė jokio solidarumo su autorium nei auditorijoj sėdėję šatrijiečiai. Paties Krivicko reagavimo į nepalankius atsiliepimus nebeprisimenu. Žinau tik tiek, kad jeigu mano pasisakymas ir nebuvo jam mielas, jis neparodė man jokios pagiežos.
     Kartkartėmis tekdavo susitikti studentų šokių vakarėliuose. Manęs niekas taip ir nebuvo išmokęs „irstytis“, kaip sakydavo Kaupas, o Monika buvo anuomet aistri šokėja. Tai, būdavo, aš laikau jos paltą („meškos kailį“) ir šnekučiuojuos su tokiu pat prastu šokėju kaip aš Krivicku. Aptardavom koncertus, spektaklius, literatūrą, pasirodžiusius debiutus laikraščiuos... Dažniausiai mudviejų nuomonės sutikdavo.
     Vienas tačiau pokalbis įsirėžė ilgam. Vieną dieną Bronius pareiškė, kad jį sužavėjęs Leono Švedo rinkinys ir kad būtinai turėtumėm mudu su Monika su juo susipažinti.
     Kadangi studentai pažinojo mane kaip ilgametį Teatro seminaro narį, pasitaikydavo man kada ne kada susilaukt prašančių susipažint su rankraščiu. Dažniausiai tai būdavo kokios pjesės mašinraštis, nors buvo man atnešęs savo Vizijas ir Mačernis. Jos, tarp kitko, man patiko ir mano pastabos mudviejų santykių nesutrikdė. Ar Krivickas buvo davęs kitiems pasiskaityti savo Pušį ant kalno nežinau, bet man to rankraščio jis nebuvo patikėjęs.
     Tačiau jam regimai knietėjo pažinti mūsų nuomonę apie Leono Švedo lyriką, kuri, jo manymu, esanti pranašesnė už kitų debiutuojančių poetų kūrybą. Jo entuziazmas buvo toks didelis, jog mes pravarėm pro moglius visus jaunuosius lyrikus – Kazį Bradūną, Vytautą Mačernį, Horacijų Nyką-Niliūną, Pranę Aukštikalnytę, Henriką Nagį ir t.t. Nė vienas jų, Krivicko nuomone, neprilygstąs Švedui.
     Kadangi man pačiam patikdavo Švedo eilėraščiai, skelbti spaudoje, mudu radome bendrą kalbą, nors aš negaliu atspėti, kodėl to pašnekesio prisiminimas iki šiol mane persekioja. Kaip žinom, tas Leono Švedo rankraštis pasimetė karo vėtrose. Vienas kitas posmelis pasirodė Sietyne ir leidžia spėti, kad autoriaus neviltis ir apokaliptinės vizijos buvo tikrai nauji tonai mūsų tuometinėje poezijoj. [*] Gal net autentiškesni negu Henriko Nagio „metafizinis sielvartas“.
     Bet gal būta ko kito. Rodyti draugam, kas sukurpta, yra banalus reiškinys. Kas kita, kai pasišaunama žūtbūt įtikint kito kūrėjo kūrybine galia. Tuo žestu įrodomas pasitikėjimas kito kritiko įžvalga ir literatūrine nuovoka. Tai neabejotinai pakuteno mano savimylą, bet taip pat leido mums su Monika pajust, kad Krivicko asmenyje turime tiesų žmogų ir ištikimą draugą. O tokių jausenų blyksniai niekad gyvenime ne per dažni.
     Bet gal tas pošnekis ženklino tašką, kada pasimirė sava mirtim mūsų jaunystė, kada pasimatė nebeverta sielotis naujų talentų pripažinimais ir kitais nerimtais užsikepimais.
     Monika yra įsitikinusi, kad paskutinį kartą buvom susitikę su Bronium, Antanu Strabuliu, galbūt Nyka ir kitais kažkokiam Kauno kieme. Krivickas tada jai pareiškęs savo apsisprendimą niekur nesitraukti, stoti į miško brolių eiles.
     Kaip išranki ir nepatikima mūsų atmintis! To susitikimo aš visai neprisimenu, nors pati situacija visiškai reali. Visi buvom tuomet pasimetę, gyveną iliuzijom, laukią patarimo, pilni kraupių nuojautų, kad būsimoji priespauda bus dar aršesnė nei pirmoji. Visiem aidėjo ausyse paprastų žmonių pašnibždos, kad „Ponai bėėgaa!“
     Nežinau, ar Bronius buvo perėjęs kokį karinį apmokymą, parengtį, bet pats faktas, kad jam pavyko ilgai būt neišduotam, liudija, kad žmonės juo tikėjo, jį gerbė, slapstydami ir globodami.

*] — Leono Švedo mašinraštinis eilėraščių ir sonetų rinkinys Likimo šalys, datuotas 1944-ais, niekur nedingo, turėtų būt saugomas Literatūros ir meno archyve, Eugenijaus Matuzevičiaus fonde. Sietyne (nr. 8, p. 124–129) buvo paskelbta ne vienas kitas posmelis, o devyni sonetai iš to rinkinio. Antrojo pasaulinio karo antroj pusėj rašyti Švedo eilėraščiai nepateko rinktinėn Poezija (1995), ten tik kurti jau Lenkijoj 1946–1982-ais. Vargu ar kada išeis kas nors panašaus, kaip „Versmių“ serijoj buvo antologija Lietuvių sonetas (parengė Henrikas Bakanas, įvadas Viktorijos Daujotytės, 1985). Leono Švedo egzistencinio apmąstymo sonetai (taip vadindavos jųjų publikacijos karo metų periodikoj, pvz.: Naujoji Lietuva, 1944-03-26, nr. 73, p. 5), kaip ir Broniaus Krivicko po karo kurti sonetai, būtini šio žanro panoramoj.

(840) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlviii

Bendradarbiai pirmadienį:
– Tai šeštadienį žiūrėjom tą patį spektaklį!
– Tikrai?
– Balkone sėdėjau, tave pamačiau, kai atsistojęs plojai. Ką, tikrai patiko?
– Na, visai nieko, visai nieko.
– Ir man pasirodė, kad ten visai nieko nebuvo.

(839) Visiškai tarp kitko: apie tai, kas kol kas lieka už sovietmečio tyrėjų akipločio, – dūmus be ugnies

abar, iš daugiau kaip pusamžio perspektyvos žvelgiant, publicisto ir rašytojo Józefo Mackiewicziaus protas regisi buvęs sykiu ir naivus (puoselėdamas viltį, kad bent jau bendros didžiulės grėsmės – bolševizmo – akivaizdoje lenkų, lietuvių, taip pat gudų, ukrainų, t.y. buv. LDK tautų, elitas susivienys), ir labai įžvalgus (analizuodamas ir vertindamas, tarkim, lietuvių valdžios veiksmus atgautame Vilniaus krašte arba bolševizmo prigimtį ir būdus, kuriais siekta savų tikslų).
Trys Mackiewicziaus knygos lietuviškai jau yr. „Naujasis židinys-Aidai“ išleido atsiminimus Tiesa akių nebado apie laiką nuo tada, kai Vilnius atiteko Lietuvai, iki tada, kai LR tapo LTSR, „Aidai“ – romaną apie pirmąjį sovietmetį Vilniaus krašte Kelias į niekur; „Briedžio“ išleisto romano apie vokietmetį Vilnijoj Nereikia garsiai kalbėti dar neskaičiau.
„Tylko prawda jest ciekawa“ – principas, kuriuos vadovavos Mackiewiczius rašydamas tiek atsiminimus, tiek kūrinius, kuriuos vadino romanais, nors, kaip sakoma Kelio į niekur Pratarmėj, „[v]iskas, išskyrus romano herojus, šiame pasakojime yra autentiška“.
Minėtam romane yra toks ilgas Tadeušo monologas, kurį jis rėžia Pavelui; perskaitęs grįžau ir dar kartą perskaičiau:

Aš čia nekalbėsiu apie bolševikinę doktriną. Ta tema be galo. Aš kalbu apie bolševikų techniką, nes tiktai technikos pažinimas gali mums duoti raktą jų mašinai sustabdyti. Taigi bolševikai, remdamiesi veikiau praktiniais nei teoriniais tyrinėjimais, atrado, jog koncentruotas melas turi tokią jėgą (kurios ribų kol kas nežinome), kad galima padaryti esminį perversmą tokiose srityse kaip žmonių kalba, žodžių reikšmė ir t.t. / [...]
     Jeigu tu arba aš, arba šiaip koks normalus žmogus normaliomis sąlygomis užsimanytų, pavyzdžiui, pameluoti, jog lubos esą ne baltos, o juodos, iškart pamatytume, jog tai labai sunku. Pradėtume užuominomis, kosčiojimais, rodytume į šešėlius kampuose, aiškintume, jog iš tikrųjų jos nesą tokios jau visiškai grynai baltos... Vienu žodžiu, naudotumėmės komplikuotu metodu, bet jis, tiesą sakant, galiausiai neatvestų į tikslą, nes nieko neįtikintume, jog lubos juodos. Ką tuo tarpu daro bolševikai? Parodo į lubas ir iškart sako: „Matote tas lubas... Jos juodos kaip smala.“ Taškas, išsyk įrodyta. Manai, žmonėms svarbu, jog tiesa priešinga? Tikriausiai taip manai. O jie, remdamiesi praktika, įsitikino, jog tai visiškai nesvarbu. Jog teigti galima viską, o teiginys priklauso ne nuo jo turinio, bet nuo išraiškos būdo. Ir štai matome, kaip jie pereina prie kito etapo ir sako žmonėms: „O dabar įsivaizduokite, jog esama niekingų melagių, bet kokios mokslinės tiesos, pažangos ir pažinimo priešų, kurie, niekšiškai veidmainiaudami už kapitalistų pinigus, puolė taip žemai, jog drįsta į akis meluoti, esą, lubos baltos!“ Ir susirinkusi minia pareikš savo pasipiktinimą, panieką, netgi juokis ir šaipysis iš tokių akivaizdžių tiesos priešų melagysčių... Mes ligi šiol manėme, kad tokius kolektyvinės hipnozės seansus jie gali išdarinėti tik savo šalyje, prieš tai nukamavę piliečius. Nieko panašaus. [...]
     [...] Tai ne humoristinė literatūra. Jie pas mus šitai platina masiškai, ir... žmonės nesijuokia. Sakai, neįsivaizduojama? Žinoma, tai tas pat, kas, pavyzdžiui, Londone išleisti knygą, kurioje rašoma, jog praeiviai pro karaliaus rūmus gali praeiti, pavyzdžiui, tiktai klupsčiomis ar dar ką nors tokio. Užtikrinu tave: jie irgi nesijuoks, kai bus užgrobti bolševikų. Užtikrinu. Kas nors „neįsivaizduojama“ gali būti tiktai tol, kol egzistuoja galimybė į tą melą durti pirštu. Tačiau nuo tada, kai pirštas paralyžiuojamas, viskas tampa įsivaizduojama. Būtent šitai jie žino.
     [...] Kiekvieno dalyko neigimas tiktai padaro jį ginčytiną. Ir daugybė milijonų tars sau: „Šiaip ar taip, nėra dūmų be ugnies...“ Tai va, bolševikai sukūrė dūmus be ugnies. Tai genialūs dalykai, mano mielas! (Kelias į niekur, iš lenkų kalbos vertė Leonardas Vilkas, 2009, p. 109–111)

Apie dūmus be ugnies – štai apie ką kol kas mažiausiai svarstoma tyrinėjant sovietmetį; skaitant kai kuriuos jaunųjų tyrėjų, ačiūdie, jau normalių žmonių, brendusių normaliomis sąlygomis, darbus jauti: jie įsitikinę, kad nebūta stebuklų – kad negalėjo būt dūmų be ugnies.
Tarkim, kad frazė broliška tarybinių tautų draugystė negalėjo būt visiškai tuščia, beprasmė.
Dūmai be ugnies – toks galėtų būt sociolingvistinės studijos pavadinimas.

(838) Visiškai tarp kitko: apie rašytojus kaip prietaisus

Rimto Kalpoko piešinys (Vapsva, 1929, nr. 1, p. 6)

Vaižgantas buvo vadinamas visuomenės ūpo barometru.
1927-07-20 grįžęs iš savaitę trukusios kelionės automobiliu po Žemaičius su prez. Smetona (Kaunas–Palanga–Kretinga–Darbėnai–Grūšlaukė–Salantai–Mosėdis–Skuodas–Truikinai–Ylakiai–Židikai–Seda–Kalvarija–Alsėdžiai–Telšiai–Žarėnai–Varniai–Medvėgalis–Kaltinėnai–Kražiai–Kelmė–Nemakščiai–Viduklė–Raseiniai–Ariogala–Pernarava–Čekiškė–Kaunas), Vaižgantas rašo laišką Prancūzijon, be kita ko, pranešdamas ir apie visuomenės nuotaikas:

Kelionėje pasigavau labai geros nuotaikos. Lietuva – visai ne „demokratiška“. Ji griežtai purtos nuo politinės demoralizacijos ir sudėjus rankas meldžia apsaugoti ją nuo nerimo, nuo rinkimų, nuo bačkininkų, nuo seimo, kurs nieko nepadaro ir k.t., o jam dedamus pinigus apversti ūkiui gerinti. Lietuviai-žemaičiai legalistai, savo valdžios galvai ir Smetonos asmeniui reiškė bekraštės meilės ir pagarbos. Lietuviai – nebe svajotojai, o praktikai. Rodos, ir kiti virs į tą pusę, be Krupavičiaus, kuris ir toliau nuodys pusę lietuvių, dengdamasis „Kristaus dėsniais“! (Laiškai Klimams, 1998, p. 135)

O Maironis gal vadintinas visuomenės kompasu? („Pirmyn į kovą už tėvynę, / Už brangią žemę Lietuvos!“)
Gal dar kokių prietaisų tarp rašytojų būtų galima įžvelgt?

(837) Trys pavasario pradžios natiurmortai ir trys nesusiję mintigaliai

Vienas geresnių būdų pabėgt iš realybės galėtų būti toks:
mokytis atmintinai UDK (universaliąją dešimtainę klasifikaciją).

gėris ir blogis 2-423
gėris 2-423.7
geras ketinimas 26-423.7
blogis 2-185.3
blogas ketinimas 26-423.5
blogi darbai 26-185.3

etc.

Daug daug jei:
jei sulauksiu pensijos,
jei galva bus dar pakenčiamai šviesi etc.,
galbūt galėčiau imtis komponuot knygą, kuri vadintųsi Žmogynas.
Pagal abėcėlę fiksuot žmones, kuriuos sutikau – absoliuti dauguma sutikta spaudinių puslapiuos, ne gyvenime.
Ten būtų ir, pvz.:

Kanovičius, Šleimė, siuvėjas. Apie jo gyvenimo pabaigą sūnus Grigorijus yra parašęs nepramanytos apysakos fragmentus Nukirstų medžių šlamėjimas. Ne tik dėl to, kad pirmasis pastebėjo: Lukiškių aikštėj pastatytas Leninas vilki moteriškai susagstomą paltą, šis žmogus prisimintinas. Prasidėjus Sovietų Sąjungoj perestrojkai, jis situaciją įvertino kaip tegali tik siuvėjas, vardu Saliamonas:

– Mes, siuvėjai, visus darbus dalinam į keturias kategorijas: daiktai, kuriuos galima pasiūti, daiktai, kuriuos galima persiūti, daiktai, kuriuos galima sulopyti, ir daiktai, kuriuos reikia išmesti... Nė vienas save gerbiantis siuvėjas nesiims lopyti to, ką reikia išmesti. (LM, 1988-05-28, p. 9)

Keli Pulgio Andriušio Laive linksmybių vartoti žodžiai, už kurių užkliuvau:

pošnekis – pokalbis tokia oficialesnė konversacija, o pošnekis laisvesnė; pašnekesio sinonimas;
trauksmas – traukimasis, judėjimas traukiantis;
sutarmė – susitarimas; dera greton su ištarme, pratarme ir pan.;
pyktynės – pykimasis; gali virst muštynėm, bet nebūtinai.

(836) Epizodai, ix: ir žmogžudžiai išnyko kaip dūmas

ei ištari frazę nacių koncentracijos stovykla, prie jos pirmiausia prišoka Stutthofas, ir tik po sekundės kitos – Auschwitzas/Oświęcimas, Mauthausenas etc. Kurioj vietoj išnirtų Sachsenhausenas? Kokioj n-ioliktoj? Vieta, kur vokiečiai laikė nelaisvėn paimtą Stalino sūnų?
Jono Grigolaičio, kalėjusio Sachsenhausene, atsiminimai Nacių pragare: kalinio Nr. 40627 išgyvenimai nacių koncentracijos stovyklose, 1941–1945 išleisti Dillingene 1948-ais. Ir tai bene pirmieji atskira knyga išėję lietuvio konclagerio kalinio atsiminimai. Antano Kučo (slapyvardžiu A. Gervydas pasirašyti) Už spygliuotų vielų išėjo 1950-ais, Stasio Ylos Žmonės ir žvėrys Dievų miške 1951-ais, Sruogos Dievų miškas 1957-ais, Vladislovo Telksnio Kamino šešėlyje 1990-ais (bet liko šešėly, nes esą „neteisingai“ prisiminęs Sruogą); 1995-ais išleisti kito Sachsenhauseno kalinio, nr. 38451, Miko Šlažos beveik pusamžį rankraščiu buvę vokiškai rašyti atsiminimai Bestien in Menschengestalt – Žvėrys žmogaus pavidalu.
— 1945-ų balandis. Raudonajai armijai visai priartėjus prie Oranienburgo, Sachsenhauseno kaliniai (apie 35–40 tūkstančių) kolonomis leidžias „mirties žygin į laisvę“ – į šiaurę, Lübecko link. Pagal planą, ten jie turėję būt suvaryti į laivus, išplukdyti jūron ir paskandinti.
Žygis truko dvi savaites; pakelės grioviuose liko gulėti nebepajėgiantys reikiamu tempu judėti į priekį kaliniai, kuriuos smogikai pribaigdavo šūviu į paausį ar smilkinį (žuvo apie penktadalį). Artėjant prie Schwerino viskas pakriko, kaliniai ėmė ir atsidūrė laisvėj („Priėję paklausėme, ar galima eiti. Postas tik pamojo ranka – okey! ir mes atsidūrėme ‘Amerikoje’.“ p. 233) Apsistojo exkaliniai vokiečių karo ligoninėj.

Mus slėgė mintis, kad esame laisvi, ir nežinojome, ką mums veikti su vėl atgauta laisve.
     Per visą metų eilę mes laukėme dienos, kada biaurioji diktatūra sutriuškės ir mes aktyviai dalyvausime jos likvidacijoje, matysime, kaip mūsų engėjai atsiims pelnytą užmokesnį. O dabar? Mūsų kankintojai ir žudikai išbėgiojo ir dar iš pasalų išžudė tūkstančius mūsiškių. [1947-ais teisiami buvo tik 16 Sachsenhauseno koncentracijos stovyklos pareigūnų; iš viršūnėlių.] Mes likome Dievo valioje, išbadėję ir daugiau nieko negeidėme, kaip tik kartą pavalgyti, pailsėti ir nors kiek sustiprėję pasiekti savo šeimas. Iš nacių pragaro gyvi ištrūkome, bet dabar atsidūrėme nepalankių gyvenimo aplinkybių vergijoje, nacių diktatūros režimo paveldėjime. –
     Vakare kelis kartus ligoninę perėjo amerikiečių patruliai ir patikrino gyventojus, tur būt, ieškojo smogikų. Dar prieš kelias dienas smogikai jautėsi pasaulio viešpačiai, nesiskaitė nei su įstatymais, nei su teise, nei su morale. Jų valia buvo įstatymas visai jų pavergtai žmonijai. Taip, pvz., amerikiečiams jau žygiuojant į Schwerino miestą, kitoje miesto pusėje jie prie žibinto stulpo gatvėje pakorė pasigavę moterį, penkių mažamečių vaikų motiną, dėl to, kad ji prie krautuvės laukdama pareiškė savo pasitenkinimą Hitlerio mirtim ir reiškė viltį, kad dabar bent karas pasibaigs. Šalia smogikų nebuvo vietos nė vienam, kas nedievino jų bepročio vado. Kitą dieną jie išnyko kaip dūmas. Neberadai nei smogiko, nei nacio, nei Hitlerio garbintojo. Visi jie iš kirčio buvo „įsitikinę demokratai“, Hitlerio idėjos priešai. Visos pergyventos baisybės turėjo atrodyti kaip piktas sapnas, netikras gandas, slogutis... (p. 233–234)

(Nežinau, gal klystu, bet šis epizodas kad ir netiesiogiai kai ką primena; 1989–1990-ų Lietuvą.)
----------------------------------------------
„Kadaise, labai seniai, man teko skaityti vokiečių pėstijos eiliniu prie Verdeno kariavusio pono Urlicho atsiminimų mašinraštį. Šie žmonės buvo įtraukti į sūkurį lygiai kaip Aušvico kaliniai, tačiau virš jų kančios ir mirties užsivėrė užmaršties vandenys“, – rašė Czesławas Miłoszas Abėcėlės gabaliuke, pavadintam „Anus mundi“ (vertė Vytautas Dekšnys, 2012, p. 46). Gražiai pasakyta: „užsivėrė užmaršties vandenys“, ir teisybė; Miłoszui atrodė, kad jie užsivėrė virš Pirmojo pasaulinio karo aukų, o virš Antrojo – ne; regis, užsiveria jie ir virš praėjusio amžiaus vidury vykusių tragedijų; tik salų, į kurias susirenkama atlikt privalomųjų atminties pagerbimo ritualų dažniausiai kartą per metus, ar apsilankoma turistiniais tikslais (buvau-mačiau), likę; vis randas „aktualesnių“ dalykų, kuriuos tarsi privalu laikyt galvoje; bet kartkartėm prasiveria vandenys (tereikia atsiverst knygą).
Štai dviejų Klaipėdos krašto lietuvių, greičiausiai kaip ir Grigolaitis apkaltintų „priešiška veikla, nukreipta prieš Trečiąjį Reichą“ (kitaip sakant, „tėvynės išdavyste“, nes visi gimusieji Vokietijai prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausiusiose žemėse buvo savaime laikomi jos piliečiais), gyvenimų finalai:

[...] tokiose sąlygose daug suimtųjų netekdavo vilties nei jėgų toliau beeiti tuo erškėčiuotu keliu ir pasiryždavo nusižudyti. Dar 1943 metais buvo atvežtas iš Klaipėdos krašto ūkininkaitis Puodžius, apie 27 metų amžiaus. Keletą savaičių pabuvęs stovykloje, jis buvo paskirtas į Klinkerio komandą. Greit sužinojome, kad jis ten šokęs į vielas [kuriomis tekėjo elektros srovė] ir žuvęs.
     Kitą klaipėdietį, K. Boniną, smogikai žiauriai nukankino. Mat, jis rašinėjo lietuvių spaudai ir smogikai jam dėl to baisiai keršijo. Stovykloje jis dirbo vienoje statybos komandoje. Jis pateko į stovyklą vasarą. Tuokart darbas buvo dirbamas bėgom. Tik 1943 metais ta tvarka buvo pakeista. Tai buvo be galo didelė lengvata, nes bebėginėdami suimtieji daugiausia nusikankindavo. Boniną pastatė cemento krauti. Su cemento maišu reikėjo bėgti, o maišą padėjus, vėl bėgom atgal. Smogikai nuolat stovėdavo ir žiūrėdavo, kad nė vienas neitų lėtai. Cementas apdengė ne tik drabužius, kurių pakeisti nebuvo galima, nes kiekvienas suimtasis teturėjo vieną rūbų eilę, bet apklojo ir odą. Nuo prakaito sušlapusi oda prisitraukė dulkių ir pradėjo trūkinėti. Visas jo kūnas apteko žaizdomis ir votimis, o drabužiai sulūžinėjo ir tik skiautais bekabojo ant kūno. Žaizdas perrišti ambulatorijoje buvo galima tik vieną kartą savaitėje, būtent, sekmadienį. Kada suimtieji veždavo vežimėlius, smogikas atsistojęs ant vežimėlio kapodavo bizūnu, jei suimtieji ne gana greitai bėgdavo. Be to, jį įversdavo kelis kartus per dieną į vandens baką. Smogikas jam liepdavo atsistoti prie vandens bako ir priėjęs taip kirsdavo į veidą ar spirdavo į pilvą, kad jis aukštielninkas įvirsdavo į vandenį. taip kankino Boniną kelias savaites. Jis nuolat silpnėjo ir pagaliau griuvo. Nuvestas į ligoninę, greit mirė. (p. 132–133)

Karolis Bonynas yra Lietuvių enciklopedijoj (t. III, p. 127; žr. dešinėj). Tiek pat ir Mažosios Lietuvos enciklopedijoj (t. 1, p. 192).
Trimite (1940-01-25, p. 20) pranešant apie jo mirtį (esą Berlyne) sukonkretintas žurnalistas – „ilgametis lietuvių leidžiamų vokiečių kalba Klaipėdoje laikraščių redaktorius“. Mini Boniną ir Mikas Šlaža: nurodydamas kitas mirties aplinkybes ir kad tai atsitikę 1939-ais prieš Kalėdas (p. 35). Bet Šlaža, kaip ir Grigolaitis, tuolaik Sachsenhausene nebuvo.
Mirusiųjų konclagery sąraše radau: Bonin, Karl, born 22.05.1882, Schlochau in Ostpommern, died 18.01.1940, prisoner number(s): 865. Greičiausiai – tas pats žmogus?
Ūkininkaičio Puodžiaus MLE nėr, yr tik du ūkininkai Puodžiai, tinkantys nusižudžiusiajam į tėvus –  Jonas iš Urbikių (Klaipėdos aps.) ir Mikas iš Šilmeižių (Šilutės aps.). (Minėtam sąraše pavardės, panašios į Puodžius, neradau; gal pražiopsojau.)
LGGRTC rengia ir leidžia daugiatomį žinyną, kuriame fiksuojami ištremtieji irba atsidūrusieji sovietiniuos konclageriuos; vargu ar realu tikėtis, kad kas nors panašaus atsiras ir apie nacių režimo aukas. Kelis žinom, ir gan?

(835) Dėl juoko: apie klausinius prieš miegą

ra toks 2009-ais įsteigtas leidinys – Lietuvos kultūros, kūrybos, savasties ir tautotyros mėnesinis laikraštis Gintaro gimtinė. Leidžia Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, tiražas 250 egz. (Pretenduojantiems į nepriklausomuosius lietuvių literatūros žinovus – privalomai skaitytinas.)
Š.m. antram numery paskelbtas mokytojos iš Žaliosios Julijos Vizgirdienės atviras laiškas gerbiamam mėnraščio redaktoriui Vladui Buragui, jo talkininkams, visiems skaitytojams ir rašantiems į Gintaro gimtinę.
Pasveikinusi su naujaisiais, mokytoja ima dėstyti reikalą:

Dabar noriu kreiptis rimtai kaip į mėnraščio leidėjus. Labai vertinu šį laikraštį už jo ištikimybę Tėvynei Lietuvai ir jos tauriajai poezijai.
Matau, kad mūsų poezija išsigimsta.
Atsiranda poetų, kurie rašo baisiu pesimizmu ir necenzūriniais žodžiais „kvepiančius“ eilėraščius, o šie jau skverbiasi ir į vidurnakčio lyriką [turima omeny Lietuvos radijo laida „Vidurnakčio lyrika“], palikdami gilias nuosėdas savo klausytojams, norintiems saldžiai užmigti po dvasingų eilių.
Man tai nesuprantama.
Bandžiau apie tokią kūrybą atsiliepti laidoje „Jūs paskambinote į Lietuvos radiją“, bet man paprasčiausiai... neatsakė. Ne kartą jau įsitikinau, kad ši laida sprendžia tik materialines žmonių bėdas, o dvasinius išgyvenimus liečiančių – nė girdėti nenori. Pavyzdžiui, nenori girdėti nepriklausomos nuomonės apie naujas knygas, siūlomas įtraukti į geriausių leidinių sąrašus.
Ar Jūsų orus mėnraštis, nepaperkamas jokių išsišokėlių ir keistosios poezijos autorių, negalėtų savo pavyzdžiu „užkrėsti“ ir tuos, gal jiems patiems nepastebimai slystantiems iš doros kelio ir nesuprantančius, jog jų „naujovės“ nuodija jaunąją kartą ir veda kūrybą į pražūtingą akligatvį?
Aukokitės ir gelbėkite ateities kartas ir poeziją, mieli mėnraščio leidėjai! Labai to Jūsų prašau, jei galite ką tuo klausimu padaryti. (p. 9)

Redaktoriaus atsakymo šitame numery nėr. Gal bus kitame?
P.S. (jau nebe dėl juoko) Norint sustiprinti įspūdį, atviras laiškas pradedamas motto. Iš pirmo karto atspėsit, kas citatos autorius.  

(834) Dėl juoko: apie skaitinius prieš miegą

Nekukliosios Lietuvos leidėjai viršeliui
pasirinko atvaizdą iš Aistrų pirmo numerio;
aš tai būčiau pasirinkęs iš nr. 4, šitą

Buvo laikas, kai anotacija vadinta literatūros kritikos žanru; taip ją siūloma suvokt ir 2011-ais išleistoj Literatūros enciklopedijoj mokyklai. Dabar jau anotacija vadintina pirmiausia reklamos žanru.
Šitą žanrą prisiminiau štai dėl ko.
— Knygų mugėj buvo pristatyta Aurelijos Savickienės knyga Nekuklioji Lietuva. Ta proga ir pokalbio su autore perpasakojimą delfi.lt įsidėjo.

Įdomu ir tai, kad tarpukariu Lietuvoje buvo leidžiamas erotinis žurnalas „Aistros“. A. Savickienė pamena, šiuo faktu nusistebėjo ir ilgametės bibliotekos, kurioje buvo saugomas jo archyvas, darbuotojos.

Kad kur nors būt išlikęs pirmo lietuvių magazino (tokia leidinio paantraštė) archyvas – laaabai abejotina, greičiausiai viena ar kita žurnalistė papainiojo. Kad bibliotekininkės nežinojo tokį žurnalą saugančios – nieko nuostabaus, daug ko bibliotekose yra; jei norit pasižiūrėt, kas tai buvo per žurnalas, net ir į neįvardintąją biblioteką nebereikia eit, – prašom, yra epavelde.lt (ir net niekas neklaus, ar jums jau 18; beje, nuotraukos, mano manymu, ten vogtos iš užsieninių leidinių).

Atsiprašau, nuklydau. Tenorėjau kartu su jumis pasidžiaugt dviem knygų anotacijų pavyzdžiais, tame leidiny esančiais:

Tamsta nemiegosi skaitydamas šias knygas

Putinas. Altorių šešėly. Romanas, I d. „Sakalo“ B-vės leidinys, 1933 m. Kaina 5 lt.

Šiame romane atvaizduota kunigų gyvenimas, kurie neturi jokio pašaukimo, arba jo nesupranta, kurie myli moteris kaip kiekvienas žmogus, kurie išgeria šnapsą kaip miesto girtuoklis, kurie lošia kortoms kaip kasino lošikai. Žodžiu, piešiamas kunigo gyvenimas be jokio idealizmo, tik jo užkulisai. Aišku, kad autorius, pats būdamas kunigas ir pažindamas dvasiškių gyvenimą, šiame romane parašė karčios tiesos.

Janina Pušaitė. Žydėkit gėlės. Eilėraščiai. „Sakalo“ B-vės leidinys, 1933 m. Kaina 1 lt.

Kai mergaitė subręsta ir dar kavalieriaus neturi, kuris jai bučiuotų lūpas, veidus, akis, krūtis ir t.t., tada ji kviečiasi į pagalbą vėją:

vėjas, išdykęs berniūkšti,

pabučiuok mano krūtis. (3 psl.)

Šiose eilutėse autorė parodo visą jaunos mergaitės aistrą. Ji be meilės negali gyventi, visiškai neatsižvelgdama, kas jos bus mylimas ir ką ji mylės. Ji koketuoja su vėju:

būsi tu mylimas mano,

būsiu aš tau mylima! (ten pat)

Ir taip visi eilėraščiai – meilė, ilgesys.

Abi knygos skaityti labai įdomios. (Aistros, nr. 5, 1933, p. 29)

Slapyvardžių sąvade nurodyta, kad Janina Pušaitė – Janina Puišytė (be gimimo ir mirties datų); Žydėkit gėlės – pirma ir paskutinė jos knyga.